Prie dainininko scenoje prisijungs ir kūrybines jėgas suvienys profesionalūs muzikantai – gitaros virtuozas Gintaras Šulinskas ir pianistas Daumantas Slipkus. Jie meistriškai aprengs žinomas ir kiek primirštas dainas nauju muzikiniu rūbu. O pats autorius savo įtaigiu ir emocionaliu atlikimu uždegs šviesą gerbėjų širdyse.

Daugiau nei 40 metų scenai atidavęs Ovidijus Vyšniauskas yra išleidęs dešimtį muzikinių albumų, surengęs daugybę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, pelnęs žiūrovų besąlygišką meilę, atrodo, turėtų ramiai „užmigti ant laurų“ ir nesukti galvos dėl koncertų, tačiau šiuo metu atlikėjas labai intensyviai koncertuoja tiek privačiuose, tiek viešuose renginiuose. Kaip pats sako, „palyginus su tuo, kiek dirbu dabar, jaunystėje ilsėjausi“. Bet šalia koncertinės veiklos O. Vyšniauskas visada randa laiko savo pomėgiams – pralekia motociklu, plaukioja laivu, žvejoja, medžioja ir mėgaujasi kiekviena diena, kurią padovanoja gyvenimas.

Save vadinantis „savo dainų metraštininku“ Ovidijus įsitikinęs, kad norint, kad gimtų kažkas netikėto, autoriui reikia būti „alkanam“ išgyvenimų. „Anksčiau kūryba buvo tokia gaivališka, lengva, natūrali, kurdavau pakankamai daug. Bet kai semi viską iš vieno šulinio, anksčiau ar vėliau ateina toks laikas, kai gali užlipti ant savo paties kurtos melodijos“. Dabar scenos grandas iš savęs reikalauja daug atsakingesnės kūrybos: „palieku tik tai, kas svarbu, nereikalingų žodžių ar natų neturi būti. Norisi, kad daina būtų gera, tikra ir šilta“.

Būtent toks vakaras – spinduliuojantis šilumą ir tikrumą - laukia sakralioje Šv. Kotrynos bažnyčios erdvėje.

Gruodžio 10 d. 18 val. koncertas bus surengtas Bistrampolio dvare, Panevėžio rajone.

Pasisemti šviesos ir atrasti naująjį O. Vyšniausko skambesį kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Penkioliktasis „Purpurinis vakaras“ skelbia festivalio datą – koncertai, kino filmai, parodos, įdomiausi pokalbiai Anykščiuose žiūrovų ir klausytojų laukia rugpjūčio 18–20 dienomis. Nuo 2008 metų rengiamas festivalis Lietuvoje yra tapęs reikšmingu kultūros įvykiu, nenutrūkstančia tradicija, kurios sulaužyti nesugebėjo net ir dvejus metus šalyje užsitęsusi pandemija.

Jubiliejinėje festivalio programoje numatyta 12 renginių. Anykščių ir festivalio lankytojų laukia fotografijos legendos Antano Sutkaus darbų paroda Anykščių menų inkubatoriuje, vidurnakčio poezijos spektaklis „Nedingęs“, kurį Anykščių koplyčioje suvaidins aktorės Neringa Varnelytė, Jurga Kalvaitytė ir Vitalija Mockevičiūtė, susitikimas su aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Kristina Kazlauskaite, poete Erika Drungyte, vaidybinio filmo „Mano vaikystės ruduo“ peržiūra ir susitikimas su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu bei kino kritike Izolda Keidošiūte. Aktorius Vladas Bagdonas festivaliui rengia A. Vienuolio-Žukausko 140 gimimo metinėms skirtą skaitymų programą.

15-ojo kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ sezono pranašas – rugpjūčio 6 dieną „Anykščių vyno“ gamyklos kiemelyje vyksiantis „Daddy was A Milkman“ koncertas. Neįprastoje erdvėje populiarusis atlikėjas ne tik pasveikins festivalį, pakvies jame dalyvauti, bet ir pristatys naujausią savo dainų albumą „Kai ruduo mokė mane“.

Kultūros festivalio organizatorius, geros muzikos ekspertas iš „Bardai LT“ Benas Jakštas žada, kad spalvingoje festivalio programoje šiais metais bus galima patirti net 12 skirtingų kūrybos žanrų. „Galbūt kažkam bus netikėta, tačiau Didysis penktadienio vakaro koncertas gerokai praplės įprastas ribas ir muzikos žanrus. Dainuvos slėnyje kartu su festivalio senbuviais – Domantu Razausku ir grupe „Vos Vos“, žavingomis grupės „Baltos varnos“ merginomis pasirodys „G&G Sindikatas“, „Sisters On Wire“, grupė „jautì“. Vakarą ves aktorius Sakalas Uždavinys“, – pasakoja B. Jakštas.

2022-ųjų geriausios roko grupės „jautì“ atlikėjas Džiugas Širvys pasakoja, kad festivalio „Purpurinis vakaras“ organizatoriams sugroti Anykščiuose pažadėjęs dar vasarį, per Vilniaus knygų mugę. Į festivalį grupė atveš akustinę programą. Prieš šešerius metus susibūrusi grupė „jautì“ yra išleidusi 4 albumus, surengusi daugiau nei 200 koncertų, populiariausiose muzikos platformose „Youtube“ bei „Spotify“ surinkusi daugiau nei 7 milijonus perklausų.

Nuostabus jausmas, kad suaugusieji tas dainas dainuoja, prisimena, jos jiems – tarsi vaikystės aidas.

Užtat Didysis festivalio pabaigos koncertas Dainuvos slėnyje šeštadienį liks įprastai bardinis. Scenoje su žiūrovais sveikinsis ir savo kūrybą pristatys Virgis Stakėnas, „Keistuolių teatro“ aktoriai Ilona Balsytė, Darius Auželis ir Aidas Giniotis.

„Purpurinis vakaras“ man kelia ypatingus, nostalgiškus prisiminimus, – prisipažįsta aktorė ir atlikėja I. Balsytė. – Festivalio pavadinimas man jautriai artimas – studijų metais šią V. Kernagio dainą teko dainuoti per dainavimo įskaitą ar egzaminą. Esu ne kartą lipusi į festivalio sceną, mane nepaprastai žavi jauki atmosfera, šiltas ryšys, kiekvienais metais užsimezgantis tarp publikos ir atlikėjų. Atrodo, kad per festivalį susiburia didžiulė, artima kompanija, kurią vienija muzika ir begalinis noras gerai praleisti laiką. Festivalio nuotaika – neįkainojama, aukso vertės, nuostabi širdingumo išraiška.“

Šį rugpjūtį „Purpurinio vakaro“ scenoje kartu su I. Balsyte pasirodys „Keistuolių teatro“ senbuviai ir įkūrėjai – A. Giniotis ir D. Auželis. Jų programoje skambės mokyklos ir studijų laikų dainos, populiariausi šlageriai iš keistuolių spektaklių. „Nuostabus jausmas, kad suaugusieji tas dainas dainuoja, prisimena, jos jiems – tarsi vaikystės aidas“, – sako aktorė I. Balsytė.

Pirmą kartą „Purpuriniame vakare“ pasirodys muzikantai iš Žemaitijos – Gintautas Litinskas (vokalas, kontrabosas), Virgis Pupšys (vokalas, gitara), Vykintas A. Jasaitis (gitara). Taip pat pirmąjį savo pasirodymą festivalyje surengs aktorė ir atlikėja Lina Rastokaitė.

„Kaip smagu, kad vis dar nutinka pirmieji kartai, – sako aktorė, – apie festivalį buvau tik girdėjusi, nemaniau, kad kada nors jame dalyvausiu. Negana to, niekada nepagalvojau kada nors dainuosianti poeziją! Pamažu atrandu šį žanrą, labai juo džiaugiuosi. Visada svajojau dainuoti miuzikluose, tad į kiekvieną lietuvių poeto ar autoriaus dainą žiūriu tarsi į mažą muzikinę istoriją. Nekantriai laukiu mūsų su pianistu Vyčiu Smolsku pasirodymo, žiūrovams pateiksime muzikines istorijas pagal Antano Miškinio, Pauliaus Širvio, Vytauto Kernagio eiles.“

Į Anykščius savo motociklu ketina atlėkti ir scenos vilkas Ovidijus Vyšniauskas. „Purpurinio vakaro“ scenoje, kad ir kaip sunku patikėti, jis pasirodys pirmą kartą. „Šią vasarą turiu labai daug koncertų, tačiau pasirodyti šiame festivalyje man – didžiulis džiaugsmas, – sako O. Vyšniauskas. – Anykščiai turi savo dvasią, tai – nuostabus miestas, apsuptas unikalios gamtos.“

Specialią programą festivaliui kartu su dainuojančiu aktoriumi Laurent’u Secco iš Prancūzijos, ritmo grupe ir styginių kvartetu rengia atlikėjas Vygantas Kazlauskas. Atlikėjus festivalio baigiamąjį vakarą scenoje rikiuos aktorės N. Varnelytė ir V. Mockevičiūtė, o tradiciniu festivalio akcentu taps dvyliktą kartą geriausiam jaunajam atlikėjui įteikiama Sauliaus Mykolaičio vardo premija.

Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – rugpjūčio 18–20 dienomis. Daugiau informacijos apie programą – www.purpurinisvakaras.lt

– Kuo gyvenate, ką veikiate?

– Kažkaip gyvenu, palaidojau mamytę. Gyvenimas eina pirmyn, laikas toks, patys žinome, koks. Nuo tilto nešoku, marškinių nedraskau, gyvenu, ir smagu gyventi.

– Ar dainuojate, koncertuojate?

– Koncertuoju ramiau, gruodis seniau būdavo kitoks.

– Ar koncertuodamas kalate pinigus, ar tai darote iš vidinio poreikio?

– Jei pajusiu, kad scenoje esu abejingas, tikrai turėsiu sąžinės ir nelipsiu į ją. Manau, kad nekalu pinigų.

– Jautri tema, bet būtent mamai ir esate didžiąja dalimi dėkingas, kad atsidūrėte scenoje?

– Taip, mamytė pastebėjo, kad keistas vaikas esu, ir nuvedė pas fortepijono mokytoją. Ji pasakė, kad turiu įgimtą muzikalumą. Tėvai pastebi kartais vaikus. Mamytė pasiskolino pinigėlių, nupirko pianiną, nors dar ir pedalų nepasiekiau. Taip prasidėjo mano džiaugsmas. Mama iš tikrųjų suteikė pradžią.

– Jei ne mama, ko gero, velnias žino, kokiais keliais būtumėte nuėjęs?

– Sunku pasakyti. Kur aš būčiau ir kuo, niekas nežino.

– Man visada įdomu, kai viename žmoguje visko daug, – jūs esate geras pavyzdys. Greta muzikos – ir dziudo, ir desantininkas gimtojoje Marijampolėje.

– Tai praeitis. Jeigu gyvenčiau tik muzika, man seniai būtų pavažiavusios smegenėlės, neiškentėčiau. Kai dirbu, atrodo, kad kaip paskutinį kartą. Paskui iškart turiu dingti iš ten, kur buvau ir viską atidaviau. Jaunystėje teko pagyventi bohemiškai – manęs nesužavėjo. Su metais įgijus patirties nebenoriu tuščiai kalbėti su liaupsinančiais ir kritikuojančiais žmonėmis apie nieką. Man geriau, kur varlės kurkia ir uodai kanda. Nesu bohemos atstovas. Be muzikos, turiu labai daug ir tai mane greitai veja atgal prie muzikos. Po kurio laiko vėl sėdžiu prie instrumentų ir pajuntu, kad esu šviežias.

– Buvo gyvenime momentų, kai reikėjo fiziškai pabėgti į gamtą?

– Buvo pilkų duobių, kai vyravo klausimas – kas iš to? Supratau, kad mane supa daugybė klausimų. Sėkmingi darbai neturi prasmės. Praradau tikslus, viskas buvo neįdomu. Pamatyta valtelė vidury ežero mane išgelbėjo nuo rutinos, girtavimo. Galvojau, kaip tam žmogui gerai, koks jis laimingas. Leidau sau įstoti ir baigti Rygos krikščioniškąjį  koledžą, sužinoti, kas yra tikėjimas. Ten radau daug atsakymų, viskas buvo paremta gyvenimu, šiandiena, o Biblija buvo kaip instrukcija. Buvau tarsi kiauras ir ieškojau atsakymų. Gavau atsakymų, užkaišiojau skyles. Bet vis tiek – kuo daugiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad nesuprantu. Nes kyla tokių klausimų...

– Daugelis pasvajotų apie tokį gyvenimą, kaip jūsų, – žinomas, pasiturintis, o jums pačiam – tuštuma. Iš kur ji atsirado?

– Būdavo, kad po sėkmingų koncertų, kai visa grupė ir orkestras laimingi, aš sėdžiu susimąstęs. Atrodo, kad viskas, kas supa, – net per daug. Manęs klausdavo, kas man negerai. Mane spaudė. Jaučiau, kad nepadariau, ką turėjau padaryti.

– Kiekvienas mąstantis žmogus jaučia egzistencinę tuštumą, kurios neužpildo pinigai, šlovė, nes momentais lieki vienas su savimi ir kyla klausimų.

– Už pinigus gali nusipirkti tik komforto, bet ne dvasinio gėrio.

– Kokio amžiaus buvote, kai prasidėjo kilti egzistenciniai klausimai?

– Virš 40.

– Kokių atsakymų radote, ar dabar gerai jaučiatės?

– Yra kažkoks stuburas, supratimas, dvasinis pagrindas, kuris suteikia ramybės, stabilumo, globalaus suvokimo, bet vis vien nesu ramus. Neseniai šnekėjau su viena močiute, ji sako: buvo ir marų, ir karų, ir visokiausių ligų, dar papildomai užpuldavo niežai, utėlės, o dabar užpuolė kenkiantys antivakseriai. Kiek visokių skiepų, kiek patys visi jais paskiepyti, aš negaliu netikėti mokslu, būčiau aklas. Ne visi yra blogi ir kuria bakterijas. Esu tikintis ir nesuprantu, kodėl į visus politinius gąsdinimus ir dalybas popiežius negali pasikviesti Vladimiro Putino ir pasišnekėti. Kodėl tai nevyksta? Kam atstovauja Bažnyčia? Jėzus juk nebuvo korumpuotas.

– Visada sakau, kad trūksta šeimininkiško požiūrio.

– Lietuvėlė tokia maža, tokia graži. Trūksta gero gaspadoriaus, dviejų trijų pavaduotojų, ir apsišluotume. Kas per laikmetis, kai visas pasaulis turi kariauti su epidemija. Taigi nugalėkime, o tada plunksnas purtykime, kurio tankas didesnis.

Padėkime tam klystančiam, slystančiam. Mūsų tiek mažai, o su botagais vienas kitam duodame. Būtina susitelkti.

– Manau, didelės reikšmės turi, kad žmonės neatranda Dievo, ramybės, dvasinio stuburo. Kai jo nėra, reikia plunksnas kedenti – ar tai būtų politika, ar visuomeninis gyvenimas. Mūsų gyvenimas labai baigtinis. Kol esame Žemėje, atrodo, paprasta: susėsime, suskaičiuosime, susitarsime.

– Atrodo, paprasta. Visą šį ratą suka medija. Ne visiems įdomu kitų vestuvės, ferariai. Vieną kartą po koncerto atėjo žmogus, kuris viską matė daiktais. Sako: va, tu dainininkas. Ir ką tu turi iš to? Ar matei mano namą, mano automobilį? Draugas sako: žiūriu ir galvoju, kad jam liks tik prisiminimai, kaip Kryžkalnyje benzino pilasi. Norisi būti normaliu žmogumi, jausti, matyti. Aš kentėdavau dėl matomos neteisybės. Jaučiau, ką turiu daryti dėl vadinamosios tiesios.

– Buvote aštraus charakterio.

– Kai augome gatvėje be tėvo, reikėjo kovoti už save. Daug problemų, kurių nesuprantu. Negaliu pakęsti žmonių susipriešinimo, pandemijos. Žiūrėkite, pavadinimas COVID-19: aš gimęs kovo 19 d. ir dar Vidas – Ovidijus. Čia kaip mano. Anksčiau sakiau, ką galvoju, o dabar stengiuosi galvoti, ką sakau.

– Ar neatrodo, kad kartais reikia nusiraminti ir atsiduoti tėkmei?

– Kiekvienas jaučiame, suvokiame savaip. Esant tokiai situacijai, aš surenku kodą (persižegnoja – red.past.) ir paklausiu, ką daryti. Reikia išmintingesnio atsakymo, nei aš sugalvoju.

O. Vyšniauskas (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

– Kaip atsakymas jus pasiekia?

– Esu tikintys žmogus ir manau, kad tai mano stuburas, ramybė. Tačiau atsakymas šiais laikais ateina daug greičiau. Aš tikiu Dievą, ne Bažnyčią. Nors tai Dievo namai, jų reikia. Kartą, kur Neris į Nemuną suteka, nubridau iki akmens ir kalbėjau, prašiau ženklo. Kiekvienam žmogui atsakymai ateina skirtingais keliais. Kažkas vis tiek mus saugo, rūpinasi.

– Kur einate ieškoti atsakymų – į mišką, į bažnyčią?

– Einu ir į bažnyčią. Yra daug gerų kunigų, gero jaunimo. Galiu nuvažiuoti pas eigulį, protingą žmogų, senelį, jų žmogiškasis padorumas, įgimtas šventumas verčia mokytis, pavergia. Kito žmogaus buvimas parodo, kad esi labai nuvairavęs į šalį.

– Ar kai atradote tą dvasinį stuburą, jūsų kelyje padaugėjo gerų, padorių žmonių?

– Bendrauti su šviesiais žmonėms mieliau ir lengviau. Kartais net nenoriu to negatyvumo matyti, jausti. Aš nebendrauju su žmonėmis, su kuriais seniau bendravau. Yra daug gerų, gabių, šviesių, su gerais norais žmonių. Lietuviai – nuostabi tauta. Mūsų merginos – gražiausios pasaulyje. Mūsų mokslininkai iki šiol stebina pasaulį. Jie gyvena ir daro kažką gero. Bloga daro tik netikintys Dievą. Tai ir yra ašis – stuburas. Jei nori būti žmogumi, turi tikėti kažkuo. Jei nėra nieko švento, puls visos zarazos – pulsi, kariausi, būsi intrigų imperatorius. Būti su Dievu lengviau. Yra ribos, kurių reikia laikytis. Gerumo pasaulyje tikrai daug, nes, jei persvara būtų blogio, viskas baigtųsi, visi ristumės žemyn.

– Blogis yra garsesnis, todėl atrodo, kad jo daug. Blogis yra tuštybė.

– Man baisiausia nuodėmė pasaulyje, vikšrų vikšras, – pavydas.

– Koks jūsų patarimas žmonėms, kuriems gyvenimas atrodo tamsus?

– Mes kantrūs, mes lietuviai. Iškentėjome viską, iškęsime ir tai. Nėra nieko amžino. Kantrybės. Primityvus pasakymas: mūsų tradicinis patiekalas – ne cepelinai, o ėsti vienam kitą.

– Gal nenuvertinkime vieni kitų?

– Padėkime tam klystančiam, slystančiam. Mūsų tiek mažai, o su botagais vienas kitam duodame. Būtina susitelkti. Žino visas pasaulis, kad mes išsivadavome. Būkime tokie kieti ir toliau, nedarykime kvailų šuolių, klaidų.

Jis puikiai žino, kas yra šlovė, gerbėjų dėmesys ir finansinis priteklius. „Būdavo, kad imi pinigus iš stalčiaus neskaičiuodamas“, – atvirauja O. Vyšniauskas.

Tačiau sulaukęs pusamžio, vyras suprato, kad jo ne tik nedžiugina išoriniai blizgučiai, bet netgi slegia, o dvasios ramybė nenuperkama už jokius pinigus. Pradėjęs ieškoti gyvenimo prasmės, O. Vyšniauskas atsidūrė Rygoje, kur baigė Biblijos mokyklą.

Nors šie mokslai organizuojami prostestantų, dainininkas nesureikšmina koncesijų – Dievas visiems yra vienas, – sako jis. Ir atsakymų gali ieškoti ne tik bažnyčioje, bet ir eigulio pirkioje miško glūdumoje.

„Kai kyla klausimų, surenku kodą (persižegnoja – aut. past.), ir skambinu“, – nesuprasi, juokauja ar rimtai sako Ovidijus. Tačiau viena yra tikra – tai išsamus, gilus ir atviras pokalbis su žmogumi, patyrusiu tikrą gyvenimo skonį su įvairiais prieskoniais.

Jaukiame Marijonų vienuolyno kiemelyje šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios susirinko būrys O. Vyšniausko muzikos gerbėjų. Atlikėjas koncertą pradėjo daina „Žvaigždė žalia“, kurią sekė audringos scenos legendai neabejingų gerbėjų ovacijos.

„Šiandien, nežinau, kokį vakarą darykim – šokių ar dainų?“, – prasidėjus koncertui klausytojų klausė O. Vyšniauskas. Vakaras išties buvo pripildytas gražiausių atlikėjo dainų ir gerbėjų šokių.

Atlikėjas ne tik atliko savo žymiausius kūrinius, bet ir visą vakarą šiltai bendravo su klausytojais. „Aš žinau, kad iš čia esančių yra daug geriau dainuojančių už mane. Jūs dainuokit, o aš pritarsiu“, – juokavo atlikėjas ir kvietė dainuoti kartu.

Koncertui jau įsibėgėjus atlikėjas paklausė klausytojų „Ar yra tas, kuris šiandien švenčia gimtadienį?“ Nedrąsiai pakilo dvi rankos – Astos ir Minarijos. Gimtadienį švenčiančias moteris žiūrovai apdovanojo gausias plojimais, o atlikėjas pasveikino daina „Su gimtadieniu“.

Aš žinau, kad iš čia esančių yra daug geriau dainuojančių už mane. Jūs dainuokit, o aš pritarsiu.

Vakaras buvo užpildytas nuoširdžių O. Vyšniausko dainų, pokalbių su klausytojais, juoko ir gausių žiūrovų ovacijų atlikėjui. Koncertą atlikėjas užbaigė žymiausiomis savo dainomis – „Saulė leidžias“, „Išdalinau“ ir „Žemyn upe“, kurias žiūrovai klausė atsistoję bei palydėjo plojimų banga.

Po koncerto gerbėjai atlikėjui negailėjo gražių žodžių. „Koncertas labai patiko. Tai buvo antras ar trečias O. Vyšniausko koncertas, kuriame esu buvusi ir eisiu tol, kol dainuos“, – įspūdžiais dalijosi klausytoja Aistė.

Pagyrų atlikėjui negailėjo ir gerbėja Ramunė: „Labai patiko koncertas, aš myliu O. Vyšniauską“, – sakė ji. Ramunė taip pat minėjo, kad apsilankys ir kituose festivalio „Gertrūdos vasara“ renginiuose. „Į R. Dambrausko koncertą tikrai eisiu ir, jei spėsiu, planuoju apsilankyti N. Malūnavičiūtės ir O. Ditkovskio koncerte“, – pasakojo Ramunė.

Lietuviškos muzikos gerbėjų laukia dar ne vienas festivalio koncertas. Prie Šv. Gertrūdos bažnyčios liepos 21-ąją skambės Nedos Malūnavičiūtės ir Olego Ditkovskio muzikiniai monologai. Liepos 22-iosios vakarą „Ne tik apie meilę“ dainuos Ona Kolobovaitė ir Egidijus Bavikinas. Liepos 23-iąją įvyks naujojo Juozo Erlicko kompaktinio disko „Mėlynoj stotelėj“ pristatymas. Taip pat liepos mėnesį festivalį aplankys linksmieji klasikai Zbignevas Levickis ir Daumantas Slipkus bei dainininkas Romas Dambrauskas.

Rugpjūtį Marijonų vienuolyno kiemelyje klausytojų lauks aktorė Larisa Kalpokaitė, grupė „Vairas“, Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis, o festivalį užbaigs grupė „Nerija“.

Ovidijui – 63-eji, ir jis patikina tikrai negalvojantis apie ramų gyvenimą. „Pasakysiu drąsiai – dabar mano aukso amžius. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir scenoje. Tokios sėkmės kaip dabar aš nesu patyręs, – šį sekmadienį, 20 val., Delfi TV gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“ prisipažins scenos legenda. – Darbo krūvis dabar yra daug didesnis, nei tada, kai aš buvau jaunas. Palyginus su jaunyste – aš ilsėjausi, o dabar atidirbu, ką pramiegojau ir pratingėjau.“

Prieš beveik keturis mėnesius Kauno rotušėje Ovidijus vedė beveik dvidešimt metų jaunesnę Auksę Kuzmauskienę. Tačiau amžiaus skirtumas jam nė motais.

„Aš nejaučiu, kad pas mus čia toks skirtumas. Ir aš neieškojau tos jaunystės. Kaip galvoja daug kas – maestro nusipirko. Niekas nieko nepirko“, – sako atlikėjas.

Aš nejaučiu, kad pas mus čia toks skirtumas. Ir aš neieškojau tos jaunystės. Kaip galvoja daug kas – maestro nusipirko. Niekas nieko nepirko.

Būsimą žmoną Ovidijus sutiko savo koncerte. Dainininkas patikina ją iškart pastebėjęs net minioje. „Smulkutė, tamsiaplaukė, rudų akių pedagogė tiesiog prikaustė mano žvilgsnį“, – patikina Ovidijus. Tąkart žinomas vyras davė užduotį apsaugos vyrams ją surasti, tačiau jiems nepavyko. Bet moteris dar sykį apsilankė Ovidijaus koncerte, ir tą kartą porai buvo lemta susipažinti.

„Buvo tokia situacija, kad ją užgauliojo, tai gavo niuksų tas skriaudėjas, o mes susipažinome. Tapau didvyriu. Ir viskas. Ir žiūriu, kad labai fainas, malonus žmogus. Aš pats pasijuokdavau iš tų, pas ką didelis amžiaus skirtumas, ir pats tokioje situacijoje atsidūriau. Bet žiūriu, kad labai faina. Tas amžiaus skirtumas, aš nejaučiu, kad jis kažkoks didelis“, – dalijasi maestro.

Paskutinę akimirką, kad nuslėptų vestuves, Ovidijus pakeitė ceremonijos laiką. Vietoj penktadienio popietės, pora pasirinko rytą, taip priversdami visą būrį fotografų likti be įspūdingų vestuvinių kadrų.

„Vienam užtenka pastebėti kažkokius sąrašus, vienam teko tik cyptelti ir visas kaimas jau amsi. Tada galvoju, jeigu jau taip su klaidomis rašo, tai aš jūsų jau tuo šampanu nevaišinsiu, – prisimena dainininkas ir patikina nenorėjęs laukti karantino pabaigos. – O kam ta svita? Mes buvome labai romantiškoje vietoje – ant Kuršių marių kranto. Nėra ta pandemija kažkoks viską užgožiantis dalykas, kad aš savo reikalų netvarkyčiau. Man gyvenime taip visuomet išeina.“

Ovidijus patikina ir pats nesitikėjęs, kad ves trečią kartą. „O kodėl negaliu sau to leisti? Nesijaučiu per senas santuokai“, – teigia scenos legenda.

Kaip praneša zmones.lt, 44-erių moteris pasirinko vyro pavardę ir tapo Vyšniauskiene.

63-ejų metų žinomam vyrui ši santuoka yra trečioji. 

Šviesaus atminimo maestro Lietuvos muzikinėje padangėje nebėra jau ketveri metai, tačiau jo dainos išliks amžinai. Būtent taip pagerbti maestro nusprendė būrys muzikos atlikėjų, surengdami atminimo koncertus. Prie atlikėjų prisijungs ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Koncertų serija maestro atminimui gruodžio 7 d. tęsis Šiaulių arenoje, o finalinis pasirodymas vyks gruodžio 22 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose.

Šiuose koncertuose dalyvaus Inga Jankauskaitė, Ovidijus Vyšniauskas, Radži, Viktoras Malinauskas, Justas Lapatinskas, Nerijus Liubertas, Aleksas Lemanas, „2 Donatai“.

Dainininkams talkins savo veiklos 25 metų jubiliejų minintis Šv. Kristoforo orkestras ir jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Brakauskas. Dirigento lazdelę vėl paims buvęs ilgametis orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas Donatas Katkus.

Koncertuose skambės S. Povilaičio kūryba, tarp kurių ir tokie hitai, kaip „Vėl švieski man vėl“, „Tik rytoj“, „Pago Pago“, „Senelė“, „Pienė“ ir daugelis kitų.

Apsilankę koncerte žiūrovai prisidės ir prie kilnios iniciatyvos, dalis lėšų už parduotus bilietus bus skirta legendinio krepšininko Rimanto Kaukėno paramos grupei, kuri padeda onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

– Pernai atšventėte savo jubiliejų. Kokiomis nuotaikomis ir darbais gyvenate šiais metais? Kaip įvardytumėte šiandienį savo etapą?

– Šiais metais nusprendžiau daug nekoncertuoti, o daugiau laiko skirti sau ir savo artimiesiems. Laisvalaikį mėgstu leisti gamtoje: žvejoti, medžioti. Daug laiko skiriu savo dainoms, kurios didžiajai daliai klausytojų nėra pažįstamos, bet tie, kas lankėsi mano koncertuose, jas tikrai girdėjo. Pavyzdžiui, daina „Su gimtadieniu“ parašyta prieš pusantrų metų, bet iki šiol vis neturėjau laiko ir progos ją pristatyti plačiau ir pateikti klausytojų teismui.

– Ar šiuo metu save labiau galėtumėte įvardyti kaip kompozitorių ar kaip atlikėją?

– Dabar mano gyvenime atėjo toks etapas, kad nusprendžiau nerašyti dainų kitiems. Man labai norisi atnaujinti savo repertuarą. Todėl kitiems atlikėjams tikrai nedalinu tuščių pažadų, kad vėliau nereikėtų jausti atsakomybės ir kaltės jausmo. Turiu labai daug gerų dainų, kurios nepelnytai sugulė į archyvą, todėl labai norėčiau jas sudėti į šių dienų aranžuotes. Mano koncertuose būna daug jaunimo, todėl noriu, kad jie išgirstų pamirštas, o gal ir iš viso negirdėtas mano dainas.

– Savo repertuare turite labai daug dainų, kurias klausytojai prašo atlikti beveik kiekviename koncerte. O ar yra tokių dainų, kurios, jūsų manymu, ne iki galo įvertintos?

– Taip, iš tikrųjų tokių dainų yra. Bet, žinote, vis dėlto vertintojas yra klausytojas. Aš kaip profesionalas galiu įvertinti dainos harmoniją, melodingumą, aranžuotės stiprumą. Bet klausytojas tą dainą gali išgirsti visiškai kitaip ir čia tik jo širdies reikalas, kuri daina jam patiks. Todėl kiekviename savo koncerte aš atlieku tas dainas, dėl kurių žmonės ateina ir kurias nori išgirsti. Puikiai suprantu savo klausytojus, nes kai pats einu į koncertus, aš tikiuosi ne tik naujų dainų, bet ir išgirsti geriausius tos grupės ar atlikėjo kūrinius. 

– Ne kartą minėjote, kad viena iš jūsų ilgaamžiškumo priežasčių yra jūsų klausytojai. Kaip jie keitėsi ir ar keitėsi jūsų požiūris į klausytojus?

– Anksčiau kūryba buvo tokia gaivališka, lengva, natūrali. Aš kurdavau pakankamai daug, parašiau apie 150 dainų, iš jų nemažai tapo šlageriais. Bet kai tu semi viską iš vieno šulinio, anksčiau ar vėliau ateina toks laikas, kai gali užlipti ant savo paties kurtos melodijos. Dabar reikalauju iš savęs daug atsakingesnės kūrybos: palieku tik tai, kas svarbu, nereikalingų žodžių ar natų neturi būti. Norisi, kad daina būtų gera, tikra ir šilta.

– Ar jums svarbu, ką apie jūsų naują dainą mano jūsų šeimos nariai? O gal pasikliaujate tik savo vidine nuojauta ir muzikine patirtimi?

– Yra toks posakis: jūs sakykite, sakykite, bet aš vis tiek darysiu taip, kaip man atrodo. O jeigu rimtai, aš pasiklausiu žmonos, sūnaus, dukrų, ir man jų nuomonė yra svarbi. Jie turi muzikinį skonį ir yra mano pirmoji publika, kuri išgirsta naujas dainas.

– Ar bėgant laikui keičiasi jūsų įkvėpimo šaltiniai? Iš kur ateina muzika ir dainų žodžiai?

– Dabar, matyt, pasiekiau aukščiausią kūrybos lygį – kuriu dainas be instrumento. Man tiesiog galvoje suskamba muzika. Ir aš manau, kad didžiausias kompozitorius yra Dievas. Kartais važiuoju naktį pavargęs po koncerto, mėgaujuosi tyla ir staiga išgirstu, kaip ateina melodija, žodžiai. Kai grįžtu namo, sėdu prie muzikos instrumento ir įrašau tai, ką išgirdau kelionės metu. Man atrodo, kad kažkas iš aukščiau pasirūpina mano kūryba. Man tai kaip stebuklas, taip jau esu sukūręs tris dainas. Anksčiau viskas vyko kitaip, man reikėjo sėdėti, ieškoti, groti. Anksčiau man reikėjo ir tam tikros aplinkos: turėjo būti tylu, gražus vaizdas pro langą. Dabar melodija ateina tarsi savaime.

– Šią vasarą surengsite pasirodymą ir Palangoje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį renginį: kokias dainas planuojate atlikti, gal bus ir muzikinių premjerų?

– Vasara, kaip ir daugeliui žmonių, man yra ypatingas laikas, nes esu labiau atsipalaidavęs. Kai šiltas oras, tai savaime norisi ir daugiau bendrauti, ir juokauti. Žinote, manau, šis koncertas bus kaip gerai pažįstamų bičiulių susitikimas. Tikiuosi, kad kartu su klausytojais tikrai gerai pasiausime. Koncerte Palangoje planuoju atlikti mėgstamiausias klausytojų dainas. Manau, tai bus labai jaukus ir šiltas vakaras.

Juk tai Ovidijus sukūrė šlagerius „Išdalinau“, „Žvaigždė rūke“, „Saulė leidžias“, „Nidai“, „Mamai“ ir daugelį kitų dainų, kurias dainuoja gausus būrys Lietuvos atlikėjų.

Na, o jeigu Ovidijus imasi kokios dainos ne kaip kūrėjas, o tik kaip atlikėjas, tai daina suskamba taip, kad jau po to jos niekam neverta perdainuoti, nes geriau nepavyks! Tokia, pavyzdžiui, yra „Mažyte mano“.. 

Paklaustas, kaip šiandien klostosi atlikėjo kūrybinis kelias, prasidėjęs beveik prieš pusę amžiaus, pašnekovas atsakė, kad nauji kūriniai į galvą ateina kaip niekad mistiškai.

"Anksčiau dažnai būdavo, jog pasiimu į rankas instrumentą, groju, groju, pavargstu, numetu jį į šalį... O dabar, važiuojant naktį namo iš koncertų, galvoje man tiesiog pradeda skambėti naujos melodijos. Anksčiau to nebūdavo. Gal man jas padiktuoja Dievas, o aš tik jas užrašau? Nežinau", - išdavė O. Vyšniauskas ir pridūrė, kad pagrindinis šių dienų kūrybos tikslas - kurti tik stiprius, prasmingus kūrinius.

Paprašytas duoti patarimų pradedantiesiems atlikėjams, jis akcentavo, kad svarbiausia sėkmės taisyklė yra tvirtas sprendimas eiti sudėtingu muzikiniu keliu.

"Šis kelias tikrai nėra rožėmis klotas: jauną atlikėją gali neigiamai paveikti puikus startas, garbė, pramogos, pagundos, atbaidyti labai sunkus darbas, nusivylimai, pralaimėjimai. Mano manymu, jei nori būti profesionalu, reikia būti labai tvirtam. Žmonės, esantys ne savo vietoje, patiria ypač dideles kančias, už kurias jis kaltina kitus. Bet jeigu be muzikos tikrai negali, reikia imti jautį už ragų ir nesidaryti į šalis", - patirtimi dalinosi atlikėjas.

"Džiaugiuosi galimybe koncertuoti ant "Muzikuojančio kelto" denio, kadangi bus galimybė su žiūrovais palaikyti dar artimesnį ryšį. Scenoje niekada neapsimetinėju: ką kalbu – viskas tikra, ką dainuoju – viskas iš širdies  ... Nesvarbu, ar tai - didelė arena, ar kambarys", - kalbėjo O. Vyšniauskas.

Bendra informacija:

Koncertai vyksta keleiviniame kelte “NIDA”.

Plaukimo trukmė 2 val.

Keltas išplaukia 20.30 val. iš Senosios Perkėlos, Danės g.1, Klaipėda.

Koncertų metu veikia barai.

Bilietus platina: BILIETAI LT.

Tel. +370 670 41252