Tokias europinių teisės aktų pataisas inicijavo Lietuvos deleguotas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingas EK narys Virginijus Sinkevičius. Tam dar turės pritarti tiek Europos Sąjungos Taryba, tiek Europos Parlamentas.

„Bendras tikslas – iki 2040 metų pakuočių atliekų kiekį sumažinti 15 proc., lyginant su 2018 metais“, – BNS trečiadienį sakė eurokomisaras.

Remiantis EK duomenimis, tai leistų sumažinti bendrą atliekų kiekį ES maždaug 37 proc., palyginti su scenarijumi, jei teisės aktai nebūtų keičiami.

V. Sinkevičiaus teigimu, siekiant šio tikslo, nuo 2030 metų visos pakuotės turės būti perdirbamos, o pokyčiai palies tiek viešbučiuose naudojamus šampūno buteliukus, tiek maisto įpakavimą kavinėse.

„Tai, kaip mes esame pratę kai kuriuose greito maisto restoranuose valgyti ir gauti supakuotą maistą, turės pasikeisti, – kalbėjo eurokomisaras. – Arba tai turės būti lėkštė, arba kažkas kito – tai nuo prekybininkų priklausys.“

Jo teigimu, pirmieji pokyčiai galėtų įsigalioti jau po kelerių metų. Jie susiję su pakuočių žymėjimu, siuntų dydžiu, užsisakant prekes internetu.

„Ant kiekvienos pakuotės atsiras žymėjimas, kuris bus vienodas su žymėjimu ant konteinerio, kur kokią pakuotę reikės išmesti. Dabar turime tokių neaiškumų – atrodo kaip popierius, bet yra padengtas plastiku“, – sakė V. Sinkevičius.

„Kalbant apie prekių užsakymą internetu, tai įsigalios reguliavimas, kad laisvo ploto pakuotėje negali būti daugiau nei 40 procentų“, – pridūrė jis.

Kalbėdamas apie Lietuvą, eurokomisaras pabrėžė, jog depozito sistema „smarkiai pakeitė situaciją“, bet pagal rūšiavimą šalis atsilieka nuo ES vidurkio.

Komisija skaičiuoja, kad vidutiniškai kiekvienas europietis per metus išmeta beveik 180 kilogramų pakuočių atliekų, o per pastarąjį dešimtmetį ES pakuočių atliekų padaugėjo daugiau nei 20 procentų.

Prognozuojama, kad jei nebus imtasi veiksmų, iki 2030-ųjų jų padaugės dar 19 procentų.

Kitos šalys jau praktikuoja

Etiketės – svarbus komponentas renkantis maistą. Nuo 2016 m. privaloma ES ant pakuočių nurodyti maistinę produktų vertę, bet taisyklės, kas turi būti nurodoma būtent pakuočių priekinėje dalyje, vis dar nesuderintos. Tačiau tai gali pasikeisti.

Jau dabar kai kurios įmonės ir ES šalys savo produktus žymi naudodamos Maistingumo balo ženklinimo sistemą „Nutri-score“, kurią sudaro penkios raidės – A, B, C, D, E – ir penki spalviniai tonai nuo tamsiai žalios iki raudonos.

Pakuotės priekinėje dalyje esantis ženklinimas padeda maisto produktus ir gėrimus suklasifikuoti pagal maistinę vertę, kiekvienam jų suteikdamas vertinimą pagal spalvas (nuo žalios iki raudonos) ir raides (nuo A iki E). Pavyzdžiui, A reiškia sveikatai palankesnį pasirinkimą, o E raidė nurodo, kad produktas yra mažiau sveikatai palankus. Vartotojas gali naudotis šia sistema lygindamas to paties arba kito gamintojo produktus.

„Nutri-score“ ženklinimą savo rinkose jau naudoja Prancūzija, Belgija, Vokietija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai.

Šių metų pabaigoje EK ruošiasi pateikti pasiūlymą, kaip standartizuoti tokį ar panašų žymėjimą ir taikyti jį visoje ES. Tai yra dalis strategijos „nuo ūkio iki stalo“ veiksmų plano, kuris, sprendimų priėmėjų nuomone, turėtų padėti gamintojams sutaupyti ir pasiūlyti geresnių sprendimų klientams.

Dietistė ir rinkodaros profesionalė Vaida Kurpienė, karjeros pradžioje patirtį kaupusi būtent rinkodaros ir prekybos srityje, sako, kad šiandien Lietuvoje visa esminė informacija apie maisto produktą žymima ant jo pakuotės nugarėlės.

„Ten privaloma žymėti, koks yra to produkto 100 g kaloringumas, turi būti nurodyti baltymai, angliavandeniai, iš jų cukrūs, riebalai ir kitos medžiagos. Anksčiau Lietuvoje maistinę vertę ant savo produktų nurodydavo pačios užsienio kompanijos, kurios gaminius pardavinėjo daugeliui rinkų. Pasikeitus įstatymui, situacija labai pagerėjo“, – vertina V. Kurpienė.

Peržiūrėti algoritmą

Nors „Nutri-score“ yra savotiškas atspirties taškas naujai maistingumo ženklinimo sistemai, šalys ir įmonės, kurios jau susidūrė su šiuo žymėjimu, mato didelių trūkumų.

Neseniai Briuselyje vykusioje leidinio „Euractiv“ diskusijoje Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narė Christine Schneider pareiškė, kad pats maistingumo ženklinimas, remiantis šviesoforo spalvų principu, yra gera idėja, nes vartotojui paprasta suprasti tokį žymėjimą, tačiau labai svarbu peržiūrėti jo algoritmą, nes lyginant tam tikrus produktus atsiranda įvairių neatitikimų.

Pavyzdžiui, 100 proc. natūralios sultys turi daug cukraus ir nesvarbu, kad jis yra natūralios kilmės, bet pagal dabartinį algoritmą šis produktas nežymimas žalia spalva. Tačiau gėrimai, kuriuose natūralus cukrus pakeičiamas jo pakaitalais, gali turėti geresnį vertinimo indeksą.

„Mes žinome, kad per dieną išgerti 3 ar 4 litrus natūralių sulčių yra nesveika, bet labai sveika suvartoti vieną porciją natūralių vaisių sulčių. Todėl ženklinimą labai svarbu atsakingai peržvelgti, jame negali figūruoti tik du ar trys ingredientai, ne tik cukrus ar riebalai“, – pabrėžia Ch. Schneider.

Viena vertus, mums reikia informacijos, kita vertus, – lavinimo. Jis turi būti ir darželiuose, ir mokyklose, kad vartotojas suprastų informaciją, kurią jam suteikia žymėjimas.

Dabartinė „Nutri-score“ versija kelia abejonių ir Lietuvos dietistų asociacijos valdybos pirmininkei V. Kurpienei. Pasak jos, kai kurie produktai –  sėklos, riešutai, ypač tyras alyvuogių aliejus – turi daugybę riebalų ir daugybę kalorijų (100 g).  „Jeigu toks žymėjimas būtų orientuotas į kaloringumą ir riebalus, tikrai gali atsirasti neatitikimų, nes tokie produktai, vartojami saikingai, yra naudingi ir reikalingi organizmui, nors ir yra kaloringi“, – sako dietistė.

„Jei balas bus orientuotas į mažiau cukrų, irgi gali būti neatitikimų, nes net ir visiškai natūraliame burokėlyje yra apie 8 g cukraus. Arba 100 g pieno produktų, kuriuose nėra jokių kitų ingredientų, natūraliai yra 4– 5 g cukraus, o stipriai perdirbtas produktas, kuris yra nuriebintas, tačiau jame yra saldiklių, gali turėti geresnį indeksą nei natūralus produktas. Tad kyla klausimas dėl konkrečių produktų vertinimo kriterijų“, – akcentuoja V. Kurpienė.

Už suvienodinimą

Kaip atrodys naujasis maisto produktų ženklinimo pasiūlymas, aktualu ir Lietuvos gamintojams. Asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ direktorė Irma Pilipienė pirmiausia išskiria etikečių suvienodinimo visoje ES klausimą.

„Mes esame už tai, kad etiketė būtų kuo vienodesnė, nes nacionalinių sistemų labai nesinorėtų. Produktai keliauja po visą Europą, po visą pasaulį, todėl vėliau ir vartotojui sunku suprasti, kokia sistema kur ką reiškia“, – sako I. Pilipienė.

Anot jos, Lietuvos maisto pramonė jau priprato prie dažno etikečių keitimo: „Jos nuolat keičiamos – tai vieni, tai kiti pakeitimai. Reikia vertinti, kad tai didelės investicijos, reikia vertinti ir tai, kad senąsias etiketes būtų galima sunaudoti, o ne išmesti. Kalbame ne tik apie pinigus, bet ir apie tvarumą, nešvaistymą, tausojimą.“

„Keisti etiketes ne tik nepigus, bet ir negreitas procesas, o būna ir taip, kad iki galo neišdiskutavus galiausiai reikia keisti dar kartą. Dabar į viską turime žiūrėti atsakingiau“, – akcentuoja asociacijos vadovė.

Permainos: V. Kurpienei kyla klausimas, ar, pasirinkus naująjį žymėjimą, bus vertinamos tik pagrindinės maistinės medžiagos, ar ir produkto perdirbimo lygis, ir su tuo susijęs vertingųjų medžiagų praradimas. / R. Rylaitės nuotr.

Į EK pasiūlymą taip pat numatyta įtraukti maistinių medžiagų profiliavimą, siekiant apriboti maisto produktų, kuriuose yra daug riebalų, cukraus ir druskos, reklamą. Pasak I. Pilipienės, tai nėra didelė naujiena.

„Į reklamas vaikams, rinkodaros dalykus ir dabar atskirose šalyse narėse labai atsakingai žiūrima, pavyzdžiui, produktai, turintys didesnį kiekį riebalų, cukraus ar druskos, nereklamuojami per vaikų laidas. Pramonei tai ne naujiena, link to tikrai einama“, – tvirtina ji.

Pasak asociacijos „Lietuvos maisto pramonė” direktorės, gamintojai suinteresuoti ir maisto produktų sudėties permainomis.

„Gal 2018 m. Sveikatos apsaugos ministerija iniciavo susitarimų su atskiromis įmonėmis pasirašymą. Mūsų asociacijos narės pirmosios priėmė sprendimą prisijungti ir įsipareigoti. Vieni dėl atskirų produktų, kiti dėl produktų kategorijų, bet įsipareigota dėl sudėties gerinimo, taikymo prie palankesnės mitybos – jau keletą metų link to einame. Aišku, keitėsi ministerijos vadovybė, bet dar visai neseniai kalbėjau su atsakingais specialistais, kad norėtųsi vėl atgaivinti šitą iniciatyvą“, – pasakoja I. Pilipienė.

„Pramonė įgyvendina permainas, tik nelabai turi, kaip tai pasakyti, nes pagal galiojančius teisės aktus, jei nesumažini cukraus kiekio produkte 30 proc., negali rašyti „mažiau cukraus“. Tokiems užrašams turi būti žymūs sumažinimai“, – sako ji.

Be to, galbūt ir pačiam vartotojui nepriimtinas staigus skonio pasikeitimas produktuose. „Produktai, turintys kitokią sudėtį, yra gaminami, tik ne visada pirkėjas juos priima“, – priduria I. Pilipienė.

Priešingos tendencijos

Per ilgus praktikos metus V. Kurpienė jau pastebėjo, kad vartotojai neretai deklaruoja, ko jie nori, bet dažnai elgiasi visiškai kitaip.

Savo auditorijoms kalbėdama apie gamintojus, kurie esą pardavinėja sveikatai nenaudingų produktų, visada juokaudama atsako, kad pirkėjai už tokią produkciją balsuoja savo pinigine – kuo daugiau perkama, tuo daugiau pagaminama ir taip didėja pasiūla.

Paskutinį dešimtmetį V. Kurpienė Lietuvos prekybos centrų lentynose seka produktų, kurie sveikos mitybos prasme yra menkaverčiai, skaičiaus augimą. „Stipriai perdirbtų produktų kategorija labai stipriai plečiasi, nes mes nebeturime laiko virtuvėje, galų gale nebemokame gaminti, yra labai svarbi tendencija, jog svarbiausia, kad maistas būtų skanus. Dopaminas – malonumo hormonas – išsiskiria kai gauname riebalų, cukraus ir druskos. Kai viską sudedi į vieną – turime greitą maistą“, – aiškina dietistė.

Tačiau kartu ji pabrėžia, kad paraleliai stebi ir visiškai priešingą tendenciją. „Sakyčiau, kad per pastaruosius 10 metų, ir ypač per pastaruosius penkerius, labai pasikeitė maisto produktų pasiūla dideliuose prekybos centruose, kur galima rasti mažesnei vartotojų grupei aktualių produktų. Įvairiose kategorijose yra atsiradę įvairių produktų, kurie yra vertingesni sveikatai“, – sako V. Kurpienė.

Kaip pavyzdį mitybos specialistė išskiria šakninių daržovių pasiūlos spektro plėtrą. „Prieš 10 metų galėjai nusipirkti tik morkų ir burokėlių, o dabar didelėje parduotuvėje tu gali įsigyti kaliaropę, kelių rūšių ridikų, ropių, saliero šaknų“, – vardija V. Kurpienė.

Taip pat pasikeitė pusgaminiai. „Nors pusgaminiai ir sveika, vertinga mityba skamba kaip viena kitai prieštaraujančios sąvokos, dabar atsiranda kokybiškų pusgaminių, yra ir puikiausių šaldytų daržovių mišinių. Net ir konservuotas maistas – pupelės, avinžirniai ir kiti produktai jau gaminami garuose, todėl nepervirti. Tiek tradicinių konservuotų daržovių su daug skysčio, tiek garuose virtų analogiškų maisto produktų kalorijų kiekis nesiskiria, bet skiriasi tai, kiek po skirtingo pagaminimo proceso juose lieka skaidulų ir kitų vertingų medžiagų, tokių kaip vitaminai, mineralai, antioksidantai, o tai nenurodoma ant pakuočių“, – dalijasi dietistė.

„Žmonės dažnai klausia, koks skirtumas tarp baltųjų ir rudųjų ryžių, juk kalorijų kiekis tas pats, atsakymas – naudingosios medžiagos labai skirtingai pasiskirsčiusios, jų apie 60 proc. daugiau yra ruduose, kitaip tariant, nešlifuotuose ryžiuose. Aš labai abejoju, ar toks detalesnis žymėjimas galėtų atsirasti naujame ES siūlomame ženklinime“, – prie maisto produktų etikečių grįžta V. Kurpienė.

Ar supranta turinį?

Anot Europos Komisijos (EK) Sveikatos ir maisto saugos direktorato atstovės Roser Domenech Amado, EK šiuo metu svarsto ne tik maisto produktų ir gėrimų pakuočių priekinės dalies žymėjimo variantus, bet ir idėją išplėsti tam tikrų produktų kilmės nuorodas, patikslinti žymėjimų „geriausias iki“ ir „galima vartoti iki“ taisykles, diskutuojama ir apie alkoholinių gėrimų ženklinimą.

Europos parlamento atstovė Ch. Schneider taip pat mini ekologinio pėdsako, tvarumo dedamąją. „Jei kalbame apie visus šiuos žymėjimus, turime būti labai atsargūs, kad tai netaptų ženklinimo chaosu pakuotės priekinėje dalyje, todėl aš pateikiau pasiūlymą „Nuo ūkio iki stalo“ strategijoje daugiau pagalvoti apie skaitmenines išeitis, sukuriant QR kodą, nes tokiu atveju atsirastų galimybė pateikti daugiau informacijos“, – sako europarlamentarė.

„Tačiau aš visada atvira – žymėjimas neišspręs visų problemų. Viena vertus, mums reikia informacijos, antra vertus – lavinimo. Jis turi būti ir darželiuose, ir mokyklose, kad vartotojas suprastų informaciją, kurią jam suteikia žymėjimas“, – priduria ji.

Pasak Emmos Calvert iš Briuselyje įsikūrusios Europos vartotojų organizacijos (BEUC), kuri atstovauja 46 vartotojų organizacijoms 32 Europos šalyse, BEUC nuolat sulaukia įvairių nusiskundimų, o tarp jų pasitaiko ir tokių, kai pakuotės žymėjimas, etiketės neatitinka joje deklaruojamų produktų savybių.

Anot I. Pilipienės, koks nors ženklas ne visada supaprastina vartotojų pasirinkimus. Jai iš dalies antrina ir V. Kurpienė – jos manymu, kad žmogus gebėtų suprasti kas parašyta etiketėje, jis jau turi turėti tam tikrą supratimą, todėl švietimas yra išskirtinai svarbus.

„Žmonės nustemba, kai pasakoju, kaip reikia skaityti duonos etiketę. Nes yra duona, kurios 100 g yra 0,5 proc. cukrų, ir yra duona, kurios 100 g yra 11 proc. cukrų – tai realiai jau yra pyragas, o ne duona. Arba ant pakuotės parašyta „ruginė duona“, bet kai skaitai etiketėje sudėtines dalis, o ne maistinę vertę, pirmu punktu yra minimi kvietiniai miltai, antru – cukrus, trečiu – rugiai… Žinant, kad pirmu numeriu įrašoma tai, ko produkte daugiausia, supranti, kad duonoje daugiau kviečių ir cukraus nei rugių, o įsivaizduojama, kad perkamas vertingas produktas. Mano tikslas yra paskatinti domėtis tuo, ką valgo“, – pabrėžia V. Kurpienė.

Pasiruošę: anot I. Pilipienės, Lietuvos maisto pramonės įmonės jau pripratusios prie nuolatinių etikečių standartų pasikeitimų. / A. Ufarto / BNS nuotr.

„Klausimas, kiek žmonių skaito etiketes ir kaip jas supranta, nes aš, kaip profesionalė, vienaip jas suprantu ir vertinu tam tikrame kontekste. Manęs tikrai nešokiruoja, kad 100 g riešutų yra 650 kalorijų – tai vertingas produktas, tiesiog reikia mažesnę jų dozę suvalgyti“, – priduria ji.

V. Kurpienė iš praktikos žino, kad bent jau Lietuvoje žmonės dažniausiai skaito tai, kas parašyta didelėmis raidėmis. „Žmonės perka, nes ant pakuotės didelėmis raidėmis parašyta „Su viso grūdo miltais“, o pasirodo, kad tų viso grūdo miltų bus gal tik 10 proc. Arba ant etiketės pažymėta, kad avižos turi kažkokių papildomų specifikacijų, tada žmogus įsivaizduoja, kad produkte bus labai didelis kiekis tos išryškintos medžiagos“, – pavyzdžius vardija dietistė.

„Todėl kyla didelis klausimas, ar naujo ženklinimo kriterijai nebus klaidinantys. Tai labai priklauso nuo to, kas kurs sistemą, kokioje terpėje yra tie asmenys, nes vėl – sotieji riebalai daugybės nuomone yra blogai, tačiau, mano asmenine nuomone, ne visai taip. Natūralus sviestas, kuris yra sotusis riebalas, yra geriau nei rafinuotas aliejus, kuris, nors yra nesotusis riebalas, yra ir tuščių kalorijų šaltinis. Klausimas, ar bus vertinamos tik pagrindinės maistinės medžiagos, ar ir produkto perdirbimo lygis ir su tuo susijęs vertingų medžiagų praradimas“, – svarsto V. Kurpienė.

Naujos mados

Pasak Lietuvos dietistų asociacijos valdybos pirmininkės, pastaraisiais metais Lietuvoje labai pasikeitė požiūris į mitybą – dabar tarsi pereinama prie tam tikrų produktų, turinčių visų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų, ar labai skirtingų mitybos sistemų pasirinkimo.

„Per 10–15 metų Lietuvoje stipriai pasikeitė tai, kad nuo grikių ar kopūstų dietos yra pereinama prie konkrečių produktų keitimo, mitybos sistemos, bet žiniasklaidoje daug prieštaringos informacijos. Tad savarankiškai žmogui susiprasti didžiuliame informacijos sraute tikrai yra sudėtinga, todėl reikia švietimo“, – akcentuoja V. Kurpienė.

„Demonizuojami kokie nors produktai, pavyzdžiui, glitimas. Yra ligų ar būklių, kai glitimas kenkia sveikatai – tikrai taip, bet kai jis taip demonizuojamas, jo atsisako ir kiti žmonės, kurie gali jį vartoti. Jau atsiranda plačios imties tyrimų, kuriuose teigiama, kad žmonės, kurie atsisako glitimo, susiduria su didesne širdies, kraujagyslių ligų rizika, todėl kad, iš mitybos išmetus grūdus, žmonės jų nepakeičia kitu vertingu produktu. Dažnai pakeitę juos prastesniu, gauna per mažai skaidulų, nes, kalbant apie grūdus, Vakarų pasaulyje glitimo turintys produktai dominuoja“, – aiškina dietistė.

„Be to, vertinga pamaina dažniausiai būna brangesnė, o vienas iš esminių produktų pasirinkimo kriterijų vis dėlto išlieka kaina. Tad geriau savo galimybių ribose rinktis vertingiausius produktus savo esamai sveikatos būklei“, – rekomenduoja V. Kurpienė.

– Kodėl ant pakuočių vis dar nerašomas jų poveikis aplinkai?

– Labai retai galima rasti informacijos, kokį poveikį daro pakuočių atliekos. Nėra, nes tik dabar vystosi poreikis ir žmonės labiau domisi, ką perka, ką daro, kaip naudojamas ir koks poveikis aplinkai. Didėja visuomenės spaudimas ir teisinė bazė gamintojams informuoti, tačiau kol kas tik savanoriškai. Sakyčiau, net laimi tie gamintojai, kurie pateikia informacijos ant pakuočių.

– Kaip yra pateikiama reikšmė ir poveikis aplinkai?

– Nesakyčiau, kad produktas, ant kurio pateikta informacija, yra brangesnis. Išmokome ir supratome, kad ekologiniu ženklu pažymėtas produktas ne visada yra brangesnis. Didėja pasiūla ir paklausa, kaina mažėja. Prieš dešimt metų ekoženklu pažymėtas produktas buvo sunkiai atpažįstamas ir tikrai brangesnis. Tačiau dabar apie tai nebereikia šnekėti. Tačiau dar sunku atpažinti etiketes, kuriose būtų pateiktas pakuotės poveikis aplinkai viso gyvavimo ciklo metu. Vienas tokių ženklų – plačiai statybos sektoriuje taikomos EPD deklaracijos, kur suskaičiuojamas produkto visas poveikis – nuo žaliavų išgavimo iki naudojimo ir utilizavimo, CO2 pėdsakas.

– Sutinkate su požiūriu, kad svarbu ne tik naudojimo poveikis, bet ir gamybos, utilizavimo?

– Taip. Didžiausias poveikis produkto ne naudojimo etape, o žaliavų išgavimo, todėl labai svarbu žinoti, kokias žaliavas naudoja, kokį poveikį jos daro. Gamybos poveikis šiek tiek mažesnis – dažniausiai energijos sunaudojimas. Kai produktas tampa atlieka, irgi svarbu žinoti, kokį poveikį daro.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ko trūksta Lietuvai, kad būtų valstybinis reguliavimas ir ant kiekvieno produkto matytume poveikį aplinkai?

– Teisinė bazė jau ruošiama. Su ES Žaliuoju kursu jau yra numatomos gairės ir priemonės, kad vartotojas būtų užtikrintas ir nebūtų vadinamojo greenwashingo, kai gamintojai tik užsirašo, kad produktas tvarus. ES jau priima teisinius aktus, kad reguliavimas būtų ir visi vienodai pateiktų informaciją.

– Ar žymėjimas įprastas užsienyje?

– Ne visose šalyse. Gerieji pavyzdžiai – Skandinavijos šalys. Ten visuomenės ir vyriausybės susidomėjimas poveikiu aplinkai ir gamtos saugojimu yra didesnis. Ten jau taikomos etiketės ir ženklinimas, visuomenė jau pažįsta. Švedijoje paprastose parduotuvėse nerasite gaminio, kuris nebūtų pažymėtas ekoženklu. Tai įprasta ir norma. Skandinavijoje jau priimtas įstatymas, kad turi būti apskaičiuotas statomų naujų pastatų CO2 pėdsakas. Tam turi būti žinoma, iš ko statomas pastatas. Reikia žinoti, kokį poveikį statybinės medžiagos turi.

Šįkart parlamentarai siūlo nuo 2023-ųjų šalyje išplėsti taros surinkimo apimtis į taromatų sistemą siekiant įtraukti ir stipraus alkoholio stiklinius butelius, ir tą plastiko tarą, į kurią pilamas pienas.

Pakuotes, parlamentarų teigimu, priimtų jau veikiantys taromatai, tačiau Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė Rūta Vainienė tuo abejoja. „Užstato sistemos administratorius“ direktorius Gintaras Varnas įspėja, kad taromatuose ir parduotuvėse, kur pakuotes tvarkomos rankiniu būdu, susikauptų papildomai 60 tūkst. tonų stiklo.

Pats laikas pradėti diskusijas apie taromatų plėtrą

„Plėsti stiklo taros surinkimo apimtis būtina, nes šių vienkartinių pakuočių surinkimo ir perdirbimo rodiklis išlieka žemas, Lietuva pagal jį atsilieka nuo Europos Sąjungos uždavinių“, – sako Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė.

Ji su grupe parlamentarų Seime registravo užstato sistemos išplėtimą numatančias  Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisas.

Jomis numatoma, kad į užstato sistemą būtų trauktos visos alkoholinių ir nealkoholinius gėrimų pakuotės, ne didesnės negu trys litrai.

Dabar taromatai dalies tokios taros nepriima. Jeigu Seimas siūlomiems pakeitimams priimtų, į taromatus būtų galima nešti ir šampano, degtinės ir kitų stipriųjų gėrimų butelius, kurie dabar išmetami į stiklo konteinerius, o taip pat ir plastmasinę tarą nuo pieno, jogurtų ir net stiklainius. 

A. Gedvilienė sako, kad  dabar yra pats laikas pradėti diskusijas apie taromatų sistemos plėtrą.

„Pasižiūrėti, ar verta plėsti ir siųsti žinutę verslui apie galimus pokyčius“, – BNS teigė parlamentarė.   

Prekybininkai nepasiruošę

Taromatų savininkės įmonės „Užstato sistemos administratorius“ vadovas sako, kad toks siūlymas kelia nuostabą.

„Yra priimti sprendimai dėl radikalaus konteinerinės sistemos pertvarkos, kad ji veiktų taip puikiai, kaip veikia užstato sistema. Be to yra atlikta studija ir ji sako, kad tai neracionalu, paneigia (užstato sistemos – BNS) plėtros prasmę“, – BNS teigė G. Varnas.

Pasak jo, išplėtus užstato sistemą, parduotuvėse susikauptų papildomai 60 tūkst. tonų stiklo. Dabar į taromatus sunešama apie 10 tūkst. tonų stiklinių butelių .

„Akivaizdu, kad prekybininkai tam nėra pasiruošę“, – įsitikinęs jis. 

Pasak G. Varno, nė vieno šalyje, kur veikia užstato sistema, išskyrus Suomiją, į taromatus nepriduodami stipriųjų gėrimų buteliai: „Tai reiškia, kad tai yra daugiau išimtis negu taisyklė“. 

Stiklą patogiau išmesti į specialius konteinerius, o ne nešti į taromatus

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė Rūta Vainienė taip pat kritikuoja pasiūlymus ir abejoja, ar tokia užstato sistemos plėtra sumažins taršą stiklu, bet „pridės daug kaštų ir nepatogumų“. 

„Jau dabar taromatai renka stiklą, bet jis, lyginant su kitomis pakuotėmis, renkamas prasčiausiai, nes žmonėms patogiau stiklą, nes jis yra sunkus, išmesti į varpelius (specialius atliekų konteinerius – BNS), jeigu jie yra arti namų“, – BNS teigė prekybininkų atstovė.   

„Nėra galutinai aišku, ką ketinama įtraukti į taromatų sistemą, nes įtraukiamas visas plastikas, tai potencialiai ten galėtų keliauti ir pieno plastikiniai buteliai ir net tų iki trijų litrų gėrimų stiklinės pakuotės“, – svarstė R. Vainienė.

Ji įsitikinusi, kad priėmus sprendimą išplėsti taromatų sistemą, ir patys automatai, ir patalpos, kur jie stovi, turėtų būti kardinaliai pertvarkytos.

R. Vainienės teigimu, ne visi taromatai gali sutraiškyti bet kokį stiklą.

„Dėl stiklo ypatybių netraiško vyno, šampano butelių. Keturkampių butelių netraiško. Todėl reikėtų didinti patalpas. Bet įsivaizduokite tais atvejais, kai tara surenkama rankiniu būdu, kaip žmonėms kilnoti ir sandėliuoti – didelė papildoma užduotis“, – kalbėjo ji.

R. Vainienė, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į padidėsiančią garso bei kvapų taršą, kurią skleidžia taromatai.

„Kai ateini į prekybos centrą, jeigu ten yra taromatas, jau ir dabar girdi, kaip jis garsiai veikia, jeigu stiklo būtų daugiau, žymiai daugiau būtų triukšmo. Jau dabar skundžiasi ne tik pirkėjai, bet ir darbuotojai, kurie nuolat girdi. O taip pat ir užtikrinant valymą, kvapai vis tiek lieka“, – kalbėjo R.Vainienė.

Ji taip pat prognozuoja, kad taromatų sistemos išplėtimas paskatintų kainų augimą. 

Aplinkos ministerija 2019 metais jau analizavo galimybę plėsti pasiteisinusią pakuočių užstato sistemą bei pradėti surinkinėti ir stipriojo alkoholio butelius, bet tos minties buvo atsisakyta. 

Nebuvo palaikytos ir Seime kai kurių „valstiečių“ iniciatyvos leisti į taromatus nešti kuo daugiau tuščios taros – ir tą, kurioje buvo aliejus ar pienas, įvairių formų stiklainius.

Užstato sistema pradėjo veikti 2016 metų vasarį. Dabar į taromatus priimama tuščia alaus, sidro, vandens, giros ir kitų nealkoholinių gėrimų tara.

Inovatyvių sprendimų daugės

Nuo 2018-ųjų veikiančiai GPAIS duomenis teikia gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitoje dalyvaujantys fiziniai bei juridiniai asmenys, kurie teisės aktų yra įpareigoti ją vykdyti ir teikti ataskaitas, savivaldybės bei regionų plėtros tarybos – šiandien tokių skaičiuojama per 30 tūkst.

„Augantys sugeneruojamų atliekų kiekiai išsivysčiusiose valstybėse bei didėjantis sąmoningumas apie perteklinio vartojimo poveikį mus supančiai aplinkai verčia valstybes ieškoti inovatyvių kelių šiai problemai spręsti. Vieninga gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinė sistema būtent ir yra vienas tokių pavyzdžių, kaip naudojant modernius skaitmeninius sprendimus galima prisidėti prie draugiškesnės aplinkai gamybos ir žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo“, – sako Lietuvos inovacijų centro (LIC) žiedinės ekonomikos ekspertė Karolina Kužmarskytė.

Per šią sistemą, anot pašnekovės, sekami ir stebimi medžiagų srautai, tiek atliekų forma, sudaro sąlygas priimti duomenimis grįstus sprendimus kovojant su šalyje didėjančia tarša.

„Neabejotina, ateityje matysime vis daugiau tokių skaitmeninių technologijų taikymo pavyzdžių atliekų tvarkymo sektoriuje, įskaitant elektronines prekybos platformas, išmaniuosius jutiklius, duomenų apdorojimo sistemas, nes akivaizdu, kad didesnis šių technologijų naudojimas gali svariai prisidėti prie efektyvesnių procesų atliekų valdymo srityje“, – pripažino pašnekovė.

Idėją diskredituoja trūkumai

Kaip pastebėjo Rasa Čepurnienė, didžiausios Lietuvoje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ Aplinkosaugos ir kokybės vadybos grupės vadovė, atliekų tvarkymas yra jautrus klausimas, susijęs su žmonių sveikata ir aplinkos tarša, tačiau iki GPAIS atsiradimo šioje veikloje buvo svarbūs tik galutiniai skaičiai, o pats procesas neaiškus – nebuvo žinoma, kokios atliekos susidaro, kas jas tvarko, kur jos keliauja.

GPAIS veikia kaip atliekų turėtojų ir tvarkytojų registras ir tuo pačiu – kaip jų kontrolės sistema.

„Šios sistemos dėka atliekų pridavimo ir priėmimo procesas tapo aiškesnis ir skaidresnis, nes atliekas verslas įpareigotas priduoti tik tam tvarkytojui, kuris turi leidimą tvarkyti konkrečios rūšies atlieką. Be to, atliekų srauto migracija iš turėtojo tvarkytojui turi labai aiškų atsekamumą, dėl kurio apribojama visų atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujančių pusių savivalė ir užkardomas kelias piktnaudžiavimams“, – komentavo pašnekovė.

Tačiau, kad ir kokia gera yra GPAIS idėja, pati sistema, R. Čepurnienės pastebėjimu, vis dar turi daug techninių trūkumų, kurie labai apsunkina sklandų darbą ir daro sistemą nepatrauklią vartotojui, o kartais netgi kelia pasipriešinimą ūkine veikla besiverčiantiems asmenims ja naudotis.

Įvardija prioritetinius klausimus

Lietuvos verslo konfederacijos generalinės direktorės Eglės Radišauskienės teigimu, verslas siekia, jog sukūrus tokią galingą ir didelę informacinę sistemą kaip (GPAIS) būtų galima pasinaudoti jos duomenimis, jog gamintojai ir importuotojai neturėtų dubliuoti savo darbo.

„Šiuo metu gamintojai bei importuotojai teikia duomenis apie į rinką išleidžiamas pakuotes į GPAIS, o tuos pačius duomenis turi pateikti ir organizacijoms. Todėl tikimės, jog atsiras galimybė organizacijoms matyti gamintojų bei importuotojų suvestus duomenis į GPAIS, savo funkcijų ribose“, – vieną problemų įvardijo E. Radišauskienė.

Bendrovės „Žalvaris“ atstovė R. Čepurnienė savo ruožtu išskiria kelias esmines GPAIS tobulintinas funkcijas.

„Filtravimas – būtinas šios funkcijos įdiegimas visose GPAIS apskaitose; atliekų turėtojų (darytojų) su atliekų išvežimu susijusių veiksmų nevykdymas, tai yra atliekų vežimo lydraščių neformavimas, svorių netvirtinimas arba tvirtinimas pavėluotai; lydraščiuose esančios informacijos koregavimo galimybės užtikrinimas, įvertinus piktnaudžiavimo rizikas; numatyto vos 15 min. darbo laiko GPAI sistema pratęsimas“, – vardijo pašnekovė.

Nereikšmingų trikdžių nėra

Kaip pripažino R. Čepurnienė, smulkesnių trikdžių yra ir daugiau, tačiau, kad ir kokie smulkmeniški jie galėtų pasirodyti GPAIS administratoriams, sistemos naudotojams jie yra reikšmingi ir svarbūs.

Bendrovės „Žalvaris“ atstovės teigimu, norint išspręsti GPAIS sistemos nefunkcionalumo problemas vertėtų diskutuoti su verslu, apklausiant visus ar bent didžiuosius GPAIS naudotojus, ypač didžiuosius atliekų tvarkytojus.

Išsprendus esminius funkcionalumo ribojimus ir smulkesnius sistemos trikdžius, darbas GPAIS taptų ženkliai paprastesnis visiems besinaudojantiems sistema, ypač atliekų tvarkytojams ir jų priežiūrą atliekančioms institucijoms, neabejoja pašnekovė.

LIC atstovės K. Kužmarskytės pastebėjimu, tokio pobūdžio sistemos kaip GPAIS visada susiduria su technologiniais ir administraciniais iššūkiais, kurie apsunkina sklandžią sistemos veiklą bei kuria papildomą apkrovą verslui.

„Kad būtų išvengta tokių iššūkių, viešasis sektorius turėtų aktyviau bendradarbiauti su inovatyviais verslais, kurie galėtų pasiūlyti savo sprendimus, kaip efektyviau ir pigiau sekti gaminių, pakuočių ir atliekų srautus ekonomikoje“, – pataria žiedinės ekonomikos ekspertė.

Į poreikius reaguos lanksčiau

GPAIS palaikymo ir vystymo paslaugų viešąjį pirkimą jau paskelbusios Aplinkos ministerijos atstovų teigimu, sistema bus tobulinama atsižvelgus į ją naudojančių įmonių ir organizacijų pastabas bei poreikius.

Numatoma plėtoti atliekų susidarymo, tvarkymo, gaminių ir pakuočių apskaitos, tarpvalstybinių atliekų vežimų ir kitus funkcinius modulius, mažinti duomenų suvedimo žingsnių skaičių, sudaryti daugiau galimybių juos filtruoti, rūšiuoti ir analizuoti, taisyti ir kt. Be to, sistema bus pritaikyta automatiškai perduoti duomenis į atitinkamas institucijas.

Planuojama įsigyti papildomas paslaugas poreikiams, kurie pirkimo skelbimo dieną nėra iki galo apibrėžti ar kils įgyvendinant ES žiedinės ekonomikos paketą, – tai leis į tokius poreikius reaguoti lanksčiau.

Įvertinant, jog tokio dydžio ir svarbos sistemai būtinas už ją atsakingas asmuo, bus ieškoma IT projektų vadovo, kuris dirbtų tik su GPAIS. Sykiu bus stiprinamas klientų aptarnavimas, kad vartotojai kilus problemų nesijaustų palikti vieni.

Atsirinkus GPAIS palaikymo ir vystymo paslaugų teikėją, svarbiausiems patobulinimams būtinus įdiegti darbus planuojama įgyvendinti iki šių metų pabaigos.

Pasak Aplinkos ministerijos specialistų, užduotys nustatytos atsižvelgiant į per ataskaitinį laikotarpį patiektą vidaus rinkai atitinkamų gaminių ir pakuočių kiekį, jų surinkimo, perdirbimo problemas ir Europos Sąjungos direktyvoje nustatytus tikslus. Vienoms pakuočių atliekų rūšims užduotis siūloma padidinti, kitoms – sumažinti.

„Gamintojo atsakomybei atliekų tvarkymo sistemoje tenka vis didesnis dėmesys, reikalavimai griežtėja, užduočių kartelė taip pat auga. Sukant žiedinės ekonomikos keliu, taikant reguliacines, finansines ar kitas priemones, bus siekiama, jog pakuotės būtų projektuojamos taip, kad jas būtų galima pakartotinai naudoti ir kokybiškai perdirbti. Nuo 2025 m. galimybės gamintojams pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvata sudeginant netinkamas perdirbti pakuočių atliekas – nebeliks, t.y. nuo tada galios tik perdirbimo užduotis“, – sako aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.

Pasak jos, džiugina geros praktikos pavyzdžiai, kai verslui bendradarbiaujant gimsta tvarūs sprendimai, tačiau jų tikrai nepakanka pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Atsižvelgus į stiklinių pakuočių atliekų surinkimo bei perdirbimo duomenis ir tai, kad padidinus mokesčio už aplinkos teršimą tarifą, bet nepasiekus perdirbimo tikslų jis gali tapti nepakeliama finansine našta gamintojams ir importuotojams, šioms pakuotėms dvejiems metams nustatoma mažesnė perdirbimo užduotis. Vietoje buvusių 70 proc. siūloma nustatyti 65 proc. 2021 m., nuosekliai ją didinant iki direktyvoje nustatytų perdirbimo tikslų, kurie 2030 m. sieks 75 proc.

Nuo 2021 m. siūloma sumažinti ir stiklinių pakuočių, kurioms taikoma užstato už vienkartines pakuotes sistema, atliekų surinkimo ir perdirbimo užduotį iki 88 proc. vietoje ankstesnės 90 proc. Taip nuspręsta įvertinus faktą, kad vartotojai stiklinių pakuočių Lietuvoje grąžina mažiau nei kitų rūšių užstato sistemoje dalyvaujančių pakuočių, atsižvelgta ir į panašią kitų šalių patirtį.

Tuo metu plastikinių ir PET pakuočių atliekų perdirbimo tikslai nuo 2022 m. nuosekliai didinami nuo 55 proc. 2022 m. iki 70 proc. 2030 m., atsižvelgus pastarųjų metų plastikinių pakuočių atliekų surinkimo ir perdirbimo duomenis, be to, šių pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūra ir perdirbimas pakankamai gerai išvystyti, pažymima Aplinkos ministerijos pranešime.

Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas nustatoma viena užduotis visų rūšių kombinuotoms pakuotėms 2021 m. – 20 proc., proporcingai ją didinant iki 35 proc. 2030 m.

Nuo 2022 m. metalinių pakuočių užduotis išskiriama į užduotis juodųjų metalų ir aliuminio pakuotėms. Siūloma nuo 2025 m. jas didinti: juodųjų metalų pakuotėms nustatant 75 proc., nuo 2030 m. – 85 proc., aliuminio pakuotėms – 55 proc., nuo 2030 m. – 65 proc.

Siekiant 2030 m. direktyvoje nustatyto minimalaus perdirbimo tikslo popierinėms ir kartoninėms pakuotėms, siūloma nuosekliai didinti šių pakuočių atliekų perdirbimo apimtis nuo 80 proc. 2022 m. iki 85 proc. 2030 m.

Medinėms pakuotėms siūloma nuo 2030 m. padidinti perdirbimo užduotį iki 37 proc. (dabar nustatyta 35 proc.)

Įvertinus studijos „Padangų atliekų panaudojimo statybos ir kitų produktų gamyboje, statyboje ar kitose veiklose“ rezultatus, siūloma nuosekliai didinti ir padangų atliekų tvarkymo užduotis – nuo 85 proc. 2025 m. iki 90 proc. 2030 m.

Naujosios pakuočių atliekų naudojimo ir perdirbimo užduotys įpareigos gamintojus ir importuotojus surinkti ir perdirbti vis didesnį pakuočių atliekų kiekį, naudoti perdirbamas arba pakartotinio naudojimo pakuotes ir siekti, kad kuo mažiau atliekų būtų šalinama sąvartyne, taip palengvinant perėjimą prie žiedinės ekonomikos, kurioje atliekos virstų ištekliais ir susidarytų kuo mažiau atliekų.

• popierius ir kartonas – 2 metus;

• metalinės konservų dėžutės – 90 metų;

• plastiko pakuotės – 200 metų;

• stiklainiai, buteliai – 900 metų.

Kadangi pakuočių atliekos yra alternatyvus žaliavų šaltinis, jas rūšiuojant ir perdirbant gaunama nauda pramonei, tausojami mūsų planetos gamtiniai ištekliai. Todėl labai svarbu pakuočių atliekas išskirti iš bendro susidarančių atliekų srauto, jas rūšiuoti ir tinkamai jomis atsikratyti, taip užtikrinant, kad nebus teršiama aplinka, o jų antrinis panaudojimas padės išsaugoti daug įvairių gamtinių resursų.

Miestų ir gyvenviečių gyventojai tinkamai atsikratyti įsigytų prekių pakuočių atliekomis gali:

– mesdami surūšiuotas pakuotes į viešose vietose pastatytus specialius pakuotės atliekų konteinerius (geltonas konteineris skirtas plastikui ir metalui, žalias-stiklui, mėlynas-popieriui).

– mesdami išrūšiuotas pakuotes į privačiose gyvenamųjų namų valdose esančius konteinerius pagal pakuočių atliekų surinkėjo pateiktas instrukcijas.

– pakuotes, už kurias nustatytas piniginis užstatas – priduodami pakuočių atliekų supirkimo punktuose, esančiuose maisto prekių prekybos vietose.

Kad būtų lengviau rūšiuoti, pakuotė žymima sutartiniais ženklais. Naudojami tokie pakuotės medžiagų žymėjimai:

Trikampio viduryje paprastai yra vienas ar du skaičiai kurie nurodo medžiagos tipą (1 -19 plastikas, 20 – 39 popierius ir kartonas, 40 – 49 metalas, 50 – 59 mediena, 60 – 69 audiniai ir tekstilė, 70 – 79 stiklas, 80-99 kombinuota pakuotė).

„Iš tiesų aš norėčiau paprašyti, kad būtų atliktas viso įstatymų projekto antikorupcinis vertinimas, kadangi kelia abejonių jo skuba. (...) Kodėl taip skubama keisti teisės aktus?“ – klausė L. Griskienė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje trečiadienį.

Jai atsakydamas aplinkos ministras S. Gentvilas pažymėjo, kad kompleksinį sprendimą pakuočių atliekų tvarkymo klausimu siekiama priimti dar iki šių metų vasaros, o skubą išprovokavo itin daug Seime užregistruotų pasiūlymų.

„Galima įžiūrėti čia piktnaudžiavimo ar nepiktnaudžiavimo, bet būtent Seimo nariai išprovokavo tą skubą. Jie užregistravo nemažai pasiūlymų, o mūsų tikslas buvo atnešti kompleksinį projektą vasaros pradžioje. (...) Darbo grupė veikė du mėnesius, rinkosi kas savaitę, dalyvavo visos asociacijos, tad užtikrinu, kad skuba yra spręsti problemą iš esmės, kuri yra užsigulėjusi“, – teigė jis.

„Siekiama, kad savivaldybės įgautų teises pradėti normaliai organizuoti šį tvarkymą, nuimti pančius nuo partnerių, kuriems nepavyko susitarti, ir perduoti juos Aplinkos ministerijai kaip arbitrui“, – pridūrė jis.

S. Gentvilas atsargiai vertino L. Girskienės siūlymą atlikti antikorupcinį vertinimą.

„Antikorupcinis vertinimas gal ir būtų geras siūlymas, bet jis tikrai uždelstų procesą“, – teigė jis, pridurdamas, kad skubą priimti įstatymo pakeitimus išprovokavo vėluojanti ES direktyva, Seimo narių pasiūlymai bei neveikiantis savivaldybių ir GIO susitarimas.

Viceministrė: viešieji konkursai atliekų tvarkytojams pavers pakuočių atliekų tvarkymo sistemą skaidresne

Naujuoju įstatymo projektu siekiama nustatyti, kad GIO turėtų sudaryti gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutartis bei apmokėti susidarančių gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymą savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tuo metu pakuočių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus savivaldybės privalėtų rinkti skelbiamų viešų konkursų būdu.

Aplinkos viceministrės Ramintos Radavičienės teigimu, tokiu būdu konkurencija būtų perkelta nuo GIO ant atliekų tvarkytojų pečių.

„Jeigu yra skelbiama bendra atranka, konkurencija šiuo atveju vyktų tarp atliekų tvarkytojų. (...) Šioje vietoje nebelieka konkurencijos tarp pačių organizacijų, nes sutartis yra ta pati (pagal aplinkos ministro patvirtintus reikalavimus – ELTA), paslaugų teikimo sąlygos apibrėžiamos vienodai, konkrečioje savivaldybėje, o organizacijos, kaip sutarties šalys, organizuoja tvarkymą pagal Vyriausybės paskaičiuotą rinkos dalį“, – teigė ji.

R. Radavičienė pažymėjo, kad šis procesas bus skaidresnis nei individualiai su atliekų tvarkytojais anksčiau sudaromos sutartys.

„Šiuo metu galiojo laikinosios sutartys, kurios buvo kažkokių susitarimų pagrindu sudaromos, jos buvo atskiros. Bet jei žiūrėtume iš skaidrumo pusės, jei įvyksta pirkimas, yra išdėstytos aiškios sąlygos ir įvardinta kaina, nėra jokio poreikio turėti atskiras sutartis (sau atliekų tvarkytojais – ELTA), nes konkurencijos objekto tarp organizacijų nebelieka, jos tiesiog vykdo savo pareigas finansuoti tvarkymą“, – tikino ji.

Savo ruožtu Savivaldybių asociacijos atstovė Agnė Kazlauskienė teigė, kad viešojo konkurso sąlygą būtų tikslinga įgyvendinti laipsniškai.

„Kadangi kol kas vidaus sandorių niekas neatšaukė, norime prašyti, kad tai vyktų lygiagrečiai. Pati idėja yra gera, bet savivaldybės daug kur yra sudariusios ilgalaikius vidaus sandorius, ir kol kas jų niekas neatšaukė, ir teisiškai viskas gerai. Negalime priversti visų staigiai nutraukti pavedimų ir sutarčių“, – akcentavo ji.

Ji taip pat teigė, kad GIO visgi linkusios konkuruoti tarpusavyje mažindamos atliekų tvarkymo įkainius ir taip siekdamos pritraukti daugiau įmonių.

„Organizacijos turėtų nekonkuruoti, bet viena iš problemų, kad jos iš tiesų konkuruoja. (...) Mažindamos savo įkainius jos tokiu būdu pritraukia gamintojus-importuotojus į savo organizacijas, jos šiuo metu trys. Iš to ir kilo problema, kad tie įkainiai buvo tiek numažinti, kad jų lėšų nepakanka sutvarkyti pakuočių atliekoms“, – tikino ji.

S. Gentvilas savo ruožtu pabrėžė viešųjų konkursų organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą svarbą.

„Žiūrint evoliuciškai, vis daugiau teisių ir pančių nuimama nuo savivaldybių. (...) Tačiau savivaldybės turi prisiimti savo įsipareigojimus ir minimaliai, pagal būsimus būtinuosius reikalavimus, paskelbti konkursus (atliekų tvarkymo įmonėms – ELTA). Labai norime pagrįstų kaštų, nes negali būti, kad nebūtų saugiklių sistemoje. Tas konkursų paskelbimas tikrai yra vienas iš reikalavimų“, – sakė jis.

Vilniaus miesto savivaldybė kiek anksčiau pranešė, kad sostinė kasmet patiria apie 750 tūkst. eurų papildomų išlaidų vien dėl to, kad iki šiol nepavyksta rasti bendro sutarimo su GIO. Savivaldybė teigė, kad Aplinkos ministerijos kuruojamose derybose GIO bus reikalaujama padengti pakuočių atliekų tvarkymo kaštus.

Vertindama šiuos nesutarimus, aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė Eltai teigė, kad vienas iš galimų konflikto sprendinių yra standartizuoti institucijų veikimo sąlygas ir funkcijas, kurias patvirtintų aplinkos ministras. Ji taip pat pažymėjo, kad Seime teikiamos iniciatyvos dėl visiško atliekų tvarkymo proceso perdavimo savivaldybėms nėra tvarus problemos sprendinys.

„Akivaizdu, kad yra daug problemų ir pokyčiai sistemoje būtini. Matydami šią situaciją, kai kyla tarpinstituciniai ginčai, dėl kurių kenčia vartotojas ir paslauga gyventojams, esame subūrę aktyvią Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemos teisinės bazės tobulinimo darbo grupę, kurioje dalyvauja visi sistemos dalyviai“, – Eltai pristatydama problemą teigė R. Radavičienė.

Viceministrės teigimu, Aplinkos ministerija kilusią problemą ketina spręsti siūlydama standartizuoti savivaldybių ir GIO susitarimo sąlygas.

„Siūlome sisteminį sprendimą – standartizuoti susitarimo sąlygas, nustatyti, kuria dalimi institucijos turi prisidėti prie infrastruktūros, veiklos finansavimo. Susitarimo sąlygas patvirtintų aplinkos ministras. Kaip žinoma, rūšiavimo konteineriai yra skirti ne tik pakuotėms, bet ir antrinėms žaliavoms, o tai suponuoja ir būtinybę kalbėti apie kaštų pasiskirstymą, kuri dalis tenka pakuočių gamintojams, o kuri, pagal teršėjo principą, patiems gyventojams“, – tikino ji.

„Nors įstatymai pakankamai aiškiai išdėsto atliekų tvarkymo proceso dalyvių funkcijas ir takoskyrą, priėjus prie organizacinių klausimų, ypač kalbant apie kaštus, kyla problemų. Tai viena iš priežasčių, dėl ko derybos niekaip neužsibaigia: savivaldybė reikalauja, kad administravimo kaštai būtų dengiami organizacijų, o jos nemato teisinės pareigos to daryti“, – pridūrė R. Radavičienė.

Ji pažymėjo, kad nors GIO pareiga yra finansuoti visų pakuočių, kurios surenkamos ir rūšiuojamos, atliekų tvarkymą, organizacijos skundžiasi, kad apie 40 proc. pakuočių konteineriuose randamo turinio nėra pakuotės, bet įvairios priemaišos.

„Tai apskritai iliustruoja, kad rūšiavimo kokybė Lietuvoje yra prasta“, – teigė R. Radavičienė.

Vertindama Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių Seime užregistruotą pataisą, kuri leistų savivaldybėms sudaryti sutartis su atliekų tvarkytojais nesuderinus sąlygų su GIO ir šioms palikti tik pakuočių atliekų tvarkymo kaštų padengimą, R. Radavičienė teigė vertinanti skeptiškai.

„Inicijuota pataisa Seime, kai GIO teisės yra suvaržomos, bet jiems paliekama visa atsakomybė už užduočių įgyvendinimą, mūsų nuomone, nėra tvarus sprendinys ilgalaike prasme. Jei nuspręstume visą atliekų tvarkymo procesą perleisti savivaldybių žiniai, kiltų kaštų skaidrumo bei užduočių įgyvendinimo klausimas“, – pabrėžė ji.

Anot R. Radavičienės, tokiu atveju GIO turėtų teisę kelti klausimą, kam iš tiesų tenka atsakomybe tvarkant atliekas.

„GIO esame nustatę užduotis, kurios prilygsta ES valstybei nustatytoms užduotims. Jeigu gamintojams apribojamos teisės dalyvauti sistemoje, tuomet jie natūraliai kelia klausimą, ar turėtų būti pilna apimtimi atsakingi už keliamų užduočių įgyvendinimą?“, – sakė ji.

„Klausimų kyla ir dėl kaštų skaidrumo. Galime įpareigoti GIO finansuoti atitinkamus procesus, bet tada turime labai aiškiai pasakyti, kas bus arbitras ir kas pasakys, kokia yra tikroji finansavimo apimtis“, – pridūrė viceministrė.

Tvarus pakuočių atliekų tvarkymo sprendimo būdas, anot R. Radavičienės, yra tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

„Reikia atskirti GIO ir savivaldybių veiklas: už atliekų surinkimo dalį turėtų būti atsakingos savivaldybės, kadangi tai yra viešosios paslaugos dalis, tačiau atliekų tvarkytojų konkurso sąlygas jos vis tiek turėtų suderinti su organizacijomis. Tuomet viską, ką savivaldybės surinktų, organizacijos turėtų sutvarkyti ir paruošti perdirbti“, – akcentavo ji.