Prieš spalio 6-osios ir 7-osios „1972“ spektaklius roko operoje klavišiniais instrumentais grojantis R.Kalantos įvykių liudininkas Julius Vilnonis dalijasi mintimis apie šios roko operos reikšmę istorinei atminčiai.

– Kas yra roko opera?

– Anksčiau buvo labai ryškinama skirtis tarp to, kas yra roko opera ir kas yra miuziklas. Šiandien tos ribos išsitrynusios: roko operos vadinamos miuziklais ir atvirkščiai. Tačiau ir paties miuziklo raidoje galima pastebėti daug skirtingų pavyzdžių – ankstyvieji radosi iš operetės, lengvesnio operos žanro, pavyzdžiui Fredericko Loewe'o „Mano puikioji ledi“. Pirmasis kūrinys, kuris sutartinai vadinamas miuziklu, yra Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorija“. Pirmoji mano išgirsta roko opera buvo Andrew Lloydo Webberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Nuo jos sukūrimo miuziklas vystosi įvairiomis kryptimis – viename daugiau roko elementų, kitame – džiazo ar populiariosios muzikos.

Atgarsiai: naujoji roko opera muzikantui primena jaunystėje, per patį gūdų sovietmetį, patirtus išgyvenimus. / J. Vilnonio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar roko operos žanras turi politinį atspalvį?

– Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje, nes buvau Romo Kalantos politinio protesto liudininkas. Tuomet vienas iš variklių buvo tai, kad jaunimas nenorėjo gyventi pagal valdžios nustatytą šabloną – jis norėjo tuos šablonus laužyti ir jaustis laisvas. Tuomet buvau šešiolikmetis, tad puikiai prisimenu, kokios buvo mano nuotaikos: žvilgsnis į Vakarų kultūrą ir JAV buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Juk rokas yra anglosaksiškosios kultūros dalis, tad ir miuziklai, kurie tęsia ne operetės, bet anglosaksiškąją tradiciją, yra labiau politizuoti. Man asmeniškai anglosaksiškoji miuziklo tradicija yra įdomesnė, nes šių pavyzdžių muzikinėje kalboje yra daugiau laisvės.

– Roko operų kūrėjus dažnai domina neeilinės asmenybės, tokios kaip R.Kalanta ar Jėzus Kristus. Pastarojo vaizdavimas A.L.Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ vertintas itin kontraversiškai vien jau todėl, kad sakralinė tema čia pateikta jai kontrastuojančiomis roko muzikos priemonėmis.

– Roko operų kūrėjus, kaip ir kitų žanrų kūrėjus, gali dominti įvairios temos ir asmenybės. Nemanau, kad sceninių muzikinių kūrinių kūrėjai turi muzikines priemones derinti prie temos – šiandien apie daug ką kalbama ir džiazo, ir roko muzikine kalba ir niekas galvos dėl to nesuka. Pavyzdžiui, prancūzų kompozitorius Dove Attia sukūrė roko operą „Mozartas, roko opera“, kuri yra labai populiari. Jeigu jau Wolfgangas Amadeus Mozartas gali kooperuotis su roko muzika, visa kita irgi gali... „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ atvejis buvo ryškus įvykis, nes į šventuosius reikalus buvo pasikėsinta neva satanistine muzika. Bet greitai visi prie to priprato.

Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje.

– 1971-aisiais pogrindyje buvo pastatyta A.L.Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Gal pamenate, kokie buvo šio įvykio atgarsiai?

– Apie šį įvykį tuomet tik girdėjau. Man atrodo, kad šis pastatymas yra gerokai pervertintas. Visa tai vyko tuomečiame Dailės institute, kur vyravo laisva atmosfera. Sovietų valdžia lyg ir bandė tą laisvę užgniaužti, bet nepavyko. Tad ten buvo atliktos kelios ištraukos iš roko operos „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Žinant bendrą to meto kultūrinę situaciją galima numanyti, kad ne visa sudėtimi – juk nebuvo nei natų, nei simfoninio orkestro, nei dekoracijų. Tai buvo studentiškas ir mėgėjiškas vienkartinis atlikimas. Jo negalime lyginti su didelėmis scenomis, kuriose įprasta matyti roko operas ar miuziklus šiandien. Tačiau pamenu, kad „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atlikimas sukėlė nemažai triukšmo – apie tai buvo kalbama daug, jaunimui tai atrodė didelis įvykis.

– „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atgarsių gausu ir K.Mašanausko roko operoje „1972“.

– Atgarsių išties daug. Muzikinėje estetikoje galima rasti atgarsių ir iš kitų to meto roko muzikos kūrinių. Aš manau, kad pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai. Žiūrėdamas filmus apie 8-ąjį dešimtmetį, vis pagalvoju, kad muzikinė dalis manęs neįtikina, tačiau šioje roko operoje ta maištinga dvasia labai gyva. Žinoma, „1972“ statytojai ir kūrėjai yra jauni žmonės, gyvenantys šiandien, tad tą laikmetį jie interpretuoja taip, kaip supranta patys. Bet tikslumo siekti ir nebūtina, nes roko opera yra meno kūrinys, tad turi teisę egzistuoti visoks.

– Ką jums pačiam, kaip R.Kalantos įvykių liudininkui, reiškia, kad atsirado roko opera „1972“?

– Labai daug. Dabar į šiuos įvykius žiūriu kiek kitaip, per atstumą, – turiu progą prisiminti tą laikmetį, kartais net ir smulkias detales, kurias buvau pamiršęs. Roko opera atgaivina ne tik prisiminimus, bet ir išgyventas emocijas. Nuo R.Kalantos susideginimo praėjo 50 metų ir aš labai džiaugiuosi, kad šiandien mes galime apie tai kalbėti laisvai ir įvairiomis formomis, pavyzdžiui, muzikinio teatro forma, kuri tuos įvykius įkūnija, užfiksuoja. Prieš 25 metus drauge su bičiuliu Vidmantu Bartuliu inicijavome muzikinį projektą „Auka laisvei“, kuris su roko grupe „Rebelheart“ nuskambėjo Kauno miesto sode, lygiai toje pačioje vietoje, kur susidegino R.Kalanta. Tai yra mano asmeninis paminklas R.Kalantai. Dabar jau minime šių įvykių 50-metį.

Pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai.

– Ar lietuviškų roko operų pavyzdžiai yra kuo nors ypatingi, išsiskiriantys iš pasaulinių šio žanro pavyzdžių?

– Lietuviškų miuziklų ir roko operų pavyzdžių turime nedaug. Kadaise į šį žanrą buvo panirę kompozitoriai Giedrius Kuprevičius ir Kęstutis Antanėlis, kuris, beje, pagal išsilavinimą buvo architektas. Šiandien vienas ryškesnių autorių, dirbančių prie šio žanro yra K.Mašanauskas. Tad kalbėti apie lietuviškos roko operos išskirtinumą būtų sunku. Lygintis su pasauliniais šio žanro pavyzdžiais negalime, nes anglosaksiškųjų šalių miuziklai kuriami pagal visai kitus principus. Ten renkama būtent miuziklo, o ne kitų žanrų, profesionalų trupė, jau pastatytas miuziklas rodomas tol, kol jo žiūrėti eina publika, – pusmetį, metus, penkerius, dešimt ar 20 metų, tad pasiekiamas labai aukštas profesionalumo lygis. Natūraliai yra susiformavęs ir kitoks kontekstas – yra daug atlikėjų, iš kurių statytojai gali rinktis, o mes turime tik pavienių miuziklo atlikėjų. Mes – santykinai maža šalis su santykinai mažai klausytojų, tad turime mažai šansų padaryti revoliuciją miuziklo srityje.

– Bet gal būtent tai ir sukuria unikalumą?

– Galbūt ir taip. Bet siekti aukšto standarto mums sunku ir dėl kitų priežasčių. Kiekvieno žanro atlikimas turi savitą specifiką, ne išimtis – ir miuziklas. Miuziklo atlikėjai šoka geriau nei dainininkai, o dainuoja geriau nei šokėjai – čia ir yra jų specifinis profesinis bruožas, kurį jie įgyja atitinkamose studijų programose. Specifinė ir jų dainavimo maniera. Tad man labai sunku įsivaizduoti, kaip mūsų dainininkai, kurie dainuoja operos spektakliuose ir turi klasikinį muzikinį išsilavinimą, gali miuziklo dainavimo manierą įvaldyti profesionaliai. Žinoma, yra tokių vokalistų, kurie domisi ne vien savo profesine sritimi, tačiau dalis jų tobulina tik operinio dainavimo techniką, tad, atsidūrę miuziklo scenoje, švelniai tariant, nejaučia stiliaus. Žinoma, tai galima priimti kaip miuziklo pastatymo priimtinumą, bet tai yra labiau kompromisas nei unikalumas.

Tarp jų ir teatrai, pakvietę į premjeras, pažymėtas 1972-ųjų žyme. Tiek Nacionaliniame Kauno dramos teatre (spektaklis „Kauno pavasaris’72“), tiek Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (roko opera „1972“) į to meto įvykius bandoma pažvelgti naujosios kartos akimis. Uždavinys ne iš lengvųjų, nes liepsnos pakurstyta pasipriešinimo ir protesto prieš sovietinę valdžią banga jėgos struktūrų buvo skubiai numalšinta: iškreipta įvykių traktuotė ir sumenkinama reikšmė, naikinami dokumentai ir užčiaupiami liudininkai.

Naujos kartos žvilgsnis

KGB represijos paveikė ir nutildė įvykiuose dalyvavusį jaunimą. Prisiminimus užtemdžiusi tyla išsiplėtė iki nepriklausomybės atkūrimo – per tą laiką buvo priverstinai ištrinamas įvykių atminimas, sutrūkinėjo jų perdavimas ir tęstinumas. Juk per kelis dešimtmečius pasikeičia ištisa karta – ateina su savo požiūriu ir vertinimais, kuriuose anų laikų audringiems įvykiams ne visada atsiranda vietos.

Galbūt dėl to Kauno pavasario įvykiai ir jų herojai aktyviau prisimenami tik kas penkmetį, minint apvalesnes ar pusiau apvalias sukaktis. Po represinės tylos Romo Kalantos įamžinimo ženklai sunkiai skynėsi kelią iš užmaršties – knygomis ir filmais, atminimo kryžiais ir gatvių pavadinimais. Po nepriklausomybės atkūrimo suvaržymų Kauno pavasario įvykių atminimui nebeliko, tačiau mažai beliko ir jų dalyvių, ir liudininkų, neretai dar ir vengiančių dalytis prisiminimais.

Todėl tuo labiau intrigavo miuziklo „1972“ kūrėjų, atstovaujančių naujajai kartai, žvilgsnis į praeitį, iš kurios tik punktyru išlikę faktai pasiekė dabartį. Tačiau, nepaisant sovietinės valdžios siekių juos ištrinti iš žmonių atminties, jie galingu impulsu paveikė tautos ateitį.

Nepajutus sovietinio pasaulio atmosferos nelengva vien iš aprašymų tai suprasti, o tuo labiau paaiškinti anų laikų herojų veiksmus ir motyvus. Kita vertus, negausi dokumentika suteikia daugiau laisvės kūrybinei minčiai – atrasti ir interpretuoti praeities įvykius iš dabarties laikmečio pozicijų.

Taigi, atsakingiausias vaidmuo teko roko operos siužeto autorei jaunai dramaturgei Godai Simonaitytei – muzikos kūrinyje išgryninti ir suformuoti reikšmingų Lietuvos istorijai įvykių pristatymą, pateikiant ne tik savo, bet ir savo kartos matymą ir vertinimą.

Aplodismentai: operos kūrėjai (iš kairės) J.Janulevičius, K.Jakštas, K.Mašanauskas, J.Jasinskis. / M. Alekso nuotr.

Roko operos žanras kompozitoriaus Kipro Mašanausko pasirinktas neatsitiktinai. Juk rokas, atsiradęs praėjusio amžiaus viduryje, nors ir pro geležinę uždangą, suskambo ir Lietuvoje – jaunimas ne tik klausėsi sunkiai juos pasiekiančių įrašų, bet ir patys būrėsi į įvairius ansamblius. Tad roko ir tuo metu populiaraus bigbito muzikos atgarsiai K.Mašanausko muzikoje kelia nostalgiją to meto amžininkams, tačiau nesvetima ir šiuolaikiniam jaunam klausytojui.

Pirmasis impulsą šio spektaklio gimimui sužadino režisierius Kęstutis Jakštas, pakvietęs kompozitorių K.Mašanauską sukurti operą, skirtą prieš 50 metų teatro kaimynystėje įsisiūbavusiems įvykiams pažymėti. Visiems jiems, taip pat scenografui Gintarui Makarevičiui, kostiumų ir grimo dailininkei Julijai Skuratovai ir muzikinį operos turinį interpretuojančiam dirigentui Jonui Janulevičiui teko analogiškas uždavinys – įprasminti ne tiek atskirus Kauno pavasario faktus, kiek jų atmosferą.

Herojai ir šešėliai

Siužeto linija išsišakoja į du laiko sluoksnius: pagrindiniu atskleidžiamas 1972-ųjų epizodas, įrėmintas prologo ir epilogo, perteikiančių vėlesnius laikus. Veikėjų paveikslais nesistengiama dokumentiškai atkartoti daugelio asmenybių, išryškėjusių įvykių sūkuryje, – apsiribojama dviem svarbiausiais: Romu Kalanta ir Vytautu Kalade.

Tiek po Kalantinių, tiek ir dabarties laiku nemažai diskutuojama dėl jų reikšmės Kauno pavasario įvykiuose. Iš tiesų, panašių aukų, fakelais virtusių dėl protesto, buvo ir daugiau. Tačiau tik R.Kalantos auka sukėlė audringą reakciją, pasibaigusią protesto manifestacijomis. Vargu ar tai būtų įvykę, jei nebūtų buvę Vytauto Kaladės ar kito aktyvaus jaunuolio, gebėjusio patraukti paskui save minias žmonių. Ar būtų tos minios paklususios, jei tylomis nebūtų kentusios nepasitenkinimo ir priešiškumo esamai santvarkai. Juk auka tapęs R.Kalanta taip pat buvo vienas iš tokių, kurie tylomis kentė nepriimtinos santvarkos gniaužtus ir pasirinko išsilaisvinimo ugnimi žingsnį.

Spektaklyje Romo asmuo taip pat tarsi antrame plane, lyriškas, savyje užsisklendęs drovus jaunuolis, nepasižymintis aktyvumu – priešingybė Kaladei, sumanymais ir veiklumu tampančiam centrine jaunimo draugijos figūra. Paradoksalu, kad realybėje istorijos verpetuose jų vaidmenys apsikeičia: įvykių herojumi tampa Romas, o Vytautas tarsi ištirpsta vėlesnių metų tėkmėje. Dabar apgailestaujame, kad dabartinė karta menkai tevertina praeities įvykius, prisimindama R.Kalantą ryškesnių jo sukakčių proga, o V.Kaladę apskritai mažai kas žino, išskyrus amžininkus, kartu dalyvavusius 1972-ųjų gegužės įvykiuose.

Rodos, būtų teisinga nors dabarties kūriniuose, kad ir šioje operoje, išryškinti V.Kaladės vaidmenį. Tačiau istorijos negali pakeisti – to meto kagėbistai pasiekė tikslą sunaikindami ne tik žmogų, bet ir jo atminimą. Tad belieka susitaikyti, kad ta istorinė neteisybė atsispindi ir operoje, prologe ir epiloge vaizduojant nuskurdusį ir paliegusį, visų užmirštą herojų, savo aktyviais veiksmais kažkada sudrebinusį Lietuvoje sovietinius pamatus ir žadinusį išsivadavimo ryžtą, galiausiai atvedusį tautą į Nepriklausomybę.

Vytauto personažas prologe kalba: „Žiūrėk, žmogau, to nevalia pamiršti. Jei bėgi nuo tiesos, tu irgi miršti.“ Jam tuo metu buvo 25-eri. Taigi, šiemet liepos 19-ąją turėtume pažymėti Vytauto Kaladės 75 metų sukaktį. Ar prisiminsime?

Laikmečio detalės

Kartais girdime, kad nėra ko dairytis į praeitį, kas buvo – nebesvarbu. Tačiau ateitis nesukuriama be praeities vertinimo. Todėl šios roko operos pastatymas reikšmingas ne tik kaip naujas autorių ir statytojų komandos kūrinys, bet ir kaip veiksnys, paskatinęs atsisukti į praeitį, įsigilinti ir įsijausti į tą atmosferą, kurioje gyveno, svajojo, mylėjo, kivirčijosi ir vėl taikėsi anų laikų jaunimas, panašaus amžiaus kaip tas, kurį matome kuriantį vaidmenis šiame spektaklyje. Malonu buvo stebėti interneto puslapiuose jų anonsinius svarstymus apie 1972 m. įvykius ir norą visa tai suprasti ir įprasminti operoje, gal ne visada tiksliai, bet manau, tikrai nuoširdžiai.

Į spektaklio atmosferą, kaip jau tapo įprasta teatre, žiūrovas įvedamas vos tik atidaro teatro duris. Verta prisiminti įžymiojo Konstantino Stanislavskio žodžius: „Teatras prasideda nuo rūbinės.“ Šį kartą žiūrovai pasitinkami teatro darbuotojų, žvelgiančių per to meto jaunimo dievuko Johno Lennono stiliaus akinius.

Operoje daug vizualinių ir stilistinių elementų iš praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. Tai ir Miesto sodas su tolumoje matomu teatro fasadu, ir Laisvės alėjoje buvusios plokštelių parduotuvės šalia „Romuvos“ kino teatro vaizdas, Prisikėlimo bažnyčios, paverstos Radijo gamykla, vidus. Vizualizacijose (autorius Gediminas Lapė) tarp sovietinių ideologinių vaizdų – ir pantomimos vaizdai, menantys Modrio Tenisono trupės veiklą Kaune, nemažai susijusią su to meto jaunimo kūrybiniu judėjimu.

Laikmetį atspindi ne tik beveidė aplinka, bet ir pilka, suvienodėjusi mechaniniais judesiais ir išraiškomis minia (choro ir baleto artistai), kuriai kontrastuoja individualiai savaip išraiškingas jaunimas (Romas, Kaladė, Kudla, Zosė Sofija, Lina, Karmela, Radistas). Tačiau ir iš minios pasitaiko pereinančių į „gėlių vaikų“ pusę – tai Lina, pamačiusi Romą, nedrąsiai įsijungia į jo bičiulių draugiją. Nedrąsa – dažnas tuometinės visuomenės palydovas: neišsiskirti iš minios, neišklysti iš eilės, lyg mažam varžteliui dideliame gniuždančiame mechanizme tiek prie konvejerio, tiek gyvenime.

Kita grupė – jėgos struktūrų atstovai su Šeimininku priešakyje. Šalia šių veikėjų sluoksnių yra keli individualizuoti veikėjai – tai mokytoja, žydas Traubas ir iš vėlesnio laikmečio Laisvė.

Ryškiausi vaidmenys

Kaladės vaidmuo (Jeronimas Milius ir Rokas Laureckis) dviplanis – apimantis jauno, gyvybingo, šmaikštaus ir jau brandaus, palaužto ir visų atstumto žmogaus kontrastus. Romą kuria Martynas Beinaris, atskleidžiantis jo lyriškumą ir drovumą, ir Mantas Jankavičius, kurį, žinant jo ankstesnius vaidmenis, Romo ramus charakteris gerokai varžo, bet išlaisvina dramatiškesnėse scenose, ypač finalinėje.

Spalvingas ir kintantis Kudlos vaidmuo – muzikanto su gitara, lengvai parsiduodančio grėsmių ar vilionių akivaizdoje. Jį nerūpestingai ir provokuojamai kuria Egidijus Bavikinas ir Vygantas Bemovas, jis nuoširdžiai besiblaškantis tarp savo sprendimų.

Radisto, Karmelos vyro, vaidmenį sukūrė Gintaras Petraška ir Martynas Stankevičius.

Atspindžiai: beveidei aplinkai, pilkai miniai kontrastuoja ryškios maištautojų asmenybės. / M. Alekso nuotr.

Iš merginų ryškiausias Linos, persikūnijančios iš pilkos drovios merginos į nuoširdžią Romo draugę, vaidmuo (Marija Arutiunova ir Akvilė Garbenčiūtė).

Šiltą ir emocingą Karmelą sukūrė Karina Krysko ir Iveta Kalkauskaitė, o spalvingąją Zosę Sofiją – Gabrielė Bielskytė ir Dileta Meškaitė.

Gana išraiškingas Mokytojos personažas, pasirodantis vos dviejose scenose, bet įsimenantis, ypač iš epizodo, kur greitakalbe kalba su jaunimu (Rūtai Zaikauskaitei tai kol kas nemenkas iššūkis, o Kristinos Siurbytės mokytoja nuosekli ir tvirtų įsitikinimų).

Įsimena ir žydas Traubas (Žygimantas Galinis ir Giedrius Prunskus), simboliškai dovanojantis Romui sieninį laikrodį.

Šiemet liepos 19-ąją turėtume pažymėti Vytauto Kaladės 75 metų sukaktį. Ar prisiminsime?

Simboliška, kad skirtingus laikmečius operoje sujungia Laisvė (Gabrielė Bukinė ir Ingrida Kažemėkaitė), Karmelos ir Radisto dukra, gimusi 1972-aisiais. Epiloge Kaladė sulaukė laisvos Lietuvos, bet paliegęs ir sugniuždytas nebegalėjo ja pasidžiaugti.

Opera neturi ryškaus triukšmingai apibendrinančio finalo. Jį pakeičia susimąstyti skatinantis ramus pabaigos epilogas, kuris perkelia į vėlesnius laikus, sugrįžtančius iš operos pradžios. Tik šį kartą scenoje anksčiau buvusią prieblandą pakeičia šviesa.

Po įvairiaplanių R.Kalantos aukos paminėjimų kulminacijos prabėgo kelios savaitės. Viskas lyg ir rimsta, nors R.Kalantos atminimui skirti 2022-ieji metai dar nesibaigia. Roko opera „1972“ gyvuos teatro scenoje ir kitą sezoną: šių laikų jaunieji solistai vėl atskleis savo bendraamžių prieš 50 metų išgyventas mintis ir jausmus. Kad neužmirštume, kad suprastume, kad įvertintume.

Galima ilgai mąstyti apie šituos žodžius, apie patirtą sovietmetį, kurio neįmanoma pamiršti. Ne tik todėl, kad vis dar juntamos jo padarytos žaizdos, bet ir todėl, kad sovietinis mąstymas ir sovietinė traiškymo mašina gyva ir yra šalia. Tačiau opera yra apie 1972-uosius, kurie Kaunui yra Romo Kalantos susideginimo metai.

Neįmanoma eiti Laisvės alėja ar į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT) nepraėjus pro miesto savastimi tapusį paminklą R.Kalantai. Tačiau, nepaisant oficialaus jo žūties 50-mečio minėjimo, daugybės renginių mieste, spektaklių, faktinės informacijos apie jo gyvenimą nėra daug. Tiksliau – yra labai mažai. Informacijos yra apie tai, kas vyko vėliau, apie kultūrinį ir politinį kontekstą. Pradėjus ieškoti galima rasti pavardes tų, kuriuos santvarka sunumeravo, išskyrė, sugavo, sulaužė, sužlugdė....

Pavardes tų, kurie tais pačiais būdais protestavo prieš sovietinę santvarką iki R.Kalantos ir po jo Lietuvoje ir užsienyje. Apie susideginusius po R.Kalantos lietuvius informacijos dar mažiau – juk pamokyta Kauno pavasario įvykių valdžia reagavo greičiau, užčiaupdavo ir ištrindavo geriau.

Kaune yra ir daugiau ištrintų vietų – Miesto sodas ir KVMT, Ramybės parkas, kur anksčiau buvo Senosios miesto kapinės, kunigo ir sukilėlio Antano Mackevičiaus egzekucijos vieta.... Tačiau niekas mums nedraudžia prisiminti, kurti muzikos, epochos ir jos žmonių poelgių įkvėptų kūrinių – būtent tokia yra Kipro Mašanausko roko opera „1972“.

Operos veikėjai – hipiuojantis jaunimas, okupacinei santvarkai atstovaujantis Šeimininkas, KGB tardytojas, milicininkai / tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai ir, regis, šalutiniai, neveikiantys, bet šviesiąją pusę pasirenkantys Mokytoja ir Žydas Traubas. Stipri, paveiki, vietomis net baisi Minia – teatro žiūrovai, praeiviai, turgaus spekuliantai, fabriko darbininkai, hipiai – choro ir baleto artistai. Stilingi kostiumai ir lakoniška scenografija – vienišas Miesto sodo medis, Muzikinio teatro fasadas su to meto užrašu „Menas priklauso liaudžiai“, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, tuo metu Radijo gamyklos, interjero užuominos, detalės – radijo imtuvas, apelsinai, senovinis laikrodis, trijų litrų stiklainis, vazos formos šiukšliadėžė – sukuria įspūdingą ir jautrų paveikslą. Visa tai sujungia patraukli ir lengvai įsimenanti muzika, vis dar skambanti galvoje, ir prasmingi tekstai.

Kaune yra ir daugiau tarsi ištrintų vietų –  Miesto sodas ir Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT), Ramybės parkas, kur anksčiau buvo Senosios miesto kapinės, kunigo ir sukilėlio Antano Mackevičiaus egzekucijos vieta.

Įspūdinga roko opera. Menamos dabarties įrėminti 1972 m. įvykiai, R.Kalantos susideginimo priešistorė rodoma su vis didesniu kontrastu tarp valdžios ir sparčiai morališkai augančio, besikeičiančio jaunimo. Iš pradžių lengvabūdiško, šėlstančio, praeivių teisiamo („kas iš jų išaugs?“) jaunimo tikslas – Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ vinilinė plokštelė, po tardymo ir smurto milicijoje – užsienio žinių, o ne tik vakarietiškos muzikos klausymasis iš radijo aparato ir galiausiai nelegalus kūdikio – mergaitės krikštas, suteikiant jai Laisvės vardą, ir spontaniška santuoka gamykloje, ją nors laikinai atverčiant į bažnyčią.

Savo galva ir savo jėgomis, nes šviesiosios pusės vyresnieji – Mokytoja ir Traubas yra tarsi nueinantys stebėtojai su savo tvirtomis pažiūromis, bet ne kovotojai, savo mintis išreiškiantys įspūdingomis solinėmis dainomis. Savo mokinių neišdavusi Mokytoja Tardytojo klausimus atremia atsiminimais apie baltą, šviesų Kauną, o Romo turguje sutiktas Traubas dainuoja apie užlaužtas rankas. Jaunimo dainos kinta nuo įžūlokų („mes grojam gitarom“) iki taikių, viltingų – meilę, gyvybę, krikštą, vedybas. Išskirčiau puikias Kaladės, Karmelos dainas, Linos ir Romo duetą, nevilties kupiną Romo priešmirtinę dainą.

Labai įtaigios ir nemalonios tamsiosios pusės – Šeimininko, KGB tardytojo, milicininkų scenos – smurtinė telefoninio Šeimininko ir KGB tardytojo pokalbio scena („Aštuntas, aštuntas“), Zosės, Kudlos ir Kaladės tardymo scena, Šeimininko baliaus ir medžioklės scena, pasitelkiant choro ir baleto artistus. Įspūdingi Tardytojo ir Mokytojos, Tardytojo ir Kudlos dialogai, simboliškas 30 rublių atlygis už išdavystę, žeminanti Kudlos ir Zosės padėtis Šeimininko baliuje.

Kaip atskirą, stiprų personažą roko operoje „1972“ galima išskirti minią – iš pradžių abejingą ir kurčią, teisuolišką eilėje prie plokštelių parduotuvės, paskendusią nelegalioje prekyboje turguje, grėsmingai robotiškai dainuojančią ir judančią gamykloje, veidmainiškai švenčiančią baliuje. Baltai dažytais veidais masinėse scenose dalyvaujantys baleto artistai ištransliuoja daugybę subtilesnių, veikėjų patiriamų emocijų. Ne mažiau aktyvios operos veikėjos – vizualizacijos: demonstruojamos istorinės protestų nuotraukos, dokumentika, išreiškianti vidines herojų būsenas ir to meto realybės grimasas.

Visa tai kartu – roko muzika, ritmai, chorai, dainos, išgryninti veikėjai, itin prasmingi, netgi šiurpą keliantys tekstai, daugiaprasmiai simboliai, nelaimės nuojauta ir vis greičiau vienas kitą keičiantys įvykiai atveda į tragišką finalą. Operoje Romo herojus myli ir yra mylimas, tačiau palūžta patikėjęs, kad nėra išeities. Šalia jo yra visokių – nuskustomis galvomis, bet nepalūžusių, išgąsdintų, palaužtų ir išdavusių. Juk roko opera „1972“ – tai „meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę“, – nurodo jos statytojai. Mene – nesvarbu, ar tai teatras, kinas ar literatūra, – gyvenimas pagražinamas, sutaurinamas, emocijos užaštrinamos. Dabar gyvenantiems ir iš teatro į savo paprastus gyvenimus grįžtantiems mums nebereikia rinktis: juoda ar balta.

Išlankstomos, vienoje pusėje juodos, o kitoje baltos spalvos – R.Kalantos susideginimo, laidotuvių, protestų istorija, svarbios vietos, citatos iš Vytauto Kaladės paskutinio žodžio teisme, operos statytojų mintys. Svarbi, vertinga informacija. Bene matomiausioje programos vietoje nurodyta – kad tai programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, tačiau tikiuosi, kad ši opera taps KVMT repertuaro dalimi. Argi galėtų būti kitaip, jeigu roko muzika buvo viena iš pasipriešinimo sovietinei santvarkai formų? Labai norėtųsi, kad Kęstučio Antanėlio, Viačeslavo Ganelino, Giedriaus Kuprevičiaus, K.Mašanausko ir kitų roko operos taptų ne vienkartiniais šventiniais įvykiais arenose, bet įprasta teatro repertuaro dalimi. Ne tik dėl to, kad tai mūsų, bet ir todėl, kad tai apie mus ir mums.

K.Mašanausko roko operą „1972“ mačiau jau du kartus ir su malonumu pažiūrėsiu dar, netgi nesirinkdama atlikėjų – jie visi puikūs ir savo veikėjams suteikia subtilių charakterio atspalvių. Ateityje tikėsiuosi vinilinės plokštelės. Kol kas linkiu šiai operai sėkmės ir nuoširdžiai rekomenduoju ją pažiūrėti su draugais ir tėvais, kurie vėliau prie vyno taurės prisimins ir papasakos, ką ir kaip atsimena, o gal netgi ištrauks savo senas plokšteles ir niūniuos jaunystės melodijas. Juk svarbiausia – nepamiršti ir nuolat prisiminti, kartu atviromis akimis stebint dabarties pasaulį. Jeigu pamiršime, pavargsime kovoti, remti kovojančius ir nors akimirkai leisime sau pagalvoti, kad blogis yra norma, –  jie bus nugalėję.

Ši istorija yra apie partizanus, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad ten galėtų kovoti už tai, kas jiems brangiausia. Jie taip pat mylėjo, juokėsi, buvo kupini vilties, buvo jautrūs skausmui ir liūdesiui, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo savo gyvenime ypatingai kilnų tikslą, už kurį turime būti dėkingi kiekvienas. Apie ką jie kalbėdavo? Ką mylėdavo?  Ar tikėjo savo pergale? Ar bijojo mirties? Ar duota priesaika jiems reiškė tai, dėl ko buvo verta paaukoti gyvybę? Į šiuos klausimus gali atsakyti tik likę jų pačių prisiminimai, kurių pagrindu ir buvo sukurta roko opera „Priesaika“. „Priesaika“ – tai kūrinys apie tikrus žmones, tikrus jų likimus, apie tai, kas dovanojo mums laisvą ir nepriklausomą Tėvynę.

Visos kūrėjų grupės vienas svarbesnių tikslų – pabandyti atsakyti į dažniausiai jaunimui (ir ne tik) kylančius klausimus ar net abejones – vardan ko, kodėl, kas juos skatino kovai, dažnai beviltiškai, su daug gausesnėmis priešo jėgomis, paaiškinti tą tuometinius vaikinus vedantį ryžtą, idealus. Taigi per trijų skirtingų, įvairia, bet jau itin skaudžiai gyvenimiška patirtimi pagrįstus herojų dialogus, monologus, pasakojimus, atskleidžiamas to meto dramatizmas, persekiojimai, išdavystės, priešų klasta ir žiaurumas. Kaip sako kūrybinė grupė, tie personažai labai skirtingi, kai kada netgi svyruojantys, abejojantys, išgyvenantys dėl persekiojamų savo artimųjų, tremiamų tėvų ir šeimų, tačiau po dvejonių ir silpnumo akimirkų, jie lieka ištikimi Priesaikai.

Kaip rašoma kūrybinės grupės pranešime, Kunigo personažas – kilnus, taurus, visai partizanų kovai suteikiantis sakralumo ir pakylėjimo. Tokių Kunigų-Kapelionų tarp partizanų buvo tik vienetai, bet tai iš tiesų pasišventę žmonės. Šio herojaus prototipas – žinomiausias partizanų gretose kovojęs kunigas, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius. Jis paliko rašytą savo dienoraštį, kuriame daugybė ne tik partizanų kovos su rusų kariuomene ir stribais epizodų, bet ir gilių apmąstymų, kovos esmės atskleidimo ir ištikimybės idealams temų. 1947 m. rugsėjo 24 dieną partizanų bunkeris buvo išduotas ir apsuptas čekistų. Kapelionas Justinas Lelešius ir visi šeši priešui nepasidavę kovotojai susisprogdino.

„Garbė jiems – šauks tribūnose, -

Šventi  jų idealai.

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę...“

Tai Poeto, mokytojo Jurgio Urbono eilės. Jis pasirinko mirtį – apsuptas nepasidavė ir nusišovė 1948 m., tesulaukęs 24-erių. Kitas pagarsėjęs partizanų poetas Bronius Krivickas, pasirinkęs kovos kelią, žuvo 1952 metais. Jo dramatiškos eilės ypatinga jėga atskleidžia kovotojų pasiryžimą ir tuo pačiu suvokimą, kad jie likę vienų vieni. Reikia paminėti ir tik 24-erių sulaukusią partizanę Dianą Romualdą Glemžaitę-Bulovienę, talentingą poetę, kuri su vyru partizanu susisprogdino bunkeryje, nepasidavė. Jos itin pranašiškas eilėraštis skamba operos finale.

O jaunutis gimnazistas Juozas Nausėda, Tauragės gimnazijos abiturientas, su savo 11 bendraamžių-bendraklasių žuvo išduotas, sulaukęs vos 15 metų... Jis spėjo užrašyti prieš mirtį šiuos žodžius: „Ir jau nebežinau, ar gyvi sulauksią švintančio Laisvės ryto? Kažin? Laisvė reikalauja aukų iš geriausių sūnų tarpo. Ir aš šventai pasiryžau – jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu. Priesaikai liksiu ištikimas...“

Šie jaunojo pasiryžėlio žodžiai bene tiksliausiai apibūdina ne tik jį, tačiau ir visus roko operos „Priesaika“ herojus. 

Mokytojas, kunigas, studentas, ryšininkė – šie personažai iš naujo leis pažinti partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog jų kova nebus veltui. Ar mūsų jaunieji amžininkai suvokia tą pasiaukojimą, tą pralieto kraujo kainą? Ar žino, ar domisi Laisvės kovų istorija?

Šiuos ir daugelį kitų retorinių klausimų į vieną kūrinį sudėjo visa kūrybinė komanda: libreto autorius Gediminas Jankus, muzikos autoriai Laurynas Baškys ir Jonas Chockevičius, režisierius Nerijus Petrokas, scenografas Sergejus Bocullo ir atlikėjai – išskirtinį žanrą pasirinkusi, patriotinio roko grupė „Thundertale“  bei operos solistai Liudas Mikalauskas (bosas), Egidijus Bavikinas (tenoras) ir kylanti žvaigždutė Sandra Lebrikaitė (sopranas).

Intriguojanti kūrinio idėja, pasiūlyta atlikėjams solisto L. Mikalausko ir pastatymo prodiuserio Valdo Andriuškevičiaus, iškart įtraukė visą kūrybinę komandą į intensyvų kūrybinį procesą. Kaip pasakoja kūrybinės grupės atstovai, viso proceso metu sunkiausia buvo pasivyti vieniems kitus, nes iniciatyva ir idėja buvo užvaldžiusi besąlygiškai. Todėl nepaisant smulkių kūrybinių nesutarimų, kurie kilo tik dėl bendro tikslo kokybės, visas procesas vyko ypatingai sklandžiai.

„Gaila, kad šis mūsų kūrinys nesudomino rėmėjų ir Kultūros ministerijos kuruojamo Kultūros rėmimo fondo, tenka suktis investuojant ir tikėtis pilnų salių žiūrovų, kuriuos kviečiame į tautinio patriotizmo, muzikos ir dramos kupiną renginį, –  sako pastatymo prodiuseris V. Andriuškevičius. – Ypatingai kviečiame jaunimą, nes roko operos kompozitorių L. Baškio ir J.Chockevičiaus dainos tikrai papildys jūsų muzikos kolekcijas nekasdien transliuojamomis melodijomis!“

Organizatoriai praneša, kad koncertų vietose jau galėsite įsigyti ir roko operos „Priesaika“ kompaktinį diską!

Kūrybinė grupė jūsų laukia jau nuo spalio mėnesio:

5 d. – Palangos koncertų salėje, 

15 d. – Utenoje,

22 d. –Jonavoje,

24d. – Birštone,

29d. – Marijampolėje.

Lapkričio mėnesį operą galima bus išgirsti:

10 d. – Radviliškyje ir Panevėžyje,

19 d. – Plungės kultūros centre,

20d. – Alytuje,

23d. –Ukmergėje ir Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose.

2020m. vasario 22d. jau pasirodymo laukia Čikagos (JAV) Lietuvių bandruomenė.

Bilietus galite įsigyti koncertų vietose arba www.bilietai.lt

„Tokia situacija mus tikrai maloniai nustebino. Po dalyvavimo vienoje vėlyvo vakaro šou stiliaus laidoje mus apipylė užklausomis, kada šį renginį bus galima išvysti Kaune“, – optimizmu dalinosi vienas iš atlikėjų, operos solistas Liudas Mikalauskas. Jam antrina projekto prodiuseris Valdas Andriuškevičius: „Smagu, kad mūsų žinutės pasiekė žiūrovų širdis. Šis kūrinys – tai naujosios kartos patriotinės muzikos pavyzdys. Kiekvienas asmuo, nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, turi jį pamatyti ir, svarbiausia, patirti“.

Visi, kurie nespėjo ar netilpo į 18 val. pasirodymą, jau gali įsigyti bilietus į papildomą spektaklį – 20.30 val. Kauno kultūros centre (Vytauto pr. 79, Kaunas).

Roko opera „Priesaika“ – tai naujas patriotizmo gūsis Lietuvos muzikos padangėje, bendram kūrybiniam darbui sujungiantis ir roko muzikantus, ir garsius operos solistus. Ši istorija – apie partizanus, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad ten galėtų kovoti už tai, kas brangiausia. Jie taip pat mylėjo, juokėsi, buvo kupini vilties, buvo jautrūs skausmui ir liūdesiui, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo savo gyvenime ypač kilnų tikslą, už kurį turime būti dėkingi kiekvienas. Apie ką jie kalbėdavo?Ką mylėdavo? Ar tikėjo savo pergale? Ar bijojo mirties? Ar duota priesaika jiems reiškė tai, dėl ko buvo verta paaukoti gyvybę? Tai gali atsakyti tik likę jų pačių prisiminimai, kurių pagrindu ir buvo sukurta roko opera „Priesaika“.

Tai kūrinys apie tikrus žmones, tikrus jų likimus, apie tai, kas dovanojo mums laisvą ir nepriklausomą Tėvynę. Mokytojas (Egidijus Bavikinas), kunigas (Liudas Mikalauskas), ryšininkė (Sandra Lebrikaitė), partizanai (grupė „Thundertale“) – šie personažai iš naujo leis pažinti partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog jų kova nebus veltui.

Šiam kūriniui libretą parašė Gediminas Jankus bei Nerijus Petrokas, muziką ir dainas sukomponavo patriotinės roko grupės „Thundertale“ vokalistai ir atlikėjai: Laurynas Baškys ir Jonas Chockevičius, režisavo Nerijus Petrokas, o dekoracijas sukūrė Sergejus Bocullo.

Organizatoriai kviečia visus, ypač jaunimą, į roko operos „Priesaika“ papildomą premjerinį spektaklį balandžio 4 d., 20.30 val., Kauno kultūros centre „Tautos namai“.

Giedrius Arbačiauskas įkūnys Džuljetos tėvą Kapuletį, o charizmatiškajam Andriui Bialobžeskiui patikėtas tragišką Romeo ir Džuljetos meilės baigtį lėmusio vienuolio Lorenco vaidmuo.

– Matėme jus vaidinantį TV serialuose, teatro scenoje, o koks jūsų santykis su dainavimu?

– Na, dainavau dainavau... Yra tokia nuodėmė mano kūrybinėje diskografijoje (juokiasi). Netgi toje pačioje „Meilėj ir mirty Veronoje“, tik tai buvo seniai ir netiesa. Dar 1996 m. E. Nekrošiaus statytame spektaklyje iš pradžių buvo trys herojų poros, viena iš jų aktorinė. Spektakliui įgavus pagreitį, liko tik dainininkai, o aš buvau perdislokuotas į Juokdario vaidmenį. Vėliau dainavau, deja, trumpą gyvenimą gyvavusiame K. Antanėlio ir A. Navako miuzikle „Peras Giuntas“. Dainavau ir Tadą Blindą A. Mamontovo kurtame miuzikle. Taigi, pastūgavęs paūbavęs esu (šypsosi).

– „Meilė ir mirtis Veronoje“ komandoje daug ryškių veidų, asmenybių, kurios įpratusios būti dėmesio centre. Ką reiškia būti tokios komandos dalimi?

– Visada smagu dirbti su ryškiomis asmenybėmis. Tai didžiulė mokykla, apsikeitimas energija, idėjomis. Visada į tai žiūriu kaip į patikrinimą, savęs išbandymą.

– Jums patikėtas vienuolio Lorenco vaidmuo, kuris buvo Romeo patikėtinis ir iš dalies yra kaltas dėl tragiškos kūrinio baigties. Ar jums pažįstamas kaltės jausmas? Kaip su juo gyventi ar nuvyti šalin?

– Kaltės jausmo jokion šalin nenuvysi – jis ateina naktį kaip juodas sapnas ir staugia vienišo vilko balsu. Lorencas gal kažkiek kaltas dėl jaunų žmonių meilės tragiškos baigties, ne dėl kūrinio. Tai – jo paslaptis, todėl jis ir įdomus.

– Koks bus A. Bialobžeskio kuriamas Lorencas? Ar jo įvaizdis sutaps su pjesėje atskleidžiama V. Šekspyro vizija?

– Tuo metu, kai ruošiausi Šekspyro paklausti apie jo viziją, jis buvo išvykęs pasižmonėti amžinybės plotuose, tad nesu tikras, kad mūsų vizijos sutaps. Vizijas derinsime kartu su roko operos režisieriumi Ramūnu Cicėnu.

– Peržiūrėjus jūsų sukurtus vaidmenis, atrodo, kad dažniau jums tenka kurti neigiamus veikėjus. Šį kartą, atrodo, bus priešingai...

– Bus visai nepriešingai – Lorencas bus monstras, demonas ir pabaisa. Jeigu galėčiau, jis rytų vienuoles pusryčiams. Akimis, žinoma (šypsosi).

– Jeigu galėtumėte pakeisti kūrinio pabaigą: sukurtumėte jam laimingą, pasakišką, baigtį ar pasiliktumėte prie Šekspyro varianto?

– Paprastai pasakos baigiasi vestuvėmis, tik visi pamiršta, kad po to būna parašyta – „Pasakos pabaiga“. Tebūnie jau kaip yra. Man, beje, patinka daugtaškiai...

Aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Cicėno režisuojamoje roko operoje pagrindinius – Romeo ir Džuljetos – vaidmenis atliks Ieva Zasimauskaitė ir Justinas Jarutis. Be jau minėtos aktorių trijulės, scenoje taip pat pasirodys Inga Valinskienė, Vidas Bareikis, Kęstutis Cicėnas, Mindaugas Papinigis, Marius Jampolskis, Paulius Šinkūnas ir Aidas Barkauskas. Naujausias roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pastatymas gruodžio 28 d. bus parodytas Vilniaus „Siemens“ arenos, o diena vėliau, gruodžio 29-ąją, – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Svarbia komandos dalimi tapo ir Povilas Meškėla, kuris rūpinsis artistų dainavimu.

„Manau, meilės istorijų nuo Šekspyro laikų sukurta daug ir labai gražių, bet „Romeo ir Džuljeta“, matyt, visada liks šių istorijų simboliu ir dar ilgai bus statoma įvairiose scenose. Bus įdomu tapti vieno iš tokių pastatymų dalimi“, – apie pečius užgriuvusį naują išbandymą sako I. Valinskienė.

Nors žinoma moteris puikiai pažįstama scenoje, yra sukūrusi ne vieną vaidmenį įvairiuose spektakliuose ar miuzikluose, auklės vaidinti jai dar nėra tekę. „Laikas vaidinti Džuljetą jau praėjo, – šypsosi I. Valinskienė. – Savo laiku turbūt mielai būčiau priėmusi ir tokį pasiūlymą.“

Tiesa, auklės personažas V. Šekspyro dramoje ne ką mažiau svarbus, kai kurių kritikų netgi laikomas svarbiausiu. Auklė yra ne tik tarpininkė, pagalbininkė – jos būdas ir kalbėjimo tonas, moteriškas požiūris į jausmus ir iš to kylantis solidarumas su įsimylėjėliais siužetui suteikia daugiau ir kitokių spalvų. Be to, auklė svarbi dar ir dėl to, kad ji yra viena iš vos dviejų moterų dramoje „Romeo ir Džjuljeta“.

Pati dėl savo vaikų susitaikyčiau su daug kuo, taip pat ir su marčiomis. Ne aš, o mano sūnūs turi jas mylėti.

„Auklės personažas mano būdui ir stiliui nėra labai artimas, bet kartais dėl to tik įdomiau. Kurti kitokį charakterį nei turi pats – smagi kūrybinio proceso dalis. Kol kas nežinau, koks bus galutinis rezultatas, nes tai priklausys ne tik nuo manęs, bet ir nuo režisieriaus interpretacijos, – sako I. Valinskienė ir atskleidžia, kad būdama Džuljetos auklės vietoje tikriausiai pasielgtų taip pat. – Manau, auklė klausė savo širdies. Taip elgiasi dauguma moterų. Taip tikriausiai daryčiau ir aš.“

Legendinė Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ yra sukurta pagal garsiąją V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džuljeta“. Realiais faktais paremtas kūrinys pasakoja tragiškai pasibaigusią dviejų jaunuolių – Romeo ir Džuljetos – meilės istoriją. Liūdną istorijos baigtį nulemia neaišku iš kur kilęs konfliktas tarp jaunuolių šeimų – Montekių ir Kapulečių.

„Visais laikais visokios istorijos įmanomos. Tėvų, nusiteikusių prieš vaikų pasirinkimą, visada buvo ir bus. Tik šiandien tokių problemų sprendimai – įvairesni, – paklausta, ar šiandien Romeo ir Džuljetos istorija galėtų pasikartoti, sako būsimoji auklė I. Valinskienė. – Pati vardan savo vaikų susitaikyčiau su daug kuo, taip pat ir su marčiomis. Ne aš, o mano sūnūs turi jas mylėti.“

Aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Cicėno režisuojamoje roko operoje pagrindinius – Romeo ir Džuljetos – vaidmenis atliks Ieva Zasimauskaitė ir Justinas Jarutis, scenoje taip pat pasirodys Vidas Bareikis, Kęstutis Cicėnas, Mindaugas Papinigis, Marius Jampolskis, Paulius Šinkūnas ir Aidas Barkauskas. 

Naujausias roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pastatymas auditorijai bus pristatytas gruodžio pabaigoje. Pirmieji naujomis spalvomis sužibusį legendinį kūrinį gruodžio 28 d. išvys Vilniaus „Siemens“ arenos žiūrovai. Diena vėliau, gruodžio 29-ąją, roko opera bus parodyta Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Roko opera „Priesaika“ bendram kūrybiniam darbui apjungė ir roko muzikantus, ir garsius operos solistus. Tai istorija apie Partizanus, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad ten galėtų kovoti už tai kas brangiausia. Jie taip pat mylėjo, juokėsi, buvo kupini vilties, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo savo gyvenime ypatingai kilnų tikslą, už kurį turime būti dėkingi kiekvienas. Apie ką Jie kalbėdavo?.. Ką mylėdavo?.. Ar tikėjo savo pergale?.. Ar bijojo mirties?.. Ar duota Priesaika Jiems reiškė tai, dėl ko buvo verta paaukoti gyvybę?.. Tai gali atsakyti tik likę Jų pačių prisiminimai, kurių pagrindu ir buvo sukurta roko opera „Priesaika“. Tai kūrinys apie tikrus žmones, tikrus Jų likimus.

Visa tai į vieną unikalų kūrinį sudėjo visa kūrybinė komanda: libreto autorius Gediminas Jankus, muzikos autoriai: tautinio roko grupės „Thundertale“ nariai Laurynas Baškys ir Jonas Chockevičius, režisierius Nerijus Petrokas, scenografas Sergejus Bocullo ir atlikėjai – išskirtinį žanrą pasirinkusi grupė „Thundertale" ir operos solistai: Liudas Mikalauskas (bosas), Egidijus Bavikinas (tenoras) ir Sandra Lebrikaitė-Andriukevičienė (sopranas), prodiuseris Valdas Andriuškevičius.

Kūrėjų grupės vienas svarbesnių tikslų – pabandyti atsakyti į dažniausiai jaunimo (ir ne tik) tarpe kylančius klausimus ar net abejones – vardan ko, kodėl, kas Laisvės kovotojus skatino kovai, dažnai beviltiškai, su daug gausesnėmis priešo jėgomis, paaiškinti tą tuometinius vaikinus vedantį ryžtą, idealus. Per trijų skirtingų, įvairia, bet jau itin skaudžiai gyvenimiška patirtimi pagrįstus herojų dialogus, monologus, pasakojimus, atskleidžiamas to meto dramatizmas, persekiojimai, išdavystės, priešų klasta ir žiaurumas. Herojai labai skirtingi, kai kada netgi svyruojantys, abejojantys, pergyvenantys dėl persekiojamų savo artimųjų, tremiamų tėvų ir šeimų, tačiau po dvejonių ir silpnumo akimirkų, jie lieka ištikimi Priesaikai. Apibendrinti, simboliais tampantys personažai – Kunigas, Mokytojas, Abiturientas, Ryšininkė – iš naujo leis pažinti Partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog Jų kova nebus veltui.

Kunigo personažas – kilninantis, taurinantis, visai partizanų kovai suteikiantis sakralumo ir pakylėjimo. Tokių Kunigų-Kapelionų partizanų tarpe buvo tik vienetai, bet tai iš tiesų pasišventėliai. Šio herojaus prototipas – žinomiausias partizanų gretose kovojęs kunigas, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius. Jis paliko rašytą savo dienoraštį, kuriame daugybė ne tik partizaniškos kovos su rusų kariuomene ir stribais epizodų, bet ir gilių apmąstymų, kovos esmės atskleidimo ir ištikimybės idealams temų. 1947 m. rugsėjo 24 dieną partizanų bunkeris buvo išduotas ir apsuptas čekistų. Kapelionas Justinas Lelešius ir visi 6 priešui nepasidavę kovotojai susisprogdino.

„Garbė jiems – šauks tribūnose, -

Šventi jų idealai.

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę...“

– tai Poeto, mokytojo Jurgio Urbono eilės. Jis pasirinko mirtį – apsuptas nepasidavė ir nusišovė 1948 m., tesulaukęs 24-erių. Kitas pagarsėjęs partizanų poetas Bronius Krivickas, pasirinkęs kovos kelią, žuvo 1952 metais. Jo dramatiškos eilės ypatinga jėga atskleidžia kovotojų pasiryžimą ir tuo pačiu suvokimą, kad jie likę vienų vieni. Reikia paminėti ir tik 24-erių sulaukusią partizanę Dianą Romualdą Glemžaitę-Bulovienę, talentingą poetę, kuri su vyru partizanu susisprogdino bunkeryje, nepasidavė. Jos itin pranašiškas eilėraštis skamba operos finale.

O jaunutis gimnazistas Juozas Nausėda, Tauragės gimnazijos abiturientas, su savo 11 bendraamžių-bendraklasių žuvęs išduotas, sulaukęs vos 15 metų... Jis spėjo užrašyti prieš mirtį šiuos žodžius: “Ir jau nebežinau, ar gyvi sulauksią švintančio Laisvės ryto? Kažin? Laisvė reikalauja aukų iš geriausių sūnų tarpo. Ir aš šventai pasiryžau – jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu. Priesaikai liksiu ištikimas...“

Šie jaunojo pasiryžėlio žodžiai bene tiksliausiai apibūdina ne tik jį – visus roko operos „Priesaika“ herojus.

Baigiamajame tradicijas kuriančio festivalio koncerte skambės koncertinė Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ versija, kviečianti klausytojus dar kartą prisiminti nemariąją mūsų tautos sakmę, kurios idėjos išlieka aktualios netgi šiais siautulingais permainų laikais.

Ne viena pasaulio tauta turi savo epą, kurio herojais pagrįstai didžiuojasi. Lietuvių atmintyje išlikęs archajiškiausias ir populiariausias kūrinys – liaudies pasaka „Eglė, žalčių karalienė“, kurios šaknys, manoma, siekia ikiindoeuropietiškuosius laikus.

Pasakos siužetą žino kiekvienas – tautosakoje yra išlikę daugiau kaip šimtas įvairių jos variantų, o turinys savo slėpiniais viliojo dešimtis lietuvių literatūros klasikų. 1976 m. šios pasakos siužeto ėmėsi poetas ir dramaturgas Sigitas Geda. Poetas ne tiek atpasakojo populiariosios pasakos turinį, kiek perkėlė jos filosofinę mintį į kosmopolitinį lygį, pabrėždamas žmonijos tarpusavio santykių problematiką. S.Gedos librete per Dangaus, Jūros ir Žemės stichijų susidūrimą išryškinamas baltiškųjų tautų išlikimo klausimas. Žalčio simbolis nutiesia tiltą per amžius iki senovės Egipto išminties dievybių. Bene aiškiausiai esminę libreto mintį atskleidžia epilogo eilutės: „Mes visi – indai, lietuviai, mes visi – prūsai, actekai, mes visi – visų rasių ir tikėjimų žmonės bei tautos, prisiminkime savo tėvus, senelius, prisiminkime protėvius, Paukščių Taką, iš kurio mes laimingai nukritom į šitą Žemę, prie šitos Jūros!“.

Nors S.Geda libretą parašė prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, jo idėjos atspindi XXI a. pasaulio aktualijas, tarsi būtų rašytos šiandien. Roko opera skirta šių dienų klausytojui – pasakojimas bei jo muzikinė interpretacija pateikiama inovatyviai ir įdomiai. Kompozitorius L.Vilkončius taip prisimena įspūdingą „Eglės“ sukūrimo istoriją: „S.Geda iš karto mus pribloškė, perkeldamas tarsi į kitą pasaulį, kalbėjo apie lietuviškame Eglės epe užkoduotą konfliktą tarp Jūros ir Žemės gyventojų, vardino pagoniškų lietuvių deivių vardus. Jau po pirmojo susitikimo buvo aišku, kad galime tikėtis ne šiaip eiliuoto lietuviškos pasakos perkėlimo į teatro sceną, o gerokai platesnio žvilgsnio į visos žmonijos būties, išlikimo prasmės klausimus“.

Apibūdindamas veikalo muzikinę medžiagą dirigentas Gintaras Rinkevičius kalba: „Ilgus metus „Eglei“ rašyta L.Vilkončiaus muzika iš tiesų nepalieka abejingų – roko opera sulaukė didžiulio klausytojų susidomėjimo ir muzikos kritikų buvo įvertinta kaip vienas geriausių visų laikų šio žanro kūrinių Lietuvoje. „Eglės“ muzika neatitinka komerciniams kūriniams keliamų reikalavimų, tai daugiau filosofinis pasakojimas apie gyvenimiškus žmonių santykius, apie meilę ir neapykantą, apie gražiausius personažų jausmus ir išgyvenamas tragedijas.“

Šiam koncertui suburtos rinktinės Lietuvos atlikėjų pajėgos: gros G.Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dainuos Kauno valstybinis choras bei Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai. Solo partijas atliks puikiai Lietuvos melomanams pažįstami vokalistai: Monika Pundziūtė, Jeronimas Milius, Vladas Bagdonas, Česlovas Gabalis, Raimundas Juzuitis bei Rafailas Karpis.

Baigdamas XXIII-iajį sezoną Pažaislio muzikos festivalis su klausytojais atsisveikina neilgam. Netruks prabėgti keletas šaltojo metų sezono mėnesių ir festivalis vėl naujai atgims jau dvidešimt ketvirtąjį kartą. Skambios L.Vilkončiaus muzikos akordais Pažaislio muzikos festivalis netaria „sudie“, o viltingai žvelgdamas į ateitį sveikina savo puikiąją publiką, ragindamas laukti kitų metų, kuomet ir vėl Lietuvos muzikinę padangę nutvieks žėruojanti Pažaislio muzikos festivalio aura.