Sėkmės kūdikis

G. Sorosas, savo milijardus susikrovęs investuodamas į rizikos draudimo fondus, dosnus nevyriausybinių organizacijų rėmėjas, garsus ne tik dėl savos verslo nuojautos ir dėmesio pasaulyje vystant pilietinę visuomenę. Jis – kone pagrindinis pastarųjų dešimtmečių sąmokslo teorijų herojus.

1930 m. Budapešte gimęs G. Sorosas (tikrasis vardas György Schwartzas) per plauką išgyveno Holokaustą. 1947 m. jis persikraustė į Londoną, kur dirbo padavėju ir dažytoju, 1952 m. baigė Londono ekonomikos mokyklą, 1956 m. naujais namais pasirinko JAV.

1969 m. G. Sorosas kartu su amerikiečiu Jimu Rogersu įkūrė rizikos draudimo fondą „Quantum Funds“, o ilgainiui užsitarnavo niekada nuostolių nepatiriančio investicijų valdytojo reputaciją.

1992 m., kai Didžiosios Britanijos vyriausybė atsisakė svaro sąsajos su Europos valiutų krepšeliu, G. Sorosas ir jo pagrindinis patarėjas finansų klausimais Stanley Druckenmilleris iš svaro kurso kritimo uždirbo apie 1 mlrd. JAV dolerių.

G. Sorosas taip pat išpranašavo Vokietijos markės augimą žlugus Berlyno sienai ir Japonijos vertybinių popierių rinkos krizę 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Vėlesniais metais G. Soroso investicijos buvo dar sėkmingesnės. Iš prekybos vertybiniais popieriais ir valiuta jam pavyko sukaupti dešimtis milijardų dolerių vertės turto.

Visuomeninė veikla

Savo socialinę veiklą G. Sorosas pradėjo 1979 m. remdamas PAR juodaodžius studentus. Visuotinės lietuvių enciklopedijos teigimu, nuo to laiko investuotojas labdarai skyrė daugiau kaip 32 mlrd. dolerių.

G. Sorosas dar 2014-aisiais įspėjo, kad Rusija kelia grėsmę Europos išlikimui.

 

1984 m. gimtojoje Vengrijoje G. Sorosas įkūrė pirmąjį fondą Rytų Europoje, 1990 m. įsteigė Vidurio Europos universitetą ir įvairiais būdais rėmė demokratinius judėjimus buvusiose socialistinio bloko šalyse ir buvusiose SSRS respublikose, padėjo į JAV atvykstantiems imigrantams.

1993 m. įsteigtas Atviros visuomenės institutas (vėliau pervardytas į Atviros visuomenės fondus, AVF) su 18 mlrd. dolerių iždu, šiandien išaugęs iki 40 organizacijų tinklo, yra antra pagal dydį JAV filantropinė organizacija, nusileidžianti tik Billo ir Melindos Gatesų fondui.

Paties verslininko duomenimis, AVF parėmė daugiau kaip 50 tūkst. projektų ir organizacijų visame pasaulyje. Vien 2021 m. šiems tikslams jis skyrė apie 1,5 mlrd. dolerių. Visus AVF priklausančius nacionalinius fondus jungia atviros visuomenės kūrimo idėja, realizuojama per paramą visuomenės infrastruktūros ir bendruomenės institucijų kūrimui, švietimo ir mokslo, kultūros, ekonomikos pertvarkai, informacinės visuomenės plėtrai.

G. Sorrosas laikosi teorijos, kad žmogaus supratimas apie pasaulį yra iš prigimties netobulas, žmonių veiksmų padariniai visada skiriasi nuo jų lūkesčių, todėl netgi tobulos idėjos vėliau tampa netinkamos. Todėl visuomenėje turi būti plėtojamos kritinio mąstymo struktūros (pvz., mokslo, žiniasklaidos, valstybinių įstaigų audito ir kontrolės) su klaidingų sprendimų taisymo mechanizmais.

Įžvelgė Maskvos klastą

Įžvalgumu ne tik verslo klausimais pagarsėjęs G. Sorosas dar 2014-aisiais įspėjo, kad Rusija kelia grėsmę Europos išlikimui, griežtai kritikavo ES atsaką į tuometę Maskvos agresiją Ukrainos atžvilgiu ir ragino skubiai didinti paramą Kyjivui.

„Pats laikas ES narėms atsibusti ir elgtis kaip netiesiogiai kariaujančioms šalims. Visi prieinami ištekliai turėtų būti mesti karo pastangoms, net jeigu tai reikštų biudžeto deficitų padidėjimą. Pavojus iškilęs ne vien naujosios Ukrainos, bet ir NATO, ir pačios ES ateičiai“, – 2014-ųjų spalį rašė jis Prancūzijos dienraštyje „Le Monde“ ir leidinyje „New York Review of Books“ paskelbtame tekste.

Po pirmosios Rusijos invazijos į Ukrainą G. Sorosas prognozavo, kad be vieningo Vakarų pasipriešinimo „nerealu tikėtis, kad Putinas liausis brovęsis ne vien į Ukrainą, kai yra iškilusi Europos padalijimo ir Rusijos dominavimo joje perspektyva“. Jis kvietė Europą skubiai remti Ukrainą ir pats tąkart žadėjo investuoti į agresiją patyrusią šalį 1 mlrd. dolerių.

Tąkart G.Sorosas sakė įtariantis, kad V. Putinas gali pasiūlyti JAV pagalbą kovojant su džihadistų judėjimu „Islamo valstybė“, kurią prezidentas Barackas Obama priimtų. „Tai būtų tragiška klaida, kuri sukeltų toli siekiančių geopolitinių padarinių“, – numatė investuotojas.

Norėčiau, kad pinigai nevaidintų tokio svarbaus vaidmens politikoje, bet kol kita pusė tai daro, mes taip pat turime tai daryti.

 

 

Labiausiai kliūva radikalams

G. Soroso veikla jau dešimtmečius kontroversiškai vertinama, jis ne kartą buvo kaltinamas finansiniu savanaudiškumu, deklaruojamų vertybių ir veiklos disonansu. Tačiau garsiausi jo kritikai – populistai ir nacionalistai, smerkiantys milijardieriaus paramą liberaliosioms vertybėms, LGBT, moterų, pabėgėlių teisėms ir tikinantys, kad po pasaulinės finansų krizės daugelis pajuto skaudų G. Soroso finansinių spekuliacijų poveikį.

Rusijoje G. Soroso fondų veikla yra uždrausta, garsiojo tautiečio nemėgsta ir jo griežtai kritikuojamas Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Neseniai buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino G. Sorosą, esą šis remiąs jo teisinį persekiojimą, o „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas sakė, kad milijardierius nori „išardyti civilizacijos struktūrą“ ir „nekenčia žmonijos“.

G. Soroso šalininkai giria jį dėl daugelio jo remiamų iniciatyvų ir teigia, kad autokratiški politikai mėgina jį paversti atpirkimo ožiu. Jie atkreipia dėmesį į nerimą keliančias antisemitines gaideles prieš filantropą nukreiptose politikų kalbose.

Netikėtas pasirinkimas

2004 m. G. Sorosas didžiąją dalį savo turto valdymo bendrovės kontrolės perdavė sūnums Johnathanui ir Robertui.

Kas lėmė G. Soroso sprendimą perleisti Atviros visuomenės fondų vairą jauniausiajam iš penkių vaikų, neskelbiama. Gegužės viduryje jis paneigė gandus apie ištikusį širdies smūgį.

Aleksas – G. Soroso ir gerokai už jį jaunesnės istorikės Susanos Weber, su kuria jis nugyveno 22 metus, vyresnysis sūnus, apskritai nebuvo laikomas favoritu. Potencialiu G. Soroso įpėdiniu vadintas kitas sūnus, Jonathanas, kuris dažnai žaisdavo tenisą su tėvu ir dirbo rizikos draudimo fonde. Tačiau vėliau, anot JAV žiniasklaidos, tarp sūnaus ir tėvo ėmė kilti kivirčų ir nesutarimų.

Pernai gruodį 37-erių A. Sorosas jau ėmėsi vadovaujančio vaidmens septynių narių fondų valdyboje. Anot „Wall Street Journal“, jis yra vienintelis šeimos narys, prižiūrintis „Soros Fund Management“, bendrovę, atsakingą už fondo lėšas, kaip investicijų komiteto narys. Didžioji dalis iš 25 mlrd. dolerių įmonės lėšų ateinančiais metais atiteks Atviros visuomenės fondams.

Sprendžiant iš socialiniuose tinkluose skelbiamų nuotraukų, A. Sorosas jau senokai sukiojasi politiniame ir verslo elite. Pvz., visai neseniai jis susitiko su JAV viceprezidente Kamala Harris, JAV Senato demokratų daugumos lyderiu Chucku Schumeriu, Kanados ministru pirmininku, Brazilijos prezidentu.

Skirtingai nei tėvas, A. Sorosas iki šiol orientavosi ne į verslą, bet kultūrą. Diplomuotas istorikas yra kelių filmų prodiuseris, knygos „Dievas, tikėjimas ir tapatybė iš pelenų: Holokaustą išgyvenusių vaikų ir anūkų atspindžiai“ ir publikacijų „The Guardian“, „Politico“ ir kt. lediniuose autorius.

Stos į dvikovą su D. Trumpu

Įpėdiniu tapęs A. Sorosas pirmajame duotame interviu „The Wall Street Journal“ sakė besilaikantis tų pačių liberalių pažiūrų kaip ir tėvas, nors galįs įsivaizduoti, kad dar labiau įsitrauks į tokių klausimų, kaip abortai, balsavimo teisės ir lyčių lygybė, sprendimą.

Jis būsiąs labiau politiškas nei tėvas ir vienu savo rūpesčių laiko D. Trumpo norą būti perrinktam JAV prezidentu.

„Norėčiau, kad pinigai nevaidintų tokio svarbaus vaidmens politikoje, bet kol kita pusė tai daro, mes taip pat turime tai daryti“, – laikraščiui sakė A. Sorosas. Jam vadovaujant fondas ir toliau rems demokratines valstybes ir JAV kairiosios politinės pakraipos veikėjus.

„Mūsų stovykla turi būti patriotiškesnė ir geriau komunikuoti. Tai, kad kas nors balsuoja už D. Trumpą, nereiškia, kad jis yra pralaimėjęs ar rasistas“, – mažinti JAV visuomenės susiskaldymą žada A. Sorosas.

Melo pinklės

Melagienų gali būti visokių: nuo tikslingai, politiniais sumetimais skleidžiamo melo – dezinformacijos, klaidinančios informacijos (angl. misinformation) iki gandų pavidalu sklandančių pramanų, klaidingai suprastų faktų, išsigalvojimų. Vis dėlto, kalbant apie suklastotas naujienas, dažniausiai omenyje turimos tikslingai išorinių ar vidaus veikėjų skleidžiamos klaidinančios žinios.

Melagingos naujienos gali paveikti žmonių mąstyseną, juos suklaidinti, sensacingais niekais atitraukti dėmesį nuo nepatogių temų, skleisti sumaištį ar sukurti tokią atmosferą, kurioje apskritai sunku pasitikėti bet kokia informacija.

Esant tokiai situacijai, naratyvus ar pozicijas tenka rinktis ne empirinių faktų ar įrodymų, o simpatijų ir autoritetų pagrindu, o tuo galima įvairiais būdais manipuliuoti. Pastaroji forma, tikriausiai, yra aktyviausiai išnaudojama piktavališkai nusiteikusių veikėjų.

Tokią žinutę ištransliavus yra sunkiau prisipažinti suklydus. Todėl, net suvokus naujienos abejotiną teisingumą, kyla noras apsimesti, kad nesuklydai.

Pavojus santaikai

Tema melagienoms ne tokia ir svarbi – kur kas svarbiau yra jų funkcijos. Reikia pastebėti, kad vienos melagienos yra sensacingesnės už kitas. Vienos lengvai atpažįstamos, o kitos – maskuojamos. Vienos skirtos suklaidinti, o kitos – kelti vadinamąjį foninį triukšmą ar skleisti apatiją žiniasklaidos atžvilgiu, kurti įspūdį, kad faktinės tiesos iš viso neįmanoma sužinoti ir visi informaciniai šaltiniai yra nepatikimi.

Taigi, kaip politinę priemonę melagienas gali naudoti įvairūs veikėjai skirtingais tikslais. Temos, kuriomis šios melagienos skleidžiamos, gali visiškai neatitikti tikrųjų skleidėjų tikslų.

Valstybės mastu melagienos ypač kenksmingos valdžios, visuomenės ir žiniasklaidos santykiams. Jos ardo pasitikėjimą vienų kitais, visuotinį solidarumą, kursto emociškai stiprias, bet faktiškai neadekvačias reakcijas, visuomenės susiskaldymą, skleidžia chaoso, sutrikimo atmosferą. Todėl, kaip politinio ar informacinio karo priemonė, jos tampa labai efektyvios.

Pirmiausia taip yra dėl to, kad tai santykinai labai pigi priemonė. Tradicinė kariuomenė kainuoja milžiniškus pinigus, o įkurti „trolių fabriką“ kaimyninėje valstybėje ir pasamdyti „etatinių darbuotojų“, dirbančių kaip biure, nereikia tokių didelių išlaidų. Šį ginklą galima panaudoti ir vidaus politikai, siekiant išlaikyti politinį, ypač nedemokratinį, režimą.

Tačiau lazda turi du galus ir tokia melagienų kuriama chaotiška, iširusi informacinė erdvė tampa ypač pavojinga, kai tenka sistemingai dorotis su kokia nors krize. Taip, pvz., nutiko Rusijoje, kur didžioji, nuo Kremliaus priklausoma žiniasklaida ilgą laiką yra naudojama kaip galios priemonė, skirta skleisti režimui naudingas melagienas.

2020 m., iki paskelbiant privalomą vakcinaciją, Rusijos žiniasklaidoje buvo gausu žinučių, skatinančių nepasitikėti vakarietiškomis vakcinomis. Tačiau tai Rusijos visuomenę nuteikė ne tik prieš vakarietiškas, bet ir prieš rusiškąją – „Sputnik“ – vakciną. Tuo tarpu šalyje dėl pandemijos žmonių mirčių skaičius skaičiuojamas šimtais tūkstančių, pasiskiepijusių gyventojų skaičius nesiekia nė pusės populiacijos, o vakcinų atžvilgiu skeptiškai nusiteikę asmenys sudaro daugiau nei trečdalį Rusijos visuomenės.

Jautrioji zona

Visuomenėje sklando ne tik melagingos naujienos, tačiau ir sąmokslo teorijos. Jos viena nuo kitos skiriasi. Melagienos – dažniausiai vienetinės medijose pasirodančios žinutės. Sąmokslo teorijoms reikalingas pasakojimas, tam tikras idėjų, melagienų ir jų sąsajų rinkinys. Paprastai sąmokslo teorijos turi dėsningų naratyvinių bruožų.

Tad melagienomis, ypač sensacingomis, žmonės patiki daug lengviau, nepatikrinę informacijos dalijasi jomis socialinėse medijose. Tikėtina, kad panašiai apsigavę yra dauguma socialinėmis medijomis besinaudojančių žmonių. Įdomu tai, kad, tokią žinutę ištransliavus, yra sunkiau atsiimti žodžius, prisipažinti suklydus. Todėl, net suvokus naujienos abejotiną teisingumą, kyla noras apsimesti, kad nesuklydai, o gal net ginti savo klaidą.

Patikėti sąmokslo teorijomis paprastai reikia daugiau aplinkybių, nors šią temą tyrinėjantys mokslininkai sutaria, kad tai nėra patologiškas reiškinys. Tyrimai rodo, kad dažniausiai jomis patiki žmonės, besijaučiantys politinio proceso pakraštyje, ir tie, kurie jau yra įtikėję kitomis sąmokslo teorijomis ar turi polinkį ezoteriškai mąstyti. Nei išsilavinimas, nei ekonominis statusas, nei lytis ar tautybė nedaro tokios svarios įtakos.

Mes, jie ir paslaptys

Jeigu asmuo jaučia, kad tai, kas vyksta politikoje, visuomenėje, pasaulyje, stipriai kontrastuoja su jo vizija, su tuo, kaip jis mato ir suvokia pasaulį, imamasi įvairių strategijų norint išspręsti šią nepatogią situaciją arba bent jau ją paaiškinti.

Tokiu atveju ieškoma racionalių priežasčių, aktyvių veikėjų, loginių išvedžiojimų, kodėl susidariusi situacija būtent tokia. Pikto galingųjų suokalbio idėja yra patraukli tuo, kad palieka labai daug vietos interpretacijoms. Kadangi menamas suokalbis yra slaptas, apie jo esmę pašaliniai, t.y. mes, galime prisikurti kokių tik norime scenarijų, rasti netikėčiausių sąsajų. O slapta, „neoficialiais kanalais“ gaunama, neva demaskuojanti informacija padeda jaustis adekvačiau. Žinoma, taip labai sėkmingai plinta melagienos.

Būtina suprasti, kad patikėjimas ar domėjimasis sąmokslo teorijomis nėra kažkas nenormalaus. Jūsų dėdė, draugas ar močiutė – ne kažkokie keistuoliai vien dėl to, kad kažkuo patikėjo. Galų gale, geram melui būtinas krislelis tiesos. Paprasčiausiai mes visi esame žmonės, gyvenimas yra sudėtingas ir kartais visi suklystame – ypač pasijutę nesaugiai, neadekvačiai ar sutrikę.

68 metų Brigitte Macron ketina paduoti ieškinį dėl dezinformacijos. Tai patvirtino jos advokatas.

Melagingos transfobinio pobūdžio žinios, nukreiptos į iškilius politinius veikėjus, iki šiol buvo itin retos Prancūzijoje, bet dabar tai naujas reiškinys visame pasaulyje. Jau buvo nusitaikyta į tokias moteris kaip buvusi JAV pirmoji ponia Michelle Obama, JAV viceprezidentė Kamala Harris ir Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Ardern.

Išpuoliai prieš Brigitte Macron surengti jos vyrui antradienį atšventus 44-ąjį gimtadienį bei rengiantis įtemptai kovai dėl perrinkimo balandį. E. Macrono santykiai su 24 metais už jį vyresne žmona kaip visada sulaukia didelio žiniasklaidos susidomėjimo Prancūzijoje ir užsienyje. Pirmą kartą jiedu susitiko, kai ji vedė dramos būrelį, o jis dar buvo paauglys moksleivis. Tai ne pirmas kartas, kai Macronų pora nukenčia nuo gandų, nukreiptų į lytį ar seksualinę orientaciją. Per 2017-ųjų rinkimų kampaniją E. Macronas gavo paneigti teiginius apie savo tariamą homoseksualumą.

Jau kelis mėnesius socialiniuose tinkluose daugėjo žinučių, kuriose teigiama, kad Brigitte Macron, gimusi Brigitte Trogneux, yra translytė moteris, kurios vardas gimus buvo Jeanas Michelis. Melagingi teiginiai sako, kad buvo suregztas didžiulis sąmokslas, siekiant nuslėpti pasikeitusį statusą. Sąmokslo teorija nuėjo dar toliau – teigiama, kad buvo nuslėpti kaltinimai pedofilija.

Regis, pirmą tokį pareiškimą feisbuke kovo mėnesį pateikė vartotojas, pasivadinęs „Natacha Rey“. Šios „žurnalistės“ puslapyje knibždėte knibžda konspiracinių teorijų ir liejasi kritika prieš vadinamąją „sveikatos diktatūrą“. Tai pasigavo kitas feisbuko vartotojas, sukūręs sąmokslo teoriją, kad Brigitte Macron yra „satanistė, pedofilijos nusikaltėlė, translytė“ – tai terminas, atkartojantis JAV kilusio „Qanon“ sąmokslo judėjimo teiginius, kad pasaulį slapta valdo pedofilų elitas.

Panašūs teiginiai pradėjo plisti spalio viduryje. Grotažymė #JeanMichelTrogneux pirmą kartą pasirodė tviteryje lapkričio 1 d., vėliau ją išplatino palyginti mažai sekama paskyra „Le Journal de la Macronie“. Beveik mėnesį grotažymė nebuvo itin matoma, tačiau nuo gruodžio pradžios patyrė įspūdingą populiarumo augimą – sugeneravo 68 300 pakartotinių pranešimų ir daugiau nei 174 tūkst. paspaudimų „patinka“.

Kaip ir daugelio sąmokslo teorijų atveju, pagrindiniai jos propaguotojai yra iš labai įvairių judėjimų – nuo ​​COVID skeptikų iki prancūzų ultranacionalistų. Tviterio paskyrą, kurioje paskelbta daugiausia pranešimų apie šias suklastotas naujienas, valdo „Frexito“, Prancūzijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos, šalininkas, o daugiausiai šių žinučių išplatinusiam tviterio vartotojui priklauso internetinė žiniasklaida, smerkianti „propagandą“ apie COVID omikron atmainą.

(Ne)vilties balsas

Iki šiol oficialiai skelbiama, kad koronaviruso, kuris sukėlė pandemiją ir per pastaruosius septyniolika mėnesių atnešė neišmatuojamų kančių pasauliui, šaltinis buvo laukinių gyvūnų, skujuočių, mėsa, į kurią virusas pateko iš šikšnosparnių. Tačiau dabar grįžtama prie pirminių įtarimų, kad virusas buvo Uhano virusologijos instituto tyrimo objektas ir galėjo išplisti dėl neatsargaus elgesio. Laikraštis "Wall Street Journal", cituojantis JAV žvalgybos tarnybas, teigia, kad dar 2019 m. lapkritį susirgo trys šio instituto darbuotojai – atsiradus labai sunkių peršalimo simptomų, jie buvo gydyti ligoninėje.

Ar galėjo atsitikti taip, kad geri ketinimai užkirsti kelią pandemijai galiausiai ją ir sukėlė?

Prie avarijos laboratorijoje hipotezės vis labiau linksta ir mokslininkai. Gegužės 14 d. žurnale "Science" paskelbtoje publikacijoje "Ištirkite COVID-19 kilmę" aštuoniolika mokslininkų, tarp kurių – ir garsiausi koronavirusų tyrėjai, ragina nesiliauti ieškojus tikrojo viruso šaltinio.

"Nėra įrodymų, patvirtinančių laboratorinės avarijos tezę, tačiau nėra ir natūralios kilmės įrodymų", – sako Alina Chan. Jauna mokslininkė, dirbanti Harvardo universitete ir Broado mokslinių tyrimų institute, nuo pat pradžių įsitraukusi į kovą su pandemija, – viena iš minėto laiško autorių. Lemiamas akstinas paskelbti šį kreipimąsi buvo kovo 30-ąją paskelbta Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaita, kurioje avarija laboratorijoje vadinama "labai mažai tikėtina".

Tačiau šis tyrimas – farsas. Net PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas, ilgą laiką kaltintas nuolaidžiavimu Kinijai, neįprastai aiškiai išsakė savo kritiką. Komisijos nariai, būdami Kinijoje, neturėjo galimybės susipažinti su pirminiais duomenimis, negavo informacijos apie ankstyvus pacientų mėginius, paimtus iki 2019 m. gruodžio. Tiesa, jiems buvo leista apsilankyti kai kuriuose institutuose ir įvertinti laboratorijos avarijos galimybę. "Tačiau, mano nuomone, šio tyrimo nepakako", – yra sakęs T.A.Ghebreyesusas.

Jokio ryšio su turgumi?

Idėja, kad galima atsakyti į tokį sunkų klausimą vos apsilankius institute Kinijoje, nuo pat pradžių atrodė absurdiška. Juolab kad pusę komisijos sudarė kinai, o tarp tarptautinės bendruomenės atstovų buvo ir turinčių interesų konfliktų, kaip, pvz., Peteris Daszakas, nevyriausybinės organizacijos "EcoHealth Alliance", siekiančios apsaugoti žmonių ir ekosistemų sveikatą, vadovas. Anot "Die Welt", jei kas imtųsi rimtai tirti avarijos laboratorijoje hipotezę, P.Daszakas turėtų būti vienas pagrindinių įtariamųjų – amerikietis daug metų dirbo su kinų virusologe Shi Zheng-li.

Pasinaudodama finansavimu iš JAV, kurį gaunant tarpininkavo P.Daszakas, Shi Zheng-li tyrė šikšnosparniuose aptiktus koronavirusus, surinko mėginius iš atokiausių urvų ir penkiolika metų juos gabeno į Uhano virusologijos institutą. Projekto tikslas buvo išsiaiškinti "Surs-1" pandemijos kilmę ir kuo daugiau sužinoti apie kitus potencialiai pavojingus koronavirusus. Ar galėjo atsitikti taip, kad geri ketinimai užkirsti kelią pandemijai galiausiai ją ir sukėlė?

Laboratorinės avarijos tezė tiesiogiai susijusi su tuo faktu, kad pandemija prasidėjo Uhane. "Surs-CoV-2", kiek sutariama, iš pradžių turėjo išsivystyti Pietryčių Azijoje paplitusių pasagnosių šikšnosparnių organizmuose. Tačiau kaip virusas pasiekė žmones ar tarpinį šeimininką? Iš pradžių buvo įtariamas Uhano turgus, kur parduodama laukinių gyvūnų mėsa, – šiame mieste būta įtartinai daug pirmųjų užsikrėtusiųjų. Vis dėlto tolesni tyrimai atskleidė, kad tarp pirmųjų pacientų buvo neturinčių jokio ryšio su turgumi, o ir apskritai mažai tikėtina, kad ultramodernaus metropolio gyventojai galėtų turėti gastronominių ryšių su šikšnosparniais. Tad pandemijos šaltinio reikėtų ieškoti kitur.

Evoliucijos atstumas

Shi Zheng-li artimiausią "Surs-CoV-2" giminaitį rado kasykloje pietinėje Junanio provincijoje, per 1 500 km nuo Uhano. Ir tai šis virusas tik 86 proc. identiškas naujajam koronavirusų tipui – tarp abiejų virusų turėtų būti ištisi evoliucijos dešimtmečiai. Žinoma, galima įsivaizduoti, kad ten ar panašioje Kinijos vietoje "Surs-CoV-2" virusu ir užsikrėtė vadinamasis nulinis pacientas, kuris vėliau atvyko į Uhaną ir pirmą kartą ten išplatino virusą.

Tačiau tokia versija turi vieną "bet". Iš vienos rūšies į kitą virusas neperšoka per vieną naktį, vargu ar tai gali būti padaryta per vieną vienintelį genomo pakitimą. Nors pirmoji mutacija gali suteikti galimybę persikraustyti pas kitą šeimininką, iš pradžių virusas yra prastai prisitaikęs prie jo ir kad būtų toks stiprus, jog galėtų lengvai užkrėsti ir sukelti pandemiją, turi daug daugiau evoliucionuoti.

Viruso "Surs-1", sukėlusio trumpą pandemiją 2002 m., atveju buvo atsekta daugybė prisitaikymo žingsnių, kai kurie iš jų įvyko padedant tarpiniams šeimininkams, viverinių šeimos atstovams. Tačiau "Surs-2" viruso atveju tokios adaptacijos pėdsakų neaptikta. Viruso genų sekos, rastos 2019 m. pabaigoje pirmųjų pacientų organizmuose, yra vienodos. Tarsi naujasis koronavirusas, sukėlęs pandemiją, buvo atsiradęs iš niekur.

Žinoma, gali būti, kad ankstyvosios evoliucijos pėdsakai dar nerasti arba kad Kinija slepia informaciją apie juos. "Surs-CoV-2" atveju stebina tai, kad jis nebegali užkrėsti šikšnosparnių, tačiau užkrečia daugelį plėšrūnų, tarp jų – audines, kates ir šunis. Tikėtina, kad virusas prisitaikė prie didelių kailinių žvėrelių, pavyzdžiui, usūrinių šunų, kurių kailiais Kinija aprūpina pasaulinę mados pramonę. Įtarimų kelia ir tai, kad Kinija neatlieka jokių mėsėdžių koronavirusų tyrimų. Jei kailių fermoje ir buvo kilęs koks viruso protrūkis, gyvūnai ir įrodymai gali būti seniai sunaikinti.

Nebe pirmas pabėgimas

Niekas negali atmesti ir kitos siaubingos galimybės: kad "Sars-CoV-2" evoliucionavo laboratorijoje, greičiausiai Uhano virusologijos institute. Virusai net kelis kartus yra pabėgę iš tokių ypač saugių laboratorijų. Pvz., 1977 m. pasaulį nusiaubė neįprastas gripo virusas. Šio gripo simptomai buvo lengvi ir dažniausiai paveikė jaunesnius nei 26 metų asmenis. Jo genų seka buvo identiška virusui, pastarąjį kartą siautusiam 1950-aisiais. Vienas iš galimų paaiškinimų galėtų būti tai, kad kuriant vakcinas buvo naudojami seni mėginiai, o virusas nutekėjo iš laboratorijų.

"Surs-1" virusas net šešis kartus buvo pasprukęs iš laboratorijų Singapūre, Taivane ir Kinijoje. 2003 m. viena Pekino virusologijos instituto studentė užsikrėtė juo, nieko neįtardama traukiniu nuvyko į gimtąjį miestą, esantį už tūkstančio kilometrų. Studentės mama taip pat užsikrėtė ir mirė. Tąkart valdžia uždarė karantine maždaug 1 000 žmonių ir sugebėjo suvaldyti protrūkį.

Abejotinas eksperimentas

Jei "Surs-CoV-2" taip pat paspruko iš laboratorijos, kyla klausimas: kaip jis apskritai galėjo ten išsivystyti. Ieškodami atsakymo mokslininkai ir analitikai mėgėjai yra surinkę daug informacijos. Pvz., JAV mokslo žurnalistas Nicholasas Wade'as įrodymų grandinę aprašo taip: Shi Zheng-li Uhane atliko vadinamuosius funkcijų įgijimo eksperimentus – tam virusologai sujungia skirtingų virusų dalis, kad sukurtų naujas funkcijas ir dėl to virusai lengviau plinta. Kad būta ketinimų atlikti tokius eksperimentus, iš tikrųjų galima rasti tyrimų užsakymuose. Vienu atveju Shi Zheng-li buvo paskelbusi apie sėkmingai atliktą eksperimentą.

Toli gražu ne visose šalyse tyrėjams leidžiama vykdyti tokius eksperimentus. Pvz., JAV tokie tyrimai buvo sustabdyti 2014 m., tačiau nuo 2017 m. jie vėl leidžiami – taip siekiama sukurti kovos su naujai atsirandančiais ligų sukėlėjais strategiją.

Uhane Shi Zheng-li atliko bent vieną tokį eksperimentą, kuriam vadovavo vienas iš pirmaujančių pasaulio koronavirusų tyrinėtojų, Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkas Ralphas S.Baricas. 2015 m. juodu paskelbė bendrą straipsnį žurnale "Nature Medicine", kuriame išdėstė sujungę pagrindinę "Surs-1" viruso struktūrą su kito koronaviruso smaigalio baltymu. Tai leido virusui užkrėsti žmogų. Ironiška, kad R.S.Baricas yra vienas iš mokslininkų, pasirašiusių po minėtu laišku, kuriame raginama geriau ištirti "Surs-2" kilmę.

Tiesa, kai kurie ekspertai abejoja, ar Shi Zheng-li turi pakankamai techninių įgūdžių tokioms konstrukcijoms pagaminti. Be to, manipuliuoti iki šiol visiškai nežinomu virusu, tokiu kaip "Surs-CoV-2", būtų techniškai ypač sudėtinga. Sunku įsivaizduoti, kad laboratorijoje būtų galima taip modifikuoti šikšnosparnių virusą, kad jis galėtų užkrėsti žmogų, nes virusus, kuriuos tyrėjai renka iš išmatų, ląstelių kultūrose sunku padauginti. Jei tai pavyksta, virusai dažnai būna praradę galimybę užkrėsti ištisus organizmus.

Bandys rasti tiesą

Kol Kinija neatskleidžia visų duomenų, galima kalbėti apie visas įmanoma pandemijos kilmės galimybes. Uhano virusologijos instituto duomenų bazė su 22 000 įrašų 2019 m. rugsėjį tapo nebeprieinama per internetą.

Pradiniai kai kurių virusologų patikinimai, kad "Sars-CoV-2" negali būti sukurtas laboratorijoje, dabar laikomi per ankstyvais. Kaip vėliau paaiškėjo, būtent tokią 2020 m. vasarį žurnale "Lancet" pasirodžiusią versiją paskleidė minėtas P.Daszakas. Tuo pat metu "Surs-CoV-2" genų sekoje esama anomalijų, kurias kai kurie ekspertai laiko manipuliavimo įrodymais.

Tad diskusija tęsis. Ar bus išsiaiškinta tikroji viruso kilmė? Kinijos mokslininkai neturi teisės nieko skelbti apie viruso kilmę. Pernai rudenį, anot CNN, atskirą tyrimą buvo pradėjęs JAV Valstybės departamentas, susidomėjęs tuo faktu, kad Uhano virusologijos institutas yra susijęs su Kinijos kariuomene. Tačiau prezidento Joe Bideno administracija, suabejojusi preliminarių išvadų pagrįstumu, nurodė baigti šį tyrimą.

Po to, kai "Wall Street Journal" paskelbė JAV žvalgybos ataskaitos teiginius, kad Uhano instituto darbuotojai susirgo anksčiau, nei tikina Pekinas, oficialūs JAV pareigūnai pareiškė, kad Kinija tarptautinei tyrėjų komisijai neatskleidė visų duomenų, todėl yra būtina prisikasti iki tiesos, kad ir kokia ji būtų.

Socialinis tinklas blokavimus pradėjo penktadienį, netrukus po to, kai visam laikui užblokavo D. Trumpo paskyrą už smurto kurstymą.

„Nuo penktadienio daugiau nei 70 tūkst. paskyrų buvo užblokuotos, daugeliu atvejų buvo blokuojamos kelios vieno asmens valdomos paskyros“, – pranešime teigė „Twitter“.

„Šiose paskyrose buvo dideliu mastu dalijamasi žalingu, su „QAnon“ siejamu turiniu, jos buvo skirtos šios sąmokslo teorijos propagavimui socialiniame tinkle“, – tikino „Twitter“.

Kraštutinių dešiniųjų „QAnon“ sąmokslo teorijos šalininkai skelbia, kad D. Trumpas kovoja slaptą karą su liberaliu, globalaus masto šėtoną garbinančių pedofilų kultu.

Nuo trečiadienio, kai D. Trumpo rėmėjai šturmavo Kapitolijų, siekdami neleisti Kongresui patvirtinti Joe Bideno pergalės prezidento rinkimuose, ir taip šokiruodami JAV bei sutepdami šalies tarptautinį įvaizdį, dauguma didžiųjų socialinių tinklų ėmėsi beprecedenčių priemonių.

„Facebook“ ir „Twitter“ visam laikui užblokavo D. Trumpo paskyras, kuris atsisakė pripažinti lapkričio 3 d. prezidento rinkimų rezultatus ir skleidė nepagrįstas teorijas apie tai, kad rinkimai buvo suklastoti.

Abu socialiniai tinklai taip pat pranešė apie pasikartosiančio smurto riziką, ypač – iki J. Bideno inauguracijos sausio 20 d.

„Twitter“ kaip paskyrų blokavimo priežastį nurodė planus surengti dar daugiau ginkluotų rotestų, įskaitant ir antrą išpuolį Kapitolijuje ir valstijų Kapitolijuose sausio 17 d.

„Twitter“ buvo D. Trumpo mėgstamas socialinis tinklas, kuriuo jis pasiekdavo savo auditoriją, jo paskyrą iki blokavimo tviteryje sekė 88 mln. žmonių.

Per Kalėdas Ameriką kausto neregėti šalčiai, o jūs norite, kad dėdė patikėtų kalbomis apie klimato atšilimą? Apie tai, kas verčia žmones tikėti sąmokslo teorijomis, psichologijos profesorius, knygų autorius dr. Davidas Luddenas rašo žurnale „Psychology Today“.

Nulemia trys veiksniai

Klausimą, kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis, neseniai iškėlė ir britų psichologė Karen Douglas. Jos kartu su kolegomis parengtas straipsnis skelbiamas žurnale „Current Directions in Psychological Science“.

Tyrėjų teigimu, priežastys, dėl kurių žmonės ima tikėti sąmokslo teorijomis, gali būti nulemtos trejopų veiksnių:

noro suprasti tiesą,

noro kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiai,

noro išlaikyti teigiamą savivaizdį.

Rašinio autorius toliau siūlo kiekvieną iš šių veiksnių panagrinėti išsamiau.

Noras suprasti tiesą

Mėginimas rasti paaiškinimų įvairiems aplink mus vykstantiems įvykiams ir reiškiniams – natūralus kiekvieno žmogaus elgsenos elementas. Nuolat keliame sau klausimą, kodėl atsitinka būtent taip, o ne kitaip. Kodėl tą dieną, kai pagaliau išsiruošiau į žygį, būtinai turi lyti? Kodėl tu staiga pasidarei tokia abejinga? Kodėl tu nesupranti, ką aš bandau tau pasakyti?

Mes ne tik keliame klausimus. Mes labai greitai į juos ir atsakome. Tačiau tie atsakymai nebūtinai yra teisingi. Sumąstome tokius atsakymus, kurie arba mums leidžia tą akimirką nusiraminti, arba yra tinkami pagal mūsų pasaulėžiūrą. Lyja todėl, kad man visada sekasi mažiausiai. Tu vaizduoji abejingą, nes negali pakęsti, kai šokama ne pagal tavo dūdelę. Tu nesupranti, ką aš tau sakau, nes paprasčiausiai nesiklausai.

Nežinodamas tiesos, žmogus jaučiasi nejaukiai. Patikėjęs sąmokslo teorija, jis gali atsikvėpti lengviau.

Pasak D. Luddeno, visi mes turime klaidingų įsitikinimų. Pavyzdžiui, rašo jis, jei žmogus mano, kad Australijos sostinė yra Sidnėjus, jis yra klaidingo įsitikinimo auka. Sužinojęs, kad tikroji Australijos sostinė – Kanbera, jis iškart savo nuomonę pakeis. Jis supras, kad paprasčiausiai klydo, ir jo emocijų naujai sužinotas faktas niekaip neužgaus.

Sąmokslo teorijos pagal jų apibrėžtį taip pat yra klaidingi įsitikinimai. Tačiau žmonės, kurie jomis tiki, nelinkę taip paprastai jų išsižadėti. Idant suprastų kokį nors konkretų įvykį pagrindžiančią sąmokslo teoriją, jie investuoja laiko ir pastangų: skaito atitinkamą literatūrą, tikslingai naršo internete, žiūri jų įsitikinimus patvirtinančias televizijos laidas. Nežinodamas tiesos, žmogus jaučiasi nejaukiai. Patikėjęs sąmokslo teorija, jis gali atsikvėpti lengviau.

Noras kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiai

Žmogus turi jausti, kad geba savo gyvenimą kontroliuoti. Pavyzdžiui, daugelis jaučiasi saugesni, kai vairuoja patys, o ne tada, kai sėdi keleivio vietoje. Žinoma, dėl įvairių priežasčių, kurių kontroliuoti jie nepajėgūs, net ir geriausi vairuotojai gali nukentėti eismo įvykiuose.

Tiems, kurie jomis tiki, sąmokslo teorijos dažnai yra būtent tai, kas padeda pajusti padėties kontrolę ir jaustis saugiau. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai priešingo veikimo perspektyva baugina. Pavyzdžiui, pripažinus, kad pasaulinė temperatūra katastrofiškai kyla dėl žmogaus veiklos, ko gero, derėtų ryžtis gana skausmingiems pokyčiams – atsisakyti dalykų, kurie gyvenimą daro patogų. Bet jei ir klimato žinovai, ir politikai nedvejodami aiškina, kad klimato kaita – mitas, tuomet galima ramiai sau gyventi ir nesukti galvos. Tokio pobūdžio argumentai – didelė paskata leistis į sąmokslo teorijų medžioklę.

Noras išlaikyti teigiamą savivaizdį

Tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie jaučiasi socialiai marginalizuoti, yra labiau linkę domėtis sąmokslo teorijomis. Rašinio autoriaus D. Luddeno teigimu, visi mes norime apie save galvoti gerai. Žmogaus savivaizdį, t. y. tai, kaip jis save mato, paprastai nulemia gyvenime jam tenkantys vaidmenys – tiek darbe, tiek santykiuose su šeima ir draugais. Žinodamas, kad kitų žmonių gyvenime yra svarbus (pavyzdžiui, būdamas tėvas, motina, mylimasis, draugas, mokytojas ar auklėtojas), žmogus tiki, kad ir jo gyvenimas yra šio bei to vertas, ir jaučiasi gerai.

Bet štai dėdė, sėdintis greta, yra neįgalus ir jau daug metų nedirba. Jis jaučiasi socialiai atstumtas. Jis turi begalę laiko klaidžioti internete ir rankiotis informaciją apie sąmokslo teorijas. Be to, jis gali be perstojo internetu bendrauti su tais, kurių įsitikinimai panašūs į jo. Taigi, pasinerdamas į sąmokslo teorijas, dėdė nebėra toks vienišas – dabar jis jaučiasi priklausąs bendruomenei.

Maža to, besigilindamas į sąmokslo teorijas, dėdė ima manyti, kad žino tą išskirtinę informaciją, kurios nežino kiti. Dauguma tų, kurie galvoja, kad klimato atšilimas nėra išgalvotas ir kad skiepytis yra saugu, nėra linkę ieškoti sąmokslo teorijų, nes pasitiki mokslu ir atitinkamų sričių specialistais. Todėl, dėdei pradėjus taukšti apie visus klimato atšilimą paneigiančius „įrodymus“, rasti protingų kontrargumentų gali būti sunku. Jūs jaučiate, kad dėdės įrodinėjama sąmokslo teorija yra pernelyg paini, kad būtų panaši į tiesą, bet, dėdės akimis, jūs tiesiog nežinote to, ką žino jis.

Perkalbėti dėdės greičiausiai nepavyks

Trumpai tariant, kas motyvuoja žmones tikėti sąmokslo teorijomis, yra pakankamai aišku. Tai nulemia trys mums visiems būdingi poreikiai: poreikis suprasti mus supantį pasaulį, poreikis kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiems ir poreikis išlaikyti gerą savivaizdį. Ir vis dėlto D. Luddenas kelia klausimą – ar sąmokslo teorijos iš tiesų padeda žmonėms šiuos poreikius patenkinti?

Atliekant tyrimą pastebėta, kad, susipažinę su sąmokslo teorijomis, koledžo studentai pasijuto mažiau saugūs. Atsižvelgdami į tai, kai kurie tyrėjai priėjo prie išvados, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis veikia priešingai.

Minėtosios K. Douglas su kolegomis teigimu, praktiškai nėra priežasčių, dėl kurių koledžo studentai turėtų patikėti sąmokslo teorijomis. Tyrėjų nuomone, tirti reikėtų ne studentus, o jau esamus sąmokslo teorijų mėgėjus.

Tačiau kad ir kokie būtų būsimų tyrimų rezultatai, dabar, pasak rašinio autoriaus, mums rūpi tik viena – kaip elgtis, jei prie šventinio stalo vėl teks sėdėti greta to paties dėdės? Galima mėginti jį apšviesti ir įtikinti, kad sąmokslo teorijos, kuriomis jis tiki, yra klaidingos, tačiau vargu ar tai padaryti pavyks.

D. Luddeno įsitikinimu, taip yra todėl, kad mes kalbėsime faktais, o dėdė stengsis apginti tai, kas jam teikia saugumo ir leidžia pagerinti savivaizdį. Ir beje, savivaizdis visiems mums visada yra aukščiau už bet kokį faktą.

Nuo tada, kai oficialiai tapo Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidento postą, D. Trumpas visais būdais vengia priartėti prie politinio centro ir užimti tokią poziciją, kuri užtikrintų etniškai ir kultūriškai įvairialypio elektorato paramą. Šis D. Trumpo politinio elgesio ypatumas stipriai pasireiškia jam būdingame polinkyje nukrypti nuo temos ir rūpestingai parengtas kalbas „praturtinti“ improvizuotomis tiradomis ir ne itin gerai apgalvotais juokeliais bei užuominomis apie politinius oponentus, etnines ir religines mažumas, moteris ir neįgaliuosius – praktiškai visas demografines grupes, išskyrus baltaodžius rinkėjus vyrus.

D. Trumpas: rinkimų rezultatai bus suklastoti

Kaip pastebi J. Byfordas, D. Trumpo pomėgį tikrovę grįsti sąmokslo teorijomis aiškiai liudija atsitiktiniai komentarai, nuolat jam išsprūstantys tiek pagrindinėse miestų auditorijose, tiek socialiniuose tinkluose. Pažvelgus į tai, kas slypi už tokių šūkių kaip „Padaryti Ameriką vėl didžią“ ir už pažadų užtikrinti daugiau darbo vietų ir geresnius prekybos sandorius, atsiveria neišsemiamas sąmokslų, machinacijų, korupcijos ir žudynių pasaulis, netrukus privesiantis Ameriką prie apokalipsės.

D. Trumpo tvirtinimu, artėjančių JAV prezidento rinkimų rezultatai bus suklastoti. Pagrindinės žiniasklaidos priemonės, „Google“ ir nešvarus Vašingtono politinis elitas darys viską, kad tik sutrukdytų jam išgelbėti Ameriką. Hillary Clinton, pasak jo, mėgina nuslėpti savo neurologinę būklę, kuri yra sunki ir temdo sveiką protą. Antoninas Scalia, šių metų vasarį miręs JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas, galėjo būti nužudytas. Meksika per sieną siunčia nusikaltėlius ir prievartautojus. Tarp Sirijos pabėgėlių slepiasi teroristai. Kinai „išrado“ klimato kaitą, kad pakenktų Amerikos pramonės konkurencingumui. Ir, žinoma, viena garsiausių D. Trumpo išvestų sąmokslo teorijų, nuo kurios, galima sakyti, 2008 m. prasidėjo jo politinė karjera, – tvirtinimas, kad tuometis JAV senatorius Barackas Obama yra gimęs ne Amerikos teritorijoje, todėl negali eiti JAV prezidento pareigų.

Pasak psichologo, galima tik spėlioti, ar D. Trumpas pats tiki savo teiginiais, ar tai tik jo politiniai instrumentai. Tačiau, jo teigimu, daugeliu atvejų tai net nesvarbu. Svarbu yra tai, kad dėl Amerikos prezidento posto besivaržantis asmuo savo kampaniją ramsto baime, įtarimais ir net paranoja.

Sąmokslo teorijos – išeitis, kai padėtis pernelyg sudėtinga

Savaime suprantama, ne visiems D. Trumpo rėmėjams šios jų lyderio sąmokslo teorijos yra prie širdies. Daugelis amerikiečių už D. Trumpą balsuos tik todėl, kad mato jį kaip alternatyvą įsitvirtinusių politinių partijų brėžiamai linijai ir tiki, kad jis sugebės „papurtyti“ Vašingtoną. Tačiau tai, kad jie neįvardija D. Trumpo sąmokslo teorijų – net ir tų, kurios dvelkia rasizmu, – kaip nederamų, rodo, kokia tolerantiška tokiam požiūriui yra Amerikos visuomenė. Tai aiškiai iliustruoja, kokia neapibrėžta yra riba tarp pagrįsto ir teisėto nepasitikėjimo politika ir niekuo nepagrįstų sąmokslo teorijų.

Sąmokslo teorijos Amerikos politikoje gajos jau seniai. Dar XIX a. pradžios politinių judėjimų ideologijos ašis buvo įsitikinimas, kad įvairios organizacijos ar bendruomenės – iliuminatai, laisvieji masonai, katalikai, žydai ar komunistai – yra susimokę prieš Ameriką ir siekia jai pakenkti. J. Byfordo įsitikinimu, tikslinė tokio pobūdžio sąmokslo fantazijų auditorija – nuskriaustieji, kuriems atrodo, kad kėsinamasi iš jų atimti Ameriką. Šiuo metu tai daugiausia baltaodžiai vyrai, nerimaujantys dėl Amerikos demografinių pokyčių ir po 2008 m. krizės bijantys netekti darbo bei ekonominės galios.

Specialistas teigia, kad sąmokslo teorijos yra patrauklios, nes į sunkias socialines problemas jos leidžia pažvelgti kur kas paprasčiau, tarsi į pasaką, kurioje gėris grumiasi su blogiu. Be to, sąmokslo teorijos visada pagrįstos labai patogiu ir paguodžiančiu naivaus optimizmo jausmu. Kad ir koks galingas būtų priešininkas, kad ir kokie stiprūs būtų jo valdžios gniaužtai, jis visada bus matomas kaip pažeidžiamas, desperatiškas ir pagaliau stovintis ant pralaimėjimo slenksčio. Taigi, daugelis D. Trumpo sekėjų ieško paguodos tikėjime, kad jų įsitikinimų tyrumo ir jų kandidato sėkmės rinkimuose pakaks, kad liberalioji valdžios struktūra subyrėtų ir Amerika vėl taptų didi.

Pasak J. Byfordo, nesvarbu, kokie bus rinkimų rezultatai, sąmokslo teorijų suvedžioti rinkėjai liks pralaimėję. Iliuzijomis pagrįsta politika niekada tinkamai neatsižvelgs į daugeliu atveju pagrįsto ir teisėto jų svetimumo ir atstumtumo jausmo priežastis.

D. Trumpo populistinės retorikos sukelti nepagrįsti lūkesčiai ir įtikėjimas tikslais, kurie yra nepasiekiami, gali tik atgrasyti jo šalininkus nuo dalyvavimo politikoje ir demokratiniuose procesuose, kuriuose jų interesai galėtų būti teisėtai ginami ir įgyvendinami. Tačiau svarbiausia, kad sąmokslo teorijos neturi atomazgos, jos kelia apmaudą, pyktį ir nusivylimą ir gimdo dar daugiau sąmokslo teorijų.

Šiemet ruduo gražus, net šildymo sezonas pradėtas vėliau nei pernai. Kaštonai beveik nubiro, medžių lapai dar krenta, o snaiges pamatysime turbūt tik rytoj.

Panašus oras prieš kelias dienas buvo ir Maskvoje, Vnukovo oro uoste. Tad ką ten ant pakilimo tako veikė sniego valymo mašina, veikiausiai liks dar viena mįslė katastrofos šešėlyje.

Juk galantiškai paflirtavęs su Rusijos premjeru Prancūzijos naftos bendrovės "Total" vadovas Christophe'is de Margerie tikrai neplanavo paskutinį kvapą išleisti Maskvoje.

Tačiau jo lėktuvas, nė nespėjęs pakilti, sudužo, mat susidūrė su sniego valymo mašina. Beliko tik konstatuoti:
"Trys įgulos nariai ir keleivis žuvo." Tas žuvęs keleivis ir buvo ponas C. de Margerie. Valytuvo vairuotojas, regis, šioje avia-autokatastrofoje nenukentėjo.

Bet ką gi veikė neblaivus uosto darbuotojas, sniego valymo mašina išlėkęs į pakilimo taką? Ką tokio užvalgė pilotai, kad jo nepastebėjo, nes nelaimės metu matomumas siekė 350 metrų? Į šiuos A.Conan Doyle‘io plunksnos vertus klausimus greitai ėmė atsakinėti internautai.

Virtualūs detektyvai netrukus pastebėjo, jog nuotraukoje, kurioje matyti lėktuvo likučiai, – tik žolė ir jokio sniego.

"Būtų nukritęs ant namo, kalta liktų virėja. Dabar nukrito ant mašinos – kaltas vairuotojas. Mašina sveika, o lėktuvas išsilakstė 200 metrų aplink", – stebėjosi vienas "ekspertas".

"Kadangi verslininkas buvo "tikras Rusijos draugas" (taip velionį magnatą apibūdino prezidentas V.V.), žadėjęs milžiniškas investicijas į šią šalį, todėl neabejotina, bus apkaltinti JAV, Izraelis, NATO, CŽV, visi, išskyrus girtą sniego valytuvo vairuotoją", – savo versiją iškėlė dar vienas "sąmokslo" teoretikas.

Kitas komentatorius stebėjosi, kodėl pas mus atliekų tvarkymo įmonėse kasryt tikrinamas vairuotojų blaivumas, o Vnukovo oro uosto sniego valymo mašinų vairuotojai gali važinėti girti. Niekur pasaulyje to daugiau nerasi, išskyrus Rusiją.

O tai – labai svarbus faktas, kurio nepaisydami vakariečiai daro dedukcinę klaidą, formuluodami neteisingą išvadą, kad iškilus prancūzų verslininkas tapo sumaniai suplanuotos operacijos "Valytuvas" auka.