Tema – neišsemiama

Knygoje „Kakė Makė. Raudonoji knyga“ gamtininkas supažindina su tyleniais juodaisiais gandrais, išsiblaškiusiais keliaujančiais varliukais, žemės drebėjimus numatyti mokančiais vijūnais ir daugybe kitų stebuklingo gamtos pasaulio gyventojų. Kartu su Kake Make ir jos šeima S. Paltanavičius neria į atradimų, žinių ir smagių istorijų kupiną nuotykį – susipažinti su nykstančiais Lietuvos gyvūnais ir augalais. Gamtininko patirtis, išmanymas, kaip elgtis gamtoje, ir įdomybės vaikus veda į nepaprastą pasaulį, kuriam be galo reikia visų mūsų pagalbos.

„Raudonosios knygos esmė yra daug svarbesnė, nei manome, nes veiklioji, svarbioji jos pusė yra identifikuotos, teisiškai apsaugotos retos, nykstančios rūšys. Knyga yra lyg pranešimas visuomenei, kad ji žinotų, suprastų ir galbūt pati prisidėtų prie retųjų rūšių išsaugojimo. Kas tokią žinią geriausiai priima? Žinoma, vaikai“, – įsitikinęs gamtininkas.

S. Paltanavičiaus nuotr.

Prieš septyniolika metų jis buvo parengęs knygą vaikams apie saugomas rūšis, tačiau jos skaitytojai jau seniai užaugo, o naujai kartai, neabejoja S. Paltanavičius, reikia naujų knygų.

Paklaustas, ką bendro turi Kakė Makė ir Raudonoji knyga, rašytojas kiek pyktelėjo. „Vaikai man tokių klausimų neuždavė, jie yra tikri mergaitės Kornelijos, kuri save vadina Kake Make, gerbėjai. Klausė suaugusieji, net kolegos rašytojai: gal Selemonas pats nebesugeba rašyti, kad istorijas reikia pasakoti kartu su šia veikėja? Nesijaudinkite, sugeba. Ir apie Raudonąją knygą nemažai žino, nes jam keletą dešimtmečių teko kuruoti saugomų rūšių apsaugos darbus. Būtent toji patirtis man ir pakuždėjo mintį, kad pirmiausia apie tai reikėtų kalbėtis su vaikais – juk jie imliausi! Kas galėtų padėti tai daryti? Žinoma, Kakė Makė“, – neabejoja rašytojas. Jo įsitikinimu, saugomos gamtos tema – itin plati ir vertinga, taigi, jei atsiras kitų veikėjų, kurie pagelbės rašytojams ją pasakoti, – nuostabu, nes išsemti šios temos neįmanoma.

Kalbėtis reikia su vaikais

Selemonas įsitikinęs, kad tinkamai pristatyta ir paaiškinta Raudonoji knyga turi tikti visiems – vaikams, jų tėveliams, seneliams. Naujojoje knygoje rašytojas nesistengė atpasakoti Raudonosios knygos – jam kur kas labiau rūpėjo prisibelsti į vaiko pasaulį ir pasėti jame sėklą – supratimą, kad gamtą svarbu saugoti. „Man buvo svarbu pranešti žinią, kad retasis pasaulis yra čia pat, jį ne tik galime matyti, bet ir esame už jį atsakingi. Taigi, vaikai – taip pat“, – sako autorius.

Kakė Makė šioje knygoje yra savotiška Raudonosios knygos vaikų ambasadorė, nes tai ji vis primena, skatina tėvus ir močiutę daryti vienaip ar kitaip, kad tik retiesiems objektams būtų gerai.

Knyga yra lyg pranešimas visuomenei, kad ji žinotų, suprastų ir galbūt pati prisidėtų prie retųjų rūšių išsaugojimo.

„Nieko čia neįprasto – vaikai dažnai tėvams primena tai, ko šie nenori žinoti, – šypteli rašytojas. – Tokiu savo veikimu jie yra daug gero lemiantys mūsų visuomenės nariai. Tai kas, kad dar maži. Kaip jie elgiasi gamtoje? Visaip… Esu tikras, jei matytų kitaip besielgiančius suaugusiuosius, galbūt ir patys būtų kitokie. Tikiu, jei nors keletas prisimins, ką jiems knygoje perdavė Kakė Makė, bus pasiekta aukštų tikslų.“

Rašytojas įsitikinęs – kad kiltų noras saugoti į Raudonąją knygą įrašytus augalus ir gyvūnus, pirmiausia reikia stengtis kuo daugiau pažinti ir sužinoti. Taip pat – ugdyti pagarbą gyvybei, juk globos, apsaugos nusipelnė visi iki vieno, net ir visai įprastų rūšių atstovai. Kas žino, kaip jų populiacijos gyvuos, sakykime, po 50 metų?

S. Paltanavičiaus nuotr.

Svarbu žinoti ir rūpintis

Raudonosios knygos atradimų vasarą gamtoje galima padaryti su kaupu, juk ne visi retieji augalai, gyvūnai ar grybai yra tik kažkur toli ar giliai miške. „Štai darže, ant krapų, gyvena labai gražus machaono vikšras – o jis yra iš Raudonosios knygos! Daug kur Lietuvoje dar tebeskraido juodieji apolonai, dideli balti, gyslotais sparnais drugiai, taip pat raudonknygiai. Ne viename miške žydi plačialapės klumpaitės, o pievose – kitos orchidinių augalų rūšys“, – pasakoja gamtininkas ir priduria, kad didžiausia problema – retuosius atpažinti. Tam ir leidžiamos knygos – kad pažintume, kad žinotume.

Vis dėlto ten, kur gyvena retieji, brautis nebūtina. Selemonas sako, kad jų pasaulis yra trapus, dažnai – labai pažeidžiamas. „Trikdyti juos vien dėl smalsumo būtų nedovanotina. Kartais sakome, kad geriausia apsaugos forma – nežinojimas. Tačiau ji ne visada yra pakankama – kartais nežinant sunaikinamos ištisos populiacijos“, – pasakoja rašytojas.

Jei gamtininkui reikėtų sudaryti įdomiausių saugomų augalų ir gyvūnų penketukus, jam tektų gerai pagalvoti. „Įdomumas – subjektyvus dalykas, – ištaria Selemonas ir pradeda vardyti: na, gerai, iš augalų būtinai miniu plačialapę klumpaitę, vasaros pradžioje žydinčią mūsų miškų orchidėją – jos žiedai tiesiog nepakartojamų formų. Man pačiam labai patinka mažieji medžiai – pelkėse augantis keružis ir liekninis beržas, pajūrinis sotvaras ir, žinoma, dzūkų smėlynuose žydinčios lietuvinės naktižiedės. Iš gyvūnų savotišku simboliu yra tapusi Raudonąją knygą jau palikusi gervė, taip pat lūšis – ne taip seniai atlikome sėkmingą jų grąžinimo į laisvę programą. Labai patinka juodasis gandras, balinis vėžlys. Tačiau neramu dėl žalvarnio – tik įsivaizduokite, 2022 m. visoje Lietuvoje perėjo tik keturios šių nuostabaus grožio paukščių poros. Tik keturios! Kiekvieni metai Lietuvoje jiems gali būti paskutiniai... Štai kodėl reikia tokių knygų – ne vienos, ne dešimties, o daug: kad visi žinotų, suprastų ir rūpintųsi!“

S. Paltanavičiaus nuotr.

2018 m. grupė žinomų Lietuvos žmonių, savo išvyką pavadinę „Nacionaline ekspedicija“, vandens keliu – Dniepru – leidosi per Ukrainą.

Tarp jų buvo ir S. Paltanavičius, fiksavęs gyvąją gamtą.

Tos teritorijos, kuriomis tada keliavo, šiandien okupuotos Rusijos. Dalyje jų vyksta intensyvūs karo veiksmai, nepaliekantys šansų jokiai gyvybei.

Gamtos tarša sunkiai įsivaizduojama.

„Man teko keliauti per visą Ukrainą su „Nacionaline ekspedicija“ 2018 m. Tuo metu jau buvo karo pradžia, bet tas karas buvo labai lokalus, galbūt tada dar nebuvo taip paveikta aplinka, kaip dabar, kai per dieną paleidžiama šimtai raketų. Gamtos tarša sunkiai įsivaizduojama. Juk kare naudojamos ne pačios švariausios technologijos, ir tai, kas ten išmetama į orą, sunku ir įsivaizduoti. Bet kuriuo atveju vietinei gamtai žala padaryta labai didelė“, – kalbėjo gamtininkas.

Karas iš pietų grįžtančius paukščius, pasak S. Paltanavičiaus, gal ir nelabai palietė.

Migruojantys paukščiai, kurie peri pas mus, taip pat ir baltieji gandrai, praskrenda Ukrainą, bet pačią vakarinę jos dalį, ne karo apimtą zoną.

Iš karo veiksmų teritorijos esą traukiasi gyvūnai – kanopiniai ir plėšrūnai – į ramesnes vietas.

„Neramu, kad vietinės populiacijos bus negrįžtamai nušluotos nuo žemės paviršiaus, pavyzdžiui, tik stepėse gyvenantys paukščiai. Chersono srityje yra Ukrainos gamtos rezervatas „Askania Nova“, įkurtas dar XIX a. pabaigoje, kur buvo veisiami rečiausi gyvūnai, ten buvo išsaugoti netgi Prževalskio arkliai. Dabar rezervatas yra rusų okupuotoje zonoje. Nežinau, ar šiandien ten tebėra tie gyvūnai. Kiek iki tol buvo karų, „Askania Nova“ pavyko išsaugoti. Kaip dabar yra, neaišku. 2018 m. mes buvome tame rezervate, filmavome, bendravome su darbuotojais, direktorius mums gerai pažįstamas. Liūdna, jei šitas šimtametis palikimas yra sunaikintas“, – kalbėjo S. Paltanavičius.

Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanotas pavasarį Ukrainoje, Mariupolyje, nužudytas režisierius, kultūros antropologas Mantas Kvedaravičius.

Ši apdovanojimą atsiėmė jo tėvai Olgertas ir Banguolė Teodora Kvedaravičiai.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanotas Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius skirtas inovatyvių pramonės, kompiuterijos, mikroelektronikos, gynybos mechanizmų ir įrenginių kūrėjui Algimantui Fedaravičiui, gydytojai onkologei radioterapeutei Elonai Juozaitytei, Lazerinės technologijos centro direktoriui, gydomųjų lazerinių prietaisų pradininkui Rimantui Mykolui Kanapėnui.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanotas Varmijos Mozūrų vaivadijos maršalka Gustawas Marekas Brzezinas (Gustavas Marekas Bžezinas), Griunvaldo (Žalgirio) mūšio muziejaus direktorius Szymonas Tadeuszas Drejus (Šymonas Tadeušas Drejus), Kanados Toronto Jorko universiteto UNESCO katedros vadovas Charlesas Hopkinsas (Čarlzas Hopkinsas), Frankfurto prie Maino Volfgango Gėtės universiteto profesorius emeritas Christianas Michaelis Winteris (Kristijanas Michaelis Vinteris).

Tokį pat valstybės apdovanojimą gavo Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Eugenijus Jucevičius, Regionų krepšinio lygos Garbės prezidentas Aleksas Makulavičius, Lietuvos krepšinio lygos prezidentas ir valdybos pirmininkas Remigijus Milašius, režisierius Bernardas Gytis Padegimas, visuomenininkė, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Gintaro Žagunio pasienio užkardos vadui Žydrūnui Vaikasai įteiktas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžius.

Tarp apdovanotųjų taip pat yra vertėja Irena Aleksaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prorektorius Renaldas Jurkevičius, gamtininkas, fotografas Selemonas Paltanavičius, labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorius Simonas Gurevičius, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinė sekretorė Kristina Meidė, Maltos ordino pagalbos tarnybos organizacinės plėtros vadovas Edvinas Regelskis, ilgametė TV3 televizijos vadovė Laura Blaževičiūtė, Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė, skulptorius Arūnas Sakalauskas, aktorius Gediminas Storpirštis.

Trečiadienį Lietuva švenčia Valstybės dieną. Ji žymi Mindaugo karūnavimą Lietuvos karaliumi 1253 metų liepos 6 dieną.

Ši diena valstybės švente paskelbta 1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

– Įpusėjo pavasaris. Kokia pirmoji pavasario pusė šiemet buvo jūsų, gamtininko, akimis?

– Tikrai... jau pavasaris įpusėjo... Jis buvo visoks, beveik galime sakyti – tradicinis. Juk regėjome šilumos ir šaltuko, sniego. Išbaidyti vėsių orų, mes nusprendėme, kad pavasaris sustojo ir nieko neveikia. Tačiau toks mūsų galvojimas – didžiausia klaida, nes gamtoje „nieko neveikimo“ nebūna – pavasaris vis kažką darė, kūrė. Šiandien matome to darbo rezultatus.

– Kokie procesai, kas svarbaus šiuo metu vyksta gamtoje ir Lietuvos gyvūnijos pasaulyje?

– Dabar kiekvieną akimirką regime atgimstančią gyvybę, ypač vabzdžius, taip pat neršti keliaujančius varliagyvius ir, žinoma, parskrendančius paukščius. Jau daug kur lizduose baltuoja gandrai, paskui juos parskrido baltosios kielės. Čia pat diena, kai pasigirs pilkosios pečialindos giesmelė, ims suokti liepsnelės, švilpauti strazdai giesmininkai. Atsisveikinimas su žiemos sąstingiu nėra lengvas, žemė dar labai šalta, todėl skubėti nepavyksta. Tačiau visi dėsningumai yra tie patys, viskas kuriasi palengva, bet – labai įtikinamai.

– Sparčiai gerėjantys orai kviečia žmones pasivaikščioti gamtoje. Galbūt norėtumėte jiems patarti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

– Taip, šis metas būti gamtoje – pats geriausias. Tie, kas nuolat keliauja po gamtą, kas girių takais įveikia didesnius atstumus, įspūdžių nestokoja. Žinoma, viena yra tik girdėti ir matyti, kita – atpažinti. Taigi, pastabumas yra gerai, o gebėjimas suprasti atrastus dalykus – puiku. Būtų neatsakinga siūlyti pamatyti ir girdėti „viską“ – tam neužteks įgūdžių, žinių. Tai vargins ir neteiks malonumo. Todėl keliaujant keliese, galima susitarti, kad vienas būtų „atsakingas“ už augalus, kitas – giesmes, trečias – drugius ir visus vabzdžius. Kaip jau minėjau – gamtoje visada bus ką atrasti, dažnai kiekvieną pavasarį stebimės ir džiaugiamės žydinčiomis tomis pačiomis šilagėlėmis ar žibuoklėmis, ore plazdančiais drugiais citrinukais. Gali būti, kad tą darysime visą gyvenimą, ir nuo to netapsime mažiau žinantys apie gamtą. Juk svarbiausia – ne pribloškianti naujiena, o bendravimo su gamta nuotaika.

Kaip jau minėjau – gamtoje visada bus ką atrasti, dažnai kiekvieną pavasarį stebimės ir džiaugiamės žydinčiomis tomis pačiomis šilagėlėmis ar žibuoklėmis, ore plazdančiais drugiais citrinukais.

– Tikėdamasis kuo daugiau žmonių pakviesti į gamtą, kartu su keliautoju Vytautu Kandrotu sukūrėte stalo žaidimą „Fotomedžioklė“. Ko šis pažintinis žaidimas gali išmokyti?

– Iš tikro, stalo žaidimas „Fotomedžioklė“ gali išmokyti daug. Visų pirma – pažinti daugybę gyvūnų – tam yra specialios kortelės su jų atvaizdais ir aprašymais. Ne mažiau svarbus jų išsidėstymas žaidimo lentoje – ji labai artima gamtai, ir gyvūnų pasiskirstymas joje, sakyčiau, artimas tikrovei. Kaip ir kiekvienas stalo žaidimas, šis skatina azartą ir... moko neskubėti: taip yra ir fotografuojant gyvūnus – karščiuodamasis, skubėdamas gali viską sugadinti.

– Žaidimas gali paskatinti jaunosios kartos susidomėjimą gyvūnų fotografija. Bet tikriausiai reikėtų pradėti nuo mažesnių tikslų, nei nufotografuoti tokią lapę, kokia į mus žvelgia nuo šio stalo žaidimo viršelio? Ką patartumėte susidomėjusiems fotomedžiokle?

– Gyvūnų (arba visos gamtos) fotografija turi ypatingus reikalavimus. Jeigu jai turime kokius nors reikalavimus, tai jie, visų pirma, skirti mums patiems. Bandydami fotografuoti nežinomus gyvūnus ir nežinia kaip, nieko gero nepasieksime. Todėl svarbiausia – apie juos kuo daugiau žinoti ir suprasti. Svarbu ir atminti, kad jokia fotografija negali būti padaryta gyvūnams sukeliant nepatogumų, juos baidant, žalojant. Gamtoje esame svečiai, taip turime ir elgtis. Ar galime suplanuoti būsimą rezultatą? Galbūt, kada nors... kol kas fotografuokime daug, kuo daugiau, negailestingai trinkime abejotinus kadrus, po antrosios peržiūros – dar sykį, dar... Palikime tik tai, kas gali turėti vertę.

– Netrukus su besižavinčiais jūsų veikla ir kūryba susitiksite Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Žmonės visuomet nekantriai laukia susitikimų su jumis, o kokias emocijas tokie renginiai sukelia jums?

– Kiekvienas toks renginys man – šventė, nes susitinku su tikslingai atėjusiais, vadinasi – besidominčiais, norinčiais suprasti, skaitančiais, pagaliau – žaidžiančiais, fotografuojančiais. Jeigu susitikime galiu pasakyti, perteikti ką nors naudingą, man būna labai gera...

S. Paltanavičiaus knyga „Paukščiai paukščiai“ ne tik gausiai iliustruota, bet ir kupina paukščių čiulbesio. Prie kiekvieno paukščio apibūdinimo skaitytojai ras QR kodą, kurį nuskaitę išmaniuoju įrenginiu išgirs giesmę. Knygą išleido leidykla „Alma littera“, o S. Paltanavičių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Knygų apie paukščius, rodos, daug prirašyta, kokią žinutę savo skaitytojams siunčiate jūs?

– Knygos sumanymas – ne supažindinti su visomis paukščių rūšimis, juk tam yra skiriamos apibūdinimo knygos, žinynai. Daug svarbiau man atrodo įžiebti susidomėjimo, smalsumo ugnelę. O jeigu jau žmogus (vaikas – juk lygiai toks pat kaip mes) „užkibs“, toliau jau paprasta. Medžiagą savo knygoms renku visą gyvenimą – tai, žinoma, nereiškia, kad popierėliuose užrašinėju mintis ar renku iškarpas. Gyvoji medžiaga kaupiasi po trupinį ir jos šiandien užtektų dešimtims knygų. O vaikams noriu pasakyti, kad paukščiai yra gražiausia gyvojo pasaulio dalis, kad jie labai įdomūs, paslaptingi. Kad ir kiek apie juos žinotume, nežinomojo jų pasaulio yra daug daugiau...

Leidyklos nuotr.

O vaikams noriu pasakyti, kad paukščiai yra gražiausia gyvojo pasaulio dalis, kad jie labai įdomūs, paslaptingi.

– Paukščių stebėjimas reikalauja daug kantrybės, ar ši knyga yra vienas iš būdų sulėtinti tempą, mokytis atidžiai stebėti gamtą? Ką tokios patirtys duoda vaikams?

– Paukščių stebėjimas pirmiausia yra jų MATYMAS. Tai tikrai ne tos akcijos, kai išvažiuoja pulkas paukščių stebėti... Dažniausiai tai yra informacinis, nors labai tinkamas ir geras, verslas. Mums svarbu, kad paukštį pamatytume net ir tada, kai skubame – juk tam nebūtina atsistoti, patogiai atsisėsti: įdomiausias atvejis dažnai šmėsteli tik akimirkai, nušvinta lyg apreiškimas ir pasilieka ilgam. Paskui nešiojiesi jį, matai, galvoji ir supranti – dėl tokių akimirkų verta gyventi. Neduok Dieve, jeigu jų nebūtų. Vaikams reikalingos visos patirtys. Pažįstu gabių, jaunų ornitologų, kurie patys kažkada atrado paukščius. Vadinčiau juos pateptaisiais. Tačiau tokia pradžia yra tik paraiška ateičiai. Visiems jiems siūlau važiuoti į pasaulį studijuoti ornitologiją, nes Lietuvoje tokių studijų nėra. Manau, toks požiūris taip pat daug ką sako apie valstybę, jos mokymo ir mokslo kokybę...

– Kokios yra jūsų paukščių stebėjimo patirtys? Kokie įdomiausi atvejai jūsų tykojo už kampo?

– Patirtys labai didelės. Pamenu, savo pamiškės namuose buvau apsuptas gamtos, paukščių. Deja, neturėjau nė vienos knygos, kuri padėtų juos pažinti, daugeliui jų teko pačiam sugalvoti vardus. Visai mažas kikilį vadinau margsparniuke, na, iš kur galėjau žinoti, kad jis yra vienas paprasčiausių mūsų krašto paukščių? Kartą dar visai vaikas pro svirnelio langiuką spoksojau į vištvanagį, už keleto metrų nutvėrusį mūsų vištą ir ją lesiojantį. Buvo taip įdomu! Tiesa, šeima tąsyk neteko dar vienos vištos, bet dabar iš tokio atstumo vanagą pamatyti sunku... Dar žalvarniai. Tada ant laidų jie visur tupėdavo, tokie gražūs, lyg atogrąžų spalvų žvitriaspalviai sparnuočiai. Šiandien Lietuvoje jų belikę 4–5 perinčios poros...

Šiandien, atrodo, viskas lyg ir lengviau pasiekiama. O ir fotografija… Aparatūra, kokia dabar galiu naudotis, tada paprasčiausiai neegzistavo. Tačiau liūdna sakyti, kad daug ko nebėra – mano amžiuje daug kas išnyko negrįžtamai. Ir tie, kurie paukščius tyrinės, jais džiaugsis, dabar apie tai nė negalvos.

Selemonas Paltanavičius, asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turite savo mėgstamiausią paukštį? Kokių retų egzempliorių esate matęs?

– Man visi paukščiai nuostabūs, ypač naminis žvirblis. Tačiau pačios gražiausios yra gervės. Dar nuo vaikystės, kai jos buvo labai retos, pamatyti iš arčiau galėdavau tik ilgai laukęs ar šliaužęs per raistą. Retenybių nemedžioju, manau, kad tai yra nevisavertiškumo komplekso užgaidos. Tačiau net ir be to kartais atsitinka dalykų, kurių nelaukei. Taip Lietuvoje pirmąkart pamačiau didįjį plėšiką – kirams artimą jūrinį paukštį, ar prie Žuvinto stebėjau medžioklinį sakalą. O visa kita – smagu, kai atrandi nauja, kartais – net nepaprasti paprasto paukščio stebėjimai. Štai visada žinojau, bet tik pamatęs įsitikinau, kad varnos kietus daiktus – graikinį riešutą, dvigeldį moliuską – gali sudaužyti mėtydamos iš oro į asfaltą. Arba – visada žinojau apie albinosus – pigmento neturinčius, baltus paukščius, tačiau tik jų sutikęs gamtoje galėjau patirti ypač daug džiaugsmo.

Mes gyvename taip, kad skrajūnams nebelieka vietos.

– Ar Lietuvos paukščių bendruomenė, jei taip galima sakyti, yra didelė? Kokie paukščiai labiausiai nyksta ir kokių atsiranda naujų?

– Lietuvoje gyvena, peri, nors kartą rasti, stebėti 400 rūšių paukščiai. Kai kurie jų yra tik svečiai, maža dalis gyvena sėsliai, kiti – keliautojai. Stebėjau, kaip į Lietuvą sugrįžo ir perėti pradėjo jūriniai ereliai, didieji kormoranai, didieji baltieji garniai, gulbės giesmininkės, pietiniai purpleliai – jų seniau čia nebuvo. Tačiau dar daugiau paukščių drastiškai nyksta. Liūdna sakyti, bet daugelio mūsų anūkai nebematys tetervinų, ko gero, ir kurapkų, didžiųjų kuolingų, griciukų, žalvarnių... Mes gyvename taip, kad skrajūnams nebelieka vietos. Matyt, tai yra dar viena paskata rašyti tokias knygas.

– Jei šeimos susiruoštų į žygį stebėti paukščių, kokių patarimų jiems galėtumėte duoti?

– Čia panašiai kaip einant į biblioteką – o skaityti ar mokate? Taigi reikia savyje atrasti norą, ugnelę pamatyti paukščius, patiems juos pažinti, išgirsti. Jeigu jums pirštu kas baksnos ir vardys, iš to nieko nebus. Taip nesimokoma. Taigi reikia labai mažai: noro, geros knygos apie paukščius ir išeiti į savo kiemą, kur galėtumėte atpažinti čia gyvenančias rūšis. O pelkės? O retieji? Palaukite, kantrybės – meno istorija nuo unikumų nepradedama, ji prasidėjo nuo žmogaus piešinių ant uolos.

– Ar mieste galima stebėti paukščius, ar tai būtina daryti tik gamtoje?

– Mūsų miestuose galima pamatyti dešimtis paukščių rūšių, o dabar, pavasarį, virš jų ore lekia ir gervės, gandrai, žąsys, plėšrieji. Naktimis ciksi, cipsi jų dar daugiau, dieną jie straksi aplinkui... Taigi miestas yra ne tik mūsų, bet ir paukščių namai. Savo kaimynus pažinti ne tik galima, bet ir būtina.

– Kas nutiktų, jei vieną dieną mūsų Žemėje išvis neliktų paukščių?

– Tai labai blogas klausimas, bet... tada neliktų ir žmonių. Nes paukščiai yra ne tik aplinkos kokybės indikatoriai. Jie yra svajonė, jiems žmonės visada pavydėdavo ir iš jų visko tiek išmoko. Na jau ne, to būti negali!

– Ir pabaigoje – anūko Skajaus klausimas: kodėl ereliai turi dideles akis? Ką jie taip gerai mato?

– Ereliai – medžiotojai. Akys jiems yra svarbus organas, pranešantis apie grobį, padedantis jį surasti. Jūrinis erelis savo grobį gali matyti ir už kilometro, net dar toliau. O pelėnas pievoje nė nenutuokia, kad ant šieno stirtos tupintis mažasis erelis rėksnys regi jį ir laukia tinkamo momento. Gamtoje taip yra – vieni medžioja kitus. Tačiau tai nėra žiauru, tai yra kasdien vykstantis procesas, kuris lemia sėkmingą gyvojo pasaulio gyvenimą.

Bedieviškai nutolę

Daugiau nei 60 metų sąmoningai esantis su gamta, kaip pats sako – į ją spoksantis ir vis daugiau apie ją sužinantis, 40 metų be vienos dienos pradirbęs Aplinkos ministerijoje, S.Paltanavičius teigia, kad jo ir gamtos santykiuose jam pačiam įdomiausia tai, jog jis niekada nesirinko gamtos – ji yra neatskiriama jo gyvenimo dalis.

"Bet kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai, – sako gamtininkas. – Šiandien gali skaityti knygas, naršyti internete ir rasti vertingos informacijos keliomis kalbomis, bet tada supranti savo mažumą. Informacijos yra tiek daug ir ji tokia įdomi, kad kol į vieną temą įsigilini, dar 20 temų kažkur nukeliauja, ir tu kartu su jomis jau nespėsi. Pasaulis atsivėręs – gal tik dabar karantinas mus šiek tiek pririšo namuose – ir galime dabar pasiekti bet kurį pasaulio kraštą, bet aš visai ten nenoriu. Aš noriu būti ir kurti čia, Lietuvoje. Matau, kad tikrai nesuspėsiu visko pamatyti, sužinoti to, kas yra čia."

Taip, gamta – ne bažnyčia, bet šiokia tokia šventovė, į kurią reikėtų eiti susikaupus. Ne įsitempus, o susikaupus. Ir žiūrėti, matyti. Mylėti.

S.Paltanavičiaus manymu, mes, suaugusieji, turėtume nuspręsti, ko norime ir ką galime nuveikti. Viena iš veiklų – gamta, jos pažinimas ir saugojimas. Tik dauguma esame bedieviškai nutolę nuo gamtos. Ne todėl, kad žmonės neišvažiuoja grybauti, uogauti. Ne. Nutolę kitaip. Brisdami per pievą sako, kad nepatogu basiems, ir net nežino, kas toje pievoje žydi. Daugėja žmonių, kurie sako: išvažiavau į sodybą, maniau, pailsėsiu, išsimiegosiu, bet negalėjau pailsėti, nes taip spiegė paukščiai... Vilniuje yra Vingio parkas – jo takais smagiai galima nueiti kokius 10 km. Pilna paukščių, čia pat Neris su visomis klykuolėmis, dančiasnapiais, o pavasarį, vasarą apskritai paukščių begalė. Tačiau eina žmogus, užsimaukšlinęs didžiausias ausines, nieko negirdėdamas, – betrūksta užsidėti dujokaukę, kad gryno oro neužuostum. Taip esame nutolę nuo gamtos.

O kad gamta mums reikalinga, gamtininko teigimu, parodė ir pirmasis, ir antrasis karantinas. "Kai mes, būdami tarp keturių sienų, pradedame vieni kitiems nepatikti, ką mes darome? Lekiame kuo toliau – į mišką, į gamtą. Pamenu, balandžio pradžioje, kai jau buvo įsibėgėjęs pirmasis karantinas ir prasidėjo geri orai, išvažiavau į Rūdininkų mišką, į tokias nuošalias atkampias vietas – sakiau, išeisiu su fotoaparatais, kur nėra žmonių. Tačiau pamačiau mašiną prie mašinos, žmonės, vaikai, šunys... Tiesa, miškas lauktų, kad jie gražiau elgtųsi, kad to triukšmo nebūtų, nes kai kurie atvažiuoja ir net neišjungia radijo, už kelių šimtų metrų girdisi. Taip, gamta – ne bažnyčia, bet šiokia tokia šventovė, į kurią reikėtų eiti susikaupus. Ne įsitempus, o susikaupus. Ir žiūrėti, matyti. Mylėti. Bet reikia pažinti savo meilės objektą. Tik bėda, kad dažnai jau daug ko nežino ir mama, ir tėtė, ir net močiutė su seneliu", – svarsto žinomas gamtininkas.

Rašyti pradėjo vaikystėje

Pirmoji S.Paltanavičiaus knygelė apie gamtą "Žalio miško istorijos" išleista 1978 m. Tačiau, kaip pasakoja autorius, tai metais ji tik išleista, o parašė ją būdamas septintokas.

"Šeimoje buvome keturi broliai, gimę kas penkeri metai. Aš buvau mažiausias, tad broliai mane daug ko išmokė, tėtė, mama irgi daug ką žinojo ir galėjo pasakyti. Bet man reikėjo daugiau, o knygų apie gamtą buvo nedaug, – pasakoja rašytojas. – Ir aš, būdamas visai mažas, kažkada supykęs pats sau pasakiau: kai užaugsiu, prirašysiu knygų, kad visi vaikai galėtų paskaityti. Tai buvo vaiko paprastas, naivus pykčiukas, bet vėliau jis tapo kūnu."

Gamtininko tėviškė buvo vienkiemis prie pat miško. Kiek save atsimena, jis visada eidavo į mišką – penkerių metų vyras jau žingsniuodavo vienas. Šiandieniniai tėvai tikriausiai neleistų ar bėgtų iš paskos, nes vaikas paklys, o jo tėvai sakė: "Kaip vaikas gali paklysti? Čia gi mūsų miškas." Tas "mūsų miškas" buvo Kazlų Rūdos giria – trečia pagal dydį Lietuvoje.

"Taigi, aš eidavau ir spoksodavau, rupūžiukais delnuose pasidžiaugdavau, žaltį pasigaudavau, vabalų saujoje parsinešdavau. Ir vis norėdavau pasakoti apie viską, ką pamatau, – prisimena S.Paltanavičius. – Kadangi mano draugams mokykloje nelabai buvo įdomios tos mano patirtys, pradėjau pats sau kažką rašinėti ir, būdamas septintokas, parašiau pluoštą pasakų apie gamtą. Tie pasakojimai gulėjo stalčiuje. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, atsivežiau juos. Būdamas antrakursis studentas savo moksliniam vadovui genetikui prof. Romualdui Lekevičiui prasitariau, kad jas turiu. Jis paskambino į "Vagos" leidyklos Vaikų literatūros redakciją ir sako: "Žinote, parašiau vaikams knygą, ką man daryti?" Pasakė atnešti. Tad, profesoriaus paragintas, nunešiau."

Po kurio laiko sulaukė laiško iš leidyklos, kviečiančio užeiti. Galvojo – pasiimti tekstų. Tačiau leidyklos vadovas Jonas Stukas pasakė, kad spausdins. Tik labai nustebo, kad juos parašė jaunuolis – manė, kad jie parašyti suaugusio žmogaus. "Aš jam tada nesakiau, kad pasakojimai septintoko parašyti, – prisiminęs šypsosi rašytojas. – Taip atsirado ta mano pirmoji knygutė. Ji nedidutė, bet man buvo didelis džiaugsmas. Dar ką pasakysiu: neseniai ją paskaičiau – ir visai ne gėda."

Tad S.Paltanavičiaus žinutė visiems: jeigu nėra knygos, kurią norėtumėte skaityti, – parašykite patys. Taip ir kitiems padėsite – turės ką paskaityti. O rašyti jam visada buvo labai lengva. Sako, Suvalkijoje nori nenori gauni tą kalbos pojūtį. Negana to, visos autoriaus knygos parašytos ant jau kartą naudotų popieriaus lapų – visi draugai nereikalingus raštus, dokumentus atneša rašytojui, žinodami, kad tų lapų antrą pusę jis panaudos geram reikalui ir popierius pasitarnaus dar kartą.

Knyga – ne vien istorija

Naujausia S.Paltanavičiaus knyga "Kas nudažo pasaulį" – apie tai, kaip sezonai atbunda ir kiekvienas savaip imasi nudažyti aplinką. Pats rašytojas visuomet labiausiai laukia pavasario. Ne tiek pavasario, kiek to meto, kai prasideda tirpsmas. Vaikystėje jam būdavo smagiausia, pradėjus tirpti sniegui, kastuvėliu nukreipti vandens sroveles.

"Knygos rašomos ne tam, kad būtų užpildyta kažkiek puslapių. Ir net ne tik norint papasakoti istoriją. Pasakysiu jums tokį paprastą pavyzdį: įsivaizduokite, kad nuėjote į prekybos centrą, nusipirkote batoną su razinomis. Namie prapjaunate – nesimato razinų. Bet kai suvalgote – jaučiate, kad suvalgėte batoną su razinomis. Įdomu? Tai tokia turi būti knyga", – sako kūrėjas.

Žmonės nusprendžia: kadangi šalia nestovi mama, tai tas stirniukas turi būti našlaitis. Parsineša į namus, augina, o ką daryti vėliau, kai jis užauga?

S.Paltanavičius iki šiol pamena situaciją, susijusią su jo knyga "Velniukas ir vieversiukas". Tai istorija apie velniuką, kuris kartą rado mažą kiaušinuką. Jis tokio daikto niekada nebuvo matęs. Kadangi velniukas buvo dar mažas, neturėjo kišenės, tai nešiojosi kiaušinuką rankytėje. Šiltoje rankytėje iš jo po kiek laiko išsirito paukščiukas. Velniukas pagalvojo, kad tai gali būti jo broliukas, nes iš kur velniukų broliukai atsiranda – nežinia. Ir velniukas juo rūpinosi – kirminukų davė, sliekų. Paukščiukas užaugo ir išskrido.

"Viename susitikime su vaikais klausiu: ar skaitėte knygelę? Taip, skaitėme. Klausiu – tai apie ką ta knyga? Labai bijojau – neduok Dieve valdiškai kaip suaugusieji atsakys. Atsistoja berniukas rašaluotais pirštais ir sako: "Man atrodo, ta knyga yra apie gerumą." Aš iš džiaugsmo vos neapsiverkiau, – pasakoja rašytojas. – Toje knygoje nė vieno žodžio nebuvo, kad kažkas geras ar jūs būkite geri. Juk puikiai žinote: jeigu vaikams dešimt kartų pakartosite, kad jie būtų geri, jie nuo to geresni nebus. Tad kur tas svarbias mintis suslapstyti, kaip tą papasakoti, – rašytojui yra didžiausias rūpestis, ir ypač – rašant apie gamtą."

Butauto Barausko nuotr.

Ir pasakoja, ir moko

Net ir ne pažintinėse savo knygose S.Paltanavičius pasakoja apie gamtą ir teigia labai norintis, kad iš kiekvienos knygos vaikai kažką naujo sužinotų bei tai atsimintų.

Prieš keletą metų leidykla "Nieko rimto" išleido jo knygelę "Maži ežiuko sapnai". Tie vaikai, kurie ją skaitė ar klausė, rašytojo manymu, tikrai žino, kad ežiukas niekada nieko neneša ant spyglių. Tai yra neteisybė. "Aš vaikams sakau: žinokite, ežiuko spygliai yra jo plaukai. Jei ežiukas ką nors nešasi ant spyglių, tai jūs, eidami iš parduotuvės, dešreles turėtumėte neštis prisirišę ant plaukų. Vaikams būna juokinga, bet aš tikiu, kad jie tą pavyzdį gerai prisimins", – sako gamtininkas.

Knygoje "Kas nudažo pasaulį" yra veikėja Varna, kuri kiekvieno sezono prašo, kad ją nuspalvintų, bet sezonams vis baigiasi dažai. Vienintelė žiema turi daug likusių dažų ir pasisiūlo varną nuspalvinti baltai. Tačiau Varna baltai nenori, nes niekam nereikia baltų varnų.

"Balta varna – tai tas, kuris nepritampa, kitoks. Niekas nenori būti balta varna. Bet gamtoje yra albinosai – paukščiai, žvėrys, net vabzdžiai, kuriems trūksta įprastinio jų rūšiai pigmento ar net kelių. Tačiau būdami kitokie gamtoje jie dažnai nukenčia, net nuo savo gentainių", – aiškina gamtininkas.

Dar vienoje S.Paltanavičiaus knygoje "Brunas" paliečiama laukinių gyvūnų, užaugusių nelaisvėje, negebėjimo prisitaikyti gamtoje tema. Ši knyga – apie meškiną, kuris dirbo cirke, o kai dirbti nebegalėjo, cirko savininkas jį paleido į mišką. Didelis žvėris, bet jis kaip mažas meškiukas – nieko nežino, nieko nemoka, bijo girios, nežino, ką čia galima ėsti.

Autoriaus teigimu, pasakojimas iš dalies paremtas tikra istorija, kurios veiksmas vyko keturių valstybių teritorijoje – Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Italijoje. Nors Lietuvoje nebuvę, kad meškos iš nelaisvės būtų paleistos į gamtą, S.Paltanavičius teigia žinantis daugybę atvejų, kai žmonės, radę gamtoje mažą laukinį gyvūną, pavyzdžiui, stirniuką, kažkodėl pagalvoja, kad jis našlaitis.

"Aš nežinau, kas jiems leido taip galvoti, – sako S.Paltanavičius. – Greičiausiai jie, braudamiesi per girią, pabaidė to stirniuko mamą. Žmonės nusprendžia: kadangi šalia nestovi mama, tai tas stirniukas turi būti našlaitis. Parsineša į namus, augina, o ką daryti vėliau, kai jis užauga? Su žmonėmis užaugęs laukinis gyvūnas niekada negalės grįžti į gamtą."

Rūpinasi gyvūnų išsaugojimu

Gamtininkas pasakoja turintis didelę patirtį – jis pats vaikystėje, būdamas trečiokas ar ketvirtokas, užaugino stirnaitę. Tačiau tai buvo kita situacija.

Pievoje netoli savo namų pastebėjo kranklių tąsomą stirniuką. Kranklius nuvijo, stirnaitę parsinešė namo, kad paukščiai vėl neužpultų. Vakare vėl nunešė ten, kur rado. Atėjo mama, stirniukas cypdamas puolė prie mamos, bet ji jo nepriėmė. Tad stirnaitei užaugti padėjo S.Paltanavičiaus šeima. Tačiau niekas jos neglostė, nemylavo, ji nebuvo uždaryta, keliavo, kur norėjo, miegodavo rugiuose, gaudavo per čiulptuką pieno, vėl išeidavo. Gyveno pusiau naminį, pusiau laukinį gyvenimą. Paaugusi stirnaitė Sigutė išėjo į mišką, kurį laiką kartais dar pareidavo iki namų, paėsdavo dobilų. "Aš ją mačiau trejus metus – išeidavo į miško pakraštį, stovėdavo, žiūrėdavo, pašaukta nebėgdavo, bet aš supratau, kad artyn negaliu eiti. Ji sugrįžo į gamtą", – dalijasi savo patirtimi gamtininkas.

Svetimas sukramtytas kąsnis nėra geras – reikia pačiam ir atsikąsti, ir sukramtyti. Taip pat ir su žiniomis.

Kitokia situacija su stirninais. Antraisiais gyvenimo metais, kai jiems išauga antri – tikrieji – ragai, jie tampa agresyvūs, puola žmones, bado. Ir visi jie žūsta, nė vienas į gamtą negrįžta.

Tad imti laukinius gyvūnus iš gamtos yra pats didžiausias nusikaltimas prieš gamtą ir to žmonės neturėtų daryti. Sužeistam, paliegusiam mes, žinoma, privalome padėti, bet kaip ne vienas mes negalime vienas kitam daryti operacijos ar ištraukti dantį, taip pat ir sužeistam gyvūnui ar paukščiui turi padėti specialistai – veterinarai.

S.Paltanavičiui visada buvo svarbus gyvūnų išsaugojimas. Dirbant Aplinkos ministerijoje jo idėja buvo nelaisvėje veisti lūšis ir didžiuosius apuokus bei išleisti juos į laisvę. Ir pavyko tą padaryti – buvo išleista septyniolika gimusių nelaisvėje, bet paruoštų grįžti į laisvę lūšių ir 40 didžiųjų apuokų. Bet tai, pasak gamtininko, nėra daug – reikia dar daugiau, nes dabar šių gyvūnų ir paukščių mūsų miškuose yra labai mažai. Didžiųjų apuokų, pavyzdžiui, Lietuvoje peri vos 10–15 porų.

Paklaustas, kaip vaikui atrasti ryšį su gamta, pašnekovas pataria pradėti nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, dabar, kol dar medžiai be lapų, pačiam pamėginti išsiaiškinti, koks čia medis. Ne klausti, o aiškintis pačiam, nes jeigu kas nors pasakys, yra tikimybė, kad po akimirkos užmirši. Orui šylant pasirodys pirmieji vabzdžiai, keliaus rudi plaukuoti vabzdžių vikšrai. Nereikėtų imti jų į rankas, bet pamačius galima pasiaiškinti, kas jis toks, kodėl jam nešalta.

"Ieškokite atsakymų patys. Svetimas sukramtytas kąsnis nėra geras – reikia pačiam ir atsikąsti, ir sukramtyti. Taip pat ir su žiniomis", – sako S.Paltanavičius.

Nerimastingai dairėsi kieme

Prieš kelias dienas trys stirnos svečiavosi pagrindinėje Kauno rajone, Ringauduose esančioje Gėlių gatvėje stūksančio namo kieme. Iš pradžių laukiniai gyvūnai neramiai trypčiodami žvalgėsi tolyn per tvorą. O vėliau, kaip galima nuspėti, pamatę pro langą juos stebinčias žmogaus akis, nušuoliavo tolyn.

Tokį netikėtą stirnų apsilankymo momentą vaizdo įraše užfiksavusi Vilma kalbėdama neslėpė susižavėjimo tuo, ką matė. „Buvo pietų metas, apie 14 valanda. Atitraukėme užuolaidas, kad iš terasos į kambarį patektų saulės spindulių. Papietavę gėrėme kavą ir žvilgtelėję pro langą pamatėme, kad kieme vaikšto stirnos. Kambaryje pradėjome judėti, o jos, tikriausiai tai pastebėjusios, nubėgo“, – įspūdžiais dalijosi su portalo kauno.diena.lt žurnalistais bendravusi moteris.

Greta namų, pasakojo, Vilma, yra kampelis, kurį šeima vadina miškeliu, nes ten yra gerokai ūgtelėjusių medžių. „Ten neaptverta, pasilikome išėjimą į gamtą. Stirnos pro šį kampą ir atėjo, o vėliau, matyt, pro jį ir pabėgo“, – spėjo ringaudiškė.

Paklausta, ar malonią nuostabą sukėlę laukiniai gyvūnai į namų teritoriją užsuko pirmą kartą, pašnekovė tarstelėjo, kad taip, tačiau iš kaimynų sakė nugirdusi, kad tokių svečių čia, Ringauduose, kartas nuo karto sulaukiama.

Mato ne pirmą kartą

Užfiksuotais šuoliuojančios, tikėtina, tos pačios stirnų trijulės vaizdais, tik šį kartą pamatytais iš šiek tiek tolėliau, su portalo redakcija pasidalijo ir ringaudiškė Liepa. Reginį ji sakė nufilmavusi trečiadienį, vasario 17 dieną, Liepų gatvės pašonėje.

„Su vaikinu pasigaminome pusryčius ir pilnomis rankomis lėkščių ėjome link stalo pasidėti maisto. Kambaryje turime labai didelius langus, pro kuriuos atsiveria gražus vaizdas į pusnyną. Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už kažko judančio. Iš pradžių neįžiūrėjau, kas prabėgo, bet vaikinui šūktelėjau: „Atnešk, atnešk greičiau telefoną!“. O pati nuo lango nė neatitraukiau. Iš stirnų elgesio supratau, kad jos nori ištrūkti, todėl norėjau pabaidyti jas link miško, bet nepavyko – išbėgusi į lauką jų jau neberadau. Šią šeimyną per dieną mačiau ne vieną kartą, bet arčiau jų prieiti nepavyko“, – pasakojo Liepa.

Žinau ne vieną ir ne dešimt atvejų, kai išgąsdinti žvėrys trenkėsi į aptvarus, šoko per tvorą, užstrigo ir taip žuvo.

Pašnekovė patarė šiomis dienomis būti atidesniems keliuose, nes laukiniai gyvūnai ateina pas žmones į namų teritoriją ieškoti maisto. Tačiau, pabrėžė Liepa, jų šerti nereikėtų, nes tokiu atveju pripratę šie ateitų nuolat, o čia – intensyvus eismas ir stirnoms pavojinga.

Kodėl Ringaudai?

„Ringaudai ribojasi su garsiuoju Kamšos draustiniu, kuriuo rūpinosi profesorius Tadas Ivanauskas. Na, ir jo memorialinė sodyba – Obelynė čia pat. T. Ivanauskas labai saugojo stirnas. Jis pats užaugino stirnaitę ir daugiau stirnų išleido į draustinį. Tada jos nebuvo tokios dažnos. Žinoma, seniau tai buvo toks kraštas, kur buvo daug gamtos. O dabar laukiniams žvėrims, netyčia pakliuvusiems iš draustinio į aptvertas teritorijas, aišku, yra sunkiau“, – turimomis žiniomis dalijosi gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Pasak jo, šiandien stirnų populiacija visoje Lietuvoje – labai didelė – apie 150 tūkst. Šiuo metu, kai šalį dengia sniegas, stirnas galima pamatyti tose vietose, kur prakapsčius sniegą įmanoma rasti želmenų, arba gyvenamose teritorijose.

„Todėl nenuostabu, kad iš draustinio stirnos – dvi patelės ir patinėlis, atėjo prie žmonių. Bet yra didelė problema, kad žmonės jas vaiko, važiuodami gatve paspaudžia automobilio signalą ar parodo savo šuniui, kad jis sulojęs pabaidytų. Niekada negalima to daryti. Pamačius tokį žvėrį reikia trauktis kuo toliau – leisti jiems išeiti iš teritorijos“, – aiškino S. Paltanavičius.

Selemonas Paltanavičius. / Butauto Barausko nuotr.

Kaip elgtis?

Gamtininkas pridūrė, kad ne visi žmonės džiaugiasi stirnų viešnage, nes žiemą šie laukiniai gyvūnai graužia žievę, kramto šakelių galus, ūglius, o užsukusios į sodybą gali gerokai „apgenėti“ įvairius dekoratyvinius augalus.

„Žvelgiant į pastarųjų kelerių metų laikotarpį, sakyčiau, kad kažkas pasikeitė stirnų biologijoje – jos pradėjo labai aktyviai kramtyti tujas, kurios yra aitraus skonio augalas“, – pastebi pašnekovas.

Paklaustas, kuriuo metu apgyvendintose teritorijose stirnas galima pamatyti dažniausiai, S. Paltanavičius sakė, kad šie laukiniai gyvūnai arčiau žmonių pastebimi iki pat balandžio mėnesio. O pasirodžius pirmajai žalumai stirnos pasitraukia į gamtą iki vėlyvo rudens ar net žiemos.

„Žmonių bandymas nufilmuoti žvėris savo mobiliuoju telefonu kelia jiems stresą. Žinau ne vieną ir ne dešimt atvejų, kai išgąsdinti žvėrys trenkėsi į aptvarus, šoko per tvorą, užstrigo ir taip žuvo, ar pabaidyti staiga išbėgo į gatvę ir susidūrę su automobiliu žuvo. Jei pamatėte, tyliai eikite kuo toliau ir kitus perspėkite. Jei tai – uždara teritorija, reikėtų iki galo atidaryti vartus ir nevyti, o leisti gyvūnui pačiam susirasti išėjimą. Jei bandysite varyti, gyvūnas supratęs, kad žmogus jį nori kažkur nukreipti, darys atvirkščiai. Šerti taip pat nereikėtų“, – akcentavo gamtininkas.

„Jei vaikui netiks viena knyga, galbūt patrauks kita“, – neabejoja knygų vaikams autorė Evelina Daciūtė. „Mažo vaiko žinios apie pasaulį nėra didelės, todėl ieškoti ir atrasti savą knygą jam turėtų padėti suaugusieji – tėvai, mokytojai, bibliotekininkai“, – sako vaikų literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė. Taigi, kokia turėtų būti pirmoji vaiko knyga?

Knygų „Skaitau pats“ seriją pradėjusi leidykla „Alma littera“ vaikams jau pristatė pirmąsias knygas: Selemono Paltanavičiaus „Tie namučiai namai“, Evelinos Daciūtės „Diena, kai nieko nenutiko“ ir „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“, Jimo Fieldo, Juliano Gougho seriją „Kiškis ir meška“. Vasarį turėtų pasirodyti šios serijos Nadios Kovaliovos knygelė „Meškis ir žąsis. Gera būti kartu“.

Į knygų seriją „Skaitau pats“ surinktos knygos, skirtos vaikams, kurie mokosi skaityti patys. „Svarstėme, kad svarbu išrinkti vaikui pirmąją knygą, kurią jis skaitys pats. Neabejojame, kad ji nuo pirmųjų eilučių turi teikti džiaugsmo, – sako leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros skyriaus komunikacijos vadovė Rasa Jankauskaitė. – Kurdami šią seriją konsultavomės su edukologais ir vaikų psichologais, apklausėme mažųjų skaitytojų tėvelius. Stengėmės, kad knygos būtų ne tik vizualiai patrauklios, spalvingai iliustruotos, bet ir paprastais žodžiais pasakotų įtraukiančias, šmaikščias istorijas.“

„Ne tik šios serijos, bet ir visos vaikiškos knygos turi būti tik geros ir labai geros! Neperkrautos, protingai žodingos, pagavios, be didaktikos“, – įsitikinęs rašytojas S. Paltanavičius. Jis sako nežinantis temos, kuri vaikui galėtų būti neįdomi. Ir jei vaikai kurios nors knygos neskaito, kalta ne tema, o tai, kaip ji parašyta, – su vaiku reikia kalbėtis, suprasti jo pasaulį ir tapti jo draugu.

Keturių vaikų mama, rašytoja E. Daciūtė iš savo patirties gali pasakyti, kad vaikai skaityti mokosi labai skirtingai: „Mano vyresnėlis išėjo į pirmąją klasę nemokėdamas skaityti. Ir persilaužė ne taip jau ir lengvai. Jo tuomet penkiametė sesuo skaityti išmoko bėgiodama pro šalį, tarsi savaime. Jauniausia sesė spėjo išmokti iki septintojo gimtadienio ir jai reikėjo padėti. Tačiau ji iškart pradėjo skaityti dviem kalbomis – anglų ir lietuvių. Mūsų trimetis irgi tarsi savaime pro šalį lakstydamas jau prisirinko žinių apie raides ir skaičius, bet „nevunderkinsim“ vaiko, lai pasidžiaugia laisve.“

Evelina sako, kad serijos „Skaitau pats“ knygos turėtų būti kuo įvairesnės. Jei vaikui netiks viena, galbūt patrauks kita. Neilgos, su paveikslėliais. Iš pradžių vaikams sunku įveikti ilgesnę istoriją, kyla noro mesti, bet jei vaikas baigs knygą, jį motyvuos imtis kitos, gal jau ilgesnės istorijos. „Viename virtualiame susitikime su vaikais mergaitė manęs paklausė: „Kaip man pamėgti skaityti?“ Jaučiau, kad jai tai – skausmingas klausimas. Būna, diskomfortą, kad vaikai neskaito, jaučia tėvai“, – savo patirtimi dalijasi populiarių knygų vaikams autorė.

Rašydama vaikams ji turi tikslą papasakoti istoriją. Vaikams ją pasakoja kiek kitaip nei suaugusiesiems, bet labai „nusisaldinti“ sako nemėgstanti. „Jei šalia esančiam suaugusiam patiks knyga, kurią jis skaito vaikui, jis perduos tą jausmą. Gal tai bus kibirkštėlė, kuri uždegs laužą?“ – svarsto Evelina.

Literatūros apžvalgininkė ir kritikė Eglė Baliutavičiūtė neabejoja, kad būdami tokie skirtingi vaikai skirtingu laiku išmoksta skaityti. Tai, kas atrodo paprasta vieniems, nelengva kitiems. „Prieš porą metų, pavasarį, dalyvavau susitikime su pirmaklasiais. Pusmetį lankę mokyklą, vieni dar tik švebeldžiavo ir sugebėjo perskaityti sakinį, sunkiai dėdami skiemenį prie skiemens, o kiti jau buvo perskaitę pirmąją „Hario Poterio“ dalį. Dar daugiau buvo per vidurį – jau skaitė patys trumputes knygeles, bet ilgų dar labai baidėsi“, – pasakoja Eglė.

Ji teigia, kad pradedantiems skaityti vaikams skirtos knygos turi būti parašytos nesudėtingai, skaidriai. Mintį jose vaikai turėtų lengvai suprasti, o rašytojai turėtų vengti pernelyg sudėtingų, įmantrių sakinio konstrukcijų, retų žodžių. „Svarbu ir iliustracijos, – sako literatūros apžvalgininkė. – Ne veltui mažiems vaikams ir besimokantiems skaityti skirtos knygos būna gausiai iliustruotos.“

E. Baliutavičiūtė neabejoja: „Jei vaikui nebus pernelyg sunku skaityti – didesnė tikimybė, kad jis knygos nenumes. Prie sudėtingesnių knygų reikėtų pereiti palengva, ypač jei vaikui sunkiau sekasi skaityti. Pravartu, kad su knyga vaikas neliktų vienas – taip, skaityti jis turi savarankiškai, bet juk jo gali klausytis tėvai ar mokytojas, o vėliau drauge kalbėtis apie tai, ką jis perskaitė, kas jam įstrigo.“

Serijos „Skaitau pats“ knygas leidėjai suskirstė į tris žingsnius. Pirmosiose, gausiai iliustruotose knygelėse žodžiai atspausti skiemenimis ir parašyti didžiosiomis raidėmis. Antrojo žingsnio knygelėse istorijos parašytos didžiosiomis raidėmis, sakiniai trumpi, tekstai aiškūs. Trečiojo žingsnio knygelėse šriftas didesnis nei įprastai, o ilgesni sakiniai kviečia į įdomias istorijas.

„Pradedantiems skaityti vaikams tekstas dažnai būna miglotas, juk vaikas deda visas pastangas, kad sujungtų raides, skiemenis, todėl jam tuo pat metu suvokti ir sakinio, pastraipos ar visos knygos prasmę yra gana sunku, – sako literatūros kritikė E. Baliutavičiūtė. – Mes neturime skaitymo geno – neišmokstame skaityti savaime taip, kaip kalbėti, tam reikia įdėti daug darbo ir daug valandų. Tad, be abejonės, įdomios, gražios, patrauklios knygos ir vaikams, ir tėvams, kurie moko savo vaikus skaityti, yra didelė pagalba.“

Sekmadienį Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje jam įteikta Prano Mašioto premija.

Ji skirta „už skaidrų ir skambantį žodį, atidų žvilgsnį į pasaulį, kuris bežiūrint tampa stebuklingas, ir tikros žiemos jausmą“, pranešė geriausių knygų vaikams ir paaugliams konkursą organizuojantis Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

Rašytojai, iliustruotojai, vertėjai iš viso apdovanoti septyniose kategorijose. Aštuntoji premija skirta už skaitymo skatinimo veiklą.

Geriausia paveikslėlių knyga vaikams pripažinta Ievos Babilaitės betekstė knyga „(Ne)vienas“, Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą teko Monikai Vaicenavičienei už knygos „Kas yra upė?“ iliustravimą, Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą – Dovilei Zavedskaitei už knygą vaikams „Lietus ir skafandras“.

Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams skirta Alvydai Gaivenienei už Maja Lunde knygos „Sniego sesė“ vertimą iš norvegų kalbos, Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams – Urtei Liepuoniūtei už Siiri Enoranta knygos „Graudaragio užkalbėjimas“ vertimą iš suomių kalbos.

Premiją už geriausią metų negrožinę knygą gavo Monika Vaicenavičienė už knygą vaikams „Kas yra upė?“.

Vinco Aurylos premija už vaikų literatūros tyrinėjimus, sklaidą ar skaitymo skatinimo veiklą įvertinta Sigutė Chlebinskaitė „už aukštos kokybės tęstinę ir plačių užmojų iniciatyvą – kūrybinę studiją „Knygų šalis“, aktualinančią knygos meną ir jos kūrėjus, knygos kultūrinę bei estetinę vertę tarp jaunųjų skaitytojų“.

Vaikų ir paauglių knygų apdovanojimai geriausiems kūrėjams teikiami nuo 1993 metų. Tai vieni svarbiausių literatūrinių apdovanojimų Lietuvoje.

Vijosi vilką

„Sekmadienį 8 val. ryte savo sodyboje išleidau avis. O pats išvažiavau arti dirvos, nes nepabaigiau to daryti šeštadienį. Traktorių su plūgais buvau palikęs lauke. Grįžęs įvažiavau į sodyboje esantį garažą ir atkabinėjau plūgus. Pusę darbo atlikęs, nuėjau pasiimti statybinio įrankio. Tada man bedirbant subėgo išsigandusios avys – kilo įtarimas, kas vyksta. Pagalvojau, kad gal ateina kaimynas. Iškišau galvą pro garažo kampą, žiūriu – vilkas ėriuką nešasi“, – prisiminė ūkininkas Algis Grigas.

Netrukus po to, vyras sakė pradėjęs vytis plėšrūną šaukdamas: „Paleisk ėriuką!“. Vilkas, pribėgęs iki tvenkinio, esančio maždaug už 40 metrų, pasuko į dešinę ir padėjo ėriuką, kurį nešėsi purtydamas į šalis bei sugriebęs dantimis už kaklo.

„Paskui vilkas į mane žvilgtelėjęs vėl paėmė ėriuką, – tik šį kartą įsikabindamas iltimis į grobio šoną. Nubėgęs prie kalno, ėriuką jis dar kartą pasidėjo ir pakėlęs galvą vėl į mane žvilgtelėjo. Tada įsikando jį į nasrus dar sykį ir nešėsi apie 10 metrų. Paskui padėjo, vėl į mane pažiūrėjo ir nubėgo į pušyną“, – kalbėjo pašnekovas.

Tačiau tuo metu, kai jį kėliau nuo žemės ir sukausi eiti į sodybą, tiesiai į mane šoko ir atsitrenkė vilkas. Nuo smūgio išmečiau ėriuką ant žemės, išsigandau, o vilkas ėmė sprukti.

Įkando prisliūkinęs iš pasalų

A. Grigas pasakojo atsiklaupęs prie ėriuko, jį apsikabinęs ir ėmęs glostyti pridėjęs ranką prie širdies, kad justų, ar vilko užpultas gyvulys dar gyvas.

„Taip prie jo pabuvau apie penkias minutes, tada pakėliau ir pagalvojau, kad nusinešiu ėriuką į sodybą. Tačiau tuo metu, kai jį kėliau nuo žemės ir sukausi eiti į sodybą, tiesiai į mane šoko ir atsitrenkė vilkas. Nuo smūgio išmečiau ėriuką ant žemės, išsigandau, o vilkas ėmė sprukti. Tik sugrįžęs į sodybą, atsisėdęs ant suoliuko ir nusivilkęs storą striukę, pamačiau, kad žvėris įkando man į ranką“, – niuansus vardijo Ukmergės rajono ūkininkas.

Akistata – ne pirma

Nors šį kartą istorija baigėsi laimingai – ėriukas išgyveno, o A. Grigas patyrė nesunkius sužalojimus, vyras sako, kad į akistatą su vilku jam tenka stoti ne pirmą sykį. Pernai ūkininkas su plėšrūnu teigė susitikęs miške, kai pamatė, kad žvėris artinasi prie traktoriaus.

„Vakare nuvažiavęs kabinau rąstą, atsisukau paimti laužtuvą, žiūriu, stovi vilkas. Mečiau į jį laužtuvą, bet nepataikiau. Paskui vijausi su grandine. Visi vilkai mūsų krašte yra kryžminti su naminiais šunimis. Jie ateina, vaikšto dieną, į nieką nekreipia dėmesio. Nežinau, kas bus toliau. Ten, kur dabar yra mano sodyba, esu suskaičiavęs, kad kartu su jaunikliais yra 15 vilkų“, – užsiminė pašnekovas ir sakė manantis, jog šį sykį jam taip pat įkando vilko ir šuns mišrūnas.

Vilkų elgesys pasikeitė

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius kalbėdamas apie pastarąją A. Grigui nutikusią nelaimę akcentavo, jog vilkas ne šiaip įkando, o esą dėl to, kad gynė savo grobį. Jo žodžiais tariant, žmogus, šiuo atveju, buvo plėšrūno konkurentas.

„Vilkai kaip ir kiti plėšrūs žvėrys nuo mažumės mokosi kovoti už grobį, nes tai – jų išgyvenimo šaltinis. Todėl ir čia vilkas žmogų puolė norėdamas atsikovoti savo grobį. Kažkas yra paklausęs: „O ką, dabar jau visi vilkai mus puls ir kramtys?“ Ne. Visa tai įvyko tik dėl minėtos situacijos aplinkybių. Tačiau vertinant vilkų populiaciją per pastaruosius 30 metų, šių plėšrūnų elgesys labai drastiškai pasikeitė – vilkas iš žvėries, kuris dieną bijojo pasirodyti, ir neidavo arti namų arba prieidavo labai atsargiai ir kažką pajutęs baikščiai dingdavo, pavirto į drąsų ir akiplėšišką žvėrį, nevengiantį eiti į pastatus, praviras fermas“, – akcentavo žinovas.

Paneigė speliones

Užsiminus apie A. Grigo įvardytą niuansą, jog šis sakė manantis, kad vilkai Ukmergės rajone yra kryžminti su šunimis, S. Paltanavičius su pastaruoju teiginiu nesutiko, grįsdamas jį tuo, kad prieš maždaug 8-10 metų Lietuvos mokslininkai ministerijos užsakymu yra atlikę genetinius tyrimus, kurių mėginiai, tirti Švedijoje, neleidžia daryti išvados, jog šie plėšrūnai yra mišrūnai.

„Nebuvo net mažiausių genetinių požymių, kad vilkai būtų kryžminti. Hibridams gamtoje išlikti nebūtų paprasta. Todėl, man atrodo, jei tokių ir atsirastų, jie nepritaptų prie vilkų giminės ir patys vilkai, tikriausiai, juos sudorotų. Vilkai bent šiek tiek neadekvačiai besielgiantį žvėrį savo aplinkoje „išbrokuoja“. Todėl, svarstau, jog, vargu, ar jis galėtų pritapti, jei turėtų daugiau šuns genų“, – įžvalgomis dalijosi gamtininkas.