Anksčiau buvo kalbama, kad 48 metų J. Šatunovas turėjo rimtų širdies problemų.

„Viskas įvyko staiga. Nebuvo jokių simptomų, jokių nusiskundimų. Jurijus sirgo lengvu bronchitu. Jo sveikata silpo. Manėme, kad taip yra dėl ligos ir dėl to, kad jis ilgą laiką praleido gastrolėse. Jurijus buvo prižiūrimas medikų. Aš buvau šalia jo 24 valandas per parą. Jei nors vienas iš gydytojų būtų užsiminęs, kad reikia pasitikrinti širdį... Tačiau to nepadarė niekas!“ – pasakojo dainininko vadybininkas.

Jo teigimu, mirties išvakarėse J. Šatunovas patyrė mikroinfarktą. Taip esą teigė gydytojai. Spėjama, kad mikroinfarktas buvo užslėptos formos, nes atlikėjo sveikata nesiuntė jokių ženklų – jis nesiskundė. Neatmetama ir tikimybė, kad žinomas vyras galėjo vartoti narkotikus, tačiau A. Kudriašovas tokią versiją paneigė teigdamas, kad J. Šatunovas narkotikų nevartojo.

„Buvo atliktas skrodimas – turiu rezultatus. Jei būtų kažkas negerai, niekas nebūtų leidęs mums jo palaidoti Troekurovskio kapinėse“, – interviu žurnalistams pabrėžė velionio vadybininkas.

Kaip paaiškėjo, dainininkas, be širdies problemų turėjo ir kitų ligų, tačiau visa tai jis slėpė nuo savo gerbėjų.

Įsikūręs naujame korpuse Respublikinės Klaipėdos ligoninės Patologijos skyrius – bene tyliausias visoje ligoninėje. Čia prie gydytojų durų nepamatysi laukiančių pacientų, nėra ir pirmyn atgal zujančių slaugytojų. Tik kai kuriuose kabinetuose pro praviras duris matyti prie mikroskopų palinkę darbuotojai.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Patologijos skyriaus vedėjas Raimundas Daukšas gydytoju patologu dirba 36 metus. Per šį laiką ši specialybė gerokai pasikeitė.

Lapkričio 1-ąją gimęs gydytojas juokauja, kad gimtadienį švenčia kartu su profesine diena. Svajojęs apie vidaus ligų gydytojo darbą, R.Daukšas patologu tapo atsitiktinai, tačiau niekada nesigailėjo pasirinkimo.

Pokalbis su Patologijos skyriaus vedėju apie specialybės pokyčius, svarbą ir mistiką.

– Jūsų skyrius ligoninėje bene pats tyliausias, tačiau turbūt vienas svarbiausių?

– Mes nematomi, bet labai svarbūs. Kuklinčiausi, jei sakyčiau, kad ne. Taip, mes atliekame labai svarbų darbą.

Klaidos šiame darbe nedovanotinos. Jei tyrimo atsakyme nurodysime, kad tai plaučių vėžys, gydytojas išoperuos plautį ar jo dalį, tada žmogui nepasakysi "atsiprašau". Patologo darbas – tai didžiulė atsakomybė.

– Gydytoju patologu dirbate beveik keturis dešimtmečius. Kaip per tą laiką pasikeitė pati specialybė?

– Baigus medicinos studijas pagal paskyrimą devynerius metus dirbau Šiauliuose, kur buvo labai daug skrodimų. Tarybiniais metais reikalauta, kad skrodimai būtų atliekami beveik 100 procentų.

Dabar skrodimai – retenybė. Pagrindinis mūsų darbas – su gyvaisiais. Tiriame operacines medžiagas, kas iš žmogaus paimama per biopsiją.

Jei nustatome vėžį, aiškinamės, koks jis, kaip reaguoja į vienus ar kitus žymenis. Šią informaciją perduodame gydančiam gydytojui, onkologui ar chemoterapeutui.

Mes ligonio išvis nematome, tačiau tolimesnio gydymo strategija parenkama pagal mūsų tyrimo atsakymą.

Pati patologijos specialybė yra pasikeitusi. Pasakymas "mirusieji moko gyvuosius" – labai geras, tačiau jau šiek tiek netikslus.

Kai pradėjau dirbti, buvo ir citologijos, tačiau kiek kitokios nei dabar. Anksčiau visus – mus ir gydančius gydytojus – tenkino atsakymas, kad tai nediferencijuota karcinoma. Pacientas buvo išleidžiamas į namus arba į slaugos ligoninę. Likdavo tik uždegti žvakelę.

Dabar toli gražu taip nėra. Atsakymas "nediferencijuota karcinoma" nieko nebetenkina. Reikia kapstytis toliau, čia ir yra visas įdomumas. Tam skirti visokie žymenys, molekuliniai tyrimai. Pastarųjų ateityje tik daugės.

Anksčiau pakako pasakyti, kad vėžys piktas ar ne. Dabar suteikiama daugiau informacijos: dažnai tiksliai pasakoma pirminė vėžio vieta, ligos išplitimas. Iš mazgelio galima pasakyti, ar vėžys toje vietoje tik svečias ar nuolatinis gyventojas, pasiūlai gydytojui, kur ieškoti ligos pradžios.

– Minėjote, kad pagrindinis jūsų darbo įrankis dabar – mikroskopas. Kiek užtrunka darbas prie jo?

– Visaip būna. Pašalinus prostatą, išpjaunama 20–30 gabaliukų. Kiekvieną jų reikia ištyrinėti, pažiūrėti, ar yra ten vėžys, ar išeina už operacinių kraštų. Galbūt žmogui ne viskas pašalinta?

Visus tuos dalykus detaliai aprašome. Su vienais tyrimais apsisukame labai greitai, o kitus atliekame ilgiau, prireikus po savaitės vėl kartojame.

Principas toks – geriau gydantis gydytojas ir pacientas palauks diena ilgiau, bet tyrimo atsakymas bus tikslesnis. Žinoma, prie vieno tyrimo nesėdime aštuonias dienas – vyksta įprastas laboratorinis procesas.

Didžioji mūsų darbo diena praeina prie mikroskopo. Taip, akys labai pavargsta. Bet nesėdime ištisai.

Pagrindiniai mūsų instrumentai – mikroskopas ir kompiuteris, kuriuo surašai tyrimo atsakymus.

Kartais žmonės už durų tavęs gali nepamatyti visą dieną. Gali susidaryti įspūdis, kad nieko nedirbi: niekas neateina, nieko nekonsultuoji, žmonės už durų nelaukia.

– Pati patologo specialybė keičiasi. O žmonių požiūris į ją? Kaip reaguoja žmonės, sužinoję jūsų specialybę?

– Kai nustojau reaguoti į aplinkinių reakcijas, jos ir baigėsi. Pradžioje būdavo, kad kitiems bandydavau aiškinti, jog dirbu prie mikroskopo. Bet jei pradėdavo daugiau klausinėti, sakydavau: "skrodžiu lavonus". Tada klausimai baigdavosi.

Neskausmingai reaguodavau į klausimus, tik būdavo truputį nejauku dėl tų pačių žmonių. Jie gerokai nustebdavo. Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad patologai tik skrodžia lavonus. Dabar nesuku galvos. Kas mane pažįsta, žino, ką darau.

Neinu gatvėje su užrašu ant krūtinės, kuo dirbu. Bet galėčiau. Man visai ne gėda.

Po paskyrimo devynerius metus dirbau Šiauliuose. Pats esu palangiškis, tad paskui grįžau į savo kraštą: dirbau Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, paskui dėl atitinkamų aplinkybių atsidūriau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Tad ligoninių gydytojai žino, koks mano darbas.

Neinu gatvėje su užrašu ant krūtinės, kuo dirbu. Bet galėčiau. Man visai ne gėda.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado psichologijos studijos, kurias pasirinkote po šešerių metų nuo medicinos baigimo?

– Skrosdamas matai ne žmogų, o ieškai problemos, mirties priežasties. Materialumas nueina į antrą ar net trečią planą.

Nuolat skrodžiant žmones, vien kūno ir to, ką matau, nebeužteko. Norėjosi išsiaiškinti, o kas vyksta žmogaus viduje. Tada įstojau studijuoti psichologijos.

Gyvenime mes kiekvienas esame psichologai. Iki tam tikro lygio, buitiniu lygmeniu, bet į psichologiją norėjosi pasižiūrėti profesionaliau.

Ar baigus psichologiją nebuvo minčių nuo patologijos pabėgti į psichologiją? Kurį laiką paraleliai dirbau ir psichologu, tačiau tai netapo pagrindiniu užsiėmimu. Man visada įdomi buvo patologija.

– Užsienyje gydytojo patologo darbas – prestižinis ir gerai apmokamas, į šią specialybę priimami tik geriausi studentai. Pas mus ilgą laiką vyravo požiūris, kad šio darbo imasi tik tie gydytojai, kurie niekur kitur nepakliuvo. Kokia situacija šiandien?

– Taip, jūs teisi, užsienyje ši specialybė labai vertinama ir įvertinama. Pas mus požiūris taip pat keičiasi, ypač tarp gydytojų klinicistų. Visuomenės požiūrio nežinau, neatlieku tokių tyrimų.

Anksčiau, sovietiniais laikais, prasikaltusius ar problemų dėl alkoholio turėjusius gydytojus, ypač chirurginio profilio, pusmečiui ar metams siųsdavo padirbėti į morgą. Iš vienos pusės, tai buvo kaip bausmė, iš kitos – reikėjo kažkaip palaikyti tą specialybę, nes savo noru jos beveik niekas nesirinkdavo.

Dabar patologų trūkumo nėra, nors daugelis jaunų žmonių išvažiuoja. Daug jų dirba Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. Bet atrodo, kad didžioji emigracijos banga jau baigėsi, gal tik vienas kitas išvažiuoja.

Kiekvienais metais sulaukiame po keletą rezidentų. Nemanau, kad ateityje šių specialistų pritrūks. Nebent emigruotų, nes atlyginimo skirtumai pas mus ir užsienyje – didžiuliai.

– Paprasti žmonės jūsų specialybę ypač mistifikuoja. Jums taip pat turbūt teko girdėti ne vieną istoriją?

– Mistikos nėra. Kai kas sako, kad mirusiam per naktį užauga nagai, plaukai, barzda. Neužauga. Mirusio žmogaus oda po truputį traukiasi, tad gali susidaryti įspūdis, kad prasikalė barzda ar užaugo nagai.

Apie visas kitas istorijas: prisikėlusius mirusiuosius, apsivertusius karste ir pan., man teko tik skaityti. Bet jei tai aprašyta, vadinasi, buvo.

Vyras, kurio pavardės pareigūnai neskelbia, sekmadienį maždaug 8 val. vietos (9 val. Lietuvos) laiku buvo rastas be sąmonės kalėjime netoli Ispanijos šiaurinio Ovjedo miesto. Trys gydytojai „nustatė, kad jis nerodo gyvybės ženklų“, sakė atstovė spaudai naujienų agentūrai AFP.

Pasak ispanų žiniasklaidos, netikėtai atsigavęs kalinys yra 29 metų Gonzalo Montoya (Gonsalas Montoja), kalėjime atsidūręs už metalo laužo vagystę.

Jis buvo nuvežtas į Ovjedo teismo medicinos institutą, bet atsibudo kaip tik tuo metu, kai patologai jau ruošėsi atlikti jo skrodimą, pasakojo vyro tėvas Jose Carlosas Montoya (Chosė Karlosas Montoja).

„Jis suprato, kad jį ima iš maišo tam, kad paguldytų ant stalo ir atliktų skrodimą“, – sakė jis žurnalistams. Medikai jau buvo pažymėję Gonzalo kūną tose vietose, kuriose rengėsi atlikti pjūvius.

Ispanijos kalėjimų priežiūros tarnyba ir Astūrijos regiono, kuriam priklauso Ovjedas, vyriausybė dėl šio įvykio pradėjo tyrimą.

Skandinavų režisieriaus André Øvredal sukurtame įtempto siužeto filme pagrindinius vaidmenis atlieka aktorius Brianas Coxas bei jo sūnų vaidinantis Emile Hirschas. Jiems ir priklauso morgas, kuriame vyksta didžioji dalis veiksmo.

Tai, kad šios juostos kūrimas buvo itin sudėtingas psichologiškai, patvirtina tokių juostų, kaip „Troja“, „Drąsi širdis“, „Rizikinga erzinti diedukus 2“, „Iksmenai“, „Borno“ frančizės bei iš dešimčių kitų hitų puikiai pažįstamas aktorius Brianas Coxas. Jam šis darbas buvo vienas įsimintiniausių iki šiol ir, pasak žvaigždės, įsimins iki pat gyvenimo galo.

„Tai nebuvo pirmas kartas, kai pamačiau mirusį žmogų. Jau esu palaidojęs kelis artimus giminaičius. Tačiau prie to vaizdo priprasti neįmanoma. O „Skrodimo“ kūrėjai pasistengė, kad viskas atrodytų išties realistiškai. Su mumis filmavimo aikštelėje dirbo psichologai, jie labai pagelbėjo. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad turi būti tikru beširdžiu, kad galėtum dirbti morge ir kasdien susidūręs su mirtimi dar sugebėti gyventi įprastą žmogaus gyvenimą“, – sako Tomą Tildeną, kuriam filme ir priklauso morgas, vaidinęs B. Coxas.

Siaubo trileryje „Skrodimas“ tėvas ir sūnus iškart, kai tik jiems atgabenama minėta neatpažinta moteris, imasi darbo. Pirminė kūno apžiūra nepateikia nieko keisto: nematyti jokių smurto požymių.

Tuo tarpu skrodimas atskleidžia kur kas kraupesnę tiesą: sulig kiekvienu pjūviu tėvas ir sūnus išvysta vis naujus vidinius merginos sužalojimus – organų dalių trūkumą, randus, kraujo išsiliejimą. Netrukus paaiškėja, kad tai nėra baisiausia skrodimo dalis. Kad ir kaip atrodytų neįmanoma, panašu, kad paslaptingos merginos skrodimas morgo rūsyje pažadino (ar prikvietė?) siaubingas pragaro jėgas.

Vienas Danijos zoologijos sodas ketvirtadienį paskelbė sudarysiantis galimybę moksleiviams stebėti numarinto liūto skrodimą, nepaisydamas tarptautinio pasipiktinimo, kilusio po to, kai Kopenhagos zoologijos sode vaikų akivaizdoje buvo mėsinėjama žirafa.

„Šį skrodimą atliekame todėl, kad manome, jog skrodžiant liūtą galima daug pasimokyti“, – naujienų agentūrai AFP sakė Danijos vidurio regione įsikūrusio Odensės zoologijos sodo prižiūrėtojas Michaelis Wallbergas Sorensenas (Michaelis Valbergas Siorensenas).

Tas žvėris buvo užmigdytas prieš devynis mėnesius, nes zoologijos sode gyveno per daug liūtų. Nuo to laiko jo palaikai buvo laikomi šaldytuve.

Skrodimas bus surengtas ateinantį ketvirtadienį, per Danijos moksleivių atostogas. Numatoma, kad tą procedūrą stebės suaugusieji ir vaikai.

„Nors palaikome ryšį su daugeliu kitų zoologijos sodų ir stengiamės juos (gyvūnus) perkelti, susidaro jų perteklius“, – sakė M.W.Sorensenas, aiškindamas, kodėl liūtas buvo numarintas.

Zoologijos sode ir anksčiau viešai būdavo skrodžiami liūtai, bet dėl to nebūdavo jokios neigiamos reakcijos, pridūrė prižiūrėtojas.

Dauguma lankytojų „tuo iš tikrųjų domisi; jiems įdomu pamatyti liūtą iš taip arti“, pažymėjo jis.

Kopenhagos zoologijos sodas pernai vasarį išprovokavo kritikos audrą, kai užmigdė vieną sveiką žirafos patiną ir išskrodė jį moksleivių akivaizdoje.

Tos įstaigos mokslo skyriaus direktorius sulaukė grasinimų, kad jis būsiąs nužudytas, kai Marius, 18 mėnesių žirafos patinas, buvo numarintas, nors buvo pateikta daug pasiūlymų perkelti jį į kitus zoologijos sodus, be to tūkstančiai žmonių pasirašė peticiją, kad gyvūnas būtų paliktas gyvas.

Po skrodimo žirafos mėsa buvo sušerta liūtams.

Danijoje, kur žemės ūkis yra itin svarbus ekonomikos sektorius, moksleiviams kai kada rengiamos ekskursijos į skerdyklas, kur vaikai gali stebėti, kaip dorojamos kiaulių skerdienos.

Daugelis danų nustebo arba netgi supyko dėl skandalo, susijusio su minėtu žirafos numarinimu. Kopenhagos zoologijos sodo mokslo skyriaus direktorius Bengtas Holstas buvo tarp apgailestavusiųjų, kad daugelio žmonių požiūrį į zoologijos soduose laikomus gyvūnus lemia „disnėjiškos istorijos“.

Žuvį, tikriausiai, esate valgę daugelis, o galbūt ir patiems teko ją ruošti. Tačiau, kiekvienas virtuvės šefas šiek tiek pakrauptų pamatęs tokį vaizdelį.

Sužvejotai žuviai nukirsta galva, vidaus organai išskrosti, tačiau praėjus net 40 minučių, šio gyvio raumenys vis dar nesiliauja judėti. Žuvis ne šiaip trūkčioja, bet atrodo ginasi nuo virtuvės šeimininkės rankos ir puola ją. 

Šiame video užfiksuota medžiaga tikrai neįtikėtina ir gana nemaloni. Gali būti, kad žuvies savo virtuvėje ruošti daugiau nebenorėsite, o gal net ir ragauti...

Pirmadienį po pietų Kaune, viename Partizanų g. daugiabutyje, rasti 68 metų vyriškio palaikai.

Tai, kad bute gali būti lavonas, išdavė tvaikas, sklindantis iš buto, todėl kaimynai iškvietė ugniagesius. Gelbėtojams buto durų spynos laužti nereikėjo, kadangi jas atrakino komendantė. Viduje aptiktas miręs buto savininkas A. B.

„Kūnas buvo irimo stadijoje. Ant kūno nesimatė jokių akivaizdžiai matomų smurto žymių. Kūnas perduotas teismo medicinos ekspertams, kurie atlikę skrodimą nustatys tikslią mirties priežastį“, – portalui kaunodiena.lt sakė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas žiniasklaidai Kęstutis Kasciukevičius.

Vyriškis gyveno vienas, todėl niekas jo ilgai nepasigedo. Pareigūnai surado vyro sūnų, kuris buvo apklaustas.