Man labai patiko ir mergaitė, ir sprendimas šiam tikslui išrinkti būtent ją. Daug kam nepatiko. Kokie argumentai? Pagal ką nustatomos vadinamosios "lietuviškos šaknys". Vienos jos buvo balanos gadynėje, pasiremiant Vinco Kudirkos raštais, dabar – visai kitos. Klausimas: ar motina dukteriai tų šaknų neperduoda? Ar mergaitė, kuri mokosi katalikiškoje lietuvių mokykloje, puikiai kalba lietuviškai ir sieja savo ateitį su mūsų šalimi nėra lietuvė? Kažko ydingo įžvelgimas jos odos spalvoje man kvepia nacių praktikomis, kai arijiškumo laipsnis buvo nustatomas matuojant kaukolę. Jei jau taip, pagal tą pačią logiką, muzikantas Viktoras Diawara negalėjo būti išleistas į "Euroviziją" atstovauti Lietuvai. O atstovavo du kartus ir (su kitais muzikantais) užėmė garbingas vietas.
Kažko ydingo įžvelgimas jos odos spalvoje man kvepia nacių praktikomis, kai arijiškumo laipsnis buvo nustatomas matuojant kaukolę.
Dramaturgas Marius Ivaškevičius prisiminė Anglijoje filmavęs ir filmui reikėję tenykščių lietuvių vaikų. Susirinko apie penkiasdešimt, angliškai jie kalbėjo puikiai, lietuviškai sunkiai. Paklausti kuo save laiko, daugelis atsakė, kad anglais. Atsirado tik vienas vaikas, kuris gražiai kalbėjo lietuviškai ir laikė save lietuviu. Tas vaikas buvo tamsiaodis.
Nelietuviškos odos spalvos mergaitė prie popiežiaus trapo perduoda mums daug svarbesnę žinią, negu antirasistinė retorika. Ta žinia paprasta: tu nesi vienintelis, egzistuoja žmonių, kurie yra kitaip mąstantys, atrodantys, kitaip gyvenantys ir tiesiog kitokie. Daugeliu atvejų ir tu tiems žmonėms esi kitoks, ne taip tvorą nusidažęs, ne ten obelį pasisodinęs, tačiau gero bendrabūvio esmė yra palanki šypsena, o ne priešiškai suraukti antakiai.
Esama universalios tezės: žmonės neskirstomi pagal rases, religijas, partijas ir frakcijas, jie teskirstomi į protingus ir debilus. O jau štai debilai viską skirsto pagal rases, religijas, partijas ir frakcijas. Ir laikosi įsikabinę tų popierinių iliuzijų, nes nieko be jų neturi, ir spjaudo visiems kitiems ant galvų, nes kiti juk KITOKIE. Štai jie šast, ir išbėgs iš už kampo, ir atims tavo dešrelę. Kadaise kaime pakakdavo praeiti su ne tokiais guzikais, kad visi jau burbėtų. Atrodo, kad kai kam kaimas yra palikęs neišdildomą žymę dvasioje, sprendimuose ir leksikoje.
