„Šie nukentėjusiųjų duomenys tik apie Lietuvos gyventojus Sibire, tačiau, kaip jau nustatyta, darbo stovyklos buvo formuojamos ir okupuotų šalių teritorijoje. Rytų ir Vidurio Europoje įsteigta 800 lagerių ir šiuose kalėjimuose mirė apie 1,5 mln. režimui neįtikusių asmenų. Šie duomenys negalutiniai, nes Europos šalių istorikai tik pradėjo tyrinėjimus, kurių pirmasis rezultatas yra tarptautinė paroda „Europos Gulagas“, atskleidžianti šios rūšies represijų geografiją. Ilgainiui sovietinio Gulago represijų mastas dar bus patikslintas“, – pastebi dr. Monika Rogers, Europos atminties ir sąžinės platformos stebėtojų narė.

Dr. M. Rogers buvo viena iš istorikų ir teisininkų diskusijos, vainikavusios Tuskulėnų memoriale trumpai pristatytą keliaujančią parodą „Europos Gulagas“, dalyvių. Ekspozicija, parengta ekspertų iš Albanijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Rumunijos, pasakoja apie Bulgarijos, Čekijos, Slovakijos, Balkanų šalių (buv. Jugoslavijos), Vengrijos ir Vokietijos teritorijose buvusius sovietinius lagerius. Paroda jau rodyta Vengrijoje, Lenkijoje, Albanijoje, Rumunijoje.

Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys atkreipė dėmesį: sovietų Gulagas buvo ankstesnis už nacių priverstinio darbo stovyklas ir jame buvo daugiau kalinių negu nacių koncentracijos stovyklose. „Iš viso sovietų Galage kalėjo apie 18 mln. represuotųjų, iš kurių 1,5 mln. neišgyveno arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė“, – sakė istorikas. Didžiausi sovietinio Gulago kompleksai buvo Sibire, Tolimuosiuose Rytuose ir Kazachstane, o pirmasis nacių konclageris, pasak dr. A. Bubnio, buvo įkurtas tik 1933 m.

„Ir Lietuvoje buvo nedidelės lagerių salelės, pirmiausia, norėčiau, kad tiek lietuviai, tiek užsienio svečiai žinotų Macikų (Šilutės r.) lagerį – mirties stovyklą Lietuvos teritorijoje. Jos išskirtinumas, kad čia kalėjo ir sovietų kariai, o vėliau – ir amerikiečiai, britai, kanadiečiai, taip pat šiame lageryje buvo ir prancūzų, ir belgų karių nuo 1941 m. iki 1944 m. vasaros“, – svarbų istorinį faktą priminė dr. A. Bubnys.

„Lietuva yra vienintelė šalis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, kuriai pavyko įrodyti, kad sovietų vykdytas partizanų naikinimas buvo genocidas“, – mūsų šalį studijoms pasirinkusio jaunimo iš užsienio auditorijai pabrėžė teisės istorikė socialinių mokslų daktarė Dovilė Sagatienė. Tai ir istorikų, ir politikų, ir, žinoma, teisininkų atkaklumo rezultatas. Tokį patį atkaklumą demonstravo ir žuvę, bet amžinai likę gyvi atmintyje dėl savo kovos mūsų laisvės gynėjai.

Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad dėl trėmimų ir kalinimų Gulage pastaraisiais metais Lietuvos teismuose dar buvo apie 30 baudžiamųjų bylų, tačiau dėl kaltinamųjų amžiaus ir sveikatos būklės jos buvo sustabdytos ir uždarytos.

Pasak D. Sagatienės, sovietų represijas patyrusios valstybės, tarp jų Estija ir Latvija, kankinimus kvalifikavo kaip karo nusikaltimus ir pastangų įrodyti buvus genocidą – naikinimą dėl autentiško buvimo tam tikros tautos, rasės, žmonių grupės atstovu – nedėjo. Faktas, kad 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme Lietuva laimėjo bylą prieš buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą, dalyvavusį paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje, yra ir istorinė pergalė, ir istorinis teisingumas.

Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas Lietuvos partizanų persekiojimas ir žudymas buvo sistemingas, todėl gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Be to, buvo konstatuota, kad sovietų represijos turėjo tikslą pakeisti lietuvių tautos demografiją, o partizanai ir jų ryšininkai dėjo pastangų tam sukliudyti, t. y. „atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą ir nacionalinę savimonę“.

Birutė Burauskaitė atkreipė dėmesį, kad sovietinio Gulago pradžia buvo gerokai prieš stalinizmą: iš karto po revoliucijos Baltosios jūros Solovkų saloje, senas stačiatikių tradicijas turėjusiame vienuolyne, buvo įkurtas kalėjimas. „Tai buvo nepaprastai žiaurios sąlygos, dar nebuvo ekonominio išnaudojimo, bet buvo tiesiog fizinis žmonių naikinimas badu, smurtu ir tiesiog dvasiniu laužymu. Tie pirmieji, patyrę represijas asmenys, buvo visa Rusijos aukštuomenė, aristokratija, kurie tuo metu buvo tos kultūros pagrindas“, – pasakojo sovietinių represijų tyrinėtoja.

Iš pradžių nė neįtarta, kuo pavirs susidorojimo su politiniais oponentais lageriuose praktika. Pavyzdžiui, Solovkų lageryje nužudytųjų palaikus identifikavęs istorikas Jurijus Dmitrijevas pats tapo represijų, tik jau Vladimiro Putino, ne Stalino režimo, auka – sufabrikavus bylą buvo nuteistas ilgiems metams kalėjimo. Tokios istorijos eigos, ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo, niekas neprognozavo.

B. Burauskaitė pastebėjo, kad lietuviai patyrė dviejų formų represijas – ir kalinimą, ir tremtį; dažnai po kalinimo buvo suvaržyta teisė grįžti į Lietuvą, teko gyventi tremtyje. Dažniausiai lagerio bausme būdavo baudžiami už vadinamąjį trukdymą pasauliniam revoliuciniam judėjimui ir buvo skiriamos bausmės nuo dešimties metų iki mirties bausmės.

Vis dėlto tuokart didieji pasaulinių revoliucinių perversmų genijai nenumanė, kad kiekvienam užkratui, kaip gamtoje, taip ir visuomenėje, ilgainiui natūraliai randasi priešnuodis. Tik kol jis atsirado, aukojimas buvo šiurpokas.

Tereikėjo pirmo žingsnio, pirmos išdavystės, silpnumo akimirkos, naiviai viliantis, jog raudonasis žvėris tuo pasitenkins.

Netgi ir po visų šitų laisvės lobotomijų kažkam vis dar regisi, jog „prie ruso“ buvo gyventi geriau. Gal abejojantiesiems būtų prasminga trumpa ekskursija į Ukrainą?

Gal jiems vis dėlto pakaks K. Skučo ir A. Povilaičio? Ne, nepakako. Šių garbių valstybininkų pavardėmis sąrašas į golgotą tik prasidėjo, po jų nutįso tūkstančiai tų, kurie turėjo būti sunaikinti, nes netiko naujai „tobulai“ sovietinei Lietuvai. Ir tai buvo tik aukojimų pradžia, dar laukė 50 nuolankios vergystės metų, apsimetant laimingiausiais pasaulio šalies piliečiais, o tie, kurie nesijuto laimingi, rasta, kaip nesunkiai tai patvarkyti. Tam tikslui ir sukurta žmogėdriška sovietijos piliečių pataisos sistema, pradedant psichiatrijos ligoninėmis ir baigiant gulagu.

Tačiau netgi ir po visų šitų laisvės lobotomijų kažkam vis dar regisi, jog „prie ruso“ buvo gyventi geriau. Gal abejojantiesiems būtų prasminga trumpa ekskursija į Ukrainą?

„Itin skaudu, kad nei trėmimai, nei kiti nusikaltimai žmoniškumui vis dar nėra tik istorijos objektas. Mūsų visų užuojauta šiandien – kenčiančios bei narsiai kovojančios Ukrainos žmonėms“, – trečiadienį Seime per Gedulo ir vilties dienos minėjimą sakė M. Rogers.

Ji taip pat pabrėžė, jog tenka pripažinti, kad demokratinė Europa „labai vėluoja teisingumo įgyvendinimo darbe“ ir ir ne visi totalitarinių režimų budeliai dėl senyvo amžiaus sulaukė teisingumo.

„Kartais Lietuvoje ir dar dažniau kitur Europoje pasitaiko atvejų, kai aukų atmintis, teisė į teisingumą yra neigiamos. Vakarų Europoje iniciatyvos įvertinti sovietų nusikaltimus neretai vis dar laikomos kontroversiškomis. Nėra plačiai žinoma apie trėmimus ir kitus masinius sovietų nusikaltimus. O štai Berlyne, Treptovo parke, tebestovi sovietų kariams dedikuotas didžiulis memorialas su paties Stalino citatomis“, – kalbėjo M. Rogers.

Istorikė Monika Rogers, L. Balandžio / BNS nuotr.

Anot jos, svarbu akcentuoti, kad aukas skaudina jas kankinusių režimų simbolių buvimas viešojoje erdvėje, ir nors Lietuvoje įvestą komunizmo ir nacizmo simbolių draudimą kai tas laikė pertekliniu, iš aukų perspektyvos jis reiškė bent jau dalinį teisingumo įgyvendinimą.

Net ir nuasmeninta sovietų kareivio statula prievartautai moteriai, jos dukrai ar anūkei greičiausiai simbolizuoja moterų kankintoją.

„Net ir nuasmeninta sovietų kareivio statula prievartautai moteriai, jos dukrai ar anūkei greičiausiai simbolizuoja moterų kankintoją“, – sakė istorikė.

M. Rogers taip pat pabrėžė, kad teisingumo trūkumas yra faktorius, dėl kurio patirta psichologinė trauma negyja, o kolektyvinė trauminė patirtis perduodama ateities kartoms.

„Kartais savo darbe tenka girdėti argumentą, kad jau pavėlavome. Juk daug aukų ir budelių anapus. Vis tik, mano nuomone, teisingumo klausimas aukų atžvilgiu neturi senaties“, – reziumavo istorikė.

1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Sovietinių represijų laikotarpiu per 11 metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose buvo įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių.

Mieste pakabinta dingusio 29-erių metų Vlado nuotrauka. Jo motina apie jį nieko negirdėjo jau du mėnesius.

„Labai sunku. Jeigu turėčiau bent kokios nors informacijos, kas jam nutiko. Niekada gyvenime negalvojau, kad reikės svarstyti, ar mano sūnus gyvas, ar miręs“, – kalbėjo dingusio vyro motina Tatjana Popovič.

Žudynės tokios kaip Bučoje – viena medalio pusė. Kita – trėmimai.

Ukrainos Aukščiausiosios Rados Žmogaus teisių komisarė skelbia, kad iš Rusijos okupuotų teritorijų žmonės vežami į filtravimo stovyklas. Ten iš jų atimami daiktai, jie fotografuojami, paimami pirštų antspaudai. Tada – tardomi. Tie, kurie rusų filtro nepereina, pasirodo įtartini, išvežami į Rusiją per jėgą.

„Taigi žmonės buvo išvežti, o dabar jau jų milijonas 185 tūkst. žmonių ir daugiau nei 200 tūkst. vaikų, kurie buvo ištremti į Rusijos Federacijos teritoriją“, – kalbėjo Ukrainos Aukščiausiosios Rados Žmogaus teisių komisarė Liudmila Denisova.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pranešama, kad 2000 ištremtų ukrainiečių vaikų – be tėvų. Jie atiduodami įvaikinti rusams.

„Rusijoje yra leidžiami specialūs įstatymai, vaikai išvežami, našlaičiai, be tėvų, todėl matome Rusijoje leidžiamus įstatymų projektus, kurie leistų supaprastintai įsivaikinti“, – kalbėjo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė (TS-LKD) Paulė Kuzmickienė.

Taigi žmonės buvo išvežti, o dabar jau jų milijonas 185 tūkst. žmonių ir daugiau nei 200 tūkst. vaikų, kurie buvo ištremti į Rusijos Federacijos teritoriją.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dar balandžio pradžioje sakė, kad tūkstančiai ukrainiečių buvo išsiųsti į Rusijos teritoriją. Dabar ir JAV Pentagonas tai patvirtino.

„Negaliu pasakyti, kiek stovyklų ir kaip jos atrodo. Nežinau, ar turime tokių detalių. Bet turime požymių, kad ukrainiečiai prieš jų valią vežami į Rusiją“, – pasakojo Pentagono atstovas spaudai Johnas Kirby’sas.

Pentagonas Rusijos veiksmus pavadino nesąžiningais ir teigia, kad yra daugybė įrodymų apie rusų žiaurumą.

Kas toliau su tais žmonėmis vyksta nepasidalino ir Ukrainos žmogaus teisių komisarė. Naujienų agentūra „Unian“ praneša, kad Rusijoje įsteigta apie 7–10 ukrainiečiams skirtų stovyklų. Taip pat skelbiama, kad tremtiniai apgyvendinami atokiausiuose Rusijos kampeliuose, įskaitant Sibirą, Kaukazą, Poliarinį ratą ir Tolimuosius Rytus.

„Turima pakankamai daug tikslių duomenų apie tai, ir kur išvežta, ir kokie tai žmonės“, – kalbėjo  P. Kuzmickienė.

Užsienio reikalų ministerija sako, kad atsakingieji už tremtis – kandidatai į sankcijų sąrašą.

„Tam reikia surinkti įrodymus. Tas gali būti padaroma įvairiomis priemonėmis, įskaitant bendradarbiavimą su partneriais, pavyzdžiui, Ukraina, kuri gana neblogai mato, kas tas veikas atlieka“,  – pasakojo Užsienio reikalų viceministras Raimundas Karoblis.

Istorikas Norbertas Černiauskas pabrėžia, kad apie trėmimus reikia kalbėti daugiau, nes juos užgožia kiti karo nusikaltimai. Anot istoriko, iš Rytų Europos kruvinų deportacijų žinoma, kad tremtys palieka ne tik fizines, bet ir tapatybės traumas.

„Ukrainoje vykdomas tautos genocidas, kalbu apie Rusijos karinių pajėgų vykdomus grubius Ukrainos vaikų teisių pažeidimus, ciniškai grobiamus suaugusiuosius, kurie prievarta išvežami iš savo namų, Ukrainos, į plačiąją Rusiją ir ten bandoma juos prievarta asimiliuoti, – per spaudos konferenciją Seime trečiadienį sakė P. Kuzmickienė. – Tai mums visiems primena 1941–1952 metų stalinines masines tremtis, neįtikėtinai skaudu, kad tai vyksta šiandien, XXI-ame amžiuje“.

Seimo komisijos vadovė teigė, jog itin svarbu atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į Rusijos vykdomus ukrainiečių trėmimus, nes šie nusikaltimai tarsi nublanksta civilių žūčių, kitų karo nusikaltimų Ukrainoje kontekste.

„Nepaprastai svarbu apie šį nusikaltimą kalbėti kuo garsiau ir telkti visas tarptautines bendruomenes siekiant užkardyti tokį veiksmą. Komisija šiandien galvojame kreiptis į tarptautines organizacijas dėl vykdomo genocido, kalbu konkrečiai apie tremtis, ypač akcentuodama vaikų tremtis, ragindami spręsti šitą klausimą“, – kalbėjo P. Navickienė.

Kaip vieną poveikio priemonę ji įvardijo ir už tremtis atsakingų asmenų įtraukimą į sankcijų sąrašą. „Turimi duomenys ir tų žmonių, kurie vykdo tas tremtis, yra atsakingieji asmenys, ir, matyt, čia labai svarbu kalbėti apie tokių žmonių įtraukimą į sankcijų sąrašus, tai irgi būtų svarbi priemonė suvaldyti bendrininkus“, – teigė parlamentarė.

Ukrainoje vykdomas tautos genocidas, kalbu apie Rusijos karinių pajėgų vykdomus grubius Ukrainos vaikų teisių pažeidimus, ciniškai grobiamus suaugusiuosius, kurie prievarta išvežami iš savo namų, Ukrainos, į plačiąją Rusiją ir ten bandoma juos prievarta asimiliuoti.

Pasak jos, turima žinių, kad Rusija masinėms ukrainiečių deportacijoms rengėsi iš anksto, dar prieš įsiverždama į Ukrainą vasario 24 dieną.

„Šiandien kalbėjau su Liudmyla Denisova, Ukrainos žmogaus teisių pareigūne, kuri patvirtino turinti aiškius duomenis, kad šiai dienai ištremtų žmonių skaičius yra išaugęs virš milijono. Ji pristato skaičių 1,1 mln., ir matyti, kad Rusija tam rengėsi iš anksto, dar vasario 18 dieną buvo žinios apie pasirengimą tokioms tremtims, numatant specialias vietas, parengiant instrukcijas, kaip ukrainiečiai būtų išvežami prievarta į Rusiją“, – sakė parlamentarė.

Istorikas Norbertas Černiauskas spaudos konferencijoje pabrėžė, kad reikia kuo daugiau kalbėti apie trėmimus, nes šiuo metu jie užgožti kitų karo nusikaltimų, bei rinkti duomenis, kad ateityje būtų galima deportacijas vykdančius asmenis patraukti atsakomybėn, padėti tremtiniams.

„Pastarosiomis savaitėmis, sekdami įvykius Ukrainoje, mes dažnai susikoncentruojame į fronto linijas ir karo veiksmus, civilių žūtis, tačiau praleidžiame nemažai dėmesio būtent šitai problemai. Masiniai gyventojų perkėlimai, išvežimai iš Ukrainos teritorijos, matant skaičius, kurie sunkiai suvokiami protu, tikrai į galvą ateina tokia asociacija su totalitarinėmis praktikomis, kurias vykdė XX amžiaus viduryje du totalitariniai režimai“, – sakė N. Černiauskas.

Jis teigė, kad šiuo metu svarbiausia pasiekti, kad trėmimų faktus užfiksuotų tarptautinės organizacijos.

„Man atrodo, kad šitoj situacijoj yra labai svarbu pats fiksavimas, kad kuo daugiau tarptautinių subjektų fiksuotų žmogaus teisių ar kitus pažeidimus, susijusius su šiais įvykiais, kad ateityje būtų galima kalbėti apie tam tikrą atsakomybę, nes įvardijimas to, kas vyksta, irgi yra tam tikra pagalba, nes tuo atžvilgiu, skirtingai nuo civilių žūčių ir fronto padėties, dėmesio yra kiek mažiau“, – kalbėjo istorikas.

„Kuo daugiau tarptautinių subjektų atkreips dėmesį, fiksuos pažeidimus, tuo lengviau ateityje bus kalbėti ir apie atsakomybę, įvertinimą ir pagalbą konkretiems žmonėms“, – reziumavo N. Černiauskas.

Konferencijoje dalyvavęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas sakė, kad Lietuvai situacija puikiai pažįstama, nes iš daugiau kaip 2 mln. gyventojų, tuo metu buvusių Lietuvoje, vien 1939–1941 metais buvo ištremta beveik 300 tūkstančių.

„Kalbant apie Ukrainą, mes puikiai suprantame šitą situaciją, praktiškai, tik ne tuo mastu, mes esam pergyvenę visa tai, tai buvo lietuvių tautos genocidas, buvo žydų tautos genocidas, dabar yra Ukrainos tautos genocidas“, – pažymėjo G. Rutkauskas.

Ukraina teigia, kad iš užimtų rajonų ukrainiečiai masiškai deportuojami į Rusiją, siunčiami į specialias stovyklas, iš jų atimami dokumentai, draudžiama išvykti, taip siekiant juos nutildyti dėl Kremliaus pajėgų vykdomų karo nusikaltimų.

Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenė L. Denisova  taip pat apkaltino Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą (TRKK), kad jis Ukrainoje dirba „išvien“ su Rusija, padėdamas vykdyti gyventojų deportacijas. TRKK šį kaltinimą atmetė.

Tenka pastebėti, kad pasaulyje kaip žanras traumos literatūra vis energingiau įsitvirtina grožinės literatūros lentynose ir, kas atrodytų įdomiausia, tampa patrauklia tema populiariosios literatūros skaitytojams. Laiko ir erdvės dimensijos, kurios atlieka svarbų vaidmenį saugant kolektyvinę atmintį, virsta ramsčiais traumos romanuose, ypač tuose, kuriuose aprašomi netolimos praeities įvykiai. Nors drįstu pažvelgti į vieną skaudžiausių lietuviams tarpsnių – masinius trėmimus ir su jais susijusias asmenines bei kolektyvines traumines patirtis, taip pat trumpai aptarsiu ir šiuolaikinėje populiariojoje grožinėje literatūroje anglų kalba vykstančius procesus.

Kolektyvinės trauminės patirtys – neatsiejama tautinės tapatybės dalis, kuri atsiskleidžia per atraminius – erdvės / vietos ir laiko – potyrius. Taigi, koks trauminio naratyvo autoriaus vaidmuo ir pats santykis su įvykusia ar besitęsiančia trauma? Dažnai rašytojo pozicijai įtakos turi asmeninė patirtis. Kita vertus, laiko tarpsnis, atskiriantis trauminius įvykius nuo jų prisiminimo, nulemia pasakojimo pobūdį ir stilistiką. Laiko aspektas tiesiogiai veikia traumos vietos ir su ja susijusių simbolių sampratą.

Laiko dimensija taip pat apima ir potrauminio efekto periodą bei jo apraiškas. Daugelis literatūros kritikų, analizuojančių traumos romanus kaip žanrą, svarsto, ar apie potraumines patirtis galima kalbėti kaip apie pasibaigusį ar besibaigiantį procesą, ar, priešingai, žvelgti į traumines patirtis kaip į besitęsiantį ilgalaikį tarpsnį. Ar įmanoma kalbėti apie pasibaigusią traumą, juo labiau jei ji yra ar buvo kolektyvinė? O kur dar potrauminės patirtys, su kuriomis susiduria antroji ar trečioji kartos?

Šiais metais sukanka 20 metų nuo sukrečiančių Rugsėjo 11-osios įvykių. Nedažnai taip atsitinka, kad vienos šalies trauma pasklinda po visą pasaulį ir paskatina naujo literatūros žanro atsiradimą – šiuo atveju Rugsėjo 11-osios literatūros. Tinkamiausias pastarojo teiginio pavyzdys – prancūzų rašytojo Frédérico Beigbederio romanas "Windows on the World" (2003), beje, lietuvių kalba pasirodęs gan greitai – 2004 m.

Net pasibaigus sunkios tylos periodui, panašių įvykių aprašymas grožinės literatūros kūriniuose dažnai laikomas tarsi šventvagyste, nes neįmanoma papasakoti ar aprašyti to, kas yra iš viso nepapasakojama.

Galima teigti, kad šis romanas tarsi paskatino pačius amerikiečius rašytojus, kurie buvo arčiausiai įvykių, imtis šios skaudžios temos. Vieni autoriai, tokie kaip Johnas Updike'as, Donas DeLillo, Artas Spiegelmanas, Philipas Rothas ir kiti, savo kūriniuose dalijasi ir asmenine patirtimi – daugelis jų skaudžiai išgyveno potrauminį periodą. Kiti rašytojai siekia atskleisti vadinmojo kito sampratą ir romanuose aprašo visuomenės susiskaldymą, amerikietiškosios svajonės žlugimą, socialinę atskirtį ir tam tikrų visuomenės narių stigmatizavimą – tai Mohsinas Hamidas, Laila Halaby, Paulas A.Tothas, Amy Waldman ir kt. Abi rašytojų grupės į skaitytojus žvelgia kaip į besimokančius liudininkus. Rašytojo ir skaitytojo santykis atskleidžia trauminės patirties perteikimą ne tik skaitytojams kitose šalyse, bet ir tampa potraumine jungtimi iš antrosios ir trečiosios kartos perspektyvos.

Nors apie 1940–1956 m. masinius trėmimus iš Rytų Europos šalių pastaruoju metu kalbama daug, vis dar pastebimas grožinės literatūros trūkumas anglų ar kitomis kalbomis. Daugelis atsiminimų, memuarų, įvairaus pobūdžio autobiografinių kūrinių egzistuoja nacionalinėmis kalbomis, o negausūs grožinės literatūros pavyzdžiai tarsi byloja apie ilgai slopintos, o vėliau (po 50 metų) prabilusios traumos ilgalaikius skausmingus procesus. Dalyvaudama konferencijose kitose šalyse vis dar nustembu išgirdusi Vakarų mokslininkų klausimus ar abejones dėl šios trauminės patirties Rytų Europoje masto. Negausios rašytojų, kilusių iš Rytų Europos šalių, pastangos savo kūriniuose anglų kalba aprašyti įvairių laikotarpių kolektyvines traumas sulaukia ir literatūrologų, ir smalsių skaitytojų dėmesio.

Tarsi sprogimas, sudrebinęs Vakarų šalių skaitytojų pasaulį, Rutos Sepetys romanas "Tarp pilkų debesų" (2011) tapo žinių šaltiniu nieko apie trėmimus ar sovietines represijas nežinančiam skaitytojui, o rumunų kilmės amerikiečių rašytojos Domnicos Radulescu kūryba atskleidė posovietinio egzilio traumines patirtis ("Traukinys į Triestą", "Juodosios jūros sutemos"). Lieka tikėtis, kad 2016 m. pasirodęs D.Radulescu romanas "Raudonų azalijų šalis" ("Country of Red Azaleas") pasieks ir skaitytojus Lietuvoje.

Šių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų kūryboje kolektyvinė ir asmeninė trauma yra centrinė ašis, kurią veikia laiko ir vietos ryšiai. Kaip ir bet kuris traumos romano autorius, šios rašytojos susidūrė su iš anksto nenuspėta skaitytojų reakcija – ypač tų, kurie šiuose literatūros kūriniuose atpažino savąsias patirtis. Kai tik romanai pasirodė nacionalinėmis kalbomis, prasidėjo fakto ir fikcijos priešprieša, kuri įrodo traumos literatūros, kaip reiškinio, dvilypumą ir trapumą: skaitytojas atpažįsta savo traumines patirtis ir jas išgyvena iš naujo, o taip pat kritiškai žvelgia į tuos, kurie išdrįso parodyti pasauliui neužgyjančias žaizdas. Taip skaitytojas veria giliosios atminties (angl. deep memory) klodus.

Kaip dažnai nutinka, traumos romano autoriai siekia įtraukti kuo daugiau informacijos apie tam tikrus istorinius įvykius, taip parodydami savo požiūrį į skaitytoją: stengiasi jiems suteikti žinių ir padėti suprasti bei kartu su romano veikėjais išgyventi traumą.

Analizuodamas kolektyvinę traumą ir jos vietą grožinėje literatūroje, mokslininkas A.G.Nealas išskiria du traumų tipus: staigių ir dramatiškų procesų sukeltą traumą bei ilgai besitęsiančią traumą. Šiuo požiūriu sovietinė okupacija, masiniai trėmimai ir represijos patenka į abi kategorijas – patirtas šokas, veikiamas sugriuvusios gyvenimo harmonijos, ir ilgai slėpta, nutylėta trauma.

Net pasibaigus sunkios tylos periodui, panašių įvykių aprašymas grožinės literatūros kūriniuose dažnai laikomas tarsi šventvagyste, nes neįmanoma papasakoti ar aprašyti to, kas yra iš viso nepapasakojama. Kaip pastebi Gento universiteto (Belgija) profesorius Kristiaanas Versluys, kad ir koks būtų traumos aprašymas grožinėje literatūroje, kūrinyje ji vis tiek atrodys tarsi sumenkinta ar ne tokia tragiška. Tam įtakos turi ir autoriaus ryšys su traumine patirtimi bei skaitytojų tipai: tie, kurie patys patyrė aprašomą traumą arba kurių šeimos nariai ją išgyveno, tie, kurie jau skaitė kitus naratyvus panašia tematika, ir tie, kurie skaitydami tampa ir liudininkais, ir tyrėjais. Kai 2011 m. buvo išleistas autobiografinis Vlado Kalvaičio (1929–2018) romanas "Sustiprinto režimo barakas", daugelis jaunesnės kartos lietuvių skaitytojų tapo skaudžių įvykių liudininkais.

Besitęsiantis potrauminis periodas ir jo padariniai buvo detaliai aprašyti psichologės Danutės Gailienės monografijose ir studijose bei Arvydo Anušausko tyrimuose. Tačiau grožinėje literatūroje masinių trėmimų sukeltos kolektyvinės traumos aprašymų yra gerokai mažiau. Galbūt traumos slopinimas, trukęs daugelį metų, vėliau pasireiškęs savęs menkinimu ar žeminimu, virto baime rašyti apie tai romane?

Neilas J.Smelseris pastebi, kad į kolektyvinę traumą dažnai žvelgiama kaip į neišdildomą nacionalinę gėdą ar ilgai matomą randą, kuris kliudo gyventi, – gal būtent šie faktoriai lemia šiuolaikinės grožinės literatūros šia tema trūkumą. Taip svarstant ypatinga reikšmė tenka traumos vietos simbolikai, kai vietos pavadinimas tampa slaptažodžiu, padedančiu atverti kelius į trauminės patirties suvokimą.

Geriausias to pavyzdys – neseniai oficialiai pasibaigęs projektas "Misija Sibiras". Kita vertus, šis nuo 2005 m. vykęs judėjimas, deja, liko beveik niekaip neatspindėtas meniniuose naratyvuose. Juk kolektyvinė atmintis kuriama įvairioms kartoms ne tik vertinant trauminę patirtį, bet ir prisidedant prie šios atminties išsaugojimo. Tokio meninio indėlio pavyzdžiai – filmai "Ekskursantė" (2013 m., režisierius Audrius Juzėnas), "Vėjų kryžkelėje" ("Risttuules", 2014 m., Estija, režisierius Martii Helde) ar "Pelenai sniege" ("Ashes in the Snow", 2018 m., režisierius Marius Markevičius).

Kolektyvinė atmintis daro įtaką kolektyvinei tapatybei ir tiesiogiai veikia savivokos procesus. Kur ir kas mes būtume be kolektyvinės atminties? Kokie būtume? Taigi, ritualinis sugrįžimas prie trauminių patirčių, jų išgyvenimas, galbūt netgi skaitant ir populiariosios grožinės literatūros kūrinius, padeda ne tik išsaugoti, bet ir stiprinti kolektyvinę atmintį. Trauminės patirties naratyvai grožinėje literatūroje gali tapti stipriais kolektyvinės atminties ramsčiais, padedančiais giliau suvokti savo tautinę tapatybę.

Etninis kriterijus nerūpėjo

Vilniaus universiteto profesorė V.Davoliūtė, tyrinėjanti XX a. istorines traumas, skaitys paskaitą „Ištrinta atmintis: 1940–1941 m. žydai tremtiniai“.

Jos atliktas tyrimas bandys grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į tų birželio dienų atmintį, kai per pirmąją sovietinę okupaciją iš Lietuvos ištremta apie 17 tūkst. gyventojų, kurių didelė dalis neišgyveno nė pirmos žiemos.

1941 m. birželį tremti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai. Mokslininkės teigimu, sovietai nesivadovavo etniniu kriterijumi – jie norėjo atsikratyti „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ ir išvežė pirmiausia visuomenės elito narius.

1941 m. Lietuvos piliečiai žydai sudarė maždaug 9 proc. represuotųjų (apie 3 tūkst. žmonių), o bendroje Lietuvos gyventojų populiacijoje jų buvo 8,3 proc.

Šeima: Vera Rozental Donec su tėvu Leibu Rozentaliu. XX a. 6 dešimtmetis. Igarka, Krasnojarsko kraštas. (jmuseum.lt nuotr.)

Anot istorikės, Sąjūdžio metais suformuotas tremčių naratyvas turėjo etnocentriškumo elementų, nors, kaip matyti iš statistikos, pirmosios sovietų okupacijos trėmimus Lietuvoje patyrė ne tik lietuviai.

Kodėl reikia kalbėti?

Tremčių ir Holokausto 80-ųjų metinių sukakčiai paminėti renginį Klaipėdoje inicijavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Levas Todesas.

Kai piliečio sąvoka pakeičiama tautine, tai bet kuriai valstybei pavojinga.

Jis tikino, kad šios dvi datos labai artimos ne tik savo tragizmu, bet iš dalies – ir jų iškraipymu.

„Pirmieji sovietiniai trėmimai pernelyg sulietuvinti ir sukatalikinti, nors buvo tremiamos ir kitos tautos. Aišku, po karo buvo išvežami tik lietuviai, nes kitų tautų buvo mažai likę arba visai nebelikę. Ir tas naratyvas, kad dvi tautos – rusai ir žydai – trėmė lietuvius, o vienintelė auka buvo lietuviai, yra neteisingas. Iš tikrųjų per pirmąjį trėmimą procentiškai lietuvių buvo ištremta mažiau nei tautinių mažumų“, – sakė D.L.Todesas.

Daumantas Levas Todesas / Redakcijos archyvo nuotr.

Anot jo, apie tai reikia kalbėti, nes šios nuostatos laikomasi valstybės lygiu.

Litvakų bendruomenės atstovas pateikė pavyzdį – „Misijos Sibiras“ metu būdavo ieškoma tik lietuvių tremtinių kapų, o tai, pasak jo, yra neteisinga.

„Kai piliečio sąvoka pakeičiama tautine, tai bet kuriai valstybei pavojinga. Apie tai reikia kalbėti, ir mes turime pakeisti šią nuostatą, kuri yra labai patogi radikalams ir ne tik radikalams, bet ir tiems, kurie niekaip kitaip nesugeba deklaruoti savo meilės Lietuvai“, – teigė  D.L.Todesas.

Apie Holokaustą esą taip pat reikia kalbėti, nes tai taip pat labai skaudu.

Pasak pašnekovo, ypač žeidžia prieš kelias dienas priimtas Seimo nutarimas, kuriame praleistas vienas sakinys: „naikinant žydus, aktyviai dalyvavo ir lietuvių nacionalistai“.

„Šios frazės nebuvimas sukuria tam tikrą naratyvą, kad lietuviai nieko bendra neturėjo su žydų naikinimu. O tai yra netiesa. Visa tai vėl susiveda į pokaryje Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitete nuskambėjusią frazę, kad Holokaustas buvo atsakas į prieš tai vykdytus trėmimus“, – dėstė D.L.Todesas.

Paroda: Klaipėdos tautinių kultūrų centre šiandien bus atidaryta paroda „Daugiatautė 1941 metų tremtis“, kurios autoriai – Žilvinas Bieliauskas ir D.L.Todesas. (Astos Dykovienės nuotr.)

Išsaugota Lietuvos garbė

Anot pašnekovo, šis požiūris gajus jau daug metų ir su Lietuvos nepriklausomybe buvo atkurtas.

„Formuojama nuostata, kad Holokaustas buvo neadekvatus ir neproporcingas atsakymas į kažkieno prieš tai įvykdytus blogus veiksmus. Bet jei ir toliau šito laikysimės, užaugs dar penkios kartos, kurios bus įsitikinusios, kad „dantis už dantį“ buvo teisingiausias sprendimas. Tik klausimas, kas kam daugiau tų dantų išlups“, – šaržavo Litvakų bendruomenės narys.

D.L.Todeso teigimu, vien kančios prisiminimas neatneš jokių rezultatų.

Esą kiekvienas turime savų nuoskaudų, bet tam, kad atsirastų empatija, svarbu, jog žmonės sužinotų, kaip „mes visi gyvenome, o ne kaip mes mirėme“.

Kalbėdamas apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, D.L.Todesas tuometę Lietuvos visuomenę suskirstė į keturias simbolines grupes.

„Pirmoje grupėje, skaudžiausioje man, yra aukos, antroje – žudikai, trečioje grupėje būtų liudininkai, kurie galbūt iš to gavo kažkokią naudą, ir ketvirtai priklauso žmonės, kurie išgelbėjo Lietuvos garbę, – tai gelbėtojai. Dabar dedu daug pastangų, kad jų vardais būtų pavadintos miestų ir miestelių gatvės, kad sukurtume naratyvą, jog tie žmonės ne tik vykdė 10 Dievo įsakymų, bet ir 1938 m. LR Konstituciją“, – reziumavo D.L.Todesas.

„Kone kiekvieną šeimą Lietuvoje palietė sovietinės komunistinės valdžios vykdytas trėmimų siaubas. Sunku net įsivaizduoti, ką patyrė ir išgyveno tremtiniai kelyje į gulagus Sibire bei Šiaurėje. Jų istorijomis kalbėti nedrįstu, tai per daug jautru, – pasakoja prof. L. Mažylis. – Bet turime teisę leisti prabilti jiems patiems – jų laiškų, siųstų į Lietuvą, eilutėse. Tikiuosi, kad parodoje eksponuojami laiškai, siųsti mano šeimai, atskleis ir padės mums suvokti tragiškos trėmimų istorijos realybę.“

Parodoje pristatomi autentiški laiškai iš lagerių, jų neredaguotas turinys, kuriame slypi tikros išgyvenimų, skausmo, bado, šalčio istorijos, persmelktos artimųjų ilgesiu, prisiminimais ir kupinos vilties. „Kai tavo tauta išgyveno bandymą ją sunaikinti, kai tai griovė šimtus tūkstančių likimų, kai žūdavo vaikai, moterys ir vyrai – privalome nuolat priminti tai visuomenei, dalintis šiomis tragiškomis patirtimis – dar ir tam, kad ši istorija niekada nepasikartotų“, – sako L. Mažylis.

Ekspozicijoje – Juozo Siručio, Petronėlės Sirutytės-Lastienės, Onos Matulaitytės-Stulginskienės bei Jono ir Onos Siručių laiškai, adresuoti Antaninai Mažylienei.

Paroda eksponuojama birželio 14–liepos 12 dienomis Seimo lankytojų centre, Vilniuje (Gedimino pr. 60).

Šiemet tremtinių ir politinių kalinių vardų ir likimų skaitymo akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ organizatoriai – projektas „Misija Sibiras“ – iniciatyvą įprasmino liepos žiedu. Jis simbolizuoja prieš 80 metų 1941-aisiais birželio 14 d. prasidėjusius lietuvių trėmimus. Pasak organizatorių, būtent tuo metu šalyje pradėjo žydėti liepos, tad tai tapo vienu iš paskutinių tėvynės vaizdinių, kuriuos į tolimąjį Sibirą išsivežė tremtiniai. Šis simbolis šiąnakt papuošė ir Vilniaus katedros varpinę.

Projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia vilniečius ir miesto svečius praeiti pro Katedros aikštę ir mintyse prisiminti tuos, kurie buvo ištremti. 

„Jau antrus metus iš eilės vilniečiams ir miesto svečiams primename apie Gedulo ir vilties dieną liepos žiedu ant Vilniaus Katedros varpinės bokšto. Tuo stengiamės, kad ta sekundė važiuojant pro šalį paskatintų pasidomėti, prisiminti ir įprasminti šią dieną tomis formomis, kurios yra priimtinos kiekvienam. Juk ši diena yra ne vien apie gedulą, bet ir viltį bei ryžtą žydėti“, – sako projekto „Misija Sibiras“, organizuojančio akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“ vadovė Aistė Eidukaitytė.  

Šiemet šeštus metus iš eilės organizuojamos akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ metu siekiama įgarsinti daugiau negu 40 tūkst. tremtinių bei politinių kalinių vardų, pavardžių ir likimų juos perskaitant gyvų bei virtualių skaitymų metu. Akciją tiesiogiai stebėti galima platformoje www.birzelio14.lt iki birželio 15-osios 12 val. 

Skaičiuojama, jog nuo sovietų represijų nukentėjo beveik 300 tūkst. šalies gyventojų, kurie patyrė tremtį ir kalinimus. Dalies iš jų likimai nėra žinomi iki šiol.

„Abi skulptūros pirmą kartą eksponuojamos viena greta kitos – tuo leisdamos patirti netekties ir sugrįžimo vilties jausmą“, – komentuoja parodos autorius skulptorius Leonas Pivoriūnas.

1941 m. birželio 14 d. naktį prasidėjo pirmieji trėmimai. Iki 1952 metų į Kazachijos, Komijos, Krasnojarsko, Magadano lagerius iš Lietuvos buvo išvežta 172 500 Lietuvos piliečių. Trėmimai sugriovė daugelio Lietuvos gyventojų likimus: išskyrė šeimas, sužlugdė svajones.

Skulptūra „Šeima – 1941 m. birželis“ skirta šiems kraupiems įvykiams atminti. „Skulptūra sukurta 1987 metais. Jos tikslas – priminti apie nutikusią nelaimę, skleisti mintį apie kraupių įvykių pasekmes“, – pasakoja autorius.

Antroji skulptūra „Šeima, 1991-ųjų sugrįžimas“ – tai tremties įvykių pakeitusių šeimų likimus atspindys. „Į Lietuvą sugrįžo tik jaunoji karta, be tėvų. Kompozicijoje likęs kiautas, anksčiau vienijęs visą šeimą, dabar jau tuščias... Tėvai atgulė amžinojo poilsio Sibiro platybėse. Skulptūra buvo sukurta 1991 m.“, – sako skulptorius L. Pivoriūnas.

Skulptūrų paroda bus eksponuojama iki liepos 12 d.