„Tai nėra tik daiktas“

Per šią jubiliejinę ceremoniją buvo prisiminti visi uostamiesčio Kultūros magistrai. Šios ceremonijos ištakos siekia 2003-iuosius, tad jau 20 metų gyvuojanti tradicija gyva iki šiol, o šiuo iškiliu apdovanojimu jau pagerbti 40 iškiliausių Klaipėdos kultūros ir meno kūrėjų.

Naujųjų Kultūros magistrų pasveikinti atvyko uostamiesčio savivaldybės atstovai, klaipėdiečiai ir kiti garbūs svečiai.

Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus pasveikino visus su gimtadieniu ir priminė, kad šie metai ypatingi ir tuo, kad švenčiame Klaipėdos prijungimo šimtmetį.

„Tai nėra tik daiktas, vienokio ar kitokio pobūdžio simbolis, tai yra jūsų įvertinimas šiame gyvenime. Lai lieka pagarbos ženklai ne tik jums, jūsų artimiesiems, vaikams bei anūkams“, – sakė meras ir palinkėjo geros nuotaikos švenčiant Klaipėdos 771-ąjį gimtadienį.

Pagerbė tylos minute

Pirmasis žmogus, kuriam buvo įteiktas Kultūros magistro žiedas – šviesaus atminimo menotyrininkas Petras Šmitas. Jis buvo aktyvus Klaipėdos kultūrinio gyvenimo metraštininkas, per savo gyvenimą sukaupęs didžiulį žinių ir fotografijų bagažą, kuriuo noriai dalijosi rašydamas straipsnius apie uostamiesčio dailę, skaitydamas paskaitas studentams ir visuomenei.

P. Šmitas taip pat buvo aktyvus visuomenininkas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas.

Šiemet vasario 10-osios vakarą, vykdamas pristatyti dailininko Kęstučio Balčikonio parodą „Rūtų“ galerijoje, tikslo nepasiekė – iškeliavo į amžinybę. Tad šiandieną vykusios ceremonijos metu P. Šmitas buvo pagerbtas tylos minute.

Jam skirtą regaliją atsiėmė jo sūnus Mindaugas Šmitas, kuris tikino, kad didžiuojasi būdamas jo sūnumi ir jaučiasi dėkingas miestui už įvertinimą.

Po to ekrane pasirodė vaizdo įrašas, kuriame prisiminimais ir įžvalgomis dalijosi P. Šmito kolegos, bendraminčiai, artimieji.

Tapo lankomiausiu muziejumi

Antrasis Kultūros magistro žiedas įteiktas Lietuvos jūrų muziejaus direktorei Olgai Žalienei, kuri, nors į renginį negalėjo atvykti, apdovanojimą oficialiai su mero A. Vaitkaus sveikinimu gavo dar prieš ceremoniją.

O. Žalienė Jūrų muziejuje pradėjo dirbti 1979-aisiais, o vadovauti ėmėsi 2002 m. Ji daugelio Jūrų muziejaus įgyvendintų projektų vadovė, šių projektų rezultatas – modernus, dirbantis pažangiausiais metodais Jūrų muziejaus pažinimo centras, vienas lankomiausių muziejų Lietuvoje, reprezentuojantis ne tik Lietuvą, bet ir Klaipėdos kraštą, kuriantis pridėtines, ekonomines, socialines bei kultūrines vertes uostamiestyje, prisidedantis prie jūrinio miesto identiteto formavimo.

O. Žalienei vadovaujant pradėti ir baigti įgyvendinti Delfinariumo rekonstravimo ir Delfinų terapijos centro įkūrimo, akvariumo rekonstravimo projektai, pastatytas naujas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras, perimtas iš karinių jūrų pajėgų laivas „Sūduvis“ ir jame įkurta ekspozicija.

Ji aktyviai dalyvauja ir Klaipėdos kultūriniame gyvenime, organizuoja tarptautines konferencijas laivybos istorijos tema, seminarus, mokslines ekspedicijas istoriniais laivais po Kuršių marias.

Į uostamiestį – daugiau jaunuolių

Trečiuoju Kultūros magistru oficialiai tapo – Valentinas Masalskis. Jis 2012 m. įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą. Visus 11 m. jis aktyviai prisideda prie teatro meninės veiklos puoselėjimo, dalyvauja teatro ir meno kūrybos susitikimuose, stebi ir skatina savo mokinius kurti autentišką teatro pasaulį.

Klaipėdos jaunimo teatro sukurti spektakliai apdovanoti įvairiuose profesionalaus scenos meno festivaliuose.

Profesoriaus V. Masalskio dėka, šių metų rudenį į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą atvyks Tarptautinėje arenoje pripažintas vengrų teatro režisierius Arpadas Schillingas.

„Manau, kad šis miestas turi brandaus žmogaus veidą, apsisprendusio jam apie 60 metų, truputį mažiau negu man. Labai norėčiau, kad jis turėtų jauną veidą. Norėčiau, kad šitame mieste apsigyventų labai daug jaunų žmonių“, – atsiimdamas regaliją kalbėjo V. Masalskis.

„Esu žmogus, klaipėdietis“

Aplodismentais pasveikinus naujuosius Klaipėdos kultūros magistrus, buvo pagerbtas ir naujasis Klaipėdos garbės pilietis – Klaipėdos universiteto docentas Vytautas Čepas.

„Esu žmogus, klaipėdietis. Niekas man nesvetima. Susiklostė, kad kažkada suvokiau, jog garbė ir abejingumas negali miegoti viename guolyje. Esi arba garbingas, arba abejingas“, – kalbą pradėjo V. Čepas.

Jis taip pat padėkojo Klaipėdos tarybai, A. Vaitkui, kuris per 23 metus neužmiršo ir tapęs meru pritarė šio apdovanojimo įteikimui ir kitiems bendražygiams, bičiuliams, visiems jį palaikiusiems.

„Aš toks esu – niekada nesimaivau, stengiuosi švelniai sakyti tiesą į akis. Dažnai žmonės yra geri ir blogų dalykų nebelieka kada sakyti. Ypatingai noriu padėkoti savo žmonai Ramutei. Jai tos garbės priklauso tikrai daugiau negu man. Kol aš klaidžiojau tos garbės ieškojimo keliais, ji augino vaikus, skalbė, virė, bijojo, bet išlaikė. Tad medalį nešiosime per pusę – vieną dieną aš, kitą dieną ji“, – šmaikštavo V. Čepas.

Vakaro pabaigoje apdovanojimas už viso gyvenimo darbą buvo skirtas žurnalistei Gražinai Juodytei.

Muzikinius sveikinimus ceremonijos metu dovanojo Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas Mindaugas Bačkus, grupė „Il Senso“, Kultūros magistrų trio – Saulius Šiaučiulis, Vytautas Grubliauskas ir Vytautas Tetenskas.

Klaipėdos kultūros magistras – išskirtinis Klaipėdos miesto savivaldybės įsteigtas apdovanojimas, teikiamas už nuopelnus miesto kultūrai menininkams ar kitiems kultūros darbuotojams.

Apdovanojimo regalijos – renesansinio auksinio su brangakmeniais žiedo, rasto Klaipėdos piliavietėje, tiksli replika bei magistro vardo suteikimą patvirtinantis dokumentas – Klaipėdoje teikiamos nuo 2003-ųjų metų. Šiuo iškiliu apdovanojimu jau pagerbti 40 iškiliausių Klaipėdos kultūros ir meno kūrėjų.

Šie trys žmonės yra didžiausios Klaipėdos kultūros įžymybės.

Rinktis šįkart teko iš devynių pretendentų. Be jau paskelbtųjų miesto kultūrai nusipelniusių klaipėdiečių siūlyti menininkė, grupės „Žuvies akis“ vadovė Goda Giedraitytė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė, poetas Alfonsas Navickas, daug metų veikiančios meno galerijos „Baroti“ vadovė Andželika Baroti, Klaipėdos universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Vasilijus Safronovas, prodiuseris, renginių organizatorius, pedagogas Algirdas Guzauskas.

Pretendentus vertino Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisija, kurią paprastai sudaro miesto meras, savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja bei Kultūros ir meno tarybos nariai.

„Balsavome tris kartus, nes buvo daug pretendentų. Labai džiaugiuosi, kad jau pirmą kartą balsuojant mano pasirinkimas sutapo su kultūros žmonių nuomone. Ir trečią kartą taip pat mano pasirinkimas buvo toks pat, kaip daugumos komisijos narių. Šie trys žmonės yra didžiausios Klaipėdos kultūros įžymybės“, – teigė komisijos pirmininkas Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

M. Sargsyano filme „Tvano nebus“ vaizduojamas karo matricoje sukurtas pasaulis. Pavargęs pagrindinis veikėjas, Pulkininkas, dūlina po išblukusį kraštovaizdį, kuriame neįmanoma net svajoti apie taikią tikrovę. Pulkininkas kaip feniksas krinta ir vėl keliasi, iš naujo kartodamas ciklą, sumaišydamas košmarą su tiesa. Senstelėjęs, pavargęs ir viskuo nusivylęs pulkininkas, kurį vaidina V. Masalskis, kalba apie tai, kaip dabar gyvename, apie mūsų istoriją ir mūsų realybę.

Šiandien M. Sargsyano filmas „Tvano nebus“ pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose. Po raudonojo kilimo premjeros su V. Masalskiu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Šiandien šypsotės, o iš kino ekrano dvelkia begalinis nuovargis ir nusivylimas. Kaip manote, ar metai nuvargina žmogų?

– Bėgant metams gyvenimą ir daugelį jo reiškinių pradedi matyti kitaip. Pradedi galvoti, kad tas matymas gerokai skiriasi nuo to, kurį turėjai, kai buvai dvidešimties. Didžiosios Paslapties, Mirties atradimai prasideda gerokai vėliau. Man įdomu stebėti, kaip senstu, matyti, kad rankos nebe tokios pajėgios, kad sąmonė silpsta, dingsta atmintis. Visada sakau, kad turime mokytis stebėti save iš šalies, tarsi per mus stebinčios kameros, o gal – Dievo akį.

Džiaugiuosi filmo režisieriaus Marato empatija, menininkas privalo būti empatiškas, turi jausti kito žmogaus kančias. Maratui karo tema yra labai svarbi, ji neišgalvota. Man patiko, kad jis nenuėjo lengviausiu keliu – nerodė mums karo baisumų ir žiaurumo ar perdėto heroizmo, žiūrovui jis pateikė daugybę potemių. Jose – ir suokalbiai, ir parduodami organai, ir karo propagandos tema. Mano nuomone, filmą būtina pažiūrėti iki pabaigos, – tai įdomiausia dalis, tarsi apverčianti viską aukštyn kojomis.

Maratas – įdomus, nuoširdus menininkas, neabejoju, jis dar parodys, ką gali.

V. Masalskis / „Tremoros“ archyvo nuotr.

– Toji karo kasdienybė filme – gąsdinanti. Tačiau ji turbūt tokia ir yra, kai mirtis nebetampa įvykiu, o taikoje gyvenantys žmonės nebeskaičiuoja aukų?

– Mes daug ką šitame filme turime susifantazuoti: sprogimus, lavonines, sprogmenų sandėliukus, karo belaisvius, jų kankinimus, pasirinkimą tarp gyvybės ir mirties.

Atvirai kalbant, man liūdna, kad pavargome nuo Ukrainos, kad pasaulis pradeda nuo jo pavargti, o Europa užsimena apie galimas paliaubas. Man taip šlykštu! Matyt, akys atsimerks, kai karas atsiras šalia mūsų, kaip šalia tų ukrainiečių. Jie yra jame, jie kovoja, veikia, prisitaiko. Kai karą stebi iš tolo, nugali hedonizmas – mūsų sotus, sultingas gyvenimas.

– Valentinai, ar režisieriaus patirtis jums padeda, o gal – trukdo, kai kuriate vaidmenį?

– Anksčiau, kai buvau jaunas, mėgindavau patarinėti režisieriams, siūlyti. Dabar suprantu, kad siūlyti nieko negali, nes režisierius mato bendrą vaizdą, jis filmuoja savo viziją. Mes daug kalbėdavomės su Maratu, jis mielai priimdavo mano siūlymus. Buvo įdomu su juo dirbti, nes jis viską mato – pervaidinimus, tai, kad aktoriai norėtų pasakyti daugiau, nei jiems reikia.

– Galima manyti, kad filmo režisierius skelbia pranašystę – tada, kai filmas buvo pradėtas kurti, jis nebuvo toks aktualus...

– Nėra čia jokių išskirtinių ženklų, tikrai. Režisierius tiesiog gerai mato ir girdi, jis jaučia pasaulį. Galiu jums pasakyti tą patį, ką sako Maratas, – karas prasidėjo kur kas anksčiau, aš kariauju nuo 2014-ųjų. Nuo tada miegu su ausinėmis ir neišlipu iš „Youtube“. Aš galiu gerai įsivaizduoti, ką reiškia banditas su automatu ir ką reiškia gyventi teritorijoje, į kurią jis ateina. Kad jis gali išprievartauti tavo žmoną, subadyti tave peiliu, atimti iš tavęs automobilį, tavo turtą. Kad vieną dieną jis gali atidaryti mano sodybos vartus...

Jei Maratas filmo scenarijų būtų pradėjęs rašyti kokiais 2008-aisiais, sakyčiau, tai – įžvalga, tačiau karas jau buvo, tik mes jo nepastebėjome, – kažkoks kenčiantis Ukrainos gabaliukas. Net patys ukrainiečiai buvo tai pamiršę.

Mes turime reikalą su begaliniu barbaru. Rodos, technologijos pažengė labai toli, tačiau jaučiuosi gyvenantis karaliaus Vytauto laikais, kai Aukso orda ėjo į Europą. Taip pat naikindama viską ir griaudama – barbarai. Dabar tą patį matome, tai netikėta ir labai baisu. Man atrodo, Maratas gerai tai perpratęs.

– Valentinai, iš ko surinkote savo vaidmenį? Ar jums teko tarnauti sovietų kariuomenėje?

– Neteko. Buvau sau davęs žodį, kad netarnausiu rusams, ir man pavyko to išvengti. Neatsišaukiau, kai kvietė, neprisiregistravau. Dvejus metus dirbau teatre, kol mane surado, o tada pradėjau eiti per ligonines, melavau, daviau kyšį, kad pripažintų netinkamu.

Vaidmenį kurti man padėjo vaizduotė. Netarnavau kariuomenėje, tačiau labai gerai žinau ir apie ją, ir apie pokario kovas, esu prisiklausęs pasakojimų. Vaikystėje, pamenu, lovoje atsigulęs kariaudavau, buvau tiek prisifantazavęs, kad galėčiau nueiti į mišką, parodyti, kaip iškasti bunkerį ir kaip jame gyventi.

Nebūtina pačiam išgyventi, kad suvaidintum, užtenka įsivaizduoti.

V. Masalskis / „Tremoros“ archyvo nuotr.

– Jeigu staiga karas mus ištiktų, esate jam pasirengęs?

– Nelabai, gal kruopų daugiau nei įprasta namuose. Druskos pirkau, nes iš parduotuvių pradėjo dingti. Turbūt esu per senas paimti ginklą, kurio nė valdyti nemoku. Tačiau mane džiugina jaunųjų užsidegimas, – daug mano studentų įstojo į Šaulių sąjungą. Tą patį daryčiau jų vietoje, o jei reikės, sugalvosiu, kaip kovoti ir kokiomis priemonėmis.

– Ar po „Tvano nebus“ dar jus pamatysime kino ekrane?

– Vaidinau filme „Nova Lithuania“, dabar pasirodė „Tvano nebus“. Labai džiaugiuosi pastarųjų metų Lietuvos kinematografija, esu nustebintas, kokia kino kultūra egzistuoja, koks aptarnavimas, kaip dirba komanda – operatoriai, technikai, vadyba. Ir nepaprastos pagarbos žmogui, vietai, kurioje filmuojama, kiekvienam daiktui.

Buvau pirmasis, kuris rėkiau, kad negalima griauti Lietuvos kino studijos, tačiau dabar matau, kokia puiki jaunų kino žmonių bendruomenė gimė ant tų griuvėsių. Jie atsakingi, punktualūs, žino, ką turi padaryti, ir daro. Visai kitaip nei teatre. Teatro mes nesugriovėme, užtat turime, ką turime, – biudžetinį, pavargusių žmonių teatrą. Šitą problemą ateityje turėsime kažkaip spręsti.

Filmo „Tvano nebus“ kūrimą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, LRT, keli privatūs rėmėjai, pasinaudota mokestine lengvata. Filmą prodiusavo kompanija „Tremora“.

M. Sargsyano kino filmas „Tvano nebus“ šalies kino teatruose – nuo rugpjūčio 19 dienos.

Pažintis traukinyje

G.Padegimas pastatė keletą amerikiečių dramaturgo T.Wilderio pjesių, bet būtent „Mūsų miestelis“ buvo pirmoji. Legendinis režisierius atviras: ši pjesė – vienintelė, kurią perskaičius ištiko kūrybinis katarsis.

„Ją pasiūlė vertėja Lilija Vanagienė, – mes kartu dirbome tuometėje Lietuvos konservatorijoje. Pjesę skaičiau traukinyje „Vilnius–Kaunas“ – skaitant man sruvo ašaros, prašviesėjimo ašaros. Pradėjęs ją statyti, susidūriau su sunkumais, nes daugeliui aktorių ji atrodė tokia padrika ir neveiksminga, sudaryta iš atskirų scenelių – kasdienio gyvenimo nuotrupų, akimirkų, kurios atrodytų neturi reikšmės. Tačiau nepamirškime, kad Leonardo da Vinci yra pasakęs, kad didžiausią prasmę turi tai, kas atrodytų neturi jokios reikšmės, kas nepasveriama, neįkainojama, nenuperkama... Tokia ir yra šito spektaklio prasmė – žmogaus gyvenimo akimirkos nuo gimimo iki mirties. Jame sutelpa labai plati emocija: nuo didžiulio džiaugsmo iki šviesaus liūdesio, kaip tikrame gyvenime“, – sako G.Padegimas.

Scenoje – režisierius

Mačiusieji spektaklį veikiausiai pamena, kad režisierius G.Padegimas per „Mūsų miestelį“ pasirodydavo scenoje kaip režisierius. Kaip ir spektaklio aktoriai, jis rengdavosi kostiumą, grimuodavosi tik, skirtingai nei aktoriai, improvizuodavo.

„Kai šį vaidmenį repetavau kartu su aktoriumi Valentinu Masalskiu, buvau pakritikuotas, bet žinojau, kad autorius jį numatė ne tik kaip personažą, bet ir kaip dokumentinį kadrą spektaklyje: žiūrovų akyse režisierius šį spektaklį kuria, keičia scenas. Dabar mes vartojame terminą „interaktyvus teatras“ , o tuomet – ne, bet spektaklis toks ir buvo: kalbėdavausi su žiūrovais, kviesdavau juos į sceną suvaidinti scenelių", – pasakoja G.Padegimas.

„Nepatikėsite, bet „vaidino“ ir Vytautas Landsbergis, ir Arvydas Sabonis. Veiksmo metu pranešinėjau svarbių „Žalgirio“ rungtynių“ rezultatus – įpindavau juos į spektaklio audinį. Buvo tokia žiūrovė, jau šviesaus atminimo ponia Veverskienė, tuomečio režisieriaus padėjėjo mama, kuri tvirtino, kad matė visus spektaklius Kaune. Buvo ir dar ne vienas dešimtis kartų apsilankęs spektaklyje gerbėjas. Netgi dabar, po 40 metų, žmonės mane gatvėje stabdo ir dėkoja už spektaklį. Prisipažinsiu, man jis tapo ir savotiškais spąstais, – sulaukdavau klausimų, kada bus antrasis „Mūsų miestelis“, – šypsosi pašnekovas.

Nors vėliau statė T.Wilderio „Ilgą Kalėdų vakarienę“ ir daug kitų spektaklių, jo nuomone, „Mūsų miestelis“ liko vienintelis ir nepakartojamas. G.Padegimas intriguoja turįs įdomią T.Wilderio pjesę, kurioje yra personažas autorius ir kuri įprasmintų jo šį lapkritį būsimą kūrybos 50-metį.

Režisierius pabrėžia, kad jo kūryboje visada svarbiausią vietą užima žmogaus ir laiko tema.

Išskirtiniai: legenda tapusį spektaklį kūrė Lietuvos teatro legendos. / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

„Pamenu, vaidinome Sąjūdžio išvakarėse. Prasidėjo naujas laikas Lietuvoje, peržengėme naują ribą. Nors spektaklis nebuvo politinis, apsieita be ideologijų, bet jis visą laiką kaip gyvas organizmas vystėsi kartu kelyje į nepriklausomybę. Manau, jis atliko savo misiją, nes tūkstančiai žiūrovų kartu ėjo keliu į laisvo, oraus, harmoningo žmogaus suvokimą. „Mūsų miestelis“ buvo priimtinas ir suvokiamas žmogui, kuris pirmąsyk atėjo į teatrą, atitiko akademiko pasaulėvoką. Mano manymu, jeigu toks spektaklis atsitinka kūrėjo biografijoje, tai yra nuostabu. Man tai atsitiko“, – nuoširdžiai sako G.Padegimas.

Kasdienybės nepaprastumas

Emilę – merginą, kuri pamilsta kaimynystėje gyvenantį Džordžą, išteka, jauna miršta, suvaidino aktorės Jūratė Onaitytė ir Inesa Paliulytė.

Spektaklio siužetas neįmantrus – jame vieno nedidelio miestelio gyventojų kasdienybė: gimimas, išėjimas Anapilin... Gal tai klaidingas įspūdis. Apie ką šis spektaklis pačioms aktorėms?

„Taip, būtent, atrodytų tokios gyvenimo smulkmenos: įsipjauna pirštą obuolį bepjaustydamas, rytiniai šeimos pokalbiai apie tos dienos orą prie pusryčių stalo, mamos ir dukros pašnekesys joms pupas beveriant... Kiekviena gyvenimo smulkmena tampa iškili, prasminga. Gyvenimo akimirkos po truputį veriasi į žavų vėrinį, tampa himnu Gyvenimui. Artėjant spektaklio finalui, mano herojė Emilė atsisveikina su realiu pasauliu, į kurį buvo trumpam grąžinta, žodžiais: „Ar žmonės suvokia gyvenimą, kiekvieną, kiekvieną jo akimirką, kol dar gyvena!?“ – pasakoja nuo pirmos premjeros spektaklyje vaidinusi J.Onaitytė.

Emilė jau po mirties vienoje scenoje į pasaulį grįžta savo gimimo dieną, vasario 11-ąją, kuri ir J.Onaitytės gimimo diena. Tartum kokia mistifikacija. O gal ir daugiau keistų momentų nutikę vaidinant?

„Mūsų miestelis“ yra apie laiko tekėjimą, apie buvimą čia, žemėje, gimstant, įsimylint, ištekant, auginant vaikus, aižant pupas, galop – mirštant.

„Vienas spektaklis man buvo visiškai kitoks, savitas, ilgam įsiminė. Po turistinės kelionės buvusioje Jugoslavijoje, kur įvyko tragiška avarija, netrukus turėjau vaidinti „Mūsų miestelyje“. Per visą tą laiką po katastrofos aš buvau nykioje tuštumoje, prislėgta nelaimės, ištikta šoko, kad net neįstengiau išlieti nė vienos ašaros, lyg būtų išdžiūvę ašarų kanalai. Spektaklio trečiame veiksme Emilė, trumpam grąžinta iš mirusiųjų pasaulio į realų gyvenimą, šaukia, kad ją grąžintų į jos kapą. Kai atėjo tas momentas, aš pajutau, kad dabar iš manęs išsiveržia rauda, kad dabar išliesiu skausmą. Ir... tą sekundę dingo šviesa, trumpam išsijungė visa technika. Man reikėjo milžiniškų pastangų ir valios, rankomis užčiaupus burną, suvaldyti tą raudos laviną ir pralaukti spengiančioje tyloje ir tamsoje, kol vėl atsiras šviesa. Tai buvo lyg skausmingas išbandymas", – prisiminimais dalinosi aktorė.

Aktorė, režisierė J. Onaitytė tai, kad spektaklis gyvuoja dešimtmečius, vadina kūrybine sėkme. „Iš tiesų, pirmiausia pageidautina puiki profesionali pjesė. Spektaklio idėja, tema turėtų liesti įvairaus amžiaus ir skirtingų įsitikinimų žiūrovų širdis, o pats spektaklis surežisuotas „nesugadinant“ pačios pjesės. Scenografija, kostiumai, muzika jautriai ir tiksliai turėtų papildyti ir padėti atskleisti spektaklio sumanymą.

Visas kūrybinis ir techninis spektaklio kolektyvas turėtų dirbti vienu kvėpavimu, su meile spektakliui, būti bendrakūrėjais. „Mes, aktoriai, turėtume ne tik atlikti gerai savo darbą, bet būti tą vakarą kūrybos vyksmo stebukle, jo procese. Daug, oi, daug kas turėtų sueiti į vieną bendrą tašką – kūrybos tikslą. Tačiau būna, kad spektaklio tema tampa jau neaktuali, pasislenka šonan. Būna, kad mes, aktoriai, praaugame personažus, senstame, sensta ir spektakliai...“ – sako J. Onaitytė.

Išskirtiniai: legenda tapusį spektaklį kūrė Lietuvos teatro legendos. / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Spektaklyje vaidino daug žinomų teatro aktorių: Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė, Robertas Vaidotas, Viktoras Valašinas. Paklausta apie šio spektaklio atmosferą užkulisiuose, teatro koridoriuose, I.Paliulytė pratęsia vaidinusių kolegų sąrašą: dar ir Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė. „Dar daugelis kitų, dabar jau esančių kitoje dimensijoje „kitame miestelyje“... Nuostabi atmosfera. Gyvenimo ir mirties laikrodis tarsi tiksėjo vienu ritmu su mūsų gyvenimais, jautrumu, meile, juokavimais... Visus juos mylėjau, kaip ir patį spektaklį, kurio dalelė visam liko mano širdyje", – sako ji.

Spektaklis buvo gausiai lankomas, nes, anot I.Paliulytės, scenoje matė gyvenimą, kurio ilgėjosi, troško, kaip išsipildžiusio darnaus pasaulio modelio. „Tai buvo apie mus, apie juos, apie „mažus“, paprastus žmones ir jų gyvenimus. Jie, žiūrovai, gyvendavo kartu su mumis ir mirdavo kartu, juokdavosi ir verkdavo. Tu tarsi kvėpuodavai kartu su pilnutėle žiūrovų sale. Beje, tokią nosinaičių jūrą žiūrovų rankose mačiau tik po spektaklio „Ilga Kalėdų vakarienė“, – pastebėjo pašnekovė.

Kalbėdama apie T.Wilderio kūrinį, I.Paliulytė priminė paties autoriaus žodžius: tai esanti „paprasta pjesė, kurioje egzistuoja visos sudėtingos temos, ir tai sudėtingiausia pjesė, kurioje aš su meile pasakoju apie pačius paprasčiausius pasaulyje dalykus.“

„Mūsų miestelis“ yra apie laiko tekėjimą, apie buvimą čia, žemėje, gimstant, įsimylint, ištekant, auginant vaikus, aižant pupas, galop – mirštant... – sako I.Paliulytė. – Man paprastumas ir yra gyvenimo esmė, kaip T.Wilderis sakė: paprastai apie tai, kas sudėtinga. Emilė – mergaitė, gyvenanti patį paprasčiausią, kupiną mergystės svajonių gyvenimą: pamilti, ištekėti, būti mama... Atrodo, taip paprasta, naivu, o juk tai – apie pasaulio sutvėrimą. Emilė taip skaidriai gyveno, ištekėjo, mirė, ir tas pomirtinis gyvenimo skerspjūvis, kada praregi, kad gyvenai „užrištomis“ akimis, nematydamas to, kas svarbiausia, neįsiklausydamas, praleisdamas, nestabteldamas...“

Po daugelio metų rašydama pjesę „Anderseno gatvė“ ji sako mintimis grįžusi į užburiančią „Mūsų miestelio“ atmosferą ir meilingai, pagarbiai „pasiskolinusi“ pjesės struktūrą – pasakojimą ir finalinio monologo akcentus.

Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimą, valstybinės pensijos jiems bus mokamos nuo sausio 1 dienos.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, asmenys, kuriems skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, sulaukę pensinio amžiaus, turi teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

Ši pensija šiuo metu siekia 234 eurus.

Ją skiria Vyriausybė pagal Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos teikimą.

Pagal SADM teikimą valstybinės pensijos jiems būtų mokamos nuo sausio 1 dienos.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, asmenys, kuriems skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, sulaukę pensinio amžiaus, turi teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

Ši pensija šiuo metu siekia 234 eurus.

Ją skiria Vyriausybė pagal Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos teikimą.

Pamatyti naujausios režisieriaus kino juostos raudonu kilimu žengė žinomos kino ir pramogų pasaulio žvaigždės bei  kiti garbūs svečiai.

Ant raudonojo kilimo buvo galima sutikti „Sinefilijoje“ vaidinančias kino žvaigždes – Vytautą Kaniušonį, Vytautą Anužį bei pagrindinius vaidmenis atlikusius jaunuosius aktorius – Vestą Šumilovaitę – Tertelienę ir Luką Malinauską. Į renginį atvyko ir kviestiniai svečiai renginių vedėjas  Dainius Martinaitis, aktoriai  – Monika Bičiūnaitė, Nijolė Narmontaitė, Andrius Paulavičius, Saulius Kizas, režisieriai – Mykolas Vildžiūnas, radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė su vyru televizijos prodiuseriu Marijumi Gradausku, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Kultūros ministerijos kancleris Rolanas Kvietkauskas, televizijos laidų vedėja  Aistė Stonytė, legendinis kino operatorius  Algimantas Mikutėnas su žaviąja savo antrąja puse, aktore – Gražina Baikštyte, filmo prodiuserė Ulijana Kim su vyru, režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu, festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja Vida Ramaškienė ir kt.

Premjeros svečiai turėjo progą pamatyti jaunatvišką, provokuojantį, ekstremalų, dinamišką, kupiną aštrių dialogų, humoro, netikėtų situacijų režisieriaus braižą. Tikrieji sinefilai galėjo nesunkiai atpažinti detales iš pasaulinio garso režisierių R. Polianskio, L. von Triero, Dž. Džarmušo filmų, kuriems režisierius jaučia dideles simpatijas.

Vakaro šeimininkas Algimantas Puipa, išvydęs gausų būrį svečių, neslėpė jaudulio. „Jaučiu palengvėjimą. Kartu su filmavimo komanda padarėme didžiulį darbą. „Sinefilija“ atnešė didžiulių iššūkių. Kiekvienas kūrybinės grupės narys stengėsi įnešti naujų idėjų, naujų minčių. Visiems, kas buvo su manimi jaučiu didžiulį dėkingumą“,  – savo mintimis dalijosi režisierius.

Juodoji komedija „Sinefilija“ pasakos devynias tarpusavyje susijusias istorijas. Jų centre jaunas aktorius Rolandas, laviruojantis ties absurdo riba, į kurią vaikiną įtraukia netikėtos pažintys.  Atsitiktinis susitikimas su „pačiuožusiais“ Teodoru  ir Gabija įsuka Rolandą į „stogą raunančių“ įvykių sūkurį iš kurių išeiti nebeįmanoma.

Filme „Sinefilija“ taip pat vaidina: Juozas Budraitis, Valentinas Masalskis, Kostas Smoriginas. Filmo prodiuserė Ulijana Kim.

Kino juostą, į kurią režisierius sudėjo 40 – ties metų darbo kine patirtį, žiūrovai galės pamatyti didžiuosiuose ekranuose nuo gruodžio 3 dienos.

Centre – ryški meno asmenybė

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesės „Raudona“ centre – viena ryškiausių XX a. pokario šiuolaikinio meno asmenybių Markas Rothko.

Veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje Rothko studijoje Niujorke. Dailininko padėjėju įsidarbina jaunas tapytojas Kenas. Tuo metu M.Rothko gauna užsakymą sukurti monumentalius tapybos darbus prabangiam restoranui „Four Seasons“, naujai suprojektuotame tuomečio Amerikos architektūros pažibos Ludwigo Mieso van der Rohe „Seagram“ pastate. Jaunasis M.Rothko padėjėjas Kenas ginčija mokytojo pasirinkimą. Apsilankęs restorane ir pamatęs, kad jo darbai čia taptų tik visuomenės elito susibūrimų apipavidalinimu, M.Rothko nutraukia susitarimą ir grąžina užsakovo pinigus...

Ieško ryšio su jaunąja karta

M.Rothko tvirtai laikėsi nuomonės, kad menininko tiesa yra aukščiau už visuomenės interesus: „Meno dalykuose mūsų visuomenė skonį vertina labiau už tiesą ir keičia savo skonius kaip kepures ar batus.“ Ir nors M.Rothko nepaliko mokinių, jo kūrybinė pozicija įkvepia ne vieną jauną menininką. Ryšio su jaunyste, nauja karta savo spektaklyje ieško ir M.Rothko vaidmenį kuriantis V.Masalskis, dirbantis kartu su trimis jaunais menininkais.

„Kai perskaičiau šią pjesę, supratau, kad ji tikrai verta dėmesio, kaip ir joje veikianti asmenybė, – dalijosi mintimis spektaklio režisierius ir M.Rothko vaidmenį jame atliekantis V.Masalskis. – Galima sakyti, kad tai – elitinė pjesė, gili savo problematika. Čia svarbi menininko senėjimo tragedija, taip pat jo supratimas, kad ateina kita karta. Pjesė parašyta apie ateinantį, o ne apie nueinantį žmogų. Nors M.Rothko tragedija juntama visos pjesės metu. Jis iš tiesų nusižudė 1970 metų vasario 25 dieną.“

Dviejų menininkų susidūrimas

„Man asmeniškai suprantamas M.Rothko tragiškumas, jutimas, kad senstantis menininkas turi pasitraukti ir užleisti vietą ateinančiam. Ateina toks metas kai suvoki, kad tavo menas yra laikinas. Man atrodo, kad menininkas ir pats menas gyvena kartu su esamuoju laiku. Jo istorinė vertė yra antikvarinė. Menas yra visuomenės žadintojas, skatintojas, jis kaip veidas, su kuriuo žmogus gimsta ir miršta. Manau, kad tokia yra meno funkcija, paskirtis. Todėl gyvas menas visada turi atsinaujinti. Visais laikais į meistrų vietą ateina jauni žmonės su didelėmis pretenzijomis, su savo įsitikinimais. Pjesėje „Raudona“ vaizduojamas dviejų menininkų susidūrimas: jauno, pradedančiojo ir pagyvenusio menininko, išbandžiusio daug ką, turinčio savo vertybių skalę, patirtį. Iš principo tai yra kartų, požiūrių sankirta. Įdomu stebėti, kaip ta kultūrinė patirtis, kuri suformavo M.Rothko, reiškia visai ką kita jaunam menininkui. Savo spektaklyje siekiu parodyti nueinančio ir ateinančio menininkų sankirtą. Apčiuopti iš jos kylančias problemas“, – teigė V.Masalskis.

Spektaklyje „Raudona“ vaidina V.Masalskis, Mantas Zemleckas, Donatas Želvys. Spektaklio dailininkas – Mykolas Sauka, kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė.

Spektaklis bus rodomas Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje spalio 28 d. 18.30 val. Bilietus platina „Tiketa.lt“.

Pristatome pokalbį su pagrindinį Režisieriaus vaidmenį spektaklyje "Mūsų miestelis" atliksiančiu aktoriumi Valentinu Masalskiu.

– Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Joje išryškėja paprasti žmonių gyvenimai, tačiau persmelkti suvokimo tų pačių dalykų kaip ir šiandien: gimimo, vaikystės, brandos, santuokos, mirties nuojautos. Kodėl, praėjus tiek daug metų, žmonėms vėl reikia visa tai priminti?

– Reikia priminti ne apie mirtį, o apie gyvenimą, apie mūsų būtį. Kaip sako pjesės autorius, reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum, ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum. Thorntonas Wilderis nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo. Dažnai žmonės ieško stebuklo. Bet aš stebuklą matau, pavyzdžiui, pavasarį, kada skleidžiasi žalias medžio lapas. Sebuklą matau, kai tas pats medis numeta lapus, kai žolė rudenį nustoja augti ir pradeda laukti žiemos. Ir visi šitie stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Mes paprasčiausiai įsibėgėjame ir bėgame per tą gyvenimą. Būtent apie tai ir yra ši pjesė.

– Ką jums, kaip aktoriui, reiškia ši pjesė?

– Man ši pjesė yra neįtikėtino grožio. Aš ją labai mėgstu ir gerbiu. Ji man visada išspaudžia ašaras. Ne dėl to, kad pjesė liūdna, o dėl jos grožio ir harmonijos. Ši pjesė kaip muzika, kurios besiklausydamas dažnai pravirkstu dėl harmonijos, kurios nėra mūsų gyvenime. Gyvenime dažniausiai mes gauname per galvą. Jis yra brutalus, greitas, keistas. O muzika yra tai, ko gyvenime nėra. Kai menas pasiekia tai, ko gyvenime nėra, mes verkiame. Ne iš liūdesio, bet tiesiog dėl grožio ir paprastumo. Todėl ši pjesė man ir yra kaip muzika. Aš girdžiu joje pagautą būties egzistencijos muziką. Ne natomis, o žodžiais ir veiksmais.

Mes taip pat prarasime savąjį "aš". Aš nežinau kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

Pjesė jau pirmame veiksme pasako mums, kad joje bus kalbama apie rimtus dalykus, tačiau jie nėra skaudūs. Juk mirtis tokia ir turėtų būti. Ji nėra netektis. Ji yra išlydėjimas į kelionę.

Šiandien mes praradome mirties pojūtį. Praradome patį svarbiausią dalyką – laidotuves. Mes nebegedime tris dienas kaip seniau. Mes nebeišlydime mirusiojo anapilin, nebepabūname su juo tomis paskutinėmis atsisveikinimo akimirkomis. Tiesiog atliekame labai greitas procedūras ir išnykstame. Juk laidotuvės mirusiajam nebereikalingos. Jos reikalingos mums, gyviesiems. Ir reikalingos tam, kad prisimintume, jog mes taip pat išeisime. Turi įvykti atsisveikinimo akimirka, nuo kurios prasideda branginimas to, ką neišvengiamai prarasi. Būdamas vaiku, aš stebėdavau suaugusiuosius: kaip jie sėdi, ką kalba prie mirusiojo. Man labai nepatikdavo kvapas ir netgi maistas. Aš niekada nevalgydavau gedulingų pietų, nes man tai atrodydavo neteisinga. Tik vėliau supratau, kad galima valgyti, nes tai irgi yra viena iš mūsų buvimo apraiškų. Bet iki tol aš būdavau su mirtimi, su ta netektimi ne tik kaip su savo artimo, motinos arba tėvo, bet ir savo paties. Mes taip pat prarasime savąjį "aš". Aš nežinau, kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

Tema: spektaklio veikėjai buities paprastume atranda atsakymus į esminius būties klausimus. (Organizatorių nuotr.)

– Kaip manote, ar neateis toks laikas, kai šis bėgimo, susvetimėjimo ir mėginimo gyventi pagal planą burbulas vieną dieną sprogs? Ar nebūsime priversti sugrįžti į gyvenimo paprastumą, lengvumą?

– Į ką mes evoliucionuojame, kur mes keliaujame ir kas yra iš mūsų numatyta padaryti (arba ką mes patys iš savęs darome), aš nežinau. Aš tik žinau, kad mes gyvename kitaip, nei gyvenome prieš tai. Yra likę labai daug panašumų: tos pačios emocijos, be kurių žmogus negali išgyventi šioje žemėje, niekur nedingo meilė, ištikimybė, tarnystė, rūpestis kitu. Bet mes ateiname į kažkokias kitas fazes. Galbūt tikrai žmonija turės sustoti ir sustabdyti save nuo to bėgimo.

– Pirmą kartą šią pjesę pastatė Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas. Ji buvo rodoma net 19 metų.

– Man atrodo, kad tada spektaklį išlaikė pati pjesė. Nuo tada žmonės pamilo ir T.Wilderį. Pasiūliau statyti šią pjesę režisieriui Dariui Rabašauskui tam, kad ji įgautų naują kvėpavimą mūsų erdvėje.

– Kaip manote, ar tada rodoma pjesė nebuvo tautos laisvės troškimo simbolis? Juk pirmasis "Mūsų miestelis" atsirado sovietmečiu?

– Ir tada, ir dabar pjesė simbolizavo tą patį – žmogaus būtį. Bet kokios sistemos, valdžios griūva, palyginti su būties egzistencijos prasme. Tuo šita pjesė ir yra graži, nes ji nekalba apie jokias socialines atskirtis, politines santvarkas, laisvę ar nelaisvę. Ji kalba apie žmogaus buvimą šioje žemėje, šioje palaukėje. Ir apie tai, kaip žmogui nugyventi toje palaukėje, kad nebūtų gėda numirti.

– Šioje pjesėje vaidinsite pagrindinį – Režisieriaus vaidmenį.

– Su šiuo vaidmeniu buvo įdomi istorija. Režisierių turėjau vaidinti jau tada, kai pjesė buvo pirmą kartą statoma. Bet aš atsisakiau, nes buvau per jaunas šiam vaidmeniui. Negalėjau išeiti prieš žmones ir mokyti juos, kas yra gyvenimas. Juk šio personažo misija – būti vedliu, kuris be jokio spaudimo pasakoja ir atveda visą žiūrovų salę į mirties ir laidotuvių tašką. O dabar aš jau galiu jį vaidinti, nes truputėlį mačiau gyvenimo, truputėlį žinau, kas yra druska, kas yra duona, kas yra pipirai. Truputį žinau, kas yra kraujas, kas yra ašara. Dabar jau galiu šiek tiek atsitraukti. Norint kalbėti apie gyvenimą, reikia jame nebūti. Kai žmogus pradeda subręsti, jis pradeda matyti šią dieną ir jos svarbą visai kitaip. Tada žmogus pradeda suprasti, kiek daug toje dienoje jis nematė, koks neįžvalgus buvo.

Kai buvau vaikas, mano Dievas buvo laikrodis. Bobutė mane atsivesdavo į bažnyčią, o aš žiūrėdavau į laikrodį, ten pakabintą, ir melsdavausi, kad tik greičiau tos Mišios pasibaigtų, nes noriu bėgti žaisti. Šitą Dievą aš taip mylėjau, kad galėjau ir poterius jam sukalbėtI. Paskui Dievas kito. Šiandien jis įvairus, tai ir paslaptis, ir kvantinė chemija, ir dalelė, ir nežinojimas, ir pats gyvenimas, ir drugelio efektas, ir chaosas, ir žvaigždynas, galaktika. Jis yra visur. Ir tame pačiame laikrodyje.

Kas? spektaklis "Mūsų miestelis".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? sausio 16 d. 18 val.

Laikinumo akimirką

Yra jau net susiformavęs pokštas, kad kone kas antras užsienyje žinomų žmonių turi sąsajų su Lietuva. Ne išimtis ir M.Rothko (1903–1970). Arba Markas Rotkovičius (Markus Rothkowitz). Jis gimė Lietuvos žydų šeimoje, pasitraukusioje į Latviją (Daugpilyje yra įkurtas M.Rothko meno centras), o dar vėliau – į Ameriką.

Dailininko biografija itin įdomi ir verta ne vienos knygos, nes jis buvo tas menininkas, kuris keitė dailės istoriją, savo kūryba atversdamas visiškai naują jos puslapį. Bet apie konkrečius dailininko gyvenimo faktus, kaip kad ir savižudybė, spektaklyje tiesiogiai nekalbama. Ne tai rūpi režisieriui. Lyg novelės žanre jis fokusuoja dėmesį į vieną be galo svarbų jo gyvenime momentą, tarp eilučių nubrėždamas ir likusius jo dramatiškos būties kontūrus. Tai akimirka, kai dailininką aplanko suvokimas, kad jo laikas baigėsi. Kalbant istoriškai, tai šeštasis dešimtmetis, kai abstrakčiajam ekspresionizmui mirties nuosprendį paskelbė popmenas.

Spektaklyje veikia tik du personažai – V.Masalskio Rothko ir aktoriaus Manto Zemlecko (kituose spektakliuose vaidina aktorius Donatas Želvys) kuriamas jaunas tapytojas Kenas. Pastarasis įsidarbina M.Rothko studijoje asistentu.

Veiksmas vyksta čia, kiekvieną darbo dieną jiems susitinkant ir kalbantis apie dailę, meną apskritai, jo prigimtį, kitus žinomus dailininkus ir jų pačių gana skirtingas pasaulėžiūras ir asmenines patirtis. Ar jie stovi vienas priešais kitą, ar sėdi, ar kažkurį darbą dirba kartu, – tarp jų nuolat vyksta dialogas. Net ir tada, kai visiškoje tyloje kiekvienas jų panyra į savo vidų. Tai ir yra visas spektaklyje vykstantis išorinis įvykis.

Tačiau spektaklyje įvyksta labai daug. Pačią esmę – tam tikro įvykio jausminę esenciją – perteikiantys dialogai nutapo itin gyvą to meto elitinio meno atmosferą, jo pralaimėjimu paženklintą kovą su stipriai išpopuliarėjusiu masinę kultūrą reflektuojančiu popmenu ir svarbą prarandantį M.Rothko kūrybinį maištą.

Emocinė švara

"Raudona" – ypač išgrynintas, švarus spektaklis. V.Masalskis išmeta iš siužeto, scenos erdvės, personažų sielų visa, kas yra nereikalinga, užteršta ir netikra. Net pyktis ir skausmas čia tokie gryni, kad imi jais žavėtis. Tokiu būdu režisierius itin taikliai perteikia M.Rothko kūrinių išskirtinumą – tapymą didelėmis spalvų plokštumomis, visiškai atsisakant to, kas yra išoriškai realu.

Dailininkui spalva – tai emocija, į spalvos dėmę sutelpanti tam tikra žmonijos jausminė patirtis. Raudona spalva spektaklyje įgyja simbolinę vilties reikšmę. Vilties, kad dvasinės žmogaus prigimties nepasiglemš banalybė. Vilties, kad ir pats M.Rothko toliau tikės savo darbo svarba, nors nuojauta sako ką kita.

M.Rothko buvo mesijas. Jis pats apie save taip manė, o ir kiti formavo tokią nuomonę. Kartu jis buvo itin dramatiška asmenybė. Anot jo, nėra didesnio išbandymo, kai menininkas tampa žinomas ir vertinamas dar būdamas gyvas. Jo nedomino vakarėliai, alkoholis ir moterys. Priešingai, jis buvo asketas, mėgo vienatvę ir savo paveiksluose kalbėjo apie amžinus dalykus. Į savo paties nutapytus paveikslus jis žiūrėdavo valandų valandas.

Šis aspektas spektaklyje atskleidžiamas itin jautriai. Abu personažai stebi nematomus ant nematomos sienos kabančius paveikslus, jų spalvas ir prasmę. Sėdėdamas žiūrovų salėje matai priešais stovinčius aktorius ir virš tavęs žvelgiančias jų akis, sudrėkusias, apstulbusias, drąsiai nardančias po nežemiškos realybės erdves. Jose matai atsispindinčias įsivaizduojamų paveikslų spalvas, lyg raktus, atrakinančius duris į tik išrinktiesiems galimą pasaulį. Kas ten yra, į ką ištisas valandas žvelgdavo dailininkas, vaizduotėje leidžia pamatyti vien tik aktorių akių virpesiais ir keli jų ištarti paprasčiausi trumpi sakiniai. Genialu!

Žiaurumo mokykla

M.Rothko turėjo daug privilegijų. Ne tik žvelgti į amžinybę ir joje vykstančius paprastam mirtingajam sunkiai suprantamus konfliktus, bet ir teisę nekęsti žmogaus, teisti jį. Arba bent jau pasislėpti po tokia kauke.

Tai ypač išryškėja jo ir Keno santykyje. V.Masalskis įkūnija ne tik menininko kaip mesijo, bet ir kūrėjo daug platesne prasme archetipą. Jo Rothko – griežtas, egoistiškas, negailestingas, kritiškas, pavydus, reiklus, nenorintis pripažinti kito autoriteto, gąsdinantis, turintis galią griauti, keisti kitų likimą. Jis kartkartėmis yra netgi despotiškai žiaurus pas jį dirbančio jaunojo tapytojo atžvilgiu. Trokšta, kad šis žavėtųsi tik juo vienu, nors pats visiškai nesidomi jo gyvenimu ir kūryba. Draudžia kartu tapyti ir jam patarinėti.

Bet kartu tai yra jo mokyklos metodai, mokantys jaunąjį mokinį būtinybės norėti ir drįsti būti savimi. Vis dėlto V.Masalskio personažas ne toks kraštutinai kategoriškas, kaip kad J.Logano pjesėje. Jo mokinys jam rūpi ir jis jį išklauso. Nors jis ir rūstus, jo vidinis pasaulis stipriai traukia, norisi būti šalia jo net ir tada, kai jo neviltis grubiai spiria ne tik Kenui į sielą, bet ir tiesiogine prasme aktoriaus koja į pasitaikiusius daiktus.

Režisierius itin taikliai perteikia M.Rothko kūrinių išskirtinumą – tapymą didelėmis spalvų plokštumomis, visiškai atsisakant to, kas yra išoriškai realu.

M.Zemleckas kuria nuolankaus ir mandagaus jaunuolio portretą. Praėjus daugiau nei pusei spektaklio jo personažą stebi su nepasitikėjimu ir nusivylimu, mat jis mažai kinta, neatskleidžia savo emocijų, būna tik dar vienu instrumentu mokytojo rankose. Jis menkai primena maištaujantį ir ambicingą menininką.

Žinant aktoriaus kūrybinį potencialą, kyla įvairiausių minčių. Pirmiausia topteli klausimas, nejaugi ir V.Masalskis, kaip ir M.Rothko, toks pats žiaurus? Tačiau, spektakliui krypstant pabaigos link, transformacija įvyksta: M.Zemlecko Keno ligi tol išblyškęs veidas parausta, įkaista iki raudonumo, jam atvirai išsakant viską, ką jis iš tiesų galvoja apie savo mokytoją ir apie to laiko meną ir jo suvokimą.

Į M.Rothko širdį jis susmeigia daug nematomų kardų. Tiek daug, kad šis finale jam liepia išeiti ir daugiau nebegrįžti, paskęsdamas savo paties dramatiškoje neišvengiamybėje. Šis virsmas įtikina, spektaklio audinyje yra natūraliai būtinas, vis dėlto lygiaverčiais greičiau tampa aktorių vaidinami dailininkai, o ne jie patys. Neginčijamai sceninės emocijos meistru išlieka V.Masalskis. Tačiau režisieriui ne visai sėkmingai pavyksta atsiriboti nuo kituose spektakliuose jo kuriamų vaidmenų stilistikos. Tuo tarpu M.Zemleckas ieško nestandartinių, išskirtinai šiam personažui būdingų ir kartu šiandienos jaunam žmogui artimų charakterio savybių. Tad šia prasme laimi pastarasis.

Tik tai, kas tikra

Kaip scenos dailininkas spektaklyje debiutuoja jaunosios kartos skulptorius Mykolas Sauka. Stiprus debiutas. Jo logiškame scenovaizdyje – tik tai, kas yra panaudojama. Įprastai ir originaliai. Tai daugybė baltų skirtingo dydžio dažų kibirų, vonelių, teptukų, indų su pigmentais, pilko metalo stumdomos lentynos ir dvi kėdės. O visa vaidybos erdvė juodose scenos grindyse apibrėžiama balta juosta ir apšviečiama keliomis lempomis. Nespalvotas scenovaizdis kontrastuoja su personažų jausmine palete, kurioje daug ryškių spalvų, tarp jų – ir gryna raudona.

Stumdomos metalinės konstrukcijos jautriai reaguoja į santykį tarp personažų. Jos atskiria skirtingus dviejų dailininkų pasaulius, dvi skirtingas epochas, priešingas stovyklas karo lauke, priartėja viena prie kitos, užsimezgus artimesniam kontaktui, arba visiškai susijungia ir, padengtos balta drobe, virsta didžiuliu paveikslu.

Akivaizdu: scenografui buvo labai svarbu sukurti tokį pojūtį, kad atrodytų, jog ši istorija vyksta 2018 m. Tikslas pasiektas. O jį įgyvendinant svarų indėlį įneša ir kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės kurta šiuolaikiškumo dvasios prisotinta, su amžinumo dvelksmu susipynusi muzika.

Sprendimas išoriškai neparodyti konkretaus laiko ženklų spektakliui suteikia gilesnės filosofinės gelmės. Jo siužetas virsta kur kas daugiau nei praėjusiame amžiuje vykusiais dviejų menininkų pokalbiais. Žiūrėdamas į Rothko ir Keną, į V.Masalskį ir M.Zemlecką, kartu matai ir visą žmogaus istoriją, matai save. Belieka tik pasirinkti, kuriai pusei atstovauji – išeinančiųjų ar ateinančiųjų. O jos čia susiduria ne vien skaudžiai, bet ir linksmai.

Aktoriai kalba gyva ir šių dienų žmogui artima kalba, kurioje išlieka tie pjesės sakiniai, kurie padeda perteikti tik pačias gryniausias psichikos nuotaikas. Nuoširdų šypsnį, jaučiant šalia alsuojant kažkam fatališkai tragiškam. Tai tyras gurkšnis to, kas yra tikra, retai pasitaikantis mūsų vadinamajame klasikiniame, ir ne tik, teatre.

Tiek M.Rothko, tiek V.Masalskiui pats svarbiausias dalykas kūryboje – emocija. "Raudonoje" ji tampa tokia paprasta ir kartu tokia elitinė, kad išėjęs iš spektaklio supranti, kiek mažai težinome, kas apskritai ji yra.