Apdovanojimai buvo įteikti Klaipėdos piliavietėje, antradienį–trečiadienį uostamiestyje vykusio paminklosaugai skirto seminaro metu, pranešė KPD.

„Klaipėdos kraštas atrandamas iš naujo, pastaruoju metu atgyja daugelis paveldo objektų, džiugina sutvarkyta Klaipėdos piliavietė, ketinimai atstatyti Šv. Jono bažnyčią. Klaipėda išskirtinė ir dėl dėmesio povandeniniam kultūros paveldui, turime 18 jau įteisintų povandeninio kultūros paveldo objektų“, – sakė apdovanojimus įteikęs KPD direktorius Vidmantas Bezaras,

Pasak pranešimo, profesoriui V. Žulkui apdovanojimas skirtas už ilgametį darbą kultūros paveldo srityje, povandeninės archeologijos mokyklos kūrimą Lietuvoje ir atstovavimą šaliai tarptautinėse organizacijose.

Padėkos ženklais už ilgametį darbą muziejininkystės ir dvarų paveldo išsaugojimo srityje, naujam gyvenimui prikeltą Kretingos dvarą apdovanota Vida Kanapkienė, už ilgametį vadovavimą daugelį Vakarų Lietuvos regiono kultūros paveldo objektų restauravusiai bendrovei „Pamario restauratorius” – Aldas Kliukas.

Denisas Nikitenka apdovanotas už nuolatinį rūpestį Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kultūros paveldu, visuomenines akcijas jų išsaugojimui ir pristatymą žiniasklaidoje, o Rūta Končiutė-Mačiulienė – už vietos bendruomenių telkimą Žemaitijos kultūros paveldo išsaugojimui ir nuoseklų paveldo sklaidos ir propagavimo darbą.

Iš Klaipėdos – sveikinimai

Minėdamas prijungimo prie Lietuvos 100-metį didžiausias šalies kurortas pasipuošė. Milžiniška Palangos vėliava prie miesto riboženklio pasitinka kiekvieną atvykstantį.

Pagrindinėse kurorto gatvėse apšvietimo stulpai mirga ant jų iškeltomis vėliavėlėmis, o jūros tiltas virto tikra vėliavų alėja.

Sukakties proga visą Lietuvą ir ypač palangiškius sveikino aukščiausius valstybės postus užimantys asmenys. Savo džiaugsmu viešai dalijosi ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

„Kokia šiandien būtų Lietuva, jei tuomet, 1921-aisiais, Tarptautinė arbitražo komisija būtų priėmusi kitokį, mūsų šaliai nepalankų sprendimą? Turbūt, neįmanoma tiksliai atsakyti, tačiau aišku viena – tąkart praradę būtume labai daug. Be Palangos Lietuva būtų kitokia. Džiaugiuosi, kad jau šimtą metų Palanga yra neatsiejama Lietuvos dalis, kad savo šalies sudėtyje turime ne tik šį unikalų, kultūrinio grafų Tiškevičių paveldo turtingą kurortą, bet ir platesnį priėjimą prie jūros. Čia, Palangoje, girdisi Baltijos ošimas ir žuvėdrų klyksmai, čia akį traukia sniego baltumo paplūdimiai ir unikalios kopos, čia kvepia pušynai ir kiekvieną vakarą dangų nudažo į jūrą besileidžianti saulė. Čia gyvena žmonės, kurie nuoširdžiai myli savo miestą ir didžiuojasi esantys palangiškiai“, – kurorto žmones poetiškai sveikino Š.Vaitkus.

Simbolis: rūko apgaubta Palanga šiomis dienomis pasitinka milžiniška miesto vėliava. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Sveikindamas su švente palangiškius Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas savo „Facebook“ paskyroje teigė neįsivaizduojantis Lietuvos be Palangos, o Palangos – be poilsiautojų pamėgtų paplūdimių, pušynų, istorinio Kurhauzo, šurmulio garsiojoje J.Basanavičiaus gatvėje, muzikos vakarų, teatralizuotų akcijų ir daugybės kitų išskirtinių kultūrinių reiškinių.

„Linkiu Palangos miestui ir toliau skleisti savo jaukų žavesį, o visiems jo žmonėms – sėkmės ir kuo geriausios kloties, puoselėjant ir kasdieniu darbu prisidedant prie šio nuostabaus Lietuvos kurorto klestėjimo“, – parašė V.Grubliauskas.

Išugdė keturis signatarus

Vardydami dalykus, verčiančius didžiuotis kurortu, valstybės vadovai minėjo Palangos progimnazijos reikšmę visos besikuriančios Lietuvos gyventojams.

Joje mokėsi keturi būsimi Nepriklausomybės Akto signatarai, o vienas jų vėliau tapo Lietuvos prezidentu.

Praėjusio šimtmečio pradžioje čia mokėsi nuo Anykščių, iš Užunvėžių kaimo atvažiavęs Steponas Kairys, nuo Taujėnų, iš Užulėnio kaimo atvykęs Antanas Smetona, nuo Švėkšnos pusės čia mokėsi du būsimieji politikai: Jurgis Šaulys iš Balsėnų kaimo ir Kazimieras Steponas Šaulys iš Stemplių. Visi jie vėliau dirbo Lietuvai ir garsino savo kraštą.

Šį faktą dabar primena neseniai Palangos centre įrengta Signatarų alėja.

Emocijos: meras Š.Vaitkus džiaugiasi, kad kurorte gyvena žmonės, kurie nuoširdžiai myli savo miestą. (Vytauto Petriko nuotr.)

Konkuravo su latviais

Minint šimtametę istoriją dabar plačiai kalbama apie 1819-uosius, kai Rusijos caras Aleksandras I Palangos valsčių atskyrė nuo Vilniaus gubernijos ir priskyrė Kuršo gubernijai. Tai buvę padaryta Kuršo dvarininkų prašymu.

Po 100 metų, 1918-aisiais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, o Latvija pirmą kartą paskelbė apie savo valstybės įkūrimą, iškilo klausimas, kur bus šių valstybių siena.

Mūsų Vasario 16-osios akte valstybės sienos reikalas nebuvo aptartas.

Tais pačiais metais lapkričio 18-ąją deklaravusi savo valstybės įkūrimą Latvija iškart pareiškė, kad valstybės siena su Lietuva turi sutapti su Kuršo gubernijos riba.

Jaunos valstybės bandė derėtis. Lietuviai dėstė istorinius ir ekonominius argumentus, latviai lenkė į savo pusę, minėdami Kuršo gubernijos sienų neliečiamumą. Abiejų pusių siūlymai buvo nepriimtini derybininkams, susitarimo pasiekti nepavyko.

1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų vadovai, tarpininkaujant Didžiosios Britanijos misijos vadovui Baltijos valstybėms Stevenui Talensui, Rygoje pasirašė susitarimą dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražinei komisijai, susidedančiai iš keturių narių (po du atstovus iš kiekvienos šalies) ir Didžiosios Britanijos deleguoto jos pirmininko.

Jei abiem šalims nepavyktų susitarti, pirmininkui buvo suteikta teisė priimti galutinį, neapskundžiamą sprendimą.

Išsprendė komisija

Metus nuo 1918-jų rudens Palangos pajūrio ruože stabilios valdžios nebuvo. Vienu metu čia buvo latvių ir vokiečių valdžia. 1919-ųjų kovo 13 d. į Palangą atvyko policijos vadas su 10 pagalbininkų, tuo metu ten tvarką palaikė ir septyni vokiečių žandarai.

Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Palangą atvyko gerai apsiginklavusi bermontininkų kuopa, spalį ji jau siekė 150 karių.

Plėšikavimais pasižymėję bermontininkai buvo nemėgstami vietos gyventojų. Lietuvių ir latvių kariuomenės kartu juos persekiojo, o 1919 m.  gruodį Lietuvos kariuomenė išvijo bermontininkus į Prūsiją.

Netrukus Latvijos valdžia į Palangos pajūrį sienų su Prūsija ir Lietuva apsaugai atsiuntė daugiau kariuomenės ir užėmė visą pajūrio nuo Nemirsetos iki Šventosios ruožą.

1920 m. pabaigoje arbitražinės komisijos pirmininku paskirtas Edinburgo universiteto profesorius lordas James'as Young'as Simpson'as. Jis tuo metu dirbo britų užsienio reikalų ministerijoje ir su Baltijos valstybių situacija buvo susipažinęs Paryžiaus taikos konferencijos metu.

Komisija dirbo nuo 1920-ųjų gruodžio 29 iki 1921-ųjų kovo 20 d. Sieną suskirstę į tris ruožus komisijos nariai atliko gyventojų surašymą bei apklausą.

1921ųjų kovo 21-ąją paskelbtu galutiniu sprendimu Lietuvos sienos su Latvija pajūryje pradžios taškas buvo nustatytas ant jūros kranto 4,5 km atstumu į šiaurę nuo Šventosios, o Nidos žvejų kaimelis paliktas Latvijai.

Kovo 30-ąją pagal Arbitražo komisijos nutarimą Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos, o jau kitą dieną ant Birutės kalno vyko didelės iškilmės.

Ši data tapo švente visai Lietuvai, o J.Y.Simpson'as buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Prisimindami šį įvykį palangiškiai diplomato garbei pavadino gatvę.

1921 m. gegužės 14 d. Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo nustatyti ir paženklinti bendrą sieną. Ženklinimo procesas užtruko ne vienerius metus.

Taip jautrų abiem valstybėms klausimą pavyko išspręsti taikiai.

Bandė pamokyti politikus

Kai šiemet Palangos tarybos nariai ėmėsi aptarinėti kurorto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio renginius, tarybos narys, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Vladas Žulkus nepabijojo pareikšti kitą nuomonę.

Man pradžioje pasirodė, kad mes tą 100-metį sureikšminame, lyg būtume kokį pasaulinį karą prieš latvius laimėję.

Būdamas tikras, kad ne visi politikai gerai išmano istoriją, jis vardijo kitas reikšmingas Palangos praeities datas.

„Man pradžioje pasirodė, kad mes tą 100-metį sureikšminame, lyg būtume kokį pasaulinį karą prieš latvius laimėję. Man neatrodo, kad šią datą reikėtų taip labai akcentuoti. Praeityje yra buvę labai įdomių dalykų, bet karas su latviais kažkodėl keliamas labiausiai. Viskas gerai, reikia ir tuos dalykus prisiminti, bet aš, kaip archeologas, daug dirbęs Palangoje, bandyčiau akcentuoti ir kitas datas“, – svarstė garsus palangiškis.

Vladas Žulkus / Redakcijos archyvo nuotr.

V.Žulkus linkęs atverti mūsų praeities nežinantiems žmonėms akis, kad Palanga priklausė Lietuvai nuo žilos senovės.

Turi įdomesnių datų

Viena tokių datų mokslininkas vadina legendinį Palangos paminėjimą 1161-aisiais. Viename dokumente, kuris datuojamas 1434 m., minimas Livonijos ordino ir Rygos vyskupo ginčas, kas pirmas apkrikštijo kuršius.

Rygos vyskupas tada pateikė argumentą, kad 1161 metų birželio 15 dieną danų karalius Voldemaras išsilaipino prie Palangos, sugriovė Palangos pilį ir įsteigė Kuršo vyskupystę, įkūrė bažnyčią.

V.Žulkus minėjo ir dar ankstesnę datą, kurią galima sieti su Palangos praeitimi. Tai – 1069-ieji, kai Adomas Bremenietis paminėjo pirmąją bažnyčią Kurše, pastatytą pirklių iniciatyva. Profesorius įsitikinęs, kad šios bažnyčios būtų galima ieškoti Palangoje ar šalia jos.

Vėliau Lietuvos karalius Mindaugas, besiderėdamas su ordinu, atidavė jam Žemaitiją, taip pat ir Palangą.

1422 m. rugsėjo 27 d. Melno sutartimi buvo nustatytos sienos tarp Lietuvos ir ordino, pajūryje ši riba driekėsi ties Nemirseta. Taip Palanga oficialiai pripažinta Lietuvos dalimi. Bet ordinas vis dar pretendavo į Palangą.

Galutinai šis ginčas buvo išspręstas 1435 m. Bresto sutartimi, kai raštu įtvirtintos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos sienos su Vokiečių ordinu.

Padėtis pasikeitė po 1795 m. trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Rusijos imperijai atiteko ir Palanga, netrukus priskirta Kuršo gubernijai.

Penktadienį vykusio renginio metu ne tik savo darbus ir sumanymo idėją pristatė autorius, bet ir buvo galima daugiau sužinoti apie senuosius kuršių piliakalnius.

Savo sukauptomis žiniomis su susirinkusiais dalijosi archeologai – akademikas hab. dr. Vladas Žulkus bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys.

S. Gudas pasakojo, kad piliakalniais domisi jau du dešimtmečius ir daug jų yra aplankęs. Parodos autoriaus nuomone, piliakalniai šiais laikais yra nepelnytai primiršti.

„Pagonybės laikais piliakalniai buvo gyvybės, politikos, kulto centrai. Jie atspindėjo Lietuvos galybę. Tad pamiršti jų negalima. Piliakalniai yra reikšmingi Lietuvai“, – pabrėžė autorius.

Pasak S. Gudo, mintis surengti parodą kilo išgirdus, kad 2017-ieji metai Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais.

„Kadangi piliakalniais domėjausi seniai, pagalvojau, kad būsiu ne aš, jei neįamžinsiu jų grožio ir neparodysiu kitiems“, – tvirtino autorius.

Parodoje eksponuojamose nuotraukose užfiksuoti 14-a kuršių ir šeši žemaičių piliakalniai.

Ekspozicijoje apsilankę klaipėdiečiai pamatys vaizdus ir iš gerai pažįstamų Žardės ar Purmalių, ir iš toliau nuo uostamiesčio esančių piliakalnių tokių kaip Apuolė, Šatrija.

S. Gudas kuršių ir žemaičių piliakalnius įamžino bepilotės skraidyklės pagalba. Autoriaus teigimu, šis įrenginys puikiai padeda užfiksuoti visumą ir atskleisti kalvų grožį.

Paroda „Pagoniška Lietuva: kuršių ir žemaičių piliakalniai“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki spalio 21 d.

Šios ekspozicijos atidarymu paminėtas ir rudens lygiadienis, gerai žinomas kaip senosios pagoniškos kultūros kalendorinė šventė, kuri gana aktyviai buvo minima ir XIX a. Klaipėdoje.

Svarbu ir universitetui

Grįžusiuosius sveikinęs Klaipėdos universiteto rektorius Eimutis Juzeliūnas pripažino, kad ši ekspedicija atskleidė, kiek daug Baltijos jūroje dar likę darbo tyrinėtojams.

"Lietuvai šis atradimas nepaprastai svarbus. Mes nepamirštame savo istorijos, turime tokius šaunius istorikus, kurie sugeba vėl prikelti apmąstymams praeities laikus. Tai mums dar kartą primena apie Lietuvą kaip jūrinę valstybę", – dėstė E.Juzeliūnas.

Rektorius taip pat pabrėžė, kad ekspedicijos narių ir mokslininkų nuveiktas darbas itin svarbus ir pačiam Klaipėdos universitetui.

Kuria istoriją

Ekspedicijos dalyvius vakar taip pat sveikino švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

"Tai, kad jūs atradote istoriją, yra dar vienas žingsnis kuriant naują istoriją", – neabejojo J.Petrauskienė.

Ji taip pat teigė, kad Klaipėdos universitetas jūrinių ir archeologijos tyrimų srityje yra aiškus lyderis ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos jūros regione.

Ministrė ekspedicijos vadovui Vladui Žulkui įteikė atminimo medalį, sveikino kitus projekto dalyvius.

Išskirtinė dovana

Uostamiesčio mero pavaduotoja Judita Simonavičiūtė teigė, kad, Klaipėdai šiemet esant Lietuvos kultūros sostine, V.Žulkus miestui įteikė išskirtinę dovaną.

Pasak vicemerės, nors visai neseniai dar virė diskusijos, ar verta išlikti Klaipėdos universitetui, dabar aiškiai pasakyta, kad jis yra jaunas, kuriantis, ieškantis ir randantis save.

"Ministrei reikia priminti, kad aktą rado Kaunas, o "Prezidentą Smetoną" – Klaipėda", – šmaikštavo J.Simonavičiūtė.

Įtampos netrūko

V.Žulkus visos ekspedicijos vardu dėkojo už šiltą priėmimą ir pripažino, kad jos nariai nesitikėjo tokios pozityvios Lietuvos žmonių reakcijos.

Mokslininkas pasakojo, kad tyrimo metu netrūko įtampos, mat teko išplaukti į nemenką audrą, dirbti nebuvo paprasta, tai teko daryti ir naktimis.

"Estų Neptūnas kažkodėl nelabai norėjo mus priimti. Tačiau tai, kas buvo užsibrėžta, mes padarėme. Ir tai visos ekspedicijos dalyvių nuopelnas", – užtikrino V.Žulkus.

Klaipėdos universiteto mokslininkai su Lietuvos karinėmis jūrų pajėgomis burlaiviu "Brabander" mokslinę ekspediciją pradėjo birželio 27 d.

Ekspedicijos tikslas buvo rasti pirmąjį Lietuvos karo laivą "Prezidentas Smetona" ir mažesnius tarpukario Lietuvos prekybos laivus "Panevėžys", "Kretinga" ir "Utena".

"Klaipėda" jau rašė, kad apie "Prezidento Smetonos" vietą jau 2011 m. buvo skelbę ir Estijos mokslininkai.

Sekmadienį Palangoje tvyrojo itin pakili nuotaika – tęsiant renginių ciklą „Palangos dienos“, miesto garbės piliečiui, akademikui, profesoriui Vladui Žulkui Kurhauze iškilmingai įteiktos Palangos meistro garbės piliečio regalijos, iš karto po šio renginio kurorto gyventojai pakviesti į šventinę Palangiškių sueigą.

Pagerbti Palangos miesto garbės piliečio surinko gausus būrys kurorto gyventojų – per 200 vietų turinti Kurhauzo salė buvo pilnutėlė. Iškilmingo renginio metu prisiminti visi Palangos miesto garbės piliečiai: grafas Alfredas Tiškevičius, ketvirtasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, generolas Jonas Žemaitis, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, ilgametis pedagogas Jonas Brindza, ilgametis pedagogas, Švedijos Simrishamno miesto gyventojas Larsas Thomas Larssonas, Ilgametis miesto vadovas Danius Puodžius, ilgametis Palangos vandentiekio ir kanalizacijos ūkio vadovas Vitalius Bernardas Litvaitis.

Akademikui, profesoriui, habilituotam daktarui Vladui Žulkui Palangos miesto garbės piliečio vardas Savivaldybės tarybos sprendimu suteiktas už Palangos miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje savo darbais ir veikla mokslo, kultūros, visuomeninėje srityje bei už svarų indėlį kuriant Palangos miesto gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę.

„Nesu jaunas, bet tikiuosi, kad dar galėsiu dirbti ir Palangos naudai padarysiu dar ne vieną gerą darbą“, – priimdamas Palangos miesto garbės piliečio regalijas sakė profesorius. V. Žulkus pripažino – besimokydamas vidurinėje mokykloje jis nesvajojo tapti archeologu. „Palanga iš manęs padarė archeologą“, – sakė akademikas.

Pasibaigus iškilmingai Palangos miesto garbės piliečio regalijų įteikimo ceremonijai, prasidėjo kitas šventinis renginys – Palangiškių sueiga. Tai – tradicinis „Palangos dienų“ renginys, apibendrinantis visą šventinę savaitę bei turintis savą tradiciją – Palangiškių sueigos metu kasmet įteikiamos Palangos miesto vėliavos.

Praėjusių „Palangos dienų“ metu miesto vėliavos buvo teikiamos kurorto įstaigoms, šiemet apdovanoti kurortui nusipelnę asmenys ar šeimos. Meras Šarūnas Vaitkus Palangos miesto vėliavas įteikė Mikeliui Balčiui, Jonui Brindzai, Ramučiui Šeštokui, Jūratei Galinauskienei, Gediminui Griškevičiui, Eduardui Kaniavai, Elenai Karnauskaitei, Dainiui Kepeniui, Vytautui Kusui, Gražinai Oškinytei, Viktorui Jūračiui Liachovičiui, Feliksui ir Irenai Pakutinskams, Romualdui Budriui, Rolandui Rastauskui, Antanui Sebeckui, Konstantinui Skierui, Konstancijai Strikienei, Adolfui Sendrauskui, Aldonai Šeduikienei, Irenai Švanienei, Rūsnai Vaineikytei, Vladui Žulkui, Teresei Žulkienei ir Linui Žulkui bei Sauliui Žulkui.

Šventinę nuotaiką Palangiškių sueigos metu dovanojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas rojus.

Palangos miesto garbės piliečio regalijų įteikimas Vladui Žulkui ir Palangiškių sueiga – tik du iš gausybės „Palangos dienų“ renginių: minint ne tik Palangai, bet ir visai Lietuvai svarbias istorines sukaktis – Palangos sugrąžinimo Lietuvai 95-ąsias metines bei pirmąjį Palangos vardo paminėjimą – miestiečiai ir svečiai buvo pakviesti į keliolika kultūrinių, sportinių, etnografinių renginių.

„Palangos dienos“, skirtos paminėti dviem svarbioms datoms – 1921 metų kovo 30-ajai, kai Palangos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, bei balandžio 5-ajai, kai žemės dalybų akte tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo pirmą kartą buvo paminėtas Palangos vardas, kurorte vyks kovo 30 – balandžio 5 dienomis. Per šį laikotarpį miesto gyventojai ir svečiai bus pakviesti į 12 Palangai skirtų kultūrinių renginių.

„Palangos dienų“ sumanytojas – Palangos miesto garbės pilietis Vitalius Bernardas Litvaitis.

Buvęs Klaipėdos universiteto rektorius, žinomas Lietuvos archeologas, akademikas, profesorius habilituotas daktaras Vladas Žulkus paskelbtas Palangos garbės piliečiu.

Šis titulas V.Žulkui suteiktas už miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, prie šio tikslo prisidedant savo darbais ir ilgamete bei reikšminga moksline, kultūrine ir visuomenine veikla, taip pat – už svarų indėlį kuriant Palangos miesto gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę, pranešė savivaldybė.

V.Žulkus – Lietuvos archeologas, nuo 2002-ųjų iki 2011-ųjų jis buvo Klaipėdos universiteto rektorius. Jis tyrinėjo Klaipėdos senamiestį ir piliavietę, pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus.

V.Žulkus yra keturių monografijų, keturių kolektyvinių monografijų ir daugiau kaip 50 tiriamųjų straipsnių lietuvių, vokiečių, anglų, lenkų, rusų kalbomis autorius ir bendraautorius.

Ketvirtadienį Palangos taryba pritarė siūlymui archeologui prof. Vladui Žulkui suteikti kurorto garbės piliečio vardą. Palangiškis akademikas jau aštuntas asmuo, kuriam suteiktas šis garbingas vardas.

„Už Palangos vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje savo darbais ir veikla, mokslo, kultūros, visuomeninėje srityse, už svarų indėlį kuriant Palangos miesto gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę suteikti Palangos miesto piliečio vardą Vladui Žulkui“, – rašoma Palangos tarybos sprendime, kuriam šį ketvirtadienį tarybos posėdyje pritarė kurorto politikai.

V.Žulkus tapo aštuntuoju asmeniu, kuriam suteiktas šis garbingas titulas. Palangos garbės piliečio vardai yra suteikti Alfredui Tiškevičiui (1913–2008 m.), Romualdui Budriui (g. 1933 m.), Jonui Žemaičiui (1909–1954 m.), Larsui Tomui Larsonui (g. 1943 m.), Jonui Brinzai (g. 1936 m.), Daniui Puodžiui (g. 1935 m.) bei  Vitalijui Bernardui Litvaičiui (g. 1937 m.).

Atstovauti Lietuvai UNESCO Povandeninio paveldo apsaugos konvencijos Moksliniame ir techniniame komitete trečiajai kadencijai išrinktas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius, hab.dr. Vladas Žulkus. Naujų komiteto narių rinkimai vyko balandžio 29 d. UNESCO būstinėje Paryžiuje per UNESCO Povandeninio paveldo apsaugos konvencijos valstybių narių susitikimą.

 „Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos koordinuoja tarptautinės Povandeninio paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje. Šią konvenciją yra ratifikavusios 50 šalių, 12 iš jų yra mokslinio komiteto narės. Džiaugiamės, kad šiame komitete tęs darbus atstovas Lietuvai ─ prof. Vladas Žulkus“, ─ sveikina mokslininką Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis, deleguotas departamento atstovas komitete.

Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos šalių Mokslinis ir techninis komitetas valstybėms narėms pataria Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo klausimais. Komiteto atstovas Lietuvai prof. hab. dr. Vladas Žulkus pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus. Jis yra Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, Lietuvos archeologijos draugijos narys, Baltijos jūros regiono šalių kultūros paveldo Monitoringo grupės Povandeninio kultūros paveldo darbo grupės narys, ICOMOS Lietuva nacionalinio komiteto narys.

Vlado Žulkaus tyrinėjimų interesai yra povandeninė ir marinistinė archeologija, Viduramžių miestų archeologija, Vakarų baltų kultūra, baltų ir skandinavų kultūriniai ryšiai. 2007 m. už archeologijos mokslo plėtojimą Lietuvoje ir Klaipėdos universitete jis yra išrinktas Lietuvos metų archeologu. 2009-aisiais tapo Lietuvos mokslo premijos humanitarinių ir socialinių mokslų srityse laureatu už mokslinių tyrimų darbų ciklą „Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus (2011), Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Komandoro didžiojo kryžiaus (2011) kavalierius.

2001 m. lapkričio 2 d. UNESCO priėmė Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Šios konvencijos esmė – saugoti povandeninį kultūros paveldą jo buvimo vietoje ir neleisti jo eksploatuoti komerciniais tikslais. Lietuvos Respublika šią konvenciją ratifikavo 2006 m. birželio 12 d., kuri įsigaliojo 2009 m. sausio 2 d.

Šią savaitę sulaukęs daugybės sveikinimų 70-mečio proga archeologas, Klaipėdos universiteto profesorius Vladas Žulkus džiaugiasi, kad nebeturi pareigos vadovauti universitetui ir gali atsidėti vien tik didžiausiai savo gyvenimo aistrai – archeologijai.
"Jei gali nekasti, nekask"

– Ar archeologiją galima sieti tik su žemės kasimu?

– Kai aš pats rašiau diplominį darbą, klausiau profesoriaus Romo Batūros patarimo ir išgirdau iš jo – giliau kasi, daugiau rasi. Dabar archeologijoje gyvas naujas priesakas: "Jei gali nekasti, nekask". Matome, kokiu stulbinamu greičiu vystosi technologijos, tad visai greitai gali ateiti laikas, kai pažinti archeologijos paminklus bus galima nekasant. Povandeninėje archeologijoje technologijos – dar svarbesnės.

– Esate vadinamas povandeninės archeologijos pradininku Lietuvoje. Kuriuos objektus tirti jums yra įdomiausia?

– Taip tik sako. Ir iki manęs buvo bandymų tai daryti. Aš pradėjau praktikuotis Klaipėdos piliavietėje, paskui tyrinėjau Birutės kalno papėdės gyvenvietę. 15 metų kartu su lenkų archeologais dirbome Platelių ežere. Ten mus mokė lenkai, o paskui, dirbdami jūroje, mes mokėme juos.

– Su Plateliais jau atsisveikinote visam laikui?

– Manau, kad ten dar teks sugrįžti. Žemaitijos nacionalinis parkas norėtų, kad mes atidengtume pirmosios XXVI amžiaus bažnyčios pamatus ant Šventorkalnio kalvos, be to, jie turi puikią idėją atlikti tilto rekonstrukciją, sekant to paties amžiaus technologijomis. Tam reikėtų dar šiek tiek tyrimų. Tarėmės, kad kitais metais juos pradėtume, užtruktume porą metų. Mat ketinama kurti naują turistinę trasą.
Pašaukimą rado ne iškart

– Koks buvo jūsų kelias į archeologiją?

– Jaunystėje buvo toks durniavimo laikotarpis. Pirmiausia įstojau į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą, mokiausi kažkokių suvirinimo technologijų. Tėvas norėjo, kad tapčiau inžinieriumi. O man tai buvo galimybė pabėgti nuo gimdytojų. Vieną semestrą pastudijavęs buvau išsiųstas praktikai į Klaipėdą, tad kaip ir grįžau namo. Paskui supratau, kad man bus labai sunku su matematika. Pavasarį išlaikiau sesiją ir tėškiau pareiškimą ant stalo, rudenį ketinau stoti į Vilniaus universitetą ir studijuoti kažką humanitariško. Tada į mano likimą įsikišo labai rimta įstaiga – karinis komisariatas. Čia man irgi nepasisekė – tie, kuriuos pašaukė pusmečiu vėliau, tarnavo tik dvejus metus. O aš – trejus metus ir tris mėnesius Baltarusijos pelkėse uodus šėriau. Grįžęs įsidarbinau Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijoje. Sugalvojau pastudijuoti, įstojau į Leningrado hidrometeorologijos institutą. Buvo visai įdomu, bet ir vėl pamačiau, kad matematikos mano protelis neįkirs. Tada Klaipėdoje pradėjo veikti Gamybinės mokslinės restauracinės dirbtuvės. Mečiau ankstesnį darbą, o sykiu ir mokslus, ir atėjau į šią įstaigą dirbti. Labai patiko kompanija, darbas buvo juodas – matavome pastatus, karstėmės po palėpes, kartu mokėmės restauracijos. Įstojau neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus universitete istoriją.

– Vis dėlto kas pastūmėjo jus į archeologiją?

– Klaipėdoje istorikų nebuvo daug, visi glaudžiai bendravo, tad buvo iš ko mokytis. Jūratės gatvėje (dabar Jono g.) prie buvusio restorano buvo iškasta didelė duobė. Buvo pakviestas legendinis Karolis Mekas iš Kauno. Prieš karą jis baigė archeologijos mokslus Upsalos universitete. Pamenu, kai įlipęs į didelę duobę jis kažką užsirašinėjo, piešė. Pakėlė kažkokią šukę ir apžiūrinėdamas ją kalbėjo, kad ji apie Klaipėdos istoriją gali pasakyti daugiau nei ta J.Zembrickio knyga, kurią aš skaitinėju. Nuo tos K.Meko šukės užsikrėčiau archeologija.

– Ar būdamas archeologijos korifėjumi pastebite jaunųjų kolegų klaidų?

– Jauni archeologai paprastai perserga tam tikra liga, kai norėdami pažinti archeologiją ima filosofuoti. Jie atranda patys sau tam tikrus kitiems jau seniai žinomus dalykus. Bet jauni kolegos mano, kad tai žino tik jie, ir nuklysta į vandens pasipliauškinimus. Paprastai jie po kiek laiko supranta, kad tai, ką jie kalba, yra seniai atrasta ir visuotinai žinoma. Tai yra savotiška žvaigždžių liga
Rekonstrukcijos – kelias į širdis

– Šventojoje sekant jūsų atradimais Birutės kalne buvo sukurtas alkas. Kaip jaučiatės matydamas jį nykstantį?

– Palangos žemaičių draugija sumanė rekonstruoti pagonišką observatoriją. Tai buvo įdomus sumanymas, pavyko padaryti didelį darbą. Buvo supilta kopa. Žinoma, aš negalėjau pasakyti, kas senaisiais laikais buvo vaizduojama tuose stulpuose, nes radome tik jų pėdsakus. Architektas Saulius Manomaitis išskaičiavo alko kodą ir susiejo tai su besileidžiančia saule bei jos metamais šešėliais, jų sutapimą su konkrečiais stulpais susiejo su kalendorinėmis šventėmis. Padėjo ir Libertas Klimka. Taip gimė Perkūnas, Austėja ir kitos dievybės. Įdomiausia, kad visa tai veikė, žmonės galėjo stebėti saulę. Gaila, kad tokio neblogo sumanymo nepavyko užbaigti.

– Ar manote, kad mokslininkų darbai turi pasiekti plačiąsias mases?

– Dabar Europoje siekiama archeologijos ar kultūros paveldo dalykus priartinti prie paprastų žiūrovų, kad galėtų praeitį pažinti per savo emocijas bei patirtį. Alkas yra tokia vieta, kur istorija labai nesidomintis žmogus galėjo prisiliesti prie praeities. Gerai, kad pastaruoju metu sutvarkyta nemažai piliakalnių. Visa tai labai veikia žmones emociškai, ypač kai tai susiejama su tautos praeitimi, tariamomis ar realiai buvusiomis paslaptimis. Kapinynų, gyvenviečių rekonstrukcijas ypač svarbu daryti dabar, kai siautėja juodieji archeologai. O po vandeniu tai yra ypač aktualu, nes visame pasaulyje plėšiami nuskendę laivai. Tai daroma ir mūsų vandenyse. Parodydami, kaip kas yra buvę, auklėjame visuomenę.

– Ar įmanoma kažką panašaus padaryti jūroje?

– Turime visokių "kreizi" idėjų. Viena jų gimė bene prieš septynerius metus, ji buvo aprobuota ir Baltijos jūros valstybėse dirbančių kolegų. Kalbu apie senovinius laivus, kurių korpusai išmesti į pakrantę. Jų yra šeši. Kai kurie glūdi vos poros metrų gylyje ir kiekviena audra iš jų ką nors atima. Mūsų idėja padaryti savotišką povandeninį skanseną – šiuos laivų korpusus eksponuoti gal 15 metrų gylyje. Taip jie taptų prieinami beveik visiems narams. Tai būtų puiki atrakcija. Panašių muziejų Europoje esti, bet tai yra nuskendusių bei gerai išlikusių laivų muziejai, ir ten jie yra kur kas didesniame gylyje.

– Ar kasinėjant yra tekę patirti kokių nors nuotykių?

– Visi kasinėjimai yra nuotykis. Neseniai kasinėjant buvusio saldainių fabriko teritoriją, kur stovėjo senosios bažnyčios, galėjo atsitikti ir nelinksmas nuotykis. Kasėme pylimo pašlaitėje, buvome išsikasę nemažo ploto gana gilią perkasą. Vieną rytą radome tą šešių metrų aukščio šlaitą "suvažiavusį" į mūsų iškastą duobę. Pirma mintis privertė nustėrti – kas būtų buvę, jeigu tai būtų atsitikę, kai mes darbavomės jos dugne.

– Ar šeima supranta jūsų aistrą archeologijai?

– Žmona yra dirbusi archeologijos srityje, tačiau ji turi teisininkės išsilavinimą. Tad nenuostabu, kad esame artimi ne tik kaip sutuoktiniai. Ji fiksuodavo perkasų radinius, braižydavo brėžinius. Po kelių sezonų, ypač dirbant Klaipėdos pilyje, ji sakydavo, kad nebeatskiria, kur sapnas, o kur realybė, nes ir miegodama matydavo vien akmenis. Šeimai laiko visada trūksta. Jeigu nekasame, tai rašome, o dar tos "pablūdusios" idėjos. Visko suspėti neįmanoma, tenka rinktis. Kartais artimuosius tai nervina.

– Kaip susipažinote su žmona?

– Cepelinus valgėme pas bendrą pažįstamą ir susipažinome. Apie vaikus ir anūkus galite klausti, bet aš turbūt nelabai kalbėsiu.

– Jūsų darbas Klaipėdos universiteto rektoriumi baigėsi šiokiais tokiais nesklandumais ir net bylinėjimusi. Ar tai labai jums apkartino gyvenimą?

– Žinoma, šiek tiek apkartino. Pasikeitė įstatymas, vieni universitetai gyveno pagal naująjį, kiti – pagal senąjį. Tai buvo eilinė, trečioji aukštojo mokslo reforma. Manau, kad asmeniškumų čia nebūta. Viskas galiausiai baigėsi. Gerai, kad aš rektoriaudamas devynerius metus nuo archeologijos nebuvau visai atitrūkęs. Jei dabar man pasiūlytų tokias pareigas, nesiimčiau nė už ką.

– Tradicinis klausimas apie jūsų ateities planus ir norus.

– Dabar užsiimsiu tik šlapiais reikalais, tyrinėsiu tik tai, kas po vandeniu. Man dabar įdomiausia praktiniai darbai, o paskui jau galima tai sieti su įvairiais reiškiniais, daryti apibendrinimus. Planų yra nemažai, reikia dar kokį nors projektuką parašyti, kad gautume pinigų tyrimams. Esame "užsikabinę" už labai įdomių dalykų po vandeniu iš priešistorės laikų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose.

1962 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą.

1976 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.

1988 m. baigė Tarybų Sąjungos mokslų akademijos Archeologijos instituto aspirantūrą.

1969–1990 m. – Paminklų restauravimo projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus archeologas, grupės vadovas.

1988 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis SSRS mokslų akademijos Archeologijos institute.

1990−1992 m. – Klaipėdos kraštotyros muziejaus direktorius. 1993−1997 m. – Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro direktorius.

1997−2001 m. – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas.

2001−2002 m. – Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro direktorius.

2002–2011 m. – Klaipėdos universiteto rektorius.

Nuo 2011 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausias mokslo darbuotojas, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros profesorius.

Klaipėdoje aptikus archeologų nuo XIX amžiaus ieškotą kuršių piliavietę Poys, archeologas Klaidas Perminas svarsto, kad galbūt reikėtų tikslinti uostamiesčio gimtadienį. Tačiau ne visi jo kolegos su tuo sutinka.

Iki šiol kasmet rugpjūčio 1-ąją švenčiamas kryžiuočių Memelburgo pilies paminėjimas 1252 metais. Gali būti, kad rasta medinė pilis - daug senesnė, rašo "Lietuvos žinios".

Klaipėdos universiteto (KU) archeologas K. Perminas, aptikęs piliavietę, sako, kad oficialiai naujojo gimtadienio datai reikėtų tikslaus pilies datos nustatymo. Tam reikės ir daug lėšų pareikalausiančių tyrimų.

Tačiau, anot dienraščio, skeptikų netrūksta. Buvęs KU rektorius archeologas Vladas Žulkus abejoja, ar aptikta iš tiesų kuršių piliavietė, o Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktorius archeologas Jonas Genys mano, kad Memelburgo ir kuršių Poys pilies istorijos yra visiškai skirtingos.