Jeigu žmogaus nepamalonindavo JAV didmiestyje teikiamos galimybės, jis visada galėdavo traukti į laukinę žemyno gilumą ir bandyti susikurti savo gyvenimą iš nieko. Kuo labiau Jungtinės Valstijos augo, tuo sparčiau aktyviausi šalies protai laužė savo galvas politiniais-egzistenciniais klausimais dėl valstybės ateities.

Kokia ji turėtų būti? Kaip ją reikėtų valdyti? Kokias naujoves būtina diegti ir kokio nebenaudingo šlamšto atsisakyti? Kokia turėtų būti šalies vyriausybė ir kiek ji galėtų kištis į žmonių gyvenimą? Ar negrai – žmonės? O moterys? Ar jiems reikėtų suteikti tokias pačias galimybes, kaip ir europidams vyrams? Ar tai nebūtų šios socialinės grupės teisių pažeidimas? Ar tai neprieštarautų prigimtinėms JAV idėjoms?

Šiaurinėse JAV valstijose įsitvirtinant moderniai pramonei, vergovės praktikavimas tapo atgyvena, tačiau Pietuose ekonomikos pamatą vis dar sudarė žemės ūkis, kurio varomoji jėga buvo ne migruojantys samdiniai, o fermos savininkui priklausantys juodaodžiai. Nereikia nė minėti, kad dauguma medvilnės, cukraus ir tabako augintojų į abolicionizmo šalininkų teiginius, akcentuojančius vergovės religinį (filosofinį) amoralumą, žvelgė skeptiškai. Be to, JAV visuomenėje kontroversiškų rezultatų sulaukė diskusijos dėl vergovės praktikos įdiegimo naujose po karo su Meksika (1846–1848) gautose žemėse.

Šiaurėje taip pat ne visi pozityviai vertino oriai iškelta galvą per pasaulį žengiančio, už savo gyvenimą atsakingo negro idėją. Daliai šiauriečių veikiausiai nerimą kėlė prielaida, kad iš nekvalifikuotos veiklos pragyvenantiems baltiesiems katalikams darbo rinkoje atsiras naujas stiprus varžovas, padarantis tą patį produktą už kone perpus menkesnį atlygį.

Iš pradžių baltieji pietų fermeriai jautėsi gana saugūs. JAV Konstitucijoje vergovės praktikavimo klausimas nebuvo išspręstas iki galo (mat beveik visi JAV tėvai kūrėjai patys turėjo vergų), tačiau radikalūs raginimai panaikinti šį verslo metodą vis stiprėjo. Teigiama, kad prie visuomenės aistrų kurstymo nemenkai prisidėjo ir to meto grožinės literatūros kūriniai.

1789 m. Didžiojoje Britanijoje gyvenęs juodaodis Olaudahas Equianas (1745–1797) išleido savo memuarus, o 1852-aisiais europidų rasei priskiriama kūrėja Harrieta Elisabeth Beecher Stowe (1811–1896) visuomenės teismui pristatė "Dėdės Tomo trobelę" ("Uncle Tom‘s Cabin"). Juodaodžio kūrinys iki šių dienų yra vertinamas teigiamai, pabrėžiama, kad jo autorius pats patyrė vergovės dalią, o štai baltosios darbą kritikavo net ir abolicionistai.

1854 m. kovo 20 d. JAV politinėje arenoje atsirado nauja ekscentriška jėga, įkurta buvusių vigų (Whig party) ir Laisvojo dirvožemio (Free Soil Party) partijų narių. Nors mūsų laikais popkultūra ir politiškai korektiški jaunuoliai yra įpratę tapatinti JAV respublikonus su fašizmu, o demokratus – su empatija ir tolerancija, XIX a. viduryje respublikonai pasisakė už šalies modernizavimą, o ne vienas demokratų protėvis į vergovės panaikinimą žvelgė itin skeptiškai.

1860 m. lapkričio 6 d. įvyko tai, ko iki tol labiausiai bijojo vergovę praktikuojantys pietinių valstijų plantatoriai. Tą dieną Fauno barzdą auginantis Respublikonų partijos atstovas, buvęs savamokslis krautuvininkas ir už vergovės panaikinimą pasisakantis teisininkas Abrahamas Lincolnas (1809–1865) tapo šešioliktuoju JAV prezidentu. Pietuose prasidėjo bruzdėjimas, ir nuo Teksaso iki Floridos ėmė sklisti kalbos apie atsiskyrimą nuo Šiaurės bei naujos savarankiškos valstybės įkūrimą. Teigta, kad šioje valstybėje visi būsią lygūs, savarankiški ir galėsią oriai, laisvai bei netrukdomai praktikuoti vergovę.

1860 m. gruodžio 20 d., dar neįvykus A.Lincolno inauguracijai, nuo JAV atsiskyrė pirmoji vergovę praktikuojanti narė – Pietų Karolina. 1861 m. sausio mėnesį apie atsiskyrimą paskelbė Misisipė (9 d.), Florida (10 d.), Alabama (11 d.), Džordžija (19 d.) ir Luiziana (26 d.). Teksaso valstija pasitraukimą iš JAV deklaravo 1861 m. vasario 1 d., o tų pačių metų vasario 4-ąją separatistų atstovai Montgomerio mieste (Alabama) paskelbė apie Amerikos Valstijų Konfederacijos įkūrimą.

Konfederacijos idėja skelbė, kad visos jos narės bus absoliučiai autonomiškos ir centralizuota valdžia spręs tik pačius fundamentaliausius, bendrą grėsmę visoms narėms keliančius klausimus (pvz., intervenciją iš užsienio). Konfederacija nepripažino stiprios centrinės valdžios, tad formaliu naujosios valstybės vadovu tapo Demokratų partijos narys iš Misisipės, buvusio JAV prezidento Zachary‘aus Tayloro (1784–1850) žentas Jeffersonas Finisas Davisas (1808–1889), kurio statulų ir biustų palikimo viešose erdvėse (ar iškeldinimo) dilema mūsų laikais vis dar audrina ne vieno tolerancijos riterio kraują.

Nepriklausoma šalimi pasiskelbusios Pietų Karolinos valdžia reikalavo, kad JAV kariai paliktų valstijos teritoriją, tačiau majoras Robertas Andersonas (1805–1871) atsisakė tai padaryti ir su savo žmonėmis persikėlė į Sumterio fortą (Čarlstonas, Pietų Karolina).

Ankstų 1861 m. balandžio 12-osios rytą, praėjus vos mėnesiui po A.Lincolno inauguracijos, pietiečių pabūklai į R. Andersono žmones atidengė ugnį. A.Lincolnui viešai paraginus dėti pastangas Sumterio forto perėmimui, apie savo atsiskyrimą paskelbė dar keturios valstijos – Virdžinija (balandžio 17 d.), Arkanzasas (gegužės 6 d.), Tenesis (gegužės 7 d.) ir Šiaurės Karolina (gegužės 20).

Susišaudymas Sumterio forte neturėjo jokios taktinės ar strateginės reikšmės, tačiau simbolinė prasmė abiem pusėms buvo visiškai aiški – Šiaurės Amerikos žemyne prasidėjo naujas karas.

Taip inauguracinėje paskaitoje teigė Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus, kuriam metų pradžioje buvo skirta išskirtinio VU profesoriaus kategorija.

Kaip rašo VU naujienos, svarstydamas apie Lietuvos ateities perspektyvas sociologas, filosofas prof. Z. Norkus naudojo „ateities kompaso“ metodiką ir pateikė įžvalgas apie tai, kas vyks po 2030 metų, mat iki šio laikotarpio Lietuva turi parašytus oficialius scenarijus.

Visos tautos trokšta praturtėti, todėl prof. Z. Norkus savo Lietuvos ateities scenarijuose raktiniu žodžiu pasirinko Kuveitą kaip ekonomiškai turtingos šalies sinonimą.

„Labai tikėtina, kad 2030 metais Lietuva pagal BVP vienam gyventojui bus maždaug Italijos ir Ispanijos lygio šalis. Tačiau pasiekus ES vidurkį, Lietuva jame gali užstrigti ilgam ir atsidurti vadinamuosiuose „vidutinių pajamų spąstuose“, todėl nepajėgs konkuruoti technologinėmis inovacijomis su priešakinio technologijų krašto šalimis“, - teigia Z. Norkus.

Viena ašis, apie kurią sukasi keturios Lietuvos ateities perspektyvos, - įvyks ar neįvyks „naftos kulminacija“. Antroji ašis - Rusijos likimas - jis lems kitas galimas keturias Lietuvos raidos kryptis.

Kaip paskaitoje pasakojo profesorius, dabartinė Lietuva galėtų išvengti „vidutinių pajamų spąstų“ ir iš jų ištrūkti pasinaudojusi nauja technologine revoliucija, siejama su sintetine biologija. Ši nauja mokslo sritis traktuojama kaip technomokslas arba radikali genų inžinerija, kuri leidžia pereiti nuo natūralių gyvybės rūšių genomo modifikavimo prie dirbtinių rūšių kūrimo.

Sintetinės biologijos perspektyvos dažniausiai aptarinėjamos medicinos (genetinės farmakologijos) srityje, tačiau, prof. Z. Norkaus teigimu, didžiausių ekonominių padarinių jos raida gali turėti energetikoje.

Pasak pranešėjo, tradicinę atominę ir angliavandenių bei jų iškasenų energetiką galėtų pakeisti bioenergetika.

„Viliamasi, kad dirbtines bakterijas pavyks užprogramuoti pigiai gaminti etilo spiritą, vandenilį ir kitokias energetines medžiagas, joms „šerti“ panaudojant bet kokią biomasę ar įsisavinti anglį tiesiog iš oro, kaip tai daro augalai“, - sakė profesorius.

Remdamasis Kondratjevo bangomis, kurios apibrėžia ilgalaikius ekonominio aktyvumo ciklus, profesorius spėja, kad dabartinė skaitmeninio kapitalizmo era Lietuvoje užtruks dar 20 metų, o po 2030-2040 metų į Lietuvą atsiris biosintetinio, žaliojo kapitalizmo banga. Ji atneš pigią ir efektyvią trečios stadijos vėžio gydymo terapiją.

Pasak profesoriaus, Lietuva ateityje turi visus šansus tapti gana patrauklia vieta investuoti būsimoms transnacionalinėms biotechnologinėms korporacijoms, įgyti konkurencinį pranašumą ir klestėti sintetinės biologijos eroje su viena sąlyga.

„Jeigu Lietuva taptų drąsia šalimi su pačiais liberaliausiais, manipuliacijas su genomais leidžiančiais įstatymais, tuomet ji turėtų šansų tapti ne tik „žaliuoju Baltijos Kuveitu“, bet ir „Baltijos Izraeliu“, - mano filosofas.

Prof. Z. Norkaus prognozėmis, biokapitalizmo eroje atsiras naujų nelygybės formų tarp išgalinčių ir neišgalinčių pasinaudoti sintetine biologija pagrįstomis medicininėmis biotechnologijomis, kurios skirtos ne ligoms gydyti, o žmogaus estetinėms ir protinėms savybėms gerinti. Jos bus prieinamos tik turtingiesiems. Žmonės su redaguotais genomais (labai gabūs ir gražūs) taps elitu.

Profesoriaus manymu, iškils ir viešas medicinos sektorius, kuris bus orientuotas į epideminių susirgimų, kuriuos sukels nauji virusai ir mikrobai, gydymą. Žinoma, veiks apsaugos nuo bioteroristinių išpuolių sistema. Iškils mitybos luomai. Aukšto statuso žmonės vartos tik „natūralius“ maisto produktus, žemo - biosintetinius.

Kaip teigia mokslininkas, didžiausias naujos biotechnologinės revoliucijos ekonominis potencialas slypi mikrobinių industrinių technologijų ir bioenergetikos srityje, kur kuriami ląstelių dydžio nauji „chemijos fabrikai“.

Profesorius išskyrė du veiksnius, kurie, jo manymu, Lietuvos „kuveitėjimo“ perspektyvas lems labiausiai ir kurie yra nuspėjami mažiausiai.

Viena ašis, apie kurią sukasi keturios Lietuvos ateities perspektyvos, - įvyks ar neįvyks „naftos kulminacija“. Antroji ašis - Rusijos likimas - jis lems kitas galimas keturias Lietuvos raidos kryptis.

Tai ir yra Lietuvos ateities scenarijai, kuriuos, priklausomai nuo pagrindinių dviejų, Lietuvos ateitį lemiančių, sunkiai prognozuojamų veiksnių pasireiškimo, piešia prof. Z. Norkus.

Surikiavus padarinius Lietuvos „kuveitiškam“ praturtėjimui ir išskyrus scenarijus nuo blogiausių iki geriausių, patys liūdniausi Lietuvai būtų ketvirtasis ir aštuntasis. Juose, kaip teigia sociologas, Rusija susinaikina pati ir, nepriklausomai nuo „naftos kulminacijos“ buvimo ar nebuvimo, paskui save sunaikina Lietuvą. Lietuva tampa radioaktyvia zona, iš kurios emigruoja didžioji dalis gyventojų.

Truputį optimistiškesnis, pasak filosofo, būtų Lietuvos - Europos sveikatos centro - scenarijus. Į Lietuvą plūstų žmonės, norintys gauti aukštos kvalifikacijos medicininių paslaugų. Lietuva taip pat galėtų tarptautiniu mastu konkuruoti senyvų žmonių priežiūros srityje.

Palankiausi Lietuvos kaip „žaliojo Baltijos Kuveito“ scenarijai būtų pirmas, antras ir trečias.

Pačiu optimistiškiausiu profesorius vadino antrąjį - taikų Rusijos demokratizacijos - scenarijų. Lietuva, gavusi okupacinės žalos atlyginimą, taptų viena turtingiausių ES valstybių ir įgytų visišką energetinę nepriklausomybę.

Vaikai per dieną turėtų būti aktyvūs bent 6–7 val., taip pat 1 val. užsiimti fiziškai intensyvia veikla, kitu atveju – vaikų organizmo vystymasis sutrinka arba tai vyksta gerokai lėčiau nei turėtų.

Vienas iš grąžą sveikatai bei asmeninių savybių ugdymui nešančių užsiėmimų vasarą, anot gydytojo, yra irklavimas.

Pasak K. Linkaus, vaikų brendimo laikotarpiu formuojasi jungiamasis audinys, kuris yra labai svarbus judėjimo-atramos sistemos komponentas, tad fizinis krūvis padeda suformuoti tvirtą raumenyną, raiščius, sąnarius, stuburo struktūras ir pan. Kaip rašoma pranešime spaudai, treniruojama ši audinių grupė amortizuoja didesnius fizinius krūvius ir suteikia galimybę išvengti traumų ar lėtinių skausmų vyresniame amžiuje. „Prasidėjus brendimo laikotarpiui, tėvai turėtų pasirūpinti vaiko sportine veikla, skatinti jį judėti ne tik siekiant stimuliuoti judėjimo-atramos sistemos sveiką formavimąsi, bet ir dėl širdies veiklos, kvėpavimo sistemos ar imuninės sistemos stiprinimo bei asmeninių savybių ugdymo“, – pasakoja K. Linkus.

Vaikams reikėtų bent 6–7 val. per dieną praleisti aktyviai, o jei ta aktyvi veikla vyksta gryname ore – idealu.

Visiems vaikams, anot gydytojo, esant galimybei, reikėtų rinktis sportą lauke. „Vaikams reikėtų bent 6–7 val. per dieną praleisti aktyviai, o jei ta aktyvi veikla vyksta gryname ore – idealu. Esant 1 val. intensyvaus krūvio lauke per dieną – vaikas augs sveikas ir stiprus. Daug sėdinčio ar nejudraus vaiko organizmo vystymasis sutrinka – nestiprėja raumenynas, krypsta stuburas, nevystoma širdies ir kraujagyslių sistema, gali net nusilpti imunitetas. Tokiu būdu organizmas negauna impulso tobulėti. Atsisakius aktyvios veiklos ir buvimo lauke, organizmo vystymasis atsiduria stagnacijos būsenoje. Tai gali nulemti rimtus sveikatos sutrikimus, kurių pasekmės pasireikš ateityje“, – teigia gydytojas.

Irkluoti galima pradėti nuo 12 m. amžiaus, kai prasideda brendimas, nes maždaug tokiu metu ima vystytis irklavimui reikalingos raumenų savybės: jėga ir jėgos ištvermė. Irkluojant fizinis krūvis tenka visoms kūno dalims: pečių juostai, nugarai, kojoms. Treniruojami praktiškai visi raumenys, todėl kūno sudėjimas tampa sveikas bei sportiškas. „Vyrauja stereotipas, kad irkluotojų merginų figūra ir raumenys vystosi neproporcingai, dėl šios priežasties merginos irklavimo dažnai nesvarsto kaip potencialaus sporto užsiėmimo, tačiau šį stereotipą vertinu kaip nepagrįstą. Atkreipus dėmesį į elitines atletes, būtų klaidinga teigti, jog jų kūno formos yra neproporcingos ar nemoteriškos. Taip pat iš šalies, atrodo, kad irklavimas yra mechaninis sportas, kurio metu nereikia nieko galvoti. Tiesa ta, kad irklavimas yra labai techniška sporto šaka, reikalaujanti ne tik fizinio pasiruošimo, tačiau ir mąstymo ar net valties pajautimo. Irklavimas – tai strateginis, intelektualus ir sveikatai dosnus užsiėmimas“, – pasakoja K. Linkus.

Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) prezidentas Dainius Pavilonis pasakodamas apie irklavimą atkreipia dėmesį, jog tai sunkus sportas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tačiau tai, kas sunku, duoda ir atitinkamą grąžą: grūdinamas charakteris, ugdoma ištvermė, lavinamas strateginis mąstymas, gebėjimas susikoncentruoti ir, žinoma, dirbti komandoje. „Kiekvienas irklo yris mintyse apskaičiuojamas. Čia veikia ne tik fizika, tačiau ir psichologija – privalu mokėti išlikti ramiam, nematant kranto ir stebint tik partnerio nugarą. Kiekvienas yris turi būti sinchroniškas partnerio yriui, todėl ši sporto šaka neatsiejama nuo tokio komponento kaip komandiškumas“, – pasakoja D. Pavilionis.

LIF prezidento teigimu, irklavimas nėra tik vasaros sportas. Irklavimo treniruotės vyksta visus metus. Jeigu ne vandenyje, tai sporto salėje, kalnuose ant slidžių ir pan. „Šaltuoju metų laiku sportininkai įtraukiami į gretimas sporto šakas, kurios koncentruotos į panašių raumenų grupių treniravimą, pavyzdžiui, vykstama į slidinėjimo keliones, skatinama važinėtis dviračiu, plaukti ir t. t. Patyrę ir įgudę irkluotojai prasidėjus žiemai leidžiasi į šiltesniu klimatu pasižyminčias šalis“, – atkreipia dėmesį D. Pavilionis.

Rusijoje bandoma suprasti, iš ko išgyvena rytinės Baltijos šalių uostai, kodėl po 2000 metų juose įvyko ryškus krovos augimas. Tai buvo analizuojama ir Sankt Peterburge vykusiame Baltijos transporto forume.

Tinkamai panaudoti pajėgumai

Svarbiausias atsakymas yra toks – Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostų vystymosi variklis yra konkurencija, lanksti uostų tarifų politika, investicijos ir sugebėjimas persiorientuoti keičiantis verslo sąlygoms.

Rygos, Klaipėdos, Talino ir Ventspilio bendra metinė krova
siekia per 130 mln. tonų. Per pastaruosius 12 metų jos metinis augimas sudarė apie 35 mln. tonų. Rytinės Baltijos uostai beveik nepajuto 2009–2012 metų krizės.
Ne visi rytinės Baltijos šalių uostai vystėsi vienodai.
Labiausiai krova augo Rygos uoste – apie 2,5 karto.

Klaipėdos uoste ji padvigubėjo. Talino uosto krova per 12 metų išliko panašaus lygio, o Venstpilio netgi sumažėjo.
Vietoje buvusių regiono lyderių – Talino ir Ventspilio uostų iškilo nauji lyderiai – Rygos ir Klaipėdos uostai.

Baltijos transporto forume pateikti duomenys, kad Rygos uosto pajėgumai šiuo metu yra panaudojami apie 77 proc., Klaipėdos – net 78 proc. Toks uostų pajėgumų panaudojimas yra laikomas labai aukštu. Esant tokiai situacijai uostas turi vykdyti naujų terminalų plėtrą. Kitaip jo augimas gali sustoti.

Tiek Rygoje, tiek Klaipėdoje apie naujas plėtras ne tik galvojama, jos ir vykdomos.

Tikslinga investuoti į uostą

Pagrindinis visų rytinės Baltijos šalių uostų vystymo fenomenas buvo investicijos. Didžiausias investicijas per pastaruosius penkerius metus skyrė Rygos uostas. Nurodoma bendra 1,05 mlrd. eurų investicijų suma. Iš jų apie 300 mln. eurų sudaro Rygos uosto valdybos ir 757 mln. eurų privačių asmenų investicijos.

Tokios didelės investicijos į Rygos uostą yra todėl, kad jame vykdomas didžiausias Latvijos nepriklausomybės laikotarpiu uostų projektas – senojo Rygos uosto perkėlimas į Krivu salą.

Lietuvos susisiekimo ministerijos duomenimis, Klaipėdos uosto valstybinės investicijos 2008–2013 metais siekė 144,8 mln. eurų, privataus sektoriaus – 207 mln. eurų. Išskirtinis investicijų į Klaipėdos uostą bruožas yra tai, kad jos atsiperka labai greitai – per 2,5–3 metus. Joks kitas verslas neturi tokių greitų atsipirkimo rodiklių. Tai reiškia, kad ir ateityje yra tikslinga investuoti į uosto vystymą.

Pripažįstama, kad Klaipėdos uosto investavimo tvarka yra
bene efektyviausia. Uostas investuoja iš rinkliavų ir žemės nuomos gautas lėšas, naudojasi ES parama. Kituose kaimyniniuose uostuose yra kiek kitaip. Taline, kuris yra valstybės valdoma bendrovė, paimamas pelnas, o po to sprendžiama, kokia dotacijų dalį iš bendro šalies biudžeto skirti uosto vystymui, kokie projektai yra patys reikalingiausi. Panašiai ir Latvijoje. Todėl čia vyrauja nuolatinis nepasitenkinimas, kad Rygos uostui kliūva daugiausiai, o kiti uostai yra skriaudžiami.

Klaipėda išsiskiria lankstumu

Kitas rytinės Baltijos uostų vystymo fenomenas – uostų rinkliavų ir tarifų politika. Pripažįstama, kad ji pati lanksčiausia Klaipėdoje.

Per pastarąjį dešimtmetį uostų rinkliavos čia buvo mažintos net kelis kartus. 2005 metais buvo mažinamos rinkliavos dideliems tanklaiviams ir sausakrūviams laivams, kad jie, pagilinus uostą, pradėtų plaukti į Klaipėdą. 2010 metais buvo mažinamos rinkliavos konteinervežiams, ro ro ir ro pax linijiniams laivams, kurie atplaukia į uostą dažniau nei du kartus per savaitę. 2011 metais mažintos rinkliavos specialiesiems laivams, kurie gabena ratinę techniką. Taip pat buvo mažinamos rinkliavos, kurios skatino kruizinę laivybą.

Atskira dalis yra geležinkelių ir uostų tarifų politika. Klaipėdos uosto krovos kompanijų tarifai taip pat yra vieni lankstesnių. Tai liudija į Klaipėdą iš kitų regionų pritraukti kai kurie masiniai kroviniai. Krovos tarifus „numušinėja“ ir pačios uosto kompanijos. Uoste yra po kelias tą patį krovinį galinčias gauti kompanijas. Tokia konkurencija naudinga klientams, nes jie visada gali surasti, kas kraus pigiau.

Atskira kalba – dėl geležinkelių tarifų. Šioje srityje Lietuvos geležinkeliai labiausiai konkuruoja su Latvijos geležinkeliais, ypač dėl Baltarusijos krovinių. Latvijos geležinkeliai regione taiko pačią efektyviausią tarifų politiką. Jų tarifai kai kuriems kroviniams yra 30–50 proc. mažesni nei Rusijoje. Čia ir slypi atsakymas, kodėl Rusijos anglys juda per Latvijos uostus. 

Mokslininkai teigia, kad dėl radikaliai pasikeitusių technologijų, elgsenos ir natūralios atrankos dar iki 2050 metų išsivystys visiškai nauja žmonių rūšis.

Šią hipotezę pateikė „Global Brain“ instituto mokslininkas Cadell Last ir jo komanda, kurie tvirtina, jog žmonija šiuo metu išgyvena svarbų „evoliucinį perėjimą“. Pasak jų, ateityje gyvensime žymiai ilgiau, vaikų susilauksime senesniame amžiuje ir net kasdienių užduočių atlikimui į pagalbą pasitelksime dirbtinį intelektą. Šis pokytis bus toks didelis, kad tai prilygs pasikeitimui iš beždžionės į žmogbeždžiones ir iš žmogbeždžionių į žmones.

„Jūsų 80-ieji arba 100-ieji gyvenimo metai nuo jūsų senelių skirsis radikaliai“, – teigia Cadell Last ir priduria, kad ateityje daugiausia laisvo laiko praleisime virtualioje realybėje. Kai kurie evoliucijos mokslininkai mano, kad gyvenimo trukmė per ateinantį pusę amžiaus gali išaugti net iki 120 metų.

Remdamasi Christinos Sterbenz ataskaita, Cadell Last padarė išvadą, jog žmonės lytiškai subręs vėliau. Tai vadinama gyvybės istorijos teorija. Pagal ją aiškinama, kaip natūrali atranka formuoja pagrindinius žmogaus gyvenimo aspektus, pavyzdžiui, reprodukciją.

Pagal mokslininkus, išaugus smegenų tūriui, organizmui reikės daugiau energijos ir laiko pasiekti visą savo potencialą. Todėl vietoj greito gyvenimo ir mirties ankstyvame amžiuje, žmonės gyvens lėtai ir mirs gerokai senesni negu dabar.

„Visuomenėje šiuo metu yra visiška netvarka. Tačiau krizės akivaizdoje išryškėja galimybės, ir apokalipsės metu gali prasidėti metamorfozė, – tvirtina Cadell Last, – Manau, ateityje žmonija sukurs daug sudėtingesnę, sąžiningesnę, ir galingesnę civilizaciją, sugebančią sustabdyti biologinį laikrodį.

Šie pakitimai vyksta jau dabar. Šiandien, vidutinis pirmo kūdikio besilaukiančios moters amžius Didžiojoje Britanijoje yra 29,8 metai ir šis skaičius nuolat auga. JAV vyresnių nei 35 metų amžiaus moterų, susilaukusių pirmojo vaiko, skaičius nuo 1970 metų išaugo net 15 procentų.

„Kai šalys tampa ekonomiškai labiau pažengusiomis, vis daugiau ir daugiau žmonių, ypač moterų, turi galimybę ilgesnį laiko tarpą gyventi be vaikų, – prideda mokslininkas, – Ateityje dirbtinis intelektas kompensuos žemos kvalifikacijos darbo vietų poreikį, o mes praleisime daug laiko gyvendami virtualioje realybėje“.

Jo hipotezė išdėstyta moksliniame darbe, pavadinimu „Žmogaus evoliucija, gyvybės istorijos teorija ir biologinės reprodukcijos pabaiga“.