Statybų ir remonto prekėmis prekiaujančio prekybos tinklo „Senukai“ reklaminės kampanijos veidu buvusiam V. Rumšui nėra svetimi meistravimo darbai. Jis pats mielai ėmėsi ir savo sodybos remonto iššūkių: pats meistravo terasą, keitė langus, atliko šulinio apdailą.

Ieškojo ramybės kampelio

Prieš kelerius metus sodybą kartu su tėčiu įsigijęs V. Rumšas savo poilsio kampelio norėjo jau seniai, tam įtakos turėjo intensyvus gyvenimo ritmas.

„Norėjosi turėti vietą, į kurią būtų galima pabėgti nuo kasdienės rutinos. Mūsų šeimoje nei iš mamos, nei iš tėčio pusės nebuvo giminaičių, kurie turėtų kaimo sodybas, visi gyveno miestuose. Todėl ir pradėjome savos sodybos paieškas“, – sakė V. Rumšas.

V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

Kartu su tėčiu sodybos jie ieškojo ilgai, o apvažiavę ko ne visą Lietuvą, rado tą vienintelę Varėnos rajone.

„Tąkart aptikome gražią vietą, tačiau ji buvo apleista, vaizdas toli gražu nedžiugino. Tai buvo 1924 m. statytas namas, vėliau jis buvo šiek tiek renovuotas. Iš esmės namukas buvo medinis, visas sukrypęs, kiauras. Tačiau mes nusprendėme jį restauruoti“, – pasakojo aktorius.

Įsigytą namą vyrams teko atnaujinti iš pagrindų – apšiltino jo sienas, pakeitė langus, grindis, stogą, išėmė senus radiatorius ir katilą, kūrenamą anglimi.

V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

Pats įsitraukė į darbus

Televizijos laidų ir renginių vedėjas į šią sodybą įdėjo nemažai pastangų – daug ką darė ir savomis rankomis.

„Paskutinis darbas, kurį padarėme kartu su meistru, buvo lauko terasa. Iš bičiulio gavau klijuotos medienos, pjausčiau ją ir dariau laiptų pakopas. Tada frezavau kampukus, lakavau, šlifavau, kad atitiktų matmenys“, – prisiminė jis.

Nusprendusi atnaujinti sodybą, šeima nesiėmė kompleksiško remonto, siekė išlaikyti autentiką.

„Aš labai vertinu seną lietuvišką stilių, todėl nenorėjau paversti sodybos architektūriniu šedevru. Man buvo labai svarbu išlaikyti arba sukurti autentiškumą. Todėl net kai šulinį iškasiau, stengiausi apdailą daryti iš akmenų“, – pasakojo vyras.

Ieškojo būdų sutaupyti

V. Rumšas juokiasi, kad taip dažnai pirkdavo įvairius statybinius įrankius ir sodybos remontui reikalingas medžiagas, kad jau mintinai žinojo Varėnos „Senukų“ parduotuvę. O rinkdamasis priemones, jis atsižvelgdavo į kainos bei kokybės santykį.

„Be abejonės pasitikėjau statybininkais, kurie geriau žino, ko iš tiesų reikia. Pasitardavome su meistrais, kokių priemonių trūksta. Tačiau dažnai ir pasiginčydavome, nes aš esu įsitikinęs, kad kokybiški daiktai yra vertesni didesnių pinigų, kad ne visi įrankiai yra vienodi“, – pasakojo vyras.

Jis pateikia ir patarimą norintiems sutaupyti – dalį darbų galima atlikti patiems, pasisėmus patirties internete, taip pat galima į pagalbą pasikviesti draugų. Nemaža tikimybė, kad patys pasidarysite darbus geriau negu daugybė meistrų, kurie dirba tik tam, kad padarytų.

Tai, kad lietuviai linkę patys įsirengti būstą ar imtis remonto darbų, pastebi ir „Senukų“ ekspertai. Klientai dažnai užsuka į remonto prekių, namų apdailos ir įrankių skyrius, čia dairosi kokybiškų prekių patraukliomis kainomis.

V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

Prioritetą teikia komfortui ir ramybei

Anot vyro, mes dar tik mokomės pajausti, ką reiškią ilsėtis gamtoje ir kokį ryšį su ja gali sukurti žmogus. Reikia vertinti sodybas, Lietuvos kraštovaizdį, ramybę ir grožį, kurį mums suteikia aplinka.

„Reikia kiek įmanoma mažiau darkyti mūsų nuostabią Lietuvą abejotino grožio elementais – oranžinėmis ar violetinėmis pastatų ar namų sienomis, juk to mūsų šalyje niekada nebuvo. Čia ne pietų Prancūzija ar Italija, kad tai tiktų prie kolorito. Todėl labai svarbu pasistengti išsaugoti mūsų autentišką stilių“, – įsitikinęs V. Rumšas.

O tikro ir kokybiško poilsio aktorius neįsivaizduoja be komforto ir ramybės: „Nesinori žiemą bėgioti su malkomis ar anglimis, tvarkyti vėliau pelenus ar išnešinėti šiukšles. Jau savaime atėjo tas gyvenimo laikotarpis, kai norisi komforto, kad namas būtų sandarus, kad jame būtų šiltas vanduo. Taip pat svarbu, kad ir aplinka būtų graži, neapaugusi krūmynais ir miškais, na o svarbiausia – norisi ramybės“.

Šalies vadovas jubiliejaus proga pasveikino aktorių V. Rumšą, palinkėjo sveikatos bei kūrybinio įkvėpimo.

Pasak prezidento, V. Rumšas savo kūrybiniu keliu neša išskirtinio kilnumo ir jautrumo žinią apie profesinį pašaukimą.

„Jūsų talentui paklūsta įvairiausio žanro teatro, televizijos ir kino vaidmenys, kuriuose esate vienodai įtaigus tiek skardaus juoko akimirkose, tiek veriančios tylos įtampoje“, – sveikinime rašė šalies vadovas.

Jubiliejaus proga prezidentas aktoriui padėkojo už profesinę meistrystę ir pilietiškumo pavyzdį kitiems.

„Gerbiamasis Vytautai Rumšai, nuoširdžiai sveikinu Jus gražaus 70-ojo jubiliejaus proga. Jūsų meistrystės ir tikrumo kupini vaidmenys visada įkvepia žiūrovą ir perduoda vertingą žinią, užduoda pamatinius klausimus ir kviečia mąstyti, nuolat ieškoti. Esate nepaprastai talentinga ir ryžtinga asmenybė, visą gyvenimą paskyrusi kūrimui, augimui, stiebimuisi į viršų ir niekada nevengianti pakylėti aukštyn ir kitus. Linkiu nesibaigiančių kūrybinių atradimų, kasdienybės grožio ir neblėstančios šviesos, kuria norėtųsi dalytis“, – sakoma premjerės sveikinime.

Vienas ryškiausių vyresnės kartos aktorių savo teatrinę karjerą nuo pat studijų laikų sieja su Lietuvos nacionaliniu (iki 1998 metų – valstybiniu akademiniu) dramos teatru. 1973 m. baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovai – Henrikas Vancevičius ir Algė Savickaitė), jis iškart prisijungė prie to meto aktorių trupės.

Aktoriaus biografijoje – apie šimtą vaidmenų, tarp jų: Glumovas Aleksandro Ostrovskio komedijoje „Kiekvienam gudruoliui pakanka paprastumo“ (rež. Henrikas Vancevičius), Pijus Juozo Grušo dramoje „Pijus nebuvo protingas“ (rež. Irena Bučienė), Sidabras Boriso Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ (rež. Kazimiera Kymantaitė), Žygimantas Augustas J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ (rež. I. Bučienė) ir kiti. Nuo 1977 m. aktorius kuria vaidmenis televizijos spektakliuose, serialuose, taip pat yra režisavęs nemažai spektaklių.

Tai – vienas iš nedaugelio aktorių, kuris savo teatrinę karjerą nuo pat studijų laikų sieja su Lietuvos nacionaliniu (iki 1998 – valstybiniu akademiniu) dramos teatru. 1973 baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovai – Henrikas Vancevičius ir Algė Savickaitė), jis iškart prisijungė prie to meto įdomios, galingos aktorių trupės ir nuo pat pirmų metų buvo įvestas į kai kuriuos spektaklius ir lygiagrečiai kūrė naujus vaidmenis.

Aktoriaus biografijoje – apie šimtas vaidmenų, iš kurių svarbiausi: Glumovas A. Ostrovskio komedijoje „Kiekvienam gudruoliui pakanka paprastumo“ (rež. Henrikas Vancevičius), Pijus J. Grušo dramoje „Pijus nebuvo protingas“ (rež. Irena Bučienė), Sidabras B. Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ (rež. Kazimiera Kymantaitė), XX S. Mrożeko „Emigrantuose“, Dulitlis B. Show „Pigmalione“ (abiejų rež. I. Bučienė), Starbakas R. Nasho „Lietaus pardavėjuje“ (rež. Algirdas Lapėnas), Žygimantas Augustas J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ (rež. I. Bučienė), Hercogas Klarensas W. Shakespeare’o tragedijoje „Ričardas III“ (rež. Rimas Tuminas), Harpagonas Molière’o komedijoje „Šykštuolis“ (rež. I. Bučienė), Bazilijus P. Calderóno poetinėje dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gintaras Varnas), Krepas S. Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“ (rež. Rokas Ramanauskas), Klaudijus W. Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“, Generolas Ivolginas F. Dostojevskio „Idiote“ (abiejų rež. Eimuntas Nekrošius), Rudolfas G. Flaubert’o „Madam Bovari“, Robertas Dadlis F. Schillerio „Marija Stiuart“, Stepanas Verchovenskis F. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ (visų trijų rež. Jonas Vaitkus), Ignacijus Glembajus M. Krležos „Elitas“ (rež. Ivica Buljan), Velnias, seras Lamorakas T. Dorsto „Nusiaubtoje šalyje“, Teiresijas Euripido „Bakchantėse“ (abiejų rež. G. Varnas). Nuo 1977 m. V. Rumšas kuria vaidmenis televizijos spektakliuose, serialuose, taip pat yra režisavęs nemažai spektaklių.

Buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys apie V. Rumšą sakė: „Vytautas yra psichologinio teatro vaikas. Jis – ne „performatyvus“ aktorius, jis vaidmenį „perleidžia“ per save, siekia, kad vaidmuo taptų jo nuosavybe. Mano akyse kūrė ypatingai talentingų aktorių karta. Ir kiek gi jos liko šiandien? Vytautas – vienas iš nedaugelio. Akivaizdu, kad šiandien virsmas vyksta ne tik teatro statybose, bet ir tokiuose aktoriuose, kaip jis.“

Prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą Irena Bučienė pastatė Sławomiro Mrożeko dramą „Emigrantai“ (premjera – 1989 11 17). Kurti vaidmenis spektaklyje režisierė pakvietė du savo mylimiausius aktorius – Regimantą Adomaitį ir V. Rumšą. Anot jų, vaidindami jie „maudėsi geroje dramaturgijoje“. Ir nors tuomet laikas buvo sudėtingas, Rumšas savo vaidmeniu išreiškė tvirtą poziciją – visišką prisirišimą prie Lietuvos, o tuo pačiu ir prie teatro: „Tie, kuriuos mes vaidiname, yra lyg išvaryti iš savo tėvynės. Ir neduokite, kad šiandien Lietuva mane varytų lauk iš Lietuvos.“

Vytautas Rumšas. / D. Matvejevo nuotr.

Rumšo ištikimybė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui atsispindėjo tuomet, kai jam vadovavo Rimas Tuminas. Kai prasidėjo šio režisieriaus pirmosios ilgesnės kelionės į Maskvą, dažnai vadovauti teatrui jis patikėdavo Rumšui. Tad neatsitiktinai po kurio laiko, 2000–2005 metais jis tapo ir tikruoju Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniu direktoriumi. Jam vadovaujant teatro repertuarą papildė tokie unikalūs spektakliai, kaip P. Calderóno de la Barca’os „Gyvenimas – tai sapnas“, Molière’o „Šykštuolis“, B. Frielo „Lugnazado šventės šokiai“, P. Handke’s „Publikos išplūdimas“, H. Barkerio „Europiečiai“, F. Dostojevskio „Nuolankioji“ ir „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, J. Meko „Pati pradžios pradžia“, G. Flaubert’o „Madam Bovari“, I. Villqisto „Helverio naktis“ ir daugelis kitų. Tuo metu pagrindinį teatro uždavinį – repertuaro formavimą – jis dalinosi su meno vadovu šviesaus atminimo teatro kritiku Egmontu Jansonu. Teatre liūdna nebuvo: jeigu Jansonas turėjo derėtis su ministerijos klapčiukais ir su seimūnais, kuriuos vadino „zoologijos sodu“, kurį privalu laikyti atokiau nuo žmonių, tai Rumšas per visą savo kadenciją davė gal vieną ar du interviu. Jis į teatrą žiūrėjo tik kaip į meno instituciją, tad užtikęs užsibuvusius teatre, visus ragindavo namo, sakydamas, kad „būtina įkvėpti gryno oro“. Mes visi tuomet teatre žinojome apie vandens galią žmogaus kūnui ir natūralias gydomąsias česnako ir samanės galias. Kurį Rumšo vaidmenį beprisimintum, visi puikiai išlikę atmintyje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Harpagonas „Šykštuolyje“ (2000). Šį vaidmenį aktorius taip pat labai mylėjo. Harpagonas – vienas universaliausių Molière’o sukurtų charakterių. Jis ypatingas tuo, kad šykšti sau pačiam. Šykštuolio šykštumą režisierė I. Bučienė „padovanojo“ būtent Rumšui, kuris, būdamas švelnių bruožų, savąjį personažą nuspalvino pastelinėmis spalvomis. Jo šykštuolis tapo nei šykštus, nei baisus. Tai tipas, kurio gyvenimo būdas yra šykštėti. Tai aklas žmogus, besimurkdantis savo pragmatiškų išvedžiojimų gausybėje, tačiau pilnas šmaikštumo, gudrumo ir apsukrumo. Jis tiesiog triumfavo savo meilėje šykštumui. Plastiškais, impulsyviais judesiais aktorius sukūrė savo partneriams tinkamą lauką. Kad Rumšas tapo Harpagonu – ne atsitiktinumas. Akivaizdu, kad dėl jo ir buvo sukurtas šis spektaklis.

Rumšo sukurti personažai išsiskiria savo nevienareikšmiškais charakteriais, jų nenuspėjami gestai, intonacijos ir jausmai. Aktorius keliais potėpiais charakterizuoja savo būsenas. Kartais užtenka mažiausių judesių, kad galėtum suprasti vaidmens dinamiką. Vienu atveju jis puikiai pagrindžia spektaklio komediškumą, kitu – tragizmą. Ir kiekvienąkart aktorius prisitaiko prie situacijos, nors tam sąlygos nebūna palankiausios. Rumšas – Didžiosios scenos meistras. Nors joje vaidina daugelis aktorių, tačiau ją suvaldo tik nedidelė dalis. Vytautas – išskirtinis šios erdvės karalius.

D. Matvejevo nuotr.

Šiandien viename iš sudėtingiausių Augusto Strindbergo kūrinių „Didysis kelias“ pagrindinį Jėgerio vaidmenį kuria būtent Rumšas. Labai simboliška jubiliejų pasitikti kartu su švedų dramaturgo pasiūlyta kelione į savo atmintį, kai kiekvienoje stotelėje dramos protagonistas regi savo paties personažą bei kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. „Didysis kelias“ yra alegorinis pasakojimas, tai ne tik dramaturgo, bet ir aktoriaus viso gyvenimo minčių apibendrinimas. V. Rumšas apie tai sako: „Koks tas kiekvieno Didysis kelias, kuriuo mes einame dabar? Aišku, jie skirtingi. Žvyrkelis, pereinantis į grindinį, ar, atvirkščiai, asfaltas ir betonas, siauras takelis, o gal autostrada? Eiti gera, kai saulė, kai šilta. O kai lietus, šalta ir dar naktis – sustoti, grįžti? Pakelėse visko: pievos, miškai ir lygumos, šiukšlynai, kalnai, keliukai į dešinę ir į kairę – akligatviai, kurie vilioja tave. Jau daug ko būta ir... gal dar bus. O kelio gale laukia sąskaitos ar sąskaitėlės, o gal tik trys, keturi žodžiai. Bet tai tavo Didysis kelias, kuriame tu bandai nugalėti agresiją, melą, prievartą, nepasitikėjimą, netikėjimą ir dar daugiau, kurį tu nutiesei sau ir kitiems.“

Aktoriai Rumšą gerbia ir mielai sutinka vaidinti jo režisuojamuose spektakliuose. Amžinybėn iškeliavus Irenai Bučienei, V. Grigoliui, Rumšas tęsia istorinių pastatymų tradiciją. Spektakliai ruošiami Mindauginėms, vaidinami prie Kauno pilies, juose mielai vaidina pačių įvairiausių kartų aktoriai. Taip pat jis yra pastatęs du spektaklius pagal Ingmaro Bergmano kūrinius, o šiuo metu repetuoja trečią – kaip pats sako, nori pastatyti Bergmano trilogiją.

Teatro kelionė V. Rumšo akimis „Kitiems gali atrodyti, kad aktoriumi tapau atsitiktinai, bet su tokia mintimi kategoriškai nesutikčiau, nes paprasčiausiai neįsivaizduoju savęs be teatro.

1967 m. į Plungės kultūros namus atvažiavo gastroliuoti Vilniaus jaunimo teatras. Tada mokiausi devintoje klasėje. Teatras atvežė J. Osborno „Atsigręžk rūstybėje“ (režisierius V. Čibiras). Prie durų bilietus tikrino šviesaus atminimo aktorius Rolandas Butkevičius. Jis buvo puikiai nusiteikęs, šypsojosi. Tada pagalvojau: palauk, negi jis jau nebe aktorius, o tik kontrolierius? Bet prasidėjus spektakliui, pamačiau jį scenoje šalia Eugenijos Pleškytės, Antano Šurnos. Puikus spektaklis, jie visi buvo nuostabūs, aistringi ir nuoširdūs.

D. Matvejevo nuotr.

Keistas tada pasirodė Butkevičiaus stovėjimas prie durų. Dabar suprantu, kad teatras, matyt, taupė pinigus, o gal aktoriai dirbo kelis darbus, kad prisidurtų prie tos menkos aktoriaus algos.

Beje, nieko juokingo čia nėra: aktorius – vienas žingsnis iki kunigo. Jo neturėtų matyti kiti žmonės valgančio, išgėrusio. Iš kažkur atplaukę žodžiai, kad aktorius – toks pat žmogus, kaip ir visi, nėra teisingi. Kaip dabar šioje profesijoje išlaikyti tą ankstesnį kokybės ženklą? Manau, kad kelionė į save nebūtų žalinga. O be to, tikiu, kad Peteris Laurensas teisus, sakydamas: optimistams išsipildo jų svajonės, o pesimistams – košmarai. 1968 m. mano literatūros mokytojas nuvežė mus į Panevėžio dramos teatrą. Ten žiūrėjom V. Borcherto „Lauke už durų“ (režisierius Juozas Miltinis). Scenoje – Donatas Banionis, Bronius Babkauskas. Nuostabu. Ir mano galvoje teatras šviečia kaip bažnyčia. Iš kur tai? Didelė spektaklio energetika? Mintis, dinamika, disciplina? Negaliu paaiškinti ir dabar, bet šventumo, didingumo fluidai sklido iš visur.

Tada žiūrovai po spektaklio nesulaukė artistų nusilenkimo. Anuomet ir dabar tai man visiškai priimtina ir netgi būtina. Tas nenusakomas aktoriaus ir žiūrovo kontaktas, o gal net sueitis, kuri retsykiais įvyksta spektaklyje, sukuria didžiąją paslaptį, vienovės pajautimą, kuri sušildo, bet kartu ir baugina mus.

Teatras yra tai, ko tu nei išanalizuoti, nei išskaičiuoti, nei paaiškinti negali. O ir nereikia. Tai tylus džiaugsmas. Visiems suprantamas ir žinomas. Juk visi jaučia, kur tikras daiktas, o kur, kaip mes sakom, plastmasė. Visi jaučia didžiosios paslapties gimimą, nesvarbu, kad ir kur tai būtų, ar scenoje, ar architektūroje, muzikoje, dailėje. Tokie paslapties skleidėjai man buvo tie, kuriuos mačiau scenoje – Stasys Jukna, Monika Mironaitė, Henrikas Kurauskas, Jevgenijus Lebedevas ir Sergejus Jurskis. Taip, tikėjimo kelias veda pro aukštus vartus.

Pasirodo, kad daugiausiai išliko ne dėstytojų perteiktos žinios, datos, o jų buvimas, jų spinduliavimas. Juos prisimeni kaip kokį žaižaruojantį spektaklį. Kas ką sakė, darė – nelabai įstrigo, bet tavyje liko atmosfera, emocijų spalvos. Perkūnas žino – keisti burtai. Ir jie lieka su tavim ilgam.

D. Matvejevo nuotr.

Pirma taisyklė – žinoti, ko nori scenoje, ko į ją lipi. Ir metams bėgant supranti, kad tai yra svarbiausia. Na o paskui galima pridėti visko: ir šokio, dainavimo, ir grojimo – visko, ką tik moki... Gal todėl lengva buvo dirbti ir su vyresniais, mano gerbiamais Juozu Meškausku, Laimonu Noreika, Algirdu Zalansku, taip pat su Arnu Rosenu, Audriu Chadaravičiumi, Vytautu Tomkumi, Vaiva Mainelyte ir mano kartos aktoriais – Egle Gabrėnaite, Juozu Kisieliumi, Regina Arbačiauskaite, dar jaunesniais. Niekada nejaučiau skirtumo...

Tai, kas žeidžia, skaudina, – reikia pamiršti. Reikia dirbti savo darbą. Dabar. Aš taip stengiuosi „nukenksminti“ blogą akį. O ji yra visur – ne tik teatre, bet ir gatvėj...

Žmogus yra sutvertas džiaugtis. Nesvarbu, kokiame dugne atsidūrė, jis turi turėti viltį iš jo išsikapstyti. Jei mes tik burbuliuosim tą juodą žmogaus gyvenimo istoriją, nebus geriau nei tam, kuris kalba, nei tam, kuris klauso. Ir dar vienas paprastas dalykas: kad ir kur tu būtum – scenoje, radijuje, televizijoje, turi žinoti, kam tari savo žodžius. Dievui, velniui, angelui, tėvui, mamai, konkrečiam žmogui – tam, kurį matai ir kuriam nori ką nors pasakyti.

Teatre mane renkasi jis ar ji, o ne aš. Jaučiat skirtumą? Ne tu, o tave. Ir laimė, jeigu tau pavyksta patirti pasitenkinimą. Kada yra pasitenkinimas, yra ir rojus. Bet prieš tai tu turi pamilti, pasitikėti, atsiduoti besąlygiškai. Nuoširdžiai. Tada visiems gerai. O paskui tavęs nieks nesulaikys, nes viskas tavo valioj, nes tu valdovas. Teatras – vanduo, tyras, drumzlinas, judantis, krintantis lašas. Teatras – vynas – jaunas, išlaikytas, nepakartojamas. Teatras – vynas permatomoje žaižaruojančioje taurėje. Teatras – vanduo porcelianiniame inde, aliumininiame puodelyje. Vis tiek tau teks troškulį numalšinti. Amžinatilsį Kazimiera Kymantaitė sakė, kad mes niekur nepabėgsime nuo lietuviškos dramaturgijos, be jos mes negalime būti savimi. Bet visi į tai reaguoja „pro pirštus“. Tą patį kalbėjo režisierė Irena Bučienė. Praėjo dar kiek metų – tą patį sakau ir aš.

D. Matvejevo nuotr.

Apskritai blogio anatomijos esmė, manyčiau, glūdi ydingai suvokiamoje netobulybėje: nusivylusią širdį užplūsta tokie jausmai, iš kurių gimsta – net ne Baudelaire’o „Piktybės gėlės“, o tiesiog piktybė, tai yra blogis kaip socialinis fenomenas. Vaidindamas Klaudijų jutau tą meninės erdvės palankumą, idealiąją sceninio egzistavimo samplaiką. Beje, aktorystės aspektu kur kas lengviau vaidinti piktadarį nei geradarį.

O vienatvės aš nebijau: ji būtina žmogaus kelyje į savo sielos centrą – nuo kraštutinumų, su laikinų ir žemiškų aistrų ženklais. Gyvenimas taip sukurtas, kad norom nenorom tam tikrą dieną sutinki būtent tą žmogų, kurį tau seniai magėjo sutikti“.

Kolegų žodžiai apie V. Rumšą

Aktorė Rimantė Valiukaitė: „Vytautas – ilgametis scenos partneris: ir vyras, ir tėvas, ir mylimasis, ir kas tik nori... Mes tikrai nemažai kartu esame kūrę. Jis – puikus partneris, todėl visada džiaugiuosi, dirbdama su juo. Vytautas – aktorius-viesulas. Metai jo nekeičia: jis visada pilnas ir fizinės, ir dvasinės jėgos, jam visi gali tik pavydėti.“

Jis niekada neparodys, kaip jam sunku. Jis – vienas iš tų, kuris pasakys tau gerą žodį.

Dalia Michelevičiūtė: „Vytautas yra savo kartos ir epochos – XX a. pabaigos–XXI a. pradžios – viena ryškiausių scenos asmenybių. Jo organiškumas, prigimtinis žavesys, vyriška jėga yra tiesiog pribloškiantys ir unikalūs. Gal kai kas ir sakytų, kad kai kuriuose vaidmenyse jis kartojasi, bet taip yra dėl to, kad juose dominuoja jo paties asmuo, nes jis turi prigimtinę charizmą. Eidami į teatrą žavėtis Rumšo vaidmenimis, gal ne tiek ieškome to persikūnijimo stebuklo, bet visada žavimės gerai atliktu darbu, dikcija, raiška ir vyrišku žavesiu. Su V. Rumšu scenoje susidūriau dar būdama antro kurso studentė, kai šviesaus atminimo režisieriaus Algirdo Lapėno buvau pakviesta vaidinti N. Richardo Nasho dramoje „Lietaus pardavėjas“ (1993). Išties tą darbą labai branginu, nes tai buvo dar vienas studijų etapas, be to, susidūriau su visiškai kitokiu teatru, nei iki tol buvau pažinusi studijuodama pas Joną Vaitkų. Tai buvo visiškai kitokia darbo metodika. Iki šiol su didele meile ir pagarba prisimenu šį darbą. Spektaklyje vaidino V. Rumšas, Juozas Rygertas, Audris Chadaravičius... Man tai buvo didelė mokykla, nes vaidinau vieną iš pagrindinių vaidmenų – Lizi Keri, o Rumšas vaidino patį Lietaus pardavėją – Bilą Starbaką. Ir buvo žavingas. Nuo to laiko man visada smagu su juo dirbti, nes jis visada akcentuoja sceninius santykius. Juk iš tiesų, labai svarbu išsiaiškinti partnerių santykius. Vėliau susidūrėme Eimunto Nekrošiaus režisuotose Antono Čechovo „Trijose seseryse“, kur Rumšas buvo ypatingas (Gimnazijos mokytojas Fiodoras Iljičius Kulyginas; 1995). Visoje Nekrošiaus stilistikoje jis taip pat išsiskyrė savo tam tikru akademizmu. Ir aišku, didžiausias darbas, džiaugsmas ir iššūkis buvo vaidinti Elzbietą I Friedricho Shillerio „Marijoje Stiuart“ (rež. Jonas Vaitkus; 2004), kur Vytautas vaidino Elzbietos meilužį Grafą Lesterį. Su Rumšu dirbti – didelis džiaugsmas, nes jis visada į repeticijas ateina pasiruošęs. Kartais tenka su juo pasiginčyti, nes, kaip ir visos stiprios asmenybės, jis gali dominuoti. Ir tai partnerį skatina pasitempti. Tada scenoje gali įvykti tam tikra menininkų dvikova, o tai spektakliui suteikia meninės kokybės. Buvo metas, kai Vytautas vaidino ypač daug pagrindinių vaidmenų. Manau, kad jo profesinis gyvenimas yra išsiskleidęs visais galimais žiedais. Naujausias jo vaidmuo Vaitkaus režisuotame „Didžiajame kelyje“ – Jėgeris. Mes esame tik jo vidinio pasaulio prisiminimai, gyvenimo pamėklės, kurios pasirodo, primindamos jo buvusį gyvenimą. Rumšas bet ką gali vaidinti, ir jis visada bus tikras. Toks buvo šviesaus atminimo Antanas Šurna. Tai – aktoriai iš prigimties, „reaktyviniai“, perkūniškai imlūs ir organiški. Jų vaidmens perteikimo sugestija yra labai natūrali ir kupina vyriškos jėgos. Įsivaizduoju, kad su tokia ryškia asmenybe kolegoms ir režisieriams nėra labai lengva dirbti. Gal Vytautui būtų didesnis iššūkis suvaidinti trapų, pažeidžiamą personažą. Jis tikrai gali būti visoks.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Aktorius Saulius Balandis: „Vytautas yra žemaitis. Kažkada iš Žemaitijos jis atvažiavo į Vilnių, ir nemanau, kad jam kas nors padėjo; jis pats savo darbu, užsispyrimu, uolumu viską pasiekė. Jį matau kaip žirgą žemaituką, kuris pakelia neįmanomus krūvius. Dirbant su juo, būnant šalia, jis niekada neparodys, kaip jam sunku. Jis – vienas iš tų, kuris pasakys tau gerą žodį. Dėka savo kruopštumo, atsidavimo ir tam tikro žemaitiško užsispyrimo jis yra tas, kas yra dabar – visų gerbiamas ir mylimas, jis yra persona.“

Ilgiausių metų, mielas V. Rumšai!

Karantino laikotarpiu LNDT kviečia žiūrėti senųjų spektaklių įrašus ir siekia suteikti platesnę informaciją apie juos. Šįkart pristatomas Irenos Bučienės režisuoto spektaklio „Emigrantai“ pagal Sławomiro Mrożeko pjesę įrašas. „Emigrantų“ premjera įvyko 1989 m. lapkričio 17 dieną, pagrindinius AA ir XX personažų vaidmenis kūrė aktoriai Vytautas Rumšas ir Regimantas Adomaitis. Rimgailė Renevytė paprašė jų pasidalinti prisiminimais apie šį spektaklį.

– Kaip režisierė Irena Bučienė dirbo su aktoriais? Kokia buvo jos specifinė maniera?

Vytautas Rumšas: – Tai, ką mačiau iš jos pirmųjų spektaklių, kai teatras buvo dar Basanavičiaus gatvėje – A. Millerio „Kaina“. Jame vaidina Steponas Jukna, Marija Rasteikaitė, Laimonas Noreika, Kurauskas, Regimantas Adomaitis. Labai nedaug aktorių, bet tikrai buvo į ką žiūrėti. Visi spektakliai, kuriuos ji statė, jai buvo tarsi brangus vaikas. Yra režisierių, kurie turi statyti spektaklius, vienas tokių buvo mano dėstytojas Henrikas Vancevičius. Būdamas vyriausiuoju režisieriumi valstybiniame teatre jis privalėjo statyti spektaklius. 2-3 spektaklius per sezoną. Tai nėra lengva. Tačiau tokia situacija buvo visur – ir Jaunimo teatre spektaklius nuolat statė Dalia Tamulevičiūtė. Tokios buvo vyriausiojo režisieriaus pareigos, nustatytos kultūros ministerijos – jis turi ir formuoti repertuarą, ir pats statyti spektaklius. Net ir statydami tokius „prievartinius“ spektaklius, režisieriai rinkdavosi idėjas, kurios buvo jiems artimos. Tačiau šalia to, buvo ir „parusinti“ spektakliai, kurie niekam nebuvo artimi, bet kurie taip pat privalėjo atsidurti repertuare. Buvo būtina prisiliesti prie tarybinių temų ir ne visada buvo paisoma to, ką statyti nori režisierius ar aktoriai. Per sezoną būdavo bent du tokie „prievartiniai“ spektakliai, o likusį repertuarą užpildyti galėjo ir užsienio autorių pjesės. Tiesa, tik tų, kurie tuo metu buvo leidžiami.

Kai atėjo Bučienė – apie 1970-uosius, ji kažkaip dar spėjo pagauti Millerį, nes paskui šis autorius buvo uždraustas cenzūros. Ir kalbant apie idėjinę režisūrą – Bučienė čia sau kėlė labai aukštą kartelę. Statyti tai, kas žiūrovams būtų įdomu, aktualu. Ir dar, rodos, ji siekė to vidutinio žiūrovo lygį pakelti šiek tiek aukščiau. Gal ir minties prasme, gal ir emocine. Nes vis dėlto laikai buvo gana cenzūriniai visame mene, bet ypatingai teatre. Čia galima prisiminti Jono Jurašo „Barborą“ ir kokį šurmulį ji sukėlė. Tad čia visuomet buvo gana didelių stabdžių.

Visi Bučienės spektakliai buvo emocionaliai aštrūs. Prisimenu ir A. Gelmano „Protokolą“, kuris dar įvyko Basanavičiaus teatre, kol buvo statomas naujasis teatras Gedimino prospekte, ir P. Treinio „Ančiuko Kryžius“, ir Moljero „Šykštuolis“, ir Bulgakovo „Moljeras“. Nėra lengva įveikti didžiąją sceną. Ir ne kiekvienam duota. Bučienė mokėjo sujungti šį didelį organizmą į vieną.

Kalbant apie darbą su aktoriumi – ji ieškodavo vidinės personažo įtampos, emocinė įtampa. Vėliau prieidavome ir prie smulkių kiekvieno personažo savybių ar ketinimų aiškinimosi. Aš ją suprasdavau. Kai kurie jos „nepagaudavo“, bet su jais ir pati Bučienė negaišdavo laiko.

Ji taip pat turėjo gerą intuiciją temos prasme. Spektaklių statymo intuiciją. Ji pagaudavo pačią spektaklio idėją, ją surasdavo žiūrovų salėjė tarp žmonių – jusdavo, ko reikia žiūrovams. Ne kiekvienas režisierius jaučia pulsą, nepagauna to, kas vyksta tarp žmonių – kaip jie bendrauja, kaip jie gyvena, kas jiems dabar rūpi. „Emigrantai“ buvo vienas iš tų „pagautų“.

Tuo metu „Emigrantai“ dar negyveno savo laisvo gyvenimo. Juk dabar žmonės išvažiuoja į Norvegiją, Angliją ar Ispaniją dirbti. Ir tam, kad parsivežtų iš ten pinigų ir čia kurti savo gerbūvį. Bet kas tas žmogus yra viduje? Tiems, kurie gimė ir gyveno tarybiniais laikais nelengva išspausti baimės jausmą prieš valdžią. Jis dar tik palengva spaudžiamas lauk. Nepraeina taip lengvai.

– Pasakokite apie personažus ir darbą su kolega Regimantu Adomaičiu.

Vytautas Rumšas: – Regimantas Adomaitis – studijavo fiziką, galvotas vyras, intelektualus žmogus. Vytautas Rumšas – arčiau tokio žemiško varianto. X ir A.

Kai vaidini su daug aktorių yra vienas pojūtis. Esi tarsi „kibire“ ir makaluosiesi su visais. Bet kai tame kibire esate tik dviese, viskas vyksta daug arčiau. Prisimenu visą spektaklį ir kaip jame jautėmės. Jo buvimą, jo emocijas, jo sprogimus, mano sprogimus. „Emigrantai“ yra vienas iš ryškiausiai įsimintų spektaklių.

Man vaidinant šiame spektaklyje nejaučiau jokių juodų duobių, kai reikia tušuoti dalykus, kurių dar nelabai suvoki. „Emigrantuose“ to nebuvo visiškai. Kai įlįsdavau į pirmą veiksmą, išlįsdavau tik pirmo veiksmo pabaigoje. Ir tas pats buvo su antru. Čia tas pats kaip nerti į vandenį. Neišsimuši iš to proceso.

– Spektaklio „Emigrantai“ premjera įvyko prieš daugiau nei trisdešimtis metų – 1989 metų lapkričio 17 d. Kokia buvo to meto publika?

Vytautas Rumšas: – Dabar galvoju, kad galbūt nepilnai šią temą suvokdavo žiūrovai. Priimdavo pirmą, antrą sluoksnį, o apačioje dar gulėjo ir trečias, ir ketvirtas. Dabar ji kaip niekad aktuali.

Pačioje pradžioje salės nebuvo tokios ir pilnos. Faktas, kad vaidina tik du aktoriai neviliojo publikos. Ir tai net nėra istorija apie meilę. Čia buvo idėjų, pasaulėžiūrų kova, o ne meilės reikalai.

Tik paskui, pamažu iš lūpų į lūpas pasklido garsas apie spektaklį ir salės prisipildė.

– Ar per spektaklio gyvavimo laiką yra nutikę kokių nors atsitikimų?

Regimantas Adomaitis: – Kai spektaklis yra tvirtai ir teisingai sukaltas, jame nebėra reikalo improvizuoti. Tad ir nuotykių šiame spektaklyje nepasitaikė. Nors vieną kartą spektaklio metu scenoje yra užsidegę popieriai. Stalas nuklotas popieriais, degė žvakė, o aš, matyt, neužgesinau degtuko ir nuėjau kalbėtis su Regimantu prie kitos lovos. Štai toks nutikimas, kuris tuo metu neatrodė juokingas, nes ant stalo jau buvo liepsna kaip reikiant. Ir dar visa tai vyksta spektaklio metu.

– Kokie Jūsų prisiminimai iš darbo su režisiere Irena Bučiene?

Regimantas Adomaitis: – Ireną Bučienė labai prisimenu. Ir prisimenu ją tik geruoju. Nors būta visko, ir konfliktų ir nesusikalbėjimų, tačiau laikui praėjus aš ją prisimenu tik šviesiai. Kiek ji mane mėgo ar nemėgo – aš nežinau, bet ji man tikrai dažnai skirdavo vaidmenis savo spektakliuose. Prieš „Emigrantus“ buvo spektaklis pagal Aleksandro Gelmano pjesę „Akis į akį su visais“. Nors tos pjesės vertimas nebuvo labai vykęs, bet ten vaidinome su Egle Gabrėnaite. Vaidinome tik dviese, tad iš scenos nebuvo net kada išeiti nei nosį nusivalyt, nei nusišvilpt – visą laiką scenoje. Tai buvo labai įdomus darbas.

Kalbant apie jos režisūrinę specifiką. Reikia nepamiršti, jog visuomet dominavo viena mokykla – MCHAT‘as, einant dar nuo Stanislavskio, Dančenko.. Jokių atradinėjimų aktorinio meno prasme nebuvo, mes dirbom pagal savo įprastinę sistemą. Bet darbas su Bučiene ir su kolega Vytautu Rumšu buvo labai malonus.

– Kaip sekėsi dirbti su Vytautu Rumšu? Kokie buvo jūsų personažai?

Regimantas Adomaitis: – Tai puikus aktorius, puikus kolega. Būna aktorių, kurie turi šiek tiek neigiamų savybių, Rumšas gal irgi jų turi, tačiau dirbti su juo buvo vienas malonumas. Mes puikiai sutardavome. Aš vaidinau inteligentą, kuris iš aukšto žiūri į tokius plebėjus, kurį vaidino Rumšas. Abu itin skirtingi, bet likimo nublokšti į tą patį kampą. Bendraudami jiedu ieško to tarpusavio ryšio, iš to gimsta tam tikra ironija, juokas. Nors dabar jau daug ką primiršau, bet tikrai gerai prisimenu spektaklio nuotaiką.Jie gyvena kažkur požemyje, rūsyje, tarp kanalizacijos vamzdžių

– Ar pamenate šio spektaklio auditoriją? Kokia ji buvo?

– Likimas šio spektaklio buvo keistokas. Mes jį sukūrėme Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet vėliau perkėlėme į Jaunimo teatrą. Dabar atminty liko tik bendra spektaklio atmosfera. „Emigrantai“ tikrai buvo lankomas spektaklis. Ši Mrožeko pjesę labai atitiko mūsų to meto situaciją. Lygiai tas pats buvo ir Lenkijoje, kuri taip pat buvo sovietinėje įtakos zonoje. Problemos buvo tos pačios – ir dėl užsienio kelionių, kai visi buvom uždaryti lyg silkės skardinėje.

Tarp pretendentų gauti premijas –  renginių režisierius Dalius Abaris, chorvedžiai Remigijus Adomaitis, Povilas Gylys, žurnalistės, knygų autorės Rūta Noreikaitė (Oginskaitė), Aurelija Arlauskienė, rašytoja Renata Mendeikienė (Šerelytė), poetai, Dovilė Gimberienė (Zelčiūtė), Gintaras Patackas,  Arvydas Valenta, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, „Stalo teatro“ režisierė, aktorė Saulė Degutytė-Šiekštelienė, choreografės Agnija Sarulienė (Šeiko), Leokadija Dabužinskaitė, aktoriai Janina Antanėlienė (Matekonytė), Arvydas Dapšys, Igoris Reklaitis.

Premijas gauti pretenduoja ir teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė, menininkių grupė „Baltos kandys“, tarpdisciplininė menininkė Jurga Barilaitė, vertėjai Pranas Bieliauskas ir Vytautas Bikulčius, archyvaras Juozapas Blažiūnas, parodų kuratorius, fotomenininkas Gintaras Česonis, menotyrininkai Erika Grigoravičienė, Vytautas Tumėnas, Adelbertas Nedzelskis, tekstilininkė Monika Žaltauskaitė Grašienė, kultūros vadybininkas Audronis Imbrasas.

Taip pat nominuoti dailininkas, medalininkas Romualdas Inčirauskas, keramikas Arvydas Janušonis, dailininkas Marius Jonutis, menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, muzikologė Jūratė Katinaitė, fotografijos menininkas Tadas Kazakevičius, kino dailininkas Augis Kepežinskas, muzikologė, laidų vedėja Zita Kelmickaitė, džiazo muzikantas, kompozitorius Dainius Pulauskas, džiazo muzikantas Leonidas Šinkarenko, muzikantas, kultūros veikėjas Martynas Švėgžda von Bekkeris.

Nominuotųjų sąraše taip pat yra publicistas, fotografas Povilas Sigitas Krivickas, kino operatorius Rimvydas Leipus, tarpdisciplininis menininkas Dainius Liškevičius, muziejininkė ir dailėtyrininkė Elona Lubytė, menininkas Česlovas Lukenskas, fotomenininkas Saulius Paukštys, menininkė Paulina Eglė Pukytė, dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, grafikė Nijolė Šaltenytė, tapytojai Eglė Velaniškytė, Gražina Janina Vitartaitė, Andrius Zakarauskas, dizainerė-architektė Viktorija Sideraitė Alon, architektas Gintautas Vieversys.

Iš daugiau nei pusšimčio nominuotų muzikos, teatro, dailės, literatūros, kitų kultūros ir meno sričių atstovų Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisija atrinks 12 laureatų. Premijas Vyriausybė paskirs kitų metų sausio pabaigoje.

Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 Vyriausybės kultūros ir meno premijų. Premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus. Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 metų.

Premijos dydis šiuo metu siekia 13 260 eurų, premijos gali būti skiriamos pavieniams pretendentams arba pretendentų kolektyvui.

Per daugiau nei 40 metų trunkančią karjerą V. Rumšas sukūrė virš 60 vaidmenų. Garsus menininkas dirbo su žymiais lietuvių teatro režisieriais – Kazimiera Kymantaite, Irena Bučiene, Rimu Tuminu, Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi ir kitais. Jam gerai pažįstama kino industrija, televizija.

Jo profesinis kraitis didžiulis, patirtys įspūdingos. 1973 metais ką tik po studijų jaunas V. Rumšas buvo priimtas dirbti į tuometinį Akademijos dramos teatrą, kuriame vaidina iki šiol. Netgi nuo 2000 m. iki 2005 m. buvo šio teatro generalinis direktorius. Žiūrovai čia matė pačius įvairiausius V. Rumšo sukurtus herojus – Sidabrą iš B. Dauguviečio „Žaldokynės“, Klaudijų iš V. Šekspyro „Hamleto“, Harpogoną iš Moljero „Šykštuolio“, Ignacijų Glembajų iš M. Krležos „Elito (Ponai Glembajai)“ ar naujausią jo vaidmenį – Profesorių Lybigą lenkų režisieriaus Krystian Lupa spektaklyje „Didvyrių aikštė“. 

Prieš savaitę V. Rumšas žiūrovus pakvietė į antrąją savo spektaklio premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal I. Bergmano kūrybą „Scenos iš vedybinio gyvenimo“.  Lygiai prieš tris metus jis pristatė spektaklį pagal to paties autoriaus kūrybą „Intymūs pokalbiai“: „Ne, aš nesu režisierius, nors prie Kauno pilies esu pastatęs dvylika spektaklių. Bet žinot, kas mane veda – idėja. Tikrieji režisieriai stato per metus vieną, du, tris spektaklius, aš šitaip negalėčiau. Man reikia laiko“, – V. Rumšas įsitikinęs, kad nepaisant skirtingų profesijų žmonių, dirbančių teatre dėl bendro tikslo, visų svarbiausias – artistas.

Lietuvos teatro sąjunga pristato video projektą „Teatro elitas“ apie žymiausius ir svarbiausius vyresnės kartos teatro menininkus. Video interviu jie dalinasi savo išskirtine kūrybine patirtimi ir atsako į įvairius klausimus apie kūrybą, menininko profesiją, gyvenimą teatru.

Jau rytoj, šeštadienį, „Siemens“ areną drebins inovatyviausias metų šou – „Tech Top 2018“, kuriame žinomi žmonės paskelbs ir apdovanos geriausią metų techniką. Tarp nominacijų teikėjų – Agnė Jagelavičiūtė, Justinas Jarutis, Algirdas Kaušpėdas, Lavija Šurnaitė ir Paulius Skučas, Algis Ramanauskas ir Rimas Šapauskas, Sergejus Maslobojevas ir Aurelijus Rusteika.

Specialioje LED scenoje atlikėjai žada nustebinti technologiškai pažangiais šou, kuriuos sukurs Donatas Montvydas, Monique, Mantas Jankavičius, Monika Marija ir „Vilniaus Energija“.

Įsimintiną šou žada ne tik scenos žvaigždės, bet ir šou vedėjai – Vytautas Rumšas ir Giedrė Rusytė, žiūrovams paruošę ne vieną staigmeną. Jau anksčiau Giedrė Rusytė išdavė, kad būtent „Tech Top 2018“ scenoje pirmą kartą sukurs muzikinį pasirodymą ir dainuos prieš tūkstančius žmonių.

Tarp vedėjų ruošiamų staigmenų – ir humoristinis skečas apie išmaniuosius namų asistentus, specialiai pritaikytus vyresniajai kartai. Nufilmuoti šį siužetą prireikė išskirtinio pasiruošimo – kelias valandas kėdėse sėdėjusius vedėjus profesionali grimuotojų komanda pavertė neatpažįstamais ir pasendino dvidešimt metų.

„Tokios savęs dar nesu mačiusi. Labai gerai jaučiuosi!“, – sukurta išvaizda džiaugėsi G. Rusytė. Vedėjai patikina – humoro šiame šou tikrai netrūks, o specialiai sukurti video siužetai leis į techniką pažvelgti visai kitu kampu. Apdovanojimų metu technikos geriausius išbandys aktorė Ineta Stasiulytė, Paul De Miko bei Indrė ir Mantas Stonkai.

Kokį išradimą šou metu pristatys taip pasikeitę vedėjai ir kokių staigmenų dar pateiks nacionaliniai technikos apdovanojimai  – pamatyti gyvai galima jau rytoj Vilniaus „Siemens“ arenoje įvyksiančiame „Tech Top 2018“ šou ir lapkričio 13-ąją, antradienį, per LNK.

Jau šį šeštadienį, Vilniaus „Siemens“ arenoje įvyks nacionaliniai technikos apdovanojimai „Tech Top 2018“, kuriuose bus apdovanota šių metų geriausia technika. Įspūdingi technologijų tema sukurti Donato Montvydo, Manto Jankavičiaus, Vilniaus Energijos, Monikos Marijos ir Monique šou, ryškiausi apdovanojimus teikiantys pramogų, sporto ir verslo pasaulio veidai bei dar nematyta inovacijų ir technologijų paroda arenoje – visą tai jau lapkričio 10 dieną galės išvysti visi bilietus įsigiję žiūrovai.

Šiais metais apdovanojimus ves naujas duetas – Vytautas Rumšas ir Giedrė Rusytė. Ne pirmą kartą scenoje kartu dirbantys vedėjai, apdovanojimų šou žada nustebinti – tituluota gražuolė G. Rusytė pirmą kartą televizijoje atliks specialiai paruoštą muzikinį numerį, kuris žiūrovams leis pamatyti, kaip atrodo šių dienų išmanieji namai.

„Mes patys su Giedre daug ruošiamės ir žiūrovams pateiksime keletą staigmenų. Juoko šiame šou taip pat netruks“,– sako V. Rumšas.

Specialų muzikinį numerį atliksianti G. Rusytė juokiasi – dainuoti televizijos eteryje prieš tūkstančius žmonių jai teks pirmą kartą. Toks išbandymas reikalauja ne mažai pasiruošimo – G. Rusytė savo vokalą tobulina padedama vokalo meistrės Rositos Čivilytės dukros bei „Tech Top 2018“ šou vykdančiosios prodiuserės Agnetos Gabalytės.

„Dainuoti televizijos eteryje niekada neteko, aš tikrai ne dainininkė. Esu tik kartą studijoje įrašinėjusi keletą dainų vienam projektui, tačiau jūs net neįsivaizduojate, kiek tuomet kantrybės reikėjo mane ruošusiai vokalo meistrei Rositai Čivilytei... Šį kartą ruoštis padeda Rositos dukra Agneta Gabalytė ir vėl gi – ačiū jai už kantrybę. Žodžiu, kadangi mano kolega Vytautas Rumšas visai nedainuoja, dirbti, kaip visada, tenka man “,– juokaudama sako G. Rusytė.

Prasidėjus spektakliui, žiūrovus pasitiko karaliaus Mindaugo balsas: „Čia aš. Karalius Mindaugas. Dabar aš kalbu su jumis <…>“, kuris iš karto prikaustė žiūrovų dėmesį. Žiūrovai rinkosi Kauno pilies amfiteatre, kiti pasirinko prisėsti čia pat tiesiog ant slėnio šlaito.  Pilies slėnyje Nuo mažiausių mažylių iki garbaus amžiaus teatro entuziastų, būriavosi, jog pamatytų ir išgirstų žymius aktorius, ir režisieriaus darbą apie Lietuvos istoriją.

Nors diena buvo šilta, tačiau atėjus vakarui, oras ženkliai pasikeitė. Saulei nusileidus, pakilo vėjas ir oro temperatūra (www.gismeteo.lt duomenimis) nukrito iki +14°C. Vieni žiūrovai gaubėsi pledais ir skraistėmis, kiti buvo pasiruošę vakarui ir apsirengę šiltesne apranga. Tačiau, dalis žiūrovų nusprendė išeiti dar spektakliui nepasibaigus. Paklausus, kodėl nepasilieka iki galo, dvi garbaus amžiaus moterys teigė, jog tokios oro sąlygos, atviroje erdvėje, be užuovėjos ar kitokios pastogės, nėra tinkamos. „Na, mums tai jau tikrai per šalta. Visai kojų nejaučiu, matėme ir daugiau išeinančių žmonių“ – teigė viena iš pašnekovių.

Pagal XX a. pradžios latvių dramaturgo Mārtiņšo Zīvertso tragediją „Valdžia“ pastatytas spektaklis pasakojo apie karaliaus Mindaugo vadovavimo laikotarpį, išdavystę bei meilę jo žmonai Mortai. Auditorija galėjo pasinerti į senosios Lietuvos laikotarpį ir įsigilinti į to meto filosofines valdžios problemas. Džiugo Katino vaizdo instaliacija ant Kauno pilies bokšto nutiesė tiltą tarp senovinio įvaizdžio ir šiuolaikinių technologijų. Rodomi istoriniai vaizdiniai patraukė žiūrovų akį, kai kurie ėmė tyliai šnabždėti apie įdomų spektaklio paįvairinimą, kiti traukė išmaniuosius telefonus, ėmė filmuoti.

Paskutinio pasirodymo metu skambėjusios Maironio tautiškos giesmės „Lietuva brangi“ akordams, visi kauniečiai pakilo iš savo kėdžių ir sėdimų vietų. Kas tyliai pagerbė giesmę, o kas niūniavo kartu, tačiau visi jautėsi lyg vieninga, stipri tauta.