Savivaldybės interneto puslapio skiltyje „Pranešk apie problemą mieste“ klaipėdietis paskelbė pranešimą dėl visureigio niokojamos pievos Laukininkų gatvės gyvenamojo namo kieme.

„Laukininkų g. daugiabučio kiemo žolynas yra baisiai niokojamas, jau pernai šią mašiną-traktorių savininkas palikdavo toje pačioje vietoje. Prašau pranešti Viešosios tvarkos skyriui, nes tokius griovius išvažinėja, reikia turėti sąžinės“, – piktinosi klaipėdietis.

Klaipėdos savivaldybės Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjas Linas Lapinskas pasakojo, kad nusižengusiam gyventojui skirta bauda.

„Protokolas buvo surašytas ir už automobilių statymą neleistinoje vietoje šiam asmeniui gresia bauda nuo 30 iki 90 eurų“, – teigė L. Lapinskas.

Pasak L. Lapinsko, pernai Viešosios tvarkos skyrius surašė daugiau nei 10 tūkst. administracinių nusižengimų protokolų už transporto priemonių statymo ir stovėjimo tvarkos pažeidimus.

"Kiekvienam iš jų skinti egzistuoja savas metas, kurio negaliu pražiopsoti: antraip viksvos, smilgos ir kiti laukiniai augalai, iš kurių rišu savo žaliuosius ornamentus, nebus man paklusnūs", – aiškina menininkė, jau 25 metus savo rankomis kurianti paparčio žiedus, žemės palaiminimus, smilgų pinikus ir kitus gerbėjų pamėgtus autorinius kūrinius.

– Jūsų gerbėjai žino, kad Giedražolė gali pamokyti nusipinti saulę savo namams, kad toji šviestų ir kvepėtų vasara net užėjus sielą slegiančioms rudens liūtims.

– Tikrai turiu nemažą savo meno gerbėjų būrį. Dažnai rengiu seminarus norintiems pinti iš žolynų. Ir dažnai stebiuosi, kad žmonės, pradžioje spyriojęsi, kad nieko gero, gražaus jiems iš to neišeis, per tris keturias valandas įvaldo nesudėtingą žolynų pynimo techniką ir net pavadina šį užsiėmimą gamtoje savotiška terapija.

– O ką darote, kad šis jūsų hobis, ilgainiui tapęs maloniu darbu ir netgi pragyvenimo šaltiniu, nevirstų rutina? Kūrėjui tai turbūt pats baisiausias dalykas?

– Visada yra pavojus įklimpti į rutiną. Kai man kažkas labai atsibosta, paklausiu savęs – ar tu, Gintvile, norėtum dirbti kažkokioje įstaigoje ar fabrike, turėti ant savo galvos viršininką (man yra tekę dirbti valdišką darbą). Atsakymas visuomet būna vienas ir tas pats: ne! Tuomet man šis darbas, kurį pati susigalvojau ir kuris teikia džiaugsmo daugeliui žmonių, staiga pasidaro labai mielas.

Kita vertus, žolių pynimas yra mudviejų su dukra maitintojas – kaip galėčiau ant jo bambėti ar net vadinti rutina?! Jau daugiau kaip 20 metų ne tik pati pinu, bet ir žmones kviečiu į vasaros miško dirbtuves. Piname iš to, ką dovanoja gamta, kas yra kvapnu, tikra ir džiugina širdį. Mokau žmones savo ištobulintos žolės plastikos ir kaskart vis stebiuosi, kad, nepaisant tam tikrų rišimo taisyklių, kiekvienam kompozicija išeina labai originali.

– Vasarą žoliautojams – pats darbymetis. Pasidalykite, kokia yra eilinė rugpjūčio diena?

– Na, pradėsiu nuo to, kad man nebūna eilinių dienų. Visas mano gyvenimas priklauso nuo gamtos ritmo. Per daugybę metų darbo su augalais jau esu atsirinkusi, kokie jie man bus reikalingi žiemai. Stengiuosi kiekvienos rūšies žaliavos prisirinkti laiku, t.y. kiekvienas iš tų žolynų per visą vasarą vos kelias dienas mano darbams labiausiai būna tinkamas. Dirbdama jau atradau, kiek kiekvienas augalas turi būti subrendęs, kad galėtum jį laikyti, o ir dirbti su juo. Jokiu būdu negaliu pražiopsoti tų kelių dienų savo vasaros kalendoriuje.

– O kaip žinote, kada kokius augalus rinkti?

– Praktika – mano didžioji mokytoja (juokiasi).  Kažkada, dar mokyklos laikais, buvau labai susidomėjusi verbų rišimu, tai, matyt, kažkokių žinių likę. Būni gamtoje, matai gražų augalą, nusiskini jį, o paskui stebi: ar džiūdamas ėmė ir subyrėjo, ar ilgainiui jame atsirado kažkokių pinti nereikalingų pakitimų. Juk aš visai ne botanikė – daugiau poetė. Bet gamta man yra viskas. Neįsivaizduoju gyvenimo be jos.

– Ar tiesa, kad jūsų nupinti žolynukai, kaip juos meiliai pati vadinate, beveik amžini? Bet juk tos džiovintos žolės – tokia laikina ir trapi žaliava…

– Iš tiesų darbai, atlikti šia žolių rišimo technika, yra daugiamečiai ir, jei kokia išdykusi katė nesudrasko, gali išstovėti interjere metų metus.

O grįžtant prie mano darbo dienos – ji gali būti labai skirtinga. Jei būnu mieste – pinu. Jei draugės sodyboje netoli Kauno – žoliauju. Einu, ieškau ir atrandu tų savo žolynų augimvietes. Jei atvirai, aš net vairuodama žiūriu ne tik į kelią, bet ir į jo pakraščius. Lekiu link Lekėčių – stabtelėju prie Nemuno, Zapyškio ar Kačerginės. Sustoju, pasišienauju, o tuomet toliau važiuoju. Ir taip be galo, be krašto.

Gydo: nesudėtinga žolių pynimo techniką Giedražolė vadina savotiška terapija, leidžiančia jos vedamuose seminaruose pajusti gamtos pulsą. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tuos žolynus šienauti su peiliu ar žirklėmis – sunkus fizinis darbas?

– Patikėkite, tikrai nelengvas. Ir karšta būna, ir vabalai visokie kanda. O juk ir metų nemažai: neseniai suėjo 57-eri.

– Nesunku įsivaizduoti jūsų automobilio saloną – gal ir nelabai tvarkingas, bet koks kvapnus!

– Mano mašina – tarsi tvartelis, kuriame visko prilipę. Dažnai, prisipjovusi savo žolių, dedu jas ant užpakalinės keleivių sėdynės. Tvarkos čia nesitikėkite. Kartais ir mašinos stogas pasitarnauja –  džiovinti. Dukra pradžioje dar raukė nosį, bet ir ji pagaliau susitaikė. Kartais pati sau pagalvoju – įdomu, ką žmonės apie mane mano, išvydę tarsi laumę kokią pievomis braidančią ir žolių kuokštus su virtuviniu peiliu pjaunančią? "Čiudakė!" – turbūt galvoja (juokiasi). Bet ir aš nelabai trokštu tokia, kaip visi, būti. Taip ir gyvename keistai: nei aš nuo tos žolės, nei ji nuo manęs nepabėga.

– O ar neprailgsta ilgi žiemos vakarai, kai tenka tik pinti iš sausuolių ir gyventi šiltais prabėgusios vasaros prisiminimais?

– Visko būna. Kiekvieną vasarą stengiuosi žaliavos prisiruošti, kad žiemą galėčiau laisvai kurti, žmones savo darbais džiuginti. Nors esu intravertė, mėgstu asmeninį ryšį. Prieš kurdama kokį ornamentą, noriu kuo daugiau apie tą žmogų sužinoti, kuriam jis bus skirtas. Ar kokiai močiutei, ar sesei anapus vandenyno, ar vestuvėms, ar krikštynoms... O gal dar kažkam, kas vaikystėje į mano užsiėmimus vaikščiodavo, kai dirbau Kauno tautinės kultūros centre – ir tokių, įsivaizduokite, pasitaiko. Net buvau pradėjusi užsirašinėti tokias įdomesnes istorijas į atskirą sąsiuvinį.

Daug gražaus laiko tokia kūryba atima. Kompozicija, proporcijos, simbolika – viskas man svarbu. Esu labai sau reikli. Jei milimetras į milimetrą neatitinka – jau nepatenkinta savimi, nors kitas gal to neatitikimo išvis nepastebėtų. Bet kitaip tiesiog nemoku, negaliu.

– Sakote, kad gyvenime daug teko iškentėti. Apie skyrybas išvis nenorite kalbėti. Kaip sugebate, gyvenimo vėtyta ir mėtyta, išlikti optimistiška, pozityvi? Juk sakoma, kad ta tikroji, dvasingoji, kūryba negali gimti iš skausmo.

– Jaunystėje buvau susižavėjusi Vydūnu ir su didžiuliu malonumu gėriau į save jo tekstus. Jis – už tai, kad bet kokia meninė kūryba, kurią tik matys žmonės, būtų kuo šviesesnė ir pozityvesnė. Nors vėlgi – gali būti ir išimčių. Štai žiūriu į savo paauglę dukrą ir matau, kad šiuo amžiaus tarpsniu jos nedomina šviesūs ir išlaižyti tekstai. Ji skaito ir apie karą, ir apie žydų genocidą.

Kalbant apie mano žolynų skulptūras, tai jau visai kas kita. Rišdama žoles aš einu per simbolius, mėgstu kurti simetrinius ornamentus. Šioje mano kūryboje labai stipriai dalyvauja pati žolė, t.y. veikia patys augalai su visu tuo savo paslaptinguoju pasauliu, kuriam atstovauja. Sakysite, ką gali kalbėti sudžiovinti augalai? Patikėkite, daug ką. Juk ir vaistažoles džioviname. Esu tvirtai įsitikinusi, kad jie perduoda gana stiprią energetiką, tam tikrą informaciją, – net ir būdami džiovintų žolynų pavidalo. Kalbu tiktai intuityviai – į specialią literatūrą nesigilinu, neraganauju.

– Ar žolės jus ir gydo?

– Kai dirbu su žolėmis, turiu su jomis susidraugauti, išglostyti mažiausią smilgelę… Tuomet tiek į kūrybos procesą įsijaučiu, kad esu tik čia ir dabar. Ta stebuklinga būsena nejučia mane iš klampių minčių liūno ištraukia. Beje, mano seminaruose žmonės taip pat pastebi, kad dirbdami su žolynais labai įsijaučia ir nusiramina. Jie ne tik džiaugiasi išmokta žolių rišimo technika, bet ir patiria stiprų buvimo būtent tą akimirką džiaugsmą, kai siela, rodos, stiebiasi į dangų.

Mano dirbinių formos neįmantrios, veikiau paprastos: ratas, saulė, mėnuliukai, spinduliukai, paukštukai. Bet šios formos turi sakralų kodą. Jos ateina iš senų senovės, yra išbandytos mūsų protėvių ir, matyt, dėl to išties veikia žmogų.

Be to, simetrija mano kūriniuose irgi gydo, subalansuoja žmogų. Jei savo darbuose jos laikaisi, tarsi atsistoji tiesiai, ištiesini savo stuburą. Mano dirbinių formos neįmantrios, veikiau paprastos: ratas, saulė, mėnuliukai, spinduliukai, paukštukai. Bet šitos formos turi sakralų kodą. Jos ateina iš senų senovės, yra išbandytos mūsų protėvių ir, matyt, dėl to jos išties veikia žmogų. Egzistuoja netgi teorija, kad mene dabar galima atvaizduoti tam tikrus ląstelės virpesius ir žinote, kas čia įdomiausia? Kad tų virpesių piešiniai yra labai panašūs į senuosius baltų ornamentus ir simbolius. Vadinasi, sveikos ląstelės piešinį atitinkantys vaizdai žmogų gydo.

– Aštuonerius metus dirbote Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ką gražaus ir sau naudingo gavote iš šio gyvenimo etapo?

– Puikūs prisiminimai. Teko padirbėti tekstilės, namų apyvokos daiktų fonduose. Buvo sovietiniai laikai. Susidraugavome su kolegomis. Iš visur sėmiausi lietuviškos, patriotiškos dvasios – iš folkloro, ekspedicijų, įvairių tyrinėjimų. Gal būtent tada manyje atsirado ta sąmoningesnė meilė Lietuvai, jos etniniam-kultūriniam paveldui, kaip ir meilė gamtai. Nors pastaroji manyje gyveno jau nuo pat ankstyvos vaikystės.

– Ar dėl to, kad gimėte kaime?

– Mano tėvai buvo kauniečiai, bet pagal paskyrimą jie iš pradžių dirbo Tauragėje, o paskui tėtį perkėlė į Uteną. Kadangi dirbo vadovaujamąjį darbą, mylėjo žmones, tai prie Utenio ežero pavyko gauti medinius namelius ir įrengė poilsiavietę. Štai ten ir įvyko mano pirmoji pažintis su Minčios miškais, Utenio ežero tyvuliuojančia ramybe.

Kaip ir dažnam paaugliui, su tėvais nebuvo įdomu, tad laiką leisdavau viena miškuose. Išplaukdavau valtimi ir negrįždavau iki vakaro, kol drąsa leisdavo būti vienai… Taigi, jokių kaimų aš neturėjau – mano abeji seneliai gyveno Kaune. Užtai teko pačiai atrasti kontaktą su gamta, o jį suradus – daugiau nebepaleisti. Ji tapo pirmąja ir paskutiniąja mano meile. Tėvai tai ežerus grėbodavo manęs ieškodami, tai pievas šukuodavo, nes dažnai jose klaidžiodavau, debesis akimis beganydama, – taip man viskas gražu atrodė.

Blūdydavau kaip kokia laumė po pievas. O kai rimčiau ėmiau domėtis, kodėl aš čia tokia ir dėl ko, sužinojau, kad mano viena prosenelė iš Aukštaitijos buvo gyduolė – gydė žmones savo surinktomis žolelėmis.

– Tai gal ir pati tos gyduolės kraujo turite – vaistinius augalus pažįstate?

– Kai jaunystėje dalyvaudavau ekspedicijose, tai tos močiutytės iš kaimų visokių augalėlių prirodydavo. Todėl šiokį tokį supratimą apie vaistažoles tikrai turiu. Dažnai ir dabar ieškau, kas vienu ar kitu atveju mano sveikatai galėtų padėti.

O kartais mėgaujuosi savo žiniomis ir žaidžiu. Tarkim, savo darbuose naudoju smiltyninį šlamutį. (Gal teko girdėti kalbant, kad kepenyse visas žmonių piktumas kaupiasi?) Tai štai, pasakoju savo seminarų dalyviams, dabar mes naudosime tą smiltyninį šlamutį profilaktiškai nuo piktumo, kad jūsų šeimose jis visus barnius atbaidytų. Nors tik juokas – tikrai ne kokia magija ar burtai, bet matau, kad žmonėms tokie intarpai patinka, jiems įdomu. Arba priklijuoju septynias šermukšnio uogeles prie savo žolelių skulptūros ir sakau, kad šermukšnis – tai apsauga nuo piktojo. Ir ką jūs manote – ima veikti genuose slypinti informacija, kuri jau mus savaime ramina.

– Laisvalaikiu dar ir eiles rašote. Gal savo seminarų klausytojams juos kartais paskaitote?

– Eilės yra tarsi terapija man pačiai. Nepublikuoju jų niekur, tik kartais draugams leidžiu paskaityti. Buvo laikas, kai liūdesį jomis malšindavau, o išsiliejusi eilėmis jausdavausi tarsi kokio angelo sparno palytėta. Kai aš savo skausmą įvilkdavau į labai gražių eiliuotų simbolių kalbą, jis tikrai nebeatrodydavo toks didelis – veikiau taurus ir apvalantis. Turiu aš tų talentėlių visokių, bet negaliu jų visų iš eilės tobulinti. Noriu būti sąžininga sau ir kitiems. Dabar darau tai, ką per daugybę metų ištobulinau ir geriausiai moku.

– Dabar spalvinga vasara, o jūs pati ar mėgstate spalvas, ar paryškinate jas kaip nors savo kuriamuose žolynukuose?

– Nesu didelė ryškienų mėgėja, labiau vertinu natūralius gamtos atspalvius. Tiesa, kartais šiek tiek padažau motiejukus, nes su metais jie linkę šviesėti. Jei noriu kažkurio augalo ryškesnių spalvų, turiu atitinkamai jį susidžiovinti – štai ir visos spalvų paslaptys.

Šiemet pati sau netikėtai susidraugavau su ajeru. Vien kvapas man jo dieviškas, kaip kokio brolio angelo… Nustebau, kiek visokių gražių atspalvių jis įgauna džiūdamas: nuo žalio iki ryškiai oranžinio.

Pindama nenaudoju floristinių papildų. Mano darbų viduje nėra jokių plastmasinių karkasų. Jei reikia tūrio, pati išsipjaunu iš lazdyno pagaliukus ir juos apsuku žolėmis. Man šitaip gražu. Nesu amatininkė. Nepretenduoju į nieką – tiesiog gyvenu, kaip man gyvenasi. Kuriu, kaip norisi kurti.

– Ar galite išduoti paslaptį, kokius augalus naudojate dažniausiai?

– Varpučio žolę – pačią paprasčiausią. Kol varputis jaunas, maždaug iki kelių, – man gerai. Prie sodybų apleistų tokie dažnai auga. Dar naudoju eraičinus, viksvinius augalus, bet tiktai natūralius – jokių dekoratyvinių mano darbuose nerasite.

Kartais eini mišku ir netyčia atrandi plantaciją viksvų. Tuomet kitais metais ir vėl į tą pačią vietą važiuoji. Žodžiu, žolynukų pagrindas – viksviniai ir varputiniai augalai, kuriuos surišu linais, ilga žole, ajerais ar smilgomis. Viską darau taip, kad žmogui tos mano žolių skulptūros tarnautų ilgai. Kalbant apie formas, labiausiai mane įkvepia senieji lietuviškų koplytstulpių drožiniai, geležinės saulės-kryžiai, kurių savo darbais nekopijuoju, bet kurie, kaip matote, vis vien iš pasąmonės išlenda ir žolynukų ornamentuose atsispindi.

Vilnius šį šienavimo sezoną imasi naujos miesto vejų šienavimo strategijos, kuri darniai susieta su žaliojo miesto politika – tvarkant aplinką bus siekiama atkurti natūralias pievas miesto erdvėse, išsaugoti tokių pievų ekosistemą, rasti balansą tarp tvarkos užtikrinimo ir natūraliai augančių želdinių išsaugojimo.

Ir toliau dėmesys bus skiriamas tam, kad neatsirastų „plikų“ plotų – savivaldybė tęsia pernai pradėtą taikyti praktiką šienauti tik tada, kai išties reikia, ir tik ten, kur būtina, galvojant ir apie bioįvairovės palaikymą, ir apie žaliųjų zonų apsaugą sausros atveju.

„Kai kalbame apie žaliojo Vilniaus strategiją, tai galvojame apie visus miesto želdinius ir kaip juos tvarkyti, prižiūrėti, sodinti, kad miesto erdvės būtų ne tik tvarkingos, bet ir kiek įmanoma labiau gyvos, žalios, kad būtų atkurti natūralūs žolynai, kur tai įmanoma, surastas savotiškas balansas tarp laukinės gamtos išsaugojimo ir tvarkos. Vejų priežiūra yra neatsiejama šios strategijos dalis – siekiame to balanso ir čia, kad žmonės mieste galėtų džiaugtis ir tvarkinga aplinka, ir gamtos pojūčiu tose pačiose miesto erdvėse, vietoj nuskustų dulkėtų plotų matydami atkurtas žydinčias pievas“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Kaip ir pernai, šienavimo darbai bus planuojami atsižvelgiant į viešųjų želdynų vietą ir naudojimo būdą: ten, kur nėra tiesioginio žmogaus sąlyčio su pieva, bus šienaujama kartą ar du per sezoną (priklausomai nuo oro sąlygų), o teritorijose, kur vaikšto daugiau žmonių, ar juolab ten, kur jie mėgsta leisti laisvalaikį, žolė bus tvarkoma pagal reiklią techninę specifikaciją.

Kuo natūralesnė augmenija bus paliekama šlaituose prie gatvių, pirmiausia – prie greitkelių, taip pat skiriamosiose eismo juostose, transporto žieduose. Rūpinantis bioįvairove, kaip ir praėjusį sezoną vėjui bus leista šiurenti ir pražydusius Neries krantinės šlaitus. Tik šiemet, vykstant aktyviai krantinės rekonstrukcijai ir iš naujo apželdinant šlaitus, dalis jų, matyt, nespės virsti spalvinga pieva, kaip nutiko pernai. Tuomet robotizuota vejapjovė į krantinę pasiųsta tik vasaros žiedynams nubyrėjus.

Dalis žolynų vėl bus šienaujami rečiau

Naują Vilniaus miesto savivaldybės nusibrėžtą vejų tvarkymo kryptį jau pernai pozityviai įvertinusi daugiamečių žolinių augalų augintoja, įmonės „Mažieji sodai“ savininkė Ligita Poškutė svarsto, kad kuriant tokias permainas sunkiausias pirmasis etapas – tinkamai sudalyti miestą į zonas, numatant, kur žolė turi būti nutrumpinta, o kur galima palikti žydinčias pievas.

Pernai pasigėrėjusi žydinčiais Tauro kalno, Geležinio Vilko gatvės, Neries krantinės šlaitais, L. Poškutė sako, kad supranta alergiškų žmonių skundus, bet tiki, kad ir jie nesiūlytų „užbetonuoti“ viso miesto – visi supranta, kad yra laikotarpis, kai alergiškiems žmonėms tikrai sunku, bet žiedadulkės nukeliauja didelius atstumus, ir kaimynystėje nušienauta pieva neišgelbės. Tuo tarpu pasirinkę puoselėti aukštesnes vejas, miestai įgyja gyvybės. Apie tai kalbėjo ir Lietuvos gamtos draugijos prezidentas dr. Ričardas Skorupskas, kurio įžvalgos prieš dvejus metus irgi turėjo įtakos savivaldybės pasirinkimui atsisakyti visose teritorijose vienodos techninės vejos pjovimo specifikacijos.

„Vertinant ekologiniu aspektu, žolynas, esant sausringam laikotarpiui, lėtina gyvybinius procesus tam, kad išgyventų nepalankų laikotarpį ir subrandintų sėklas, ir tuo pačiu savo stiebais pridengia žemės paviršių nuo tiesioginių saulės spindulių, taip apsaugodamas dirvą nuo perkaitimo ir dar didesnio drėgmės netekimo. Vertinant estetiniu aspektu, nenušienauti žolynai urbanizuotoje aplinkoje dėl vėjo judėjimo ir saulės atspindžių žaismo suteikia gyvumo pojūtį. Tokie plotai, varijuodami su šienaujamais plotais, formuotų daug švaresnio, jaukesnio miesto pojūtį, miesto aplinka taptų gyvybingesnė, o ne „sterilizuota“ iki beviltiško plikumo“, – sakė mokslininkas. Jis pabrėžė – norint išties gero rezultato, reikia sukurti planingą, ekologiniu ir estetiniu požiūriu pagrįstą procesą.

Vertinant estetiniu aspektu, nenušienauti žolynai urbanizuotoje aplinkoje dėl vėjo judėjimo ir saulės atspindžių žaismo suteikia gyvumo pojūtį.

Apie šį iššūkį kalbėjo ir augalininkystės specialistė L. Poškutė: „Biologai aiškina, kad žolynų grožis ir augalų asortimentas priklauso pirmiausia nuo šienavimo dažnumo. Pakelėse galima pamatyti ir negražių augalų, kurie nei puošia, nei yra pageidautini. Bet visa tai galima reguliuoti pjaunant šlaitus tam tikru dažnumu ar išravint nepageidaujamus augalus, o tuo pat metu leidžiant žydintiems augalams sunokinti ir išbarstyti sėklas. Tam tiesiog reikia profesionalumo ir lankstumo“.

Yra vietos ir tvarkai, ir gamtai

Apie tai, kad aukštesnės pievos priežiūra kartais gali būti sudėtingesnė nei standartinis žolės pjovimas trumpai, užsiminė ir apželdinimo specialistė Renata Mikailionytė (bendrovė „Sodo botanika“).

„Tikrai nesu už žolės skutimą – manau, kad turime atsižvelgti į klimato kaitą ir neskusti vejos trumpai tam, kad ji viršutine dalimi apsaugotų savo šaknų sistemą, galėtų susikurti tinkamą mikroklimatą. Matyti išdegusius žolynus yra labai liūdna. Mokslininkai yra įrodę ir bet kurio, net mažiausio, vabzdžio reikšmę ekosistemai – turime galvoti ir apie tai. Bet nesu ir hipė, kuri sakytų, kad reikia „paleisti“ veją kaip išeina. Reikia rasti balansą. Yra vietos, kur žaidžia vaikai ar visi tiesiog vaikšto, ten būtina pjauti. Erdvę tiesiog reikia prižiūrėti taip, kad ji neatrodytų ir nebūtų apleista: žolė neturi išgriūti ir sušusti, tam reikia laiku padaryti pjovimus, valdyti procesus. Ir tai tikrai kainuoja nemažus pinigus, todėl čia labai svarbus miesto mero, miesto administracijos požiūris. Tą galima pasakyti aptariant želdynų sprendimus ir projektus bet kokiame pasaulio didmiestyje“, – sakė R. Mikailionytė.

Permainos neateina lengvai

L. Poškutė prisimena įspūdžius iš Škotijos, kur buvo filmuojami „Hario Poterio“ epizodai – nepjautos žolės „lopai“ ten buvo pramaišiui su tvarkingai nupjautais plotais, ir sutvarkyti taip, kad buvo akivaizdu, jog natūrali veja palikta specialiai – priminti apie ekosistemos svarbą.

„Tie plotai buvo per maži, kad būtų esminė nauda gamtai, bet taip po truputį keičiamas žmonių mąstymas, – komentavo pašnekovė. – Vilniui irgi reikia tęsti projektą kuriant nedidelius natūralios pievos parodomuosius plotus, pirmiausia – šviečiant visuomenę. Tikrai bus nelengva – man pačiai, pamačius nupjautas pakeles, akimirkai ateina pozityvus impulsas – žmonės mėgsta tvarką ir nori jausti, kad jų aplinka rūpinamasi. Tad savivaldybei prireiks intelektinių pajėgumų subalansuoti tą gamtinį pradą ir tvarkos pojūtį. Bet verta po truputį keisti žmonių mąstymą atskleidžiant kitokio pasirinkimo pranašumus.“

L. Poškutė juokiasi pernai pati turėjusi progą atlikti „tyrimą“ ir švietėjišką misiją, kai sugedus mašinai keturias dienas iš eilės vykdama taksi pro jai nepaprastai gražias nešienautas pievas prie buvusios „Audėjo“ gamyklos teiravosi taksistų, ką jie mano apie savivaldybės idėją nepjauti kai kurių teritorijų. Visi jie komentavo taip pat – „tai netvarka“. Bet kai važiuojant toliau, link buvusių pataisos namų Rasų gatvėje, keleivė vėl teiraudavosi, kaip jie vertina ten buvusį trumpai nupjautą ir dėl to jau nurudusį plotą, visi juokėsi, kad gal ir tikrai geriau atrodė nenupjauti plotai.

Vilniui irgi reikia tęsti projektą kuriant nedidelius natūralios pievos parodomuosius plotus, pirmiausia – šviečiant visuomenę.

„Suprantu, kai kokie degalinės darbuotojai uoliai pjauna žolę savo teritorijoje kartą per savaitę, rūpindamiesi tvarkinga aplinka, – komentavo L. Poškutė. – Bet aišku, kad taip skutant veją išgyvena vos kelių rūšių žolės, ir taip žmogaus diktatas išbalansuoja ekosistemos savireguliacinius mechanizmus. Bioįvairovė reiškia, kad kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo siaurą nišą ir stipriai stumdosi pečiais su kitais kaimynais, todėl nė vienas neįsigali. Kai žmogus bioįvairovę pažeidžia, susidaro sąlygos įsigalėti kažkam vienam. Ar negražioms žolėms, ar erkėms, kai išpjauname neva negražius krūmus tvarkydami parkus, ir dėl to sumažėja paukščių. Kaip ir varputis ar garšva gali įsivešėti laukuose pas ūkininkus, o pievoje negali išgyventi dėl „kaimynų“. Tad ir mes, uoliai tvarkydami žaliuosius plotus, darome sau patiems netiesioginę žalą – keliame realų pavojų, kad dėl pažeistos ekologinės pusiausvyros atsiras kažkas nepageidaujamo.“

Reglamentas – centimetrų tikslumu

Pernai sausra Vilniaus miesto savivaldybę birželio viduryje privertė pristabdyti žolės pjovimo darbus. Atnaujintas šienavimas buvo tik nuo liepos 8 d., ir tik ten, kur išties reikėjo – aikštėse, skveruose, kiemuose. Nešienauti šlaitai ir skiriamosios juostos bei vietos, kur žolė buvo išdegusi.

Techninėje specifikacijoje, kurią naudoja Vilniaus miesto savivaldybės žaliųjų plotų prižiūrėtojai – bendrovės „Mano aplinka“, „Stebulė“ ir „VSA Vilnius“, viskas surikiuota centimetrais. Tarkim, numatyta, kad gatvių skiriamąsias juostas ir gatvei priklausančius želdinius tiekėjas turi šienauti, kai žolė pasiekia 5–10 cm aukštį, o žolės aukštis po pjovimo turi būti 3–5 cm. Gatvių šlaitai turi būti šienaujami, kai žolė pasiekusi 15–20 cm aukštį, o nupjovus žolės aukštis turi būti 5–7 cm. Pirmasis gatvių šlaitų šienavimas turi prasidėti birželio mėnesio 3-ią – 4-ą savaitę (nužydėjus augalams), o vejų ir šlaitų kiemuose šienavimus būtina atlikti, kai žolė pasiekia ne didesnį kaip 5–10 cm aukštį. Žolės aukštis po pjovimo turi būti 3–5 cm.

Neužstatytų teritorijų šienavimas turi būti atliekamas pagal poreikį, bet ne mažiau kaip 2 kartus per sezoną – iki birželio 15 d. pirmąkart ir iki rugpjūčio 15 d. antrąkart.

Vis dėlto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius pažymi, jog pernai pradėjus koreguoti miesto šienavimo strategiją, su paslaugos teikėjais susitarta, kad šie skaičiai yra orientaciniai, o žolė po pjovimo turi būti maksimaliai aukšta, kiek tai leidžia specifikacija.

Spręsti, kokią nori matyti savo kiemo veją, gali ir daugiabučių gyventojai. „Tikrai nėra taip, kad rangovai, reikia ar nereikia, skuba „skusti“ žolę, kad užsidirbtų sutarties pinigus. Mūsų sutartyje apmokėjimas nėra skaičiuojamas pagal pjovimų skaičių. Kriterijus yra kokybiškas darbas ir geras rezultatas – tai, kiek kartų žolę teks pjauti, juk labai priklauso ir nuo drėgmės gausos. Tad jei daugiabučių gyventojai, pabrėžiu – jų dauguma, o ne vienas, nuspręs, kad po langais nori aukštesnės pievos, nei nurodyta techninėje specifikacijoje, tereikia informuoti savivaldybę ir į tai bus atsižvelgta“, – patikino G. Runovičius.

Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.

Pasak rašytinių šaltinių, greta kitų kalendorinių švenčių, proginių mugių Vilniaus mieste buvo populiarus ir Joninių kermošius, vietinių dažnai vadintas „Žolių turgumiˮ. Joninių kermošius turėjo gilias tradicijas nuo pat XX a. pr. Šio kermošiaus specializacija buvo vaistažolės ir gėlės, turgus vykdavo dvi dienas prieš Rasų šventę.

Šiais metais „Žolynų turgaus“ lankytojai galės ne tik įsigyti įvairių vaistažolių ar kitų natūralių produktų. Jų taip pat laukia žolininko Mariaus Lasinsko paskaita apie vaistažoles, šventės metu vyks neofolkloro grupių koncertas, įvairūs edukaciniai užsiėmimai. Bus galimybė pasigaminti natūralaus bičių vaško žvakę, nusipinti gėlių vainiką, pagaminti ir paskanauti naminio kastinio, pasisiūti skudurinę lėlytę, pasigaminti knygelę ar net išmokti vaikščioti kojūkais!

Turguje šalia tradicinio euro kursuos ir „Žolynų turgaus“ pinigas jonpinigis, kurį galės įsigyti visi, dalyvaujantys pramogose arba gausiai perkantys turguje. Vakare vyks paslaptingų daiktų aukcionas, kuriame bus galima atsiskaityti jonpinigiais. Vakare mugės dalyviai taip pat ieškos „paparčio žiedo“, o jį suradusiojo laukia dovana.

Į šventę kviečiami ne tik besidomintys žolelėmis, bet ir visi, kurie nori linksmai ir įdomiai praleisti laiką.

Rytų Lietuvoje garsiame R.Daugelavičiaus ūkyje auginamos vaistažolės, taip pat čia renkamos ir laukinės žolelės, iš kurių gaminami įvairūs žolių mišiniai. Vienų jų arbatos tiesiog skanios, kitos skirtos gydyti įvairiems negalavimams.

"Iki Joninių yra ypatingas laikas rinkti žiedus. Tai – jokia magija, tiesiog taip sudėliojo gamta. Nes, pradedant pavasariu, Joninės užbaigia žydėjimo laikotarpį. Po šio lūžio taško labiau bręsta tie augalai, kurių vaistingosios savybės jau yra ne žieduose, o lapeliuose, kitose augalų dalyse", – pasakojo S.Lotyš.

Anot žolininkų, ši vasara esą yra anomalinė. Praeitą vasarą, nors ir buvo lietinga, augalų žydėjimo ir brandos ritmas buvo įprastas.

"Pavyzdžiui, ožkarožę arba siauralapį gaurometį įprastai rinkdavome liepos viduryje, o šiemet jų lapeliai jau nurudavę, nebegražūs buvo dar prieš Jonines. Jie taip turėtų atrodyti rugpjūčio viduryje. Vakar važiuodamas mačiau žydinčią kanadinę rykštenę, kurią paprastai rinkdavome tik rugsėjį. Kitaip tariant, šiuo metu augalai liudija brandų rugpjūtį", – teigė Stanislovas.

Šiemet „Žolynų turgaus“ programoje – vaistažolių bei kitų sveikų produktų ir tautodailės dirbinių turgus, žolininkės, raganos-būrėjos, „Svirplio radijo“ pramoginės pokalbių laidos, sveikatos ir grožio procedūros. Žiniuonės pasakys visą tiesą, kas jūsų laukia nuo šio vidurvasario iki ateinančių metų žolynų suvešėjimo.

Turguje šalia tradicinio euro kursuos ir „Žolynų turgaus“ pinigas jonpinigis, kurį galės įsigyti visi, dalyvaujantys pramogose arba gausiai perkantys turguje. Vakare, 19 val., vyks paslaptingų daiktų aukcionas, kuriame bus galima atsiskaityti jonpinigiais, taip pat ieškosime stebuklingojo paparčio žiedo.

Renginys vyks birželio 16 d. (šeštadienį) 10.00–21.00 val. Gedimino prospekte (nuo V. Kudirkos aikštės iki Odminių skvero).

PROGRAMA

10.00 Atidarymas. Prekybos pradžia

11.00 „Svirplio radijas“ pradeda darbą

11.30 Vaikų valandėlė. Tautosakos ir tradicijų teatras „Antis“. Spektaklis „Bezdukas ant ežero“

12.15 Folkloro grupė „Bičiuliai“

13.30 Folkloro ansamblis „Spalgena“

14.00 „Svirplio radijo“ laida

14.30 Sutartinių giedotojų grupė „Sėdauta“ (Utena)

15.00 Neofolkloro grupė „Rana“

16.00 „Svirplio radijo“ laida apie augalų magiją jaunystės ir grožio procedūrose. Pokalbiai su prekiaujančiais žolių ir vaistažolių specialistais

17.00 Neofolkloro grupė „Girjaukis“

18.00 Nepriklausomų muzikantų grupė

19.00 Aukcionas

20.00 Neofolkloro grupė „Baltos varnos“

21.00 „Žolynų turgaus“ pabaiga

„Visa pavasarinė žaluma turi vitamino C – askorbo rūgšties. Organizmas šio vitamino turi gauti kasdien. Jis reikalingas geležiai įsisavinti, kremzlei atsikurti, palaiko kaulų sveikumą ir kaulų čiulpų raudonumą, jų audinių atsinaujinimą. Pakankamas vitamino C kiekis užtikrina raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose. Tai – svarioji imuniteto dalis“, – sako 82 m. biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas.

Anot jo, kita imuninės sistemos vieta yra mūsų pilve: plonasis žarnynas. ir žarnų pasaitas. Jame yra daugybė limfinių mazgelių, kuriuos galėtume tituluoti viso imuniteto vainiku. Žarnynas nėra vien nuryto ir virškinamo maisto vamzdelinis sandėlis. Jame gyvena ištisas mikrobų pasaulis, gerųjų ir nedraugiškų bakterijų, grybelių, virusų ir t.t. Gerųjų bakterijų yra keli šimtai rūšių. Tik jos tegali sustabdyti puvimo bakterijų ir grybų antplūdį.

Pirmąja pavasario dovana žolininkas įvardija gerąją mikrobiotą. Sutrikusią jos pusiausvyrą išduoda negeras kvapas iškvepiant, dažniau sustojantis skrandis, pykinimas, kietėjantys viduriai, šlapinimosi problemos, vaginos ar rektumo niežuliai, pilvo pūtimai, krūtinės skausmai, odos išbėrimai ar paraudimai, nuovargis, nerimas, mąstymo ir koncentracijos sutrikimai, net depresija.

„Ieškokime pamiškių ar pievų su ten augančiais valgomaisiais ar vaistingaisiais augalais. Jie turi ne tik vitaminų, mineralų, bet ir mūsų imunitetui labiausiai reikalingų homeostatinių organizmų. Tai pradinis raugas mūsų mikrobiotai atnaujinti ir sustiprinti. Gaminant žolynų kokteilius viršenybė turėtų priklausyti lauko augalams, augantiems po atvira saule. Prie kokteilių galima pridėti ir darže ar šiltnamyje augusius augalus“, – išmintimi dalijasi žmogus, atgaivinęs sveikatą stiprinančius senovės baltų ritualus.

Ieškokime pamiškių ar pievų su ten augančiais valgomaisiais ar vaistingaisiais augalais.

Gydomųjų tepalų ir žvakylų kūrėjas vardija žolynų kokteiliams tinkamų vaistinių ir vitamininių lauko augalų sąrašą: rūgštynės, zuikio kopūstai, vaistinė ir šlakuotoji plautė, kiaulpienės ir jų žiedai, dirvinis asiūklis, varnalėša, vaistinė gelsvė, vaistinė šventagaršvė, vaistinė svilarožė (lapai ir žiedai), dedešvos (lapai ir žiedai), tūbės žiedlapiai. Daržo augalai: špinatai, medetkų lapai ir žiedai, lapiniai kopūstai, vaistinė agurklė.

Žolynų kokteiliai

Universalus paprastasis chlorofilinis kokteilis iš visiems pažįstamų augalų: garšva, kiaulpienė, dilgėlė, rūgštynė (su galimais priedais iš prieskonių, citrinos sulčių ir kt.);

Chlorofilinis-alantojinis kokteilis iš dilgėlių-garšvų su pražydusia vaistine plaute ar vaistine agurkle. Tai kaulų čiulpus stiprinantis mišinys, turintis geležies ir regeneraciją skatinantį alantojiną. Čiulpuose slypi viso imuniteto pradžios paslaptis. Nestiprinant kaulų ir tuo pačiu čiulpų imuniteto niekada nepastiprinsi. Štai kodėl osteoporozės palaužti asmenys yra tokie neatsparūs peršalimo ir visokioms kitoms ligoms.

„Norėčiau akcentuoti, kad imuniteto atkūrimas ar stiprinimas nėra vien žaliųjų kokteilių nurijimas pagal tam tikrą grafiką. Imunitetas kyla iš žmogaus vidaus, iš jo fizinio kūno ir dvasinės būsenos, nuotaikos, emocijų. Todėl kokteilius reikia ruoštis pačiam: rinkti lauko žolynus, surinkti rasą nuo jų, lietaus ar šaltinio vandenį, daryti užpylimus ant gintaro ar titnago. Čia neįmanoma apsieiti be meditacijos valandėlių, kuriose išreiškiama padėka gamtai ir žolynams“, – pastebi vyras.

Žolinčių akademijos prezidentė Danutė Kunčienė siūlo tokį kokteilį: vanduo su gintarais, kiaulpienės lapai ir žiedas su žiedkočiu, garšvos lapeliai, džiovinti išmirkyti obuoliai, cinamonas. Galima įdėti čijos sėklų ar pamirkytų linų sėmenų.

Žolynų kokteiliai vyrams

Moksliniai dietologai labai rūpinasi, kad vyrų maistas skatintų testosterono gamybą, o estrogeninių augalų poveikis neardytų testosterono-estrogeno pusiausvyros. Todėl vyrų kokteiliams tiks dirvinė čiužutė. Jos sąžalynų rasti gamtoje nėra paprasta, bet pasitaiko gerų natūralių plantacijų. Tai skani žaluma, primenanti garstyčias ar pipirines. Kokteiliams tiktų čiužutės sėklos, kurios nuo seno dedamos į skilandžius, maistą, tinkantį vyrams labiau, nei moterims.

Testosterono gamybą skatina kininio citrinvyčio uogos, uogų kauliukų milteliai ir jauni sprogstantys pumpurai. Šis augalas turi įvairių skonių paletę ir yra labai vertingas kokteiliams. Taip pat siauralapis gaurometis (tiek lapai, tiek žiedynai). Subrendusius lapus džiovinkime ar fermentuokime arbatoms. Daug gauromečio arbatos išgeriančios moterys stebisi, kodėl joms didėja plaukuotumas, ima želti ūseliai.

Žolynų kokteiliai moterims

Moterų kokteiliams estrogeno šaltinis bus trikertės žvaginės žaluma. Žvaginės rasti nėra sunku, ji viešpatauja ne tik apleistuose soduose ar daržuose, bet ir laukuose bei arimuose. Tai nuo seno moterų mėgiamas vaistinis augalas pogimdyminiams kraujavimams stabdyti ir jų ciklams reguliuoti. Todėl žvagine mėgautis turėtų tik moterys. Moterų pasauliui gražinti yra pievų raskila. Aišku, kad ji šventiniams kokteiliams tiks surinkta su rasa, todėl ją rinkti reiktų saulei tekant.

Žoliauti su žolininku

Lietuvos sveikuolių sąjunga liepos 1-8 d. rengia sveikatingumo stovyklą šeimoms „Į laisvę!”, kurioje žinomi Lietuvos žolininkai ir šeimos kartu su vaikais braido po pievas, susipažįsta su augalais, patys gamina ir ragauja jų arbatų, kokteilių, spaudžia aliejus iš sėklų, džiovina vaisius ir daržoves. Žalioji močiutė suaugusius supažindina su daržo augalais, pabarstukų gamyba iš sėklų, o su mažaisiais ruošia vaišes ir jas degustuoja.

Kelias dienas pašvietus saulei darbo ėmėsi žolės degintojai ir Kauno rajone bei mieste.

Pirmadienį prieš 11 val. Ringaudų kaime, Jarų gatvėje gautas pranešimas, kad dega žolė. Dešmties arų plote degė pieva. Atskirais židiniais išdegė apie dešimt arų žolės, tiesa, šios nelaimės priežastimi paros įvykių suvestinėje nurodoma ne "žolės, ražienų, augalininkystės atliekų deginimas", o "kitos priežastys".

Tačiau dėl pirmosios priežasties žolė vakar liepsnojo Kauno rajone esančiame Užliedžių kaime. Apie 13 val. gautas pranešimas, kad dega žolė. Nevėžio upės pakrantėje degė 12 arų žolės atskirais židiniais.

Kauno regiono Kaišiadorių rajono Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, Stasiūnų kaimo Ateities gatvėje vakar išdegė net trys hektarai žolės.

Kauno mieste, ties Baltų pr. 117 namu, apie 14 val. degė pieva 20 arų plote.

Kauno rajono Domeikavos seniūnijos, Domeikavos kaimo Neries gatvėje 40 arų plote degė sausa žolė ir krūmynai.

Apie 15 val. taip pat pranešta apie gaisrą Kauno rajone, Patamulšėlio kaime. Čia  10 arų plote degė žolė (užsidegė nuo deginamų šiukšlių statinėje). Po keturių valandų šiame kaime vėl degė sausa žolė, krūmynai ir šiukšlių krūva. Išdegė apie 1 aras sausos žolės, apdegė krūmynai ir įvairios šiukšlės.

Dėl žolės gaisrų gamta patiria milžiniškų nuostolių. Degančiose pievose žūsta ne tik besiskleidžiantys pavasariniai daigeliai, bet ir dauguma toje vietoje gyvenančių voragyvių, vabzdžių, varliagyvių ir driežų, pirmieji ant žemės perinčių paukščių lizdai su dėtimis, smarkiai išretėja pirmoji kiškiukų vada. Dėl ugnies poveikio skurdėja dirva, padidėja vėjo ir lietaus erozija, iki 30 proc. dirvožemio azoto pakyla į atmosferą kartu su degimo produktais, teršiančiais aplinkos orą. Liepsnos persimeta į durpynus ar durpingas pievas, miškus, ypač nukenčia sodinukai ir jaunuolynai, užsidega pastatai.

Aplinkosaugininkai primena, kad galioja griežti Aplinkos apsaugos reikalavimai deginant sausą žolę, nendres, šiaudus bei laukininkystės ir daržininkystės atliekas. Kategoriškai draudžiama deginti nenupjautą žolę, javus (pasitaiko ir tokių atvejų), nendres.

Bausmės padegėjams

Pažeidėjams gresia administracinė atsakomybė. Už sausos žolės, nendrių, nukritusių medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimą pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus gali būti skirta nuo 28 iki 231 Eur bauda piliečiams ir nuo 57 iki 289 Eur – pareigūnams.

Už ražienų, tai pat nenupjautų ir nesugrėbtų žolių, nendrių, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų deginimą gali būti skirta nuo 57 iki 289 Eur bauda piliečiams ir nuo 115 iki 347 Eur – pareigūnams.

Jeigu žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai, pastebėję savo žemėje žolės gaisrą, nesiima priešgaisrinės apsaugos priemonių, jiems gali būti skirta nuo 28 iki 173 Eur bauda.

Pažeidėjams taip pat gali tekti atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri kartais siekia ne vieną šimtą eurų. Vien už žolės deginimo faktą yra nustatytas 100 eurų žalos dydis.Aplinkos ministerija kviečia visus gyventojus itin atsakingai elgtis su ugnimi atvirose teritorijose ir miškuose, nedeginti pernykštės žolės. Pastebėjus deginamą žolę reikėtų iš karto apie tai pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Žolinė kaip tradicinė šventė 2000 m. buvo perkelta į valstybinės rangą. Šį metą kaimo darbuose ir gamtoje taikliai nusako tautosakos patarlės ir priežodžiai: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės“, „Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalina“. Tačiau „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“...

Norint pajausti lietuviškąją šventės dvasią, reikia jos metu pabuvoti kuriame nedideliame bažnytkaimyje. Pamatyti, kaip iš visų pusių keliais ir takeliais į bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštelėmis. O ta puokštelė yra ypatinga: joje surinkta visų auginamų javų po keletą varpų, pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis. Ir dar kokių vaistažolių įdėta. Tai tikrai labai lietuviškas šventės paprotys – pašventinti bažnyčioje derlių kartu su žolynais. Tada puokštelė sudžiovinus ją laikoma gerojoje namų kerčioje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų.

Panaudojami šventinti žolynai ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis įdedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia. Įdedama ir į naujo avilio kamputį. Jais būdavo pasmilkoma troboje priartėjus grėsmingam audros debesiui, taip pat sunkiai susirgus namiškiui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir dar kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šių žolynų įdėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę. O javų varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami aruodosna ir mieguosna, taip pašventinamas būsimųjų metų derlius.

Pietų Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta į bažnyčią nešti pašventinimui ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine. Dar įdomu paminėti, kad Vilkaviškio krašte taip pat Baltarusijos lietuviškose salose šventę vadino Kanapinėle – gal kad iš vasaros pabaigos darbų tik šios pluoštinės kultūros plotai būdavo palikę laukuose nenurauti.

Žemaičiai į Žolinės puokštelę paslėpdavo dygiąją usnį. Sakydavo, tam, kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą usnį įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų, mat būdavo tikima, kad tuomet šios nelabos dyglės pranyks iš dirbamų laukų. Etninių papročių tyrinėtojai šiame paprotyje įžvelgia senosios baltų mitologijos atšvaitus. Kaip ir daugelyje kitų Švč. Mergelės Marijos adoracijos papročių.

Juk mūsų tradiciniame kalendoriuje – devynios šventinės dienos, skirtos Švč. Mergelei Marijai, ir daug jos stebuklingo apsireiškimo vietų. O derliaus šventinimo paprotys byloja apie šio pirmojo vasaros žingsnelio rudeniop metu buvusį andainykštės žemės dievybės, Lietuvoje kitados žinomą Žemynos vardu, pagerbimą. Tai būta padėkos gamtos galioms už dosnią vasarą. Šiandien, kai didesnė Lietuvos gyventojų dalis tapo miestiečiais, šiuos senoviškuosius papročius prisimename iš pagarbos tautos praeičiai, senolių atminimui.

Kaip krikščionių šventė Žolinė žinoma nuo V amžiaus. Ją suformavo legenda apie Švč. Mergelės Marijos kapą. Apaštalams jį atidarius, ten buvo rastos tik kvapnios gėlės. Tada ir įtikėta, kad Dievo gimdytoja paimta į dangų. Kaimo dievdirbiai, nusižiūrėję į bažnytinio meno kūrinius, Švč. Mergelę Mariją dažniausiai vaizduodavo kylančią į dangų: po jos kojomis – mėnulis, o galvą supa devynių žvaigždžių vainikas. Iš jos delnų skleidžiasi malonės bei gerumo spinduliai. Ypatingai gražiai tos skulptūrėlės atrodo koplytėlėse, įkeltose į medį galiūną. Medžiu malda kyla iš šios nuodėmingos žemės į aukštybes. Šioje tradicijoje – labai būdingi baltiškajai pasaulėjautai dalykai. Juk esame medžio kultūros tauta...

Dar įdomu, kad dievdirbiai mėnulį kartais išdroždavo ir su veidu. Tokias išraiškingas skulptūrėles galima pamatyti, pavyzdžiui, Palūšės šventoriuje ir net Seinų katedroje. Tai vėlgi užuomina į baltiškąją mitologiją, o gal ir savotišką pagoniškosios pasaulėžiūros neigimą. Juolab, kad po Švč. Marijos kojomis – ir nuodėmę, o gal senąjį tikėjimą simbolizuojantis žaltys...

Žolinės atlaidai – puiki proga giminės susitikimui. Dažniausiai šią šventę pamalonina ir geri orai. Tada po Šv. Mišių, kur gražesnėje vietoje – ant kalnelio ar paežerėje – pievutėje patiesiama staltiesė ir išdėliojami naujojo derliaus skanėstai. Yra giminaičiams ir apie ką pasikalbėti: aptarti, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokios nelaimės ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.“ Nebendrausi su giminėmis, liksi vienas bėdoje, skurde. Taigi, šventei buvo labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reiktų išlaikyti šią tradiciją ir šiandien, nes tik per bendruomeniškumą visuomenė tampa pilietiška.

Žolinė – tradicinė kalendorinė metų šventė. Ir štai toks sutapimas: rugpjūčio 15 d. yra gimę du žymūs lietuviškųjų kalendorių rašytojai: 1810 m. – pirmųjų, leidžiamų nuo 1847-ųjų sudarytojas Laurynas Ivinskis; 1852 m. – Kristupas Jurkšaitis, rašęs Mažojoje Lietuvoje leidžiamoms „kalendroms“. Abu dar ir tautosakininkai, kalbininkai, vertėjai; apskritai lietuviškosios spaudos šviesuliai. Rodę tautai kelią per gimtąją kalbą ir etnokultūrą į valstybės nepriklausomybę.

Tobulybės gimimas

Vasarą gamta pražysta įvairiaspalviais žiedais, nokina vaisius, dalijasi natūraliame prieglobstyje subrandintomis gėrybėmis, oras prisipildo kvapų ir garsų, o visa, kas aplink, švenčia ilgas, saulės spindulių nušviestas dienas. Vyrauja harmonija ir pilnatvė.

L.Dzigaitės kūriniuose smulkūs ir trapūs žolynai įgauna atpažįstamus pavidalus, pasakodami dailininkės išjaustas istorijas apie gyvenimo permainingumą, tikėjimo galią, viltį ir prieglobstį.

"Kai buvau maža, lankydavau savo močiutę, gyvenusią vienkiemyje. Ji vedžiodavo mane po pievas, laukus, rodydama įvairiausius augalus, pasakodama apie juos. Augdama perėmiau jautrumą aplinkai, iš žemės prasiveržiančiai gyvybei, kurį turėjo močiutė. Didžioji mano gyvenimo akademija buvo tenai, pas senelę", – pasakoja L.Dzigaitė.

Menininkės kuriamose kompozicijose kiekvienas žiedas, lapelis, žolynas susijungia į gyvą audinį, kurį suausti dailininkei padeda gamtos jėgos. "Augalai šnabžda ir vedžioja mano rankas, o aš jų klausausi ir dėlioju. Tobulybė yra pačioje gamtoje, o mūsų kūryboje, manau, jos negali būti", – mintimis pasidalija kūrėja.

Lemtingas atsitiktinumas

Nuo pat vaikystės jaustųsi ryšį su gamta, mėgusi tyrinėti augmeniją, L.Dzigaitė paveikslus, dar vadinamus žolynų grafika, pradėjo kurti per lemtingą atstitiktinumą. "Mano bičiulė sukūrė knygą, kurioje užrašė legendą apie Ukmergę. Jos kūriniui reikėjo iliustracijų. Buvau paprašyta jas sukurti. Buvo 1993-ieji, kai pirmą kartą prisiliečiau prie žolynų grafikos", – prisimena menininkė.

Iliustracijos buvusios paprastos, tačiau lemtingos. "Jose vaizdavau vainikus, atspindinčius įvairias nuotaikas, kurias autorė išryškino savo knygoje. Leidinys su iliustracijomis buvo išsiųstas į Vokietiją, kur turėjo būti leidžiamas, tačiau pradingo. Esu dėkinga šiam atsitiktinumui, nes jis tapo mano kūrybos pradžia", – gerai pasibaigusią istoriją atpasakoja dailininkė.

Sezoniškumas kūryboje

Specialiai savo kūriniams augalų menininkė nerenkanti: sode turinti didelį laukinį gėlyną, kuriam vasarą sužydėjus, ji tiesiog nebegali dirbti. "Kai augalai pražysta, aš nebekuriu, nes viskas aplink tampa tobulai gražu." Tačiau žiema – intensyvus kūrybinis periodas: "Žiemą daugiau meldžiuosi, skaitau dvasinę literatūrą. Būnu susikaupusi, susitelkusi į kūrybą", – įstabių paveikslų gimimo procesą atskleidė pašnekovė.

Matyt, neatsitiktinai ir jos paveiksluose justi rimtis, tyla, atsiribojimas nuo išorinio pasaulio veiksnių, susitelkimas į dvasinius dalykus, atrandant juose šviesą ir šilumą, kuriais menininkė užpildo savo kūrinius.

"Nesvarbu, ką žmogus kuria, jei tai yra nuoširdu, jei tai darydamas jis jaučia Aukščiausiojo vedimą, vadinasi, jis kuria Dievo Karalystę", – įsitikinusi L.Dzigaitė.

Kas? L.Dzigaitės kūrinių paroda "Žolynų virsmas".

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Veikia iki rugsėjo 8 d.