Brangstančių esminių idėjų laikais Lietuva susiduria su iššūkiu, kaip išugdyti laisvas, kritiškai mąstančias asmenybes, kurios nežinomoje ateityje gebėtų elgtis kūrybiškai, o kartu ir racionaliai. Vienas iš galimų būdų, kurį pasirinko ir švietimo srityje geriausius rezultatus demonstruojanti Suomija, yra individualus ugdymas.

Atsisakyti retrosovietinio mąstymo

Neseniai vykusiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume investicijų į informacines technologijas bendrovės „INVL Technology“ vadovas Kazimieras Tonkūnas atskleidė, kaip lietuvius mato kitų pasaulio valstybių piliečiai. Atsakingi, siekiantys užsibrėžto tikslo, daug dirbantys, nediplomatiški ir nekūrybingi – taip mes atrodome Afrikos, Skandinavijos ir Azijos šalių gyventojams. Nepaisant to, kad pranešimas buvo gana nuotaikingas, kiekvienas iš sėdinčių salėje nustebo ir išgirstus vertinimus priėmė asmeniškai. Juk tikrai nemanėme, jog esame nekūrybingi.

Juk nuo fiktyvios, „uniformuotos“, testais paremtos, ugdymo aplinkos mokyklose įdiegto aiškumo studentai atsiveria didžiulei abejonės.

Pasak E. Aleksandravičiaus, Lietuvoje vyrauja kontorų žmogaus mentalitetas – gebėjimas prisitaikyti prie uniformos, būrio. Atrodo, sąskaitos banke, darbo vieta, kostiumėlis, kurį užsivilkęs ateisi į pirmą ofisą, yra daug svarbiau. Visa kita – tiesiog nepraktiška. Tokiame buitinio praktiškumo sraute lengva pamiršti, kad iš tiesų pasaulį valdo idėjos ir vaizduotė, kad geriausias elgesys, net savo verslus planuojant, vis tiek yra idealizmas, o pasitikėjimas kitu žmogumi – geriausia strategija. „Pingančių technologijų ir brangstančių esminių idėjų laikais pasauliui kaip niekad anksčiau reikia laisvų, kilnių, kritiškai mąstančių asmenybių, gebančių plaukti prieš banalybės srovę ir suprasti, jog vaizduotė valdo pasaulį. Lietuvai reikia žmonių, savo laisvę derinančių su empatija, gebančių įveikti klusnaus tarnautojo ir vienos funkcijos darbininko buitines pagundas, mąstyti ir veikti tautinės bendruomenės ir laisvos visuomenės labui. Todėl, kad tik tokie žmonės geba kurti naujas idėjas, būti vizionieriais.“

E. Aleksandravičius pastebi, kad šios idėjos anaiptol nėra naujos – jos įrašytos visų geriausių – Princetono, Stanfordo ar Harvardo – universitetų misijose. Moralinės kultūros formų pajautimas buvo ugdomas nuo XIX amžiaus, vadinamo auksiniu universitetų laikotarpiu. Šiuos principus taip pat visai neblogai dar prieš karą formulavo iškiliausi mąstytojai ir administratoriai Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. rektorius Stasys Šalkauskis savo inauguracinėje kalboje sakė, kad universitetas – tai ne specialistų kalvė. Jis, pirmiausia, formuoja iškilų, gebantį suprasti ir kelti idėjas žmogų. Šiuos dalykus ir šiandien neblogai jaučia visi, kurie dirba gerose pasaulio aukštosiose mokyklose. Nors tai ir skamba kaip klasikinio universiteto idealai, tačiau jie provokuojamai ateitiški, futuristiniai. „Galbūt šituo išsilavinimo keliu eidami mes ir pabaigtume savo išsilaisvinimo ciklą, kuris 1990 m. prasidėjo nuo valstybės ir didžiųjų struktūrų, bet taip iki žmogaus laisvės dar ir neatėjo?“ – mąsto profesorius.

Kaip vieną švietimo sistemos sustabarėjimo požymių „Academia cum laude“ vadovas įvardija ir pastarųjų metų diskusijas apie universitetų jungimą. „Ar taip seniai nutolo sovietmetis, kad vėl siūloma Lietuvoje palikti tik 2–3 universitetus ir specializuotų mokyklų sistemą, nuo kurios bėgom 1990-aisiais? Ar pamiršome, ką reiškia turėti vieną centrinį universitetą, išpažinti vieną tiesą, vieną galios koncentraciją?“ – klausia E. Aleksandravičius ir priduria, kad visas šis vajus dėl aukštojo mokslo sistemos „optimizavimo“ yra baisios tamsybės ženklai, geriausiu atveju iliustruojantys retrosovietinį prabudimą.

Jis pasakoja, kad visų šių diskusijų fone dažnai atsimena filosofo Kęstučio Skrupskelio žodžius, kuriuose JAV ir Lietuvoje dėstęs profesorius teigia, kad Lietuvos aukštajam mokslui dabar labiausiai reikia humanitarinio išsilavinimo ir griežtos formalios logikos, t. y. ugdyti moralinę kultūrą ir tikslųjį mąstymą.

Būdas ugdyti gražiausias žmogaus savybes

Anot E. Aleksandravičiaus, didžiausias švietimo sistemos uždavinys šiandien turėtų būti studijų individualizavimas. „Kūrybiška asmenybė, atverianti sau ir pasauliui savo proto galias, vidinę energiją bei širdies šilumą, geriausiai atranda save individualių studijų būdu. Taip priartėjama prie suvokimo, kad buvimas lietuviu leidžia tapti ir pačiu geriausiu žmogumi, ir pačiu sėkmingiausiu bet kokios produktyvios veiklos profesionalu. Tai kelias į prasmingą gyvenimą, kur individualus laimės siekis susijungia su bendruoju gėriu, į empatijos viešpatiją ir išmintingo gyvenimo džiugesio erdves“, – mano akademijos vadovas. Lietuvos švietimo sistemoje jis pasigenda galimybių ugdyti ir burti žmones, kurie gebėtų plaukti prieš srovę. Prieš metus įkurta individualių studijų programa VDU „Academia cum laude“ buvo pirmasis ryškesnis bandymas aukštojo mokslo sistemoje įvesti modelį, kur nebūtų nė vienos tos pačios programos, to pačio dalykų sąrašo – kiekvienas studentas kartu su mentoriumi čia sudaro individualų studijų planą. Labiausiai motyvuotiems skirta programa sukurta taip, kad kiekvienam sudarytų sąlygas atsiverti.

Kita vertus, tradicija diskutuoti apie mokslą, atliepiantį šių dienų iššūkius, turi atsirasti visose švietimo sistemos grandyse. Nuo darželio iki mokyklos – visi turi būti sutelkti kokybiškam asmenybės ugdymui. Kitu atveju, anot Egidijaus Aleksandravičiaus, turime sistemą, kai atėjusius į universitetą, kuriame neapsiribojama vienu pasirinkimu, ištinka sukrėtimas: „Juk nuo fiktyvios, „uniformuotos“, testais paremtos, ugdymo aplinkos mokyklose įdiegto aiškumo studentai atsiveria didžiulei abejonės ir nežinomybės stichijai, atsiranda individualusis atsakomybės jausmas. Ir tai yra sunku. Tik labai disciplinuotas ir aukšto intelekto žmogus gali atlaikyti visą šitą neaiškumo atmosferą.“

Individualių studijų programos neįmanomos ir nuasmenintose srautinėse aplinkose, kur paskaitos skaitomos daugiau nei 100 žmonių auditorijoms, o pamokos vyksta kartais net 30 mokinių talpinančiose klasėse. „Tai situacija, kai iš vienos pusės esame nugramzdinti į monologinę stichiją, kur visi nešioja monologų balionus, o iš kitos pusės mus supa įsakymai ir galia. Todėl vienintelis būdas išvengti skaudžių susidūrimų su kliūtimis yra kalbėjimasis, dalijimasis. Jei ši gija nutruks, liberalios demokratijos nebeliks“, – individualių studijų prasmę mato profesorius ir priduria, kad tokiose programose reikia sukurti ne hierarchinį pavaldumo, galios ir paklusnumo, o džiazinį, linksmesnį, veikimo kartu modelį. Nors jis yra chaotiškesnis, bet kartu kūrybiškesnis, atveriantis vaizduotę ir duodantis geriausius rezultatus. „Tik šiame kontekste mentorystė arba individualusis, tiesioginis veikimo modelis, kuris atsiranda per santykį akis į akį, įgyja visiškai kitą prasmę ir tampa geriausiu būdu ugdyti gražiausias žmogaus savybes.“

Didžiausias prasmingo gyvenimo malonumas

Kaip vieną iš tokių „veikimo kartu“ modelių E. Aleksandravičius mato draugijų, bendruomenių tinklą. „Draugijos, jų veikla yra visuomenės audinio esmė, – teigia profesorius. – Tokiu būdu ateina suvokimas, kad gali priklausyti įvairioms religinėms, politinėms ar kitoms draugijoms ir kartu būti vienoje visuomenėje. Inteligentas pirmiausia tas, kuris yra viešajame gyvenime. Galima sakyti, kad tai yra moralinė pareiga. Bet galima sakyti, kad tai ir didžiausias prasmingo gyvenimo malonumas.“ Kuo daugiau asociacijų, klubų, bendruomenių po vienu stogu, tuo palankesnė ir ugdymo aplinka tokioje įstaigoje. Tai iki šiol yra ir visų senųjų pasaulio universitetų ABC.

Tokių idėjinių sambūrių, akademijų ar ugdymo įstaigų misijoje turėtų būti užprogramuota, kad jos bendruomenės narių sąrašas niekuomet nebus baigtinis. „Academia cum laude“ vadovo nuomone, šalia jau minėtų humanitarų, tiksliųjų mokslų atstovų tokiose draugijose turėtų būtinai atsirasti žmonių su kūrybinio rašymo įgūdžiais, rašytojų ar teologų, su kuriais galima būtų diskutuoti ne tik apie gebėjimą tikėti, bet ir gebėjimą būti kartu tiems, kurie geba tikėti, ir tiems, kurie tiki į netikėjimą. „Svarbiausias tikslas, vienijantis tokius žmonių spiečius, turėtų būti burti žmones, kurie galėtų išsigalvoti dalykus, kurių iki jų niekas nežinojo, o ne priešingai – užpildyti žmonių atminties žinomybėmis ir vesti į ateitį, kuri neaiški“, – provokuoja E. Aleksandravičius ir priduria, kad jo paties gyvenime būta ne vieno mentoriaus, kurie jį vedė, dalijosi žinojimu ir todėl šiandien galintis sakyti, kad „gyvenimas man šypsojosi“.

Mentorystės Scilė ir Charibdė

Pats E. Aleksandravičius asmenišką bendravimą labai vertina. Tačiau čia pat išskiria dvi mentorystės farvaterio kliūtis arba dvi klasikinio mąstymo figūras Scilę ir Charibdę, kurias kiekvienas kuratorius turėtų turėti minty. Pirmoji, kai dirbdamas su žmogumi nori jį daryti panašų į save, nes esi įtikėjęs, jog pats esi pasiekęs tobulybę. „Toks ugdymas apsiriboja paieškomis dievoto mokinio, kuris tavyje įžiūrėtų autoritetą ir nekvestionuodamas vykdytų užduotis. Masinėse auditorijose tokių elgesių yra daugiau. Kuo labiau kompleksuotas dėstantysis, tuo didesni formalieji reikalavimai, tuo didesnis bandymas apie save kažką kalbėti. Kitaip sakant, visa dabartinė švietimo sistema taip muštruoja generaciją po generacijos.“

Antrąją mentorystės formą profesorius apibūdina kaip senesnio, išmintingesnio dalyvio ir jauno žmogaus duetą. Šiuo atveju, siekis yra nekurti panašų į save, o dalytis visuminiu patyrimu, metodais, įrankiais, kurie padėtų jaunam žmogui kažko pasiekti savo kūrybose ir gyvenime. Galbūt tam tikruose epizoduose kuratorius dalijasi amatininkiškuoju, siaurai specializuotu išmanymu, tačiau nuo profesoriavimo didelei auditorijai ir pamokslavimo skiriasi tuo, kad jaunas žmogus vedamas per mentoriui šiek tiek geriau žinomas tankynes.

Apskrito stalo diskusijų ciklas „Ateities universitetas: kokio (ne)reikia universiteto Lietuvai?“ yra VDU iniciatyva, siekianti atkreipti akademinio ir verslo sektoriaus, sprendimų priėmėjų dėmesį į susiklosčiusią aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje ir identifikuoti problemas bei surasti efektyvius sprendimus universitetinio sektoriaus padėčiai gerinti.

Švietimo situaciją galima palyginti su kariuomenės – į pastarąją, kaip ir aukštąjį mokslą, ilgus metus nebuvo investuojama, žiūrėta kaip į naštą tol, kol nebuvo pajausta išorinė grėsmė. Šiandien Lietuva yra tarp 10 NATO valstybių, kurios krašto apsaugai skiria didžiausią finansavimą. Analogiškos reakcijos jau seniai reikia ir švietimui, kuris ne tik dėl blogėjančios demografijos būklės, bet ir vis mažėjančio finansavimo atsidūrė grėsmingoje padėtyje. Daugelio JAV universitetų biudžetas yra didesnis nei tam tikrų valstybių. (Pavyzdžiui, Harvardo universiteto (JAV) turtas – 44,6 milijardai, o metinis biudžetas – 4,5 milijardai JAV dolerių). Nereikia stebėtis, kad jie ir užima geriausias pozicijas universitetų reitinguose. Negalime tikėtis patekti nei į 200-tuką, nei į 500-tuką geriausių pasaulio universitetų, kol švietimui nebus padidintas finansavimas. Ir tai ne akademinės klasės užgaida, o valstybės išlikimui svarbus kriterijus.

Pirmajame įžanginiame pokalbyje apie ateities universitetą kartu su doc. R. Valatka dalyvavo žurnalistė, buvusi LR Prezidentės vyriausioji patarėja, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Audronė Nugaraitė, filosofas, pirmosios Lietuvos pagal individualių studijų ir kuratorysės modelį sukurtos „VDU Academia Cum Laude“ vadovas profesorius Leonidas Donskis, istorikas, politologas ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.

Pokalbio pradžioje filosofas L. Donskis pasidalino pastebėjimu, jog pirmiausia ateities universitetas turi būti kūrybingas ir novatoriškas, nesivadovauti pasenusiu Humboldto universiteto švietimo modeliu ir neapsiriboti vien žinių suteikimu.

„Universitetas turėtų išsaugoti dalykus, be kurių žmonija neįmanoma: istoriją, jautrumą praeičiai, susivokimą esminėse Europos istorijos dimensijose. Tačiau tuo pat metu jis turėtų būti moderniojo jautrumo laboratorija, leidžianti susivokti pasaulyje šiandien. Reikia sutaikyti kanoną, Lietuvos kultūros tradiciją ir hipermodernybę. O pirmiausia reikia klausti – ką kuria universitetas? Ar jo dėka žmonija bus geresnė?“, – ateities aukštosios mokyklos gaires komentavo filosofas.

Jo teigimu, į aukštąjį mokslą šiandien turėtume žiūrėti kaip į krašto apsaugą – politikai privalo rasti bendrą susitarimą, strategiją, dėl kurios sutiktų visi, antraip švietimas ir toliau kentės. „Jei Lietuva neturės bent dviejų ar trijų aukščiausio lygio universitetų, rizikuojame tapti nekonkurencinga šalimi intelektualinėje terpėje, neperspektyvia šalimi Europoje“, – tikino „VDU Academia Cum Laude“ vadovas Leonidas Donskis.

Švietimo sistemos ydas bei susitarimo stoką akcentavo ir Rimvydas Valatka – pasak jo, aukštųjų mokyklų pasidarė per daug, todėl kolegijas kuo greičiau reikėtų perkvalifikuoti į specialiąsias vidurines mokyklas, taip pat išsikreipė studijų krepšelių sistema, o universitetai nebeugdo mąstymo ir virsta profesinėmis mokyklomis. Žurnalisto nuomone, reikėtų rengti ne tik ateities specialistus, bet ir universalius mąstytojus, intelektualus, kurie padėtų valstybei įžvelgti tinkamiausią kelią ateičiai ir neapsiribotų siauromis specifinėmis žiniomis.

„Verslas daro įtaką valdžiai, kad gautų pigių inžinierių, sutaupytų ir turėtų didesnį pelną. Bet kas iš to, jei tu filologinio mąstymo žmogų padarysi IT specialistu? Amerikos lietuvis Liūtas Mockūnas buvo laimingiausias tada, kai metė inžineriją ir atsidėjo laikraščio redagavimui, buvo puikus literatūros kritikas, nors ir nebaigęs tos specialybės. Šiandien „Vyturio“ gimnazistei pasakiau, kad jai gali tekti tris ar keturis kartus keisti profesiją“, – lankstumo privalumus tiek anuomet, tiek dabartinėje darbo rinkoje akcentavo Viešosios komunikacijos katedros docentas.

Švietimo strategija negali pataikauti tik verslui ar kitiems interesams, o turi atitikti ir valstybės poreikius. Į taisytinus dalykus aukštojo mokslo sistemoje dar  prieš dvidešimt metų dėmesį atkreipė užsienio ekspertai. „Jau pirmajame atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetyje norvegai pasakė, kad turime per daug universitetų, juos reikėtų tikslingai integruoti. Vėliau vėl gavome užsienio ekspertų įžvalgas, kuriose buvo teigiama, kad turime iš pagrindų keisti aukštojo mokslo modelį, ieškoti priimtino Lietuvai. Tai buvo laikas daryti būtinus sprendimus, tačiau  valdžios žmonės neatsižvelgė į visa tai“, – prisiminė profesorė Audronė Nugaraitė.

Pasak A. Nugaraitės, nepagrįstai išaugęs aukštųjų mokyklų skaičius tik patvirtina, kad Lietuva iki šiol neturi nei strateginių dokumentų, kurie parodytų, ką reikia daryti, nei taktikos, kurią atsižvelgiant į pokyčius ar pastebėtus trūkumus galima būtų  koreguoti.

„Dažnas valdžios atsakymas į pasiūlymus dėl vienos ar kitos srities, aukštojo mokslo pertvarkos buvo „Dabar rinkimai, negalime“.  Lietuvoje nuolat vyksta rinkimai, todėl suinteresuotosios pusės turi kuo greičiau sėsti prie bendro stalo ne tik diskutuoti, bet ir siekti konkretaus rezultato.  Žinoma, prieš tai sutardamos ir žinodamos, kokio jo nori. Asmeniniai interesai turi nustoti vyrauti, nes jie dažniausiai pasisuka ne ten, kur strategiškai būtų naudinga ir tikslinga Lietuvai“, – teigė komunikacijos tyrėja A. Nugaraitė.

Šalies politikų klaidas švietimo klausimu sukritikavo ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis. „Nuo 2000 m. reguliariai mažinant investicijas į švietimą santykyje su BVP neatėjo 4,5 milijardo eurų, padaryta daug visiškai nelogiškų politinių sprendimų, pavyzdžiui, dėl slėnių steigimo, kur akivaizdus verslo interesas – turime Gariūnus viename pastate. Jei turime tokio lygio verslo integraciją, tokį rezultatą ir gauname“, – pastebėjo Š. Liekis.

„Lūkesčiai yra labai aukšti, o finansavimas yra žemiausias Europoje. Pagal finansavimą turėtume būti vieni paskutinių tarp 6 tūkstančių aukštojo mokslo institucijų visoje Europoje. Tačiau šiuo metu reitinguose esame tarp 600 ir 700 vietos. Kieno sąskaita? Žmonių papildomo darbo, inovatyvumo, jų pastangų, o dar sako, kad išsilavinusių piliečių – per daug, nežiūrint to, kad Lietuvoje žmonių su daktaro laipsniu skaičius yra vienas mažiausių Europoje. Aš vienareikšmiškai matau, kad į švietimą žiūrima kaip į išlaidas, o ne investicijas“, – apibendrino politologas.

Nors šiandien pasaulyje nėra vieningos nuomonės, ar švietimas yra viešasis gėris, ar individuali investicija, t. y. prekė, kurią aš nusiperku ir turiu, tačiau gravitacija vyksta, pastebi Vytauto Didžiojo universiteto plėtros prorektorė prof. Natalija Mažeikienė: „Daug žmonių, turėdami individualią naudą (aukštąjį išsilavinimą), sukuria visuomeninį efektą“.

Žinių visuomenėje auga atviri, socialiai ir politiškai aktyvūs piliečiai, kurie yra demokratinės valstybės pagrindas. Teoriškai atrodytų viskas teisinga ir netgi veikia. Suomijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ar JAV galima rasti tokių pavyzdžių. Bet kodėl neveikia Lietuvoje? Tai priklauso nuo švietimo sistemos ir socialinės gerovės valstybės modelio suvokimo.

Neatsitiktinai projekto „Švietimo amžius“ idėja ir kilo iš poreikio permąstyti švietimo idėjas bei socioekonominius ugdymo aspektus XXI amžiuje.

Yra aišku, kad nuolat besikeičiančiais laikais nebeužtenka kalbėti apie tarptautiškumą, tarpdisciplininius tyrimus, skirtingų mokslo sričių sanglaudą, verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Turi būti daug daugiau ir įvairių kokybiško išsilavinimo kriterijų: sugebėjimas išmokyti save, mokėti pagimdyti savyje slypintį žinojimą tampa iššūkiu visai šalies švietimo ekosistemai. Nuo darželio iki universiteto, nuo tėvų iki visuomenės – visa turi būti sutelkta pažangių asmenybių kokybiškam ugdymui.

Geriausias būdas to pasiekti – pradėti kalbėti, kelti klausimus ir bandyti ieškoti atsakymų. Švietimo reforma – nesiliaujantis procesas. Tai užkoduota pačiuose žodžiuose – turi būti nuolatinis įsiklausymas laikmetį, aplinką, visuomenės ir žmogaus poreikius. Tačiau kiek tai turi būti politikos klausimu ir kiek viešu reikalu? Koks yra universiteto vaidmuo šiame procese? Ir kodėl švietimas turi būti mūsų visų bendru reikalu?

Universitetai ir kiekvienas žmogus turi dar tvirčiau žengti į viešąją erdvę ir nelaikyti žinių tik sau. „Šiuo atveju kalbėdama apie švietimą kaip viešąjį gėrį sutelkčiau dėmesį į tai, kad žinojimas nors ir gali būti privataus asmens įgytas išsilavinimas, bet jis negali užsikonservuoti viename žmoguje – jis turi gyventi. Nepabijočiau pasakyti, kad turėtume jausti tam tikrą skolą, įsipareigojimą tas žinias perduoti, dalintis jomis su kitais“, – apie universiteto vaidmenį visuomenėje ir dalinimosi kultūros stoką kalba VDU viešųjų ryšių prorektorė prof. Auksė Balčytienė.

„Velniop su ta tvarka!“

Gyvename švietimo amžiuje. Idėjos, kūrybiškumo vertė išgyvena didžiausią pakilimą. Jei į pasaulį žvelgtume kaip į fortepijono klaviatūrą, ji būtų milžiniška, be pradžios ir pabaigos. Galimybių – galybė. Kaip išsirinkti vieną? Vieną peizažą, vieną kryptį, vieną idėją, vieną specialybę? Ar šiandien tai realu? Tai gali arba gąsdinti, arba išvaduoti. Išvaduoti nuo vienos ir tos pačios melodijos, kuri laikui bėgant visuomet pradeda girgždėti, tampa per daug įprasta, kad būtų girdima. Žinojimo siekis turi būti gyvenimo būsena šiuolaikinėje, žinioms imlioje visuomenėje.

„Velniop su ta tvarka! Aš norėčiau, kad studentai universitete susipažintų su tuo, ko net nežinojo esant, o ne ateitų patvirtinti to, ką jie jau žino“, – reaguoja VDU dėstytojas Romas Sakadolskis.

Kokybiškas yra tas išsilavinimas, kuris neįspraudžia asmens į siauros specializacijos rėmus ir negamina sisteminių rinkos dalyvių, o padeda skleistis išminčiai. Jaunas žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, būti socialiai jautrus, jam turi rūpėti aplinka, kurioje dirba, jos išskirtinumas ir tuo pačiu visuotinės problemos.

Bet šiandien švietimo sistemos kryptis yra pamesta, mano doc. Darius Kuolys. Jam pritaria ir Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė prof. Vilija Targamadzė, kuri pastebi, jog švietimo politika yra primetama, dėl jos nėra tariamasi, o tik perduodama administruoti. Kiekviena naujai atėjusi partija primeta savo ugdymo modelį.

Nesunku pamatyti to pasekmes: turime daug puikių žmonių, puikių pedagogų, bet jie nėra pasirengę dirbti su naująja karta; technologiniai ir humanitariniai mokslai viešojoje erdvėje yra supriešinami tarsi du tarpusavyje besikaunantys modeliai; o mokyklose vaikus skirstome į fizikus ir lyrikus, todėl įstoję į universitetą jie sunkiai mąsto, kad gali įgyti papildomų, kitos srities žinių ar gretutinę specialybę. Dar ankstyvojoje ugdymo stadijoje sistema apriboja mąstymo ir pasirinkimo galimybes.

„XXI amžiuje valstybių ūkiai, ekonomika veikia tarpdisciplininiu pagrindu, nes specialybių, kurių mokomės šiandien, po dešimties metų gali ir nebebūti“, – mano Europos humanitarinio universiteto prorektorius Darius Udrys. Žmogus turi gebėti prisitaikyti prie įvairių sričių poreikių.

Mokymasis, kurį žinojo Leonardo da Vinci ir žino Leonardo di Caprio

„Gebėjimų prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ugdymui turėtų būti skirtos bakalauro studijos. Tai galimybė žmogui lavėti prieš įgyjant konkrečią specialybę“, – mano VDU Kompiuterinės lingvistikos centro vadovė prof. Rūta Marcinkevičienė.

Artes liberales, arba laisvųjų menų studijos, ir yra tai, kas ugdo laisvosios ekonomikos veikėjus, kurie yra kritiškai mąstantys, t. y. gebantys laisvai pasirinkti temas, sritis, idėjas ir žmones, kurie gali juos pakeisti. Ilgus šimtmečius jie sudarė Vakarų pasaulio švietimo sistemos pagrindą. Jiems priskiriama – gramatika, retorika, geometrija, aritmetika, dialektika, muzika, astronomija. Šiandien laisvųjų menų idėja yra pavojuje – Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitetas yra vienintelis, kuris šią kryptį bando išlaikyti.

„Laisvųjų menų atveju į mokinius įvairiose švietimo pakopose žiūrima kaip į asmenybes, o ne į gaminius, kuriuos dedame ant konvejerio, o paskui sandėliuojame, – apie laisvo žmogaus ugdymą pasakoja VDU docentas J. D. Miningeris. – Studentas turi įgauti ne tik specifinių, bet ir bendrųjų žinių – komunikacijos, bendravimo, kūrybiškumo, kuriems būdingi tarpdisciplininiai ryšiai“. Tokie žmonės atviri dialogui ir suvokia save kaip aktyvius piliečius, kurie dalyvauja visuomenės ir sociokultūrinės gerovės kūrime.

Ar švietimas visiems prieinamas?

Humanistinė ir holistinė švietimo sistemos vizija yra esminė ne tik asmens, bet ir socioekonominiam šalies vystymuisi. Išsilavinimas užtikrina lygybę, kultūrinę įvairovę, aktyvų pilietiškumą ir yra pagrindinis darnios plėtros variklis.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos kiekvienas žmogus, kurio viltys yra patenkinamos, yra dalis ištisos grandinės: pateisinęs savo lūkesčius, jis gali siekti dar didesnių, taip pat būti duodančiu bendruomenei ir visai šaliai. Klausimas, ar kokybiškas išsilavinimas šiandien prieinamas visoms visuomenės grupėms?

Švietimo sistema klasines įtampas gali ir sušvelninti, ir sustiprinti. „Mokinio sėkmė yra jo socialinės ekonominės klasės išraiška. Tam tikrų klasių atstovams šiandien yra geresnės galimybės mokytis. Paklausčiau, ar visoms visuomenės grupėms prieiga prie išsilavinimo yra prieinama? Tai klausimas, kuris turėtų būti pradėtas kuo skubiau diskutuoti“, – diskusijos prioritetus vardija VDU plėtros prorektorė prof. Natalija Mažeikienė.

Švietimo sistemos koncepcija tapo iškreipta – jai pritrūko vieningų politinių, visuomeninių instrumentų. Mokslo bendruomenė yra gana fragmentuota – kapitalizmo sąlygos ją paverčia konkuruojančiomis pusėmis. Ar  technologiniai ir humanitariniai mokslai turėtų varžytis? Kiek šiandien švietimo sistemoje yra realios sąvokos „daugiadalykiškumas“, „tarpdalykiškumas“, „transdalykiškumas“?
Jei nebūtų iškreipta pati ugdymo esmė, besiremianti dorinėmis, bendražmogiškomis vertybėmis, turėtume visiškai kitą sėkmės rezultatą. Ugdymosi procese žmogus turėtų galėti atskleisti savo prigimtines galias, o ne mokytis pagal nustatytus trafaretus. „Ugdymas ir kultūra yra sąveikaujantys sandai. Jei ugdymo nesusiesime su kultūra, mes neperimsime vertybių ir neperduosime jų jaunajai kartai“, – pilietinės visuomenės  pagrindą įvardija prof. V. Targamadzė.

Naujas TV laidų ciklas švietimo temai

Kažkur švietimo reformos pakelėje pametėme pačią švietimo sąvoką. Kaip šiandien suvokiame ugdymą? Ar gimnazijos ir universitetai skirti visiems? Ar turime švietimo politiką apskritai? Kur dingo socialiai ir politiškai aktyvūs piliečiai? Ką šiandien mums reiškia laisvė? Apie tai ir ne tik bus atvirai kalbama televizijos projekte „Alchemija. Švietimo amžius“, kurio partneris – Vytauto Didžiojo universitetas.

„Švietimas yra mūsų visų bendras reikalas. Ir jis nėra skirtas tik tam, kad gautum geresnį darbą ar išmoktum prancūzų kalbos. Švietimas mums padeda tobulėti. Šiuo požiūriu, jis yra viešoji erdvė, t. y. viešasis gėris, – pristato laidų ciklą Rytis Zemkauskas ir provokuojančiai priduria, – gali būti nuobodu. Kaip Lichtenšteine.“

Laidose apie švietimą neišvengiamai bus paliestos tokios temos kaip ugdymas, humanitarika ir technokratika, mokykla, socialinis jautrumas, naujoji karta, kuri dar kartais įvardinama kaip Z karta. „Kalbėsime ir apie tokią švietimo sistemą, kuri padeda žmogui tapti laisvu. Tai bus kalba apie kitokį, modernų, revoliucinį požiūrį į mokymąsi. Tokį modernų, kad jį žinojo senovės romėnai, Leonardo da Vinci ir, tikriausiai, žino Leonardo di Caprio“, – intriguoja R. Zemkauskas.

Pirmos laidos įrašą galima pamatyti čia: http://www.alchemija.tv/index.php/alchemija1/alchemija-lxix.-vietimas-kaip-vieasis-gris/.