Visos mokyklos geros, jos suteikia išsilavinimą, bet kai kurios iš jų – geresnės. Jose dirba mokytojai žvaigždės, į jas nelengva patekti, jų mokiniai nuolat laimi olimpiadas, jas lanko visuomenės elito vaikai. "Kokią mokyklą lanko tavo vaikai?" Jei ta mokykla – paprasta, kad ir patogi, netoli namų, bet ne prestižinė, neretai klausiantysis atlaidžiai nusišypsos: "Tai jau nesugebi pasirūpinti savo vaikais." Panašiai stigmatizuojami ir mokiniai.
Lietuvoje kalbama apie didžiulę socialinę atskirtį, tačiau kalbos nieko nekeičia – ji tik gilėja. Bendrojo ugdymo sistemoje ji yra ypač ryški.
Skirtumai Kaune – didžiuliai
Kauno mieste yra trys gimnazijos, kurios atsirenka mokinius pagal pažangumą. Tačiau, jokia paslaptis, kad ne viena gimnazija, organizuojanti atranką, kurios metu vyksta vadinamieji motyvaciniai pokalbiai, iš esmės taip pat atsirenka vaikus. Norintieji mokytis šiose mokyklose plūsta iš įvairių seniūnijų, Kauno rajono ir netgi kitų miestų. Telpa, žinoma, ne visi.
Palyginkime reitingus (geriausių mokyklų lyga, publikuota žurnale "Reitingai", 2019 m. gegužė–gruodis, Nr. 1). Bendrame Lietuvos švietimo žemėlapyje Kauno rodikliai daugelyje sričių lenkia vidurkį. Tačiau, pažiūrėjus atidžiau, matyti, kad situaciją pataiso kelios stiprios mokyklos – KTU gimnazija, Jėzuitų gimnazija (nevalstybinės) ir kelios kitos gimnazijos, kuriose organizuojami motyvaciniai pokalbiai ar laikomi papildomi testai.
Skirtumai tarp gimnazijų mokymosi rezultatų Kaune yra didžiuliai. Pirmame reitingų dvidešimtuke yra tik dvi Kauno gimnazijos, kurios neatsirenka vaikų. Dar dvi gimnazijos, kurios atsirenka vaikus, yra reitingų lyderės. Visos kitos yra už 60-tuko ribos.
Socialinė problema
Augantis mokyklų atsirinkimas pagal prestižą – ne tik švietimo, bet ir socialinė problema. Rytais kauniečiai savo atžalas vežioja iš vieno miesto galo į kitą, iš Kauno rajono į – miestą. Trinka transporto sistema, nes rytais visi stovime spūstyse, nukenčia socialinė aplinka, nes daug laiko, kurį būtų galima skirti kitiems darbams ar laisvalaikiui, praleidžiama vežant vaiką į ir iš mokyklos. Neretai jaunos mamos negali grįžti į darbą, nes reikia vežioti vaikus iš mokyklos į būrelį ir atvirkščiai.
Ne visada lengva pasakyti, kas yra gera, o kas – prasta mokykla. Jeigu vertinsime, lygindami su mokyklomis, kurios atsirenka vaikus, bus sudėtinga. Šioms mokykloms nereikia dėti didelių pastangų rezultatams pademonstruoti – jose besimokantys vaikai ir juos supanti socialinė aplinka padaro savo.
"Gerosiose" mokyklose susitelkia stiprūs vaikai iš visų miesto ir rajono kampelių, jos nugriebia grietinėlę. "Blogosiose" mokyklose mokosi visi kiti.
Jokiais būdais nekaltinu tėvų, kurie ieško savo vaikui geriausio varianto. Tai – visų tėvų pareiga. Keliu rimtesnį, valstybinės reikšmės, klausimą: kas yra daroma, kad situacija keistųsi ir šalia kiekvienų namų esanti mokykla būtų "gera" mokykla? Ką privalome daryti?
Tendencija – pasaulinė
Neseniai išleistoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitoje teigiama, jog pasaulyje pastebima tendencija konkuruoti ne kokybe, o atsirenkant geriausius mokinius. Pažymima, kad socialinė atskirtis išaugo daugumoje valstybių, kuriose gyvenamąja vieta paremto priėmimo svarba sumažėjo.
EBPO rengiamas penkiolikmečių moksleivių žinių patikrinimas (PISA) puikiai iliustruoja, segregacijos ir mokinių atrankos metodo ryšį. Kanadoje, Suomijoje, Graikijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje, kur mokiniams mokyklos priskiriamos pagal gyvenamąją vietą, labai retai pasitaiko, kad žemus rezultatus demonstruojantys mokiniai mokytųsi tam tikrose mokyklose. Kita vertus, tokia situacija dažna Čilėje, Vengrijoje, Meksikoje, Peru, kur mokiniai priimami į mokyklas nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, o prasčiau besimokantieji koncentruojasi "paprastose" mokyklose.
Lengvų atsakymų nėra
Problema kompleksinė, jai spręsti aš taip pat neturiu recepto. Labai svarbu atsakyti į klausimą, kaip plačiai mes turime leisti atsirinkti vaikus į "geras" mokyklas ir kokia svarba turėtų būti teikiama gyvenamajai vietai?
Beje, problema šiuo metu įgyja kitą mastą: statistiniai duomenys rodo, kad per artimiausius metus žymiai išaugs 1–8 klasių mokinių skaičius ir sumažės vyresnėse klasėse (ypač 11–12) besimokančiųjų. Jau šiais metais Kaune, ypač Šilainiuose ir Vilijampolėje, vaikai nepatenka ne tik į artimiausią, bet net ir į bet kurią kitą tame mikrorajone esančią mokyklą.
Taigi šiuo atveju kyla net ne teikiamų ugdymo paslaugų kokybės klausimas, bet realus vietų sukūrimas, perskirstymas, užtikrinant teisę į mokymąsi. Būtinas mokyklų nepopuliarumo priežasčių išaiškinimas ir numatymas, kiek vietų ir kuriame mikrorajone jų reikės ne tik šiais, bet ir kitais ar dar kitais mokslo metais.
Bet kurioje mokykloje vaikas turi būti saugus, atsižvelgiama į jo realias galimybes ir poreikius, maksimaliai suteikiama profesionali dalykinė, socialinė, psichologinė pagalba. Kol taupoma pagalbos specialistų sąskaita, būtų naivu tikėtis vienodai ar artimai kokybiškų ugdymo rezultatų kiekvienoje įstaigoje. Priimdamos mokinius pagal gyvenamąją vietą mokyklos susiduria, visų pirma, su socialiniais iššūkiais, pagalbos ne tik vaikui, bet ir šeimai teikimu.
Galiausiai, visiems kauniečiams turi būti žinoma, kaip sekasi vienai ar kitai mokyklai, kokią pridėtinę vertę ji kuria. Tėvai turėtų aktyviai domėtis mokyklos veiklos rezultatais. Ar mokytojas sugebėjo pakelti mokinio žinias nuo 5 iki 6, vertinant pagal dešimtbalę sistemą? Ar vaikas taip ir užstrigo ties penketuku? Tai – tik keletas klausimų į kuriuos atsakymų ieškoti būtina jau šiandien.
