Tailandas apie pirmąjį, jau identifikuoto koronos viruso atvejį informavo sausio 12 d., Japonija – sausio 14 d., JAV - sausio 20 d. Sausio 23 d. virusas pasiekė Europą ir buvo užfiksuotas Prancūzijoje. Vokietijoje Covid-19 pirmą kartą diagnozuotas sausio 26 d., Suomijoje - sausio 28 d., Italijoje - sausio 29 d., Ispanijoje, Švedijoje ir JK – sausio 30 d.

Po šių pranešimų, koronos džinas prisnūdo ir pratūnojo neplisdamas beveik mėnesį laiko. Tad daugumos gyvenimas ir darbai tęsėsi įprastai, kol staiga Covid-19 džinas vasario 21d. pradėjo siautėti tiek Kinijoje, tiek kitose 28 pasaulio valstybėse. Virusas keliavo iš šalies į šalį. Lietuvoje apie jį pranešta ankstyvą vasario 28d. rytą ir galiausiai kovo 13 d., penktadienį, Juodkalnija tapo paskutine Europos šalimi, kurioje virusas nebuvo užfiksuotas.

Susidūrusios su tokiu pavojingu viruso plitimu, valstybės ėmėsi įvairių priemonių jo stabdymui, apribodamos gyventojų mobilumą, uždarydamos sienas ar įvesdamos karantiną. Lietuva, norėdama apsisaugoti nuo Covid-19, nuo kovo 14 d. uždraudė savo piliečiams keliauti į 18 šalių visame pasaulyje, o kovo 16 d. įvedė karantiną ir apribojo užsieniečių atvykimą.

Per mažiau nei du mėnesius nuo viruso plitimo pradžios, padėtis visame pasaulyje tapo visiškai kitokia. Covid-19 džinas visiškai apribojo žmonių mobilumą pasaulyje, pristabdė ekonomikas, iššaukė įmonių bankrotus ir darbuotojų atleidimą, nekalbant apie susirgimus ir mirtis. Visgi, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pasaulyje gerokai sumažėjo užterštumas, atpigo degalai, pradėjome rūpintis higiena, kuri bus labai aktuali ir ateityje, tėvai pradėjo leisti daugiau laiko su vaikais.

O kaip Covid-19 paveikė žmonių, kurie darbo reikalais keliauja į užsienį, pvz. darbo ir projektų susitikimus, seminarus, konferencijas ir pan., gyvenimą, kai jų kelionės buvo sumažintos ar atšauktos? Deja, nėra statistikos kiek šių darbo keliautojų savo kelionių metu užsikrėtė ir mirė dėl viruso. Tačiau neabejotinai, kad įvestas karantinas ir kelionių ribojimai padarė pokyčius jų darbui ir gyvenimui.

Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad žmonės keliaudami į užsienį darbo reikalais, susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su kelionėmis. Dažniausiai minimi yra pačių keliautojų ir jų šeimų patiriamas stresas, šeimos problemos, darbo ir asmeninio gyvenimo balanso ir sveikatos problemos. Paskutiniu metu kyla ir keliautojų saugumo (fizinio ir sveikatos) rizika, kurių aktualumas ateityje dar labiau išaugs.

Išplitus Covid-19 Europoje, apklausėme 151 asmenį, kuris vienokiais ar kitokiais darbo reikalais keliavo į užsienį 2019 m. Dauguma jų į užsienį darbo reikalais buvo išvykę po keturis kartus ir praleido ten daugiau nei 20 d. per metus.

Klausiant apie jų problemas kelionių metu 2019 metais, daugiau nei 60 procentų respondentų paminėjo, kad susidūrė su stresu, darbo ir asmeninio gyvenimo subalansuotumo problemomis ir laiko skirtumų sukeltomis problemomis.

Virš keturiasdešimt procentų atsakiusiųjų teigė, kad dėl darbo kelionių turėjo šeimos ir fizinių sveikatos problemų, daugiau nei trečdalis susidūrė su psichologinėmis sveikatos problemomis. Beveik 78 procentai apklaustųjų norėjo sumažinti savo kelionių skaičių ir dėl to patiriamą stresą.

Plintant Covid-19, daugelis šalių užvėrė savo sienas, dėl to gerokai sumažėjo ir darbo kelionių. Remiantis atliktu tyrimu, kelionės, susijusios su darbu, buvo atšauktos 80 procentų respondentų. 60 procentų iš jų nurodė, kad dėl Covid-19 jiems sumažėjo darbo krūvis.

Klausiant apie jų psichinius ir fizinius gerovės pokyčius Covid-19 metu, rezultatai atskleidė, kad stresas, psichinės ir fizinės problemos sumažėjo daugiau nei 40 procentų respondentų. Dar žymesni teigiami pokyčiai buvo pastebėti asmeniniame respondentų gyvenime.

Daugiau nei pusė jų pastebėjo, kad sumažėjo darbo ir asmeninio gyvenimo balanso, šeimos ir santykių problemos. Labiausiai išryškėjo (63 procentai) sumažėję laiko skirtumo problemos. Visgi, net 70 procentų respondentų norėtų darbo kelionių ateityje, nes jos teigiamai veikia motyvaciją, pasaulėžiūrą ir toleranciją.

Taigi, nors tyrimas atliktas praėjus mėnesiui po kelionių apribojimų, tačiau jau matome, kad kelionių skaičiaus sumažėjimas dėl Covid-19, teigiamai paveikė žmonių, keliaujančių į užsienį darbo reikalais, gyvenimą.

Tad gal Covid-19 yra priežastis, pakeisianti mūsų tradicinį būdą ir supratimą apie darbo keliones. Galbūt bent dalį kelionių būtų galima pakeisti vaizdo konferencijomis, diskusijomis internetu, skambučiais ir pan.

Perėjimas nuo tiesioginių prie nuotolinių susitikimų leistų sumažinti kelionių išlaidas, keliautojų patiriamą stresą ir pagerinti jų bei jų šeimų psichinę ir fizinę gerovę. Tiesiog dirbdami nuotoliniu būdu, darbuotojai neturėtų pamiršti neigiamų jo aspektų ir rūpintis darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, nes tai jiems gali tapti nauju iššūkiu.

Kalėdų Senelis atkeliauja per Kalėdas ir atneša dovanų. Panašiai kaip Trys karaliai, kurie iš skirtingų kontinentų – Europos, Azijos ir Afrikos – atėjo pašlovinti gimusio Jėzaus, atnešdami smilkalų, aukso ir miros. Ir atkeliavo jie iš Artimųjų Rytų, lydimi kupranugarių, o ne elnių. Bet juk tai buvo taip seniai, jau daugiau nei prieš 2000 metų, tačiau mes, krikščionys, juos prisimename ir pagerbiame kasmet. O kas nutiks, kai į mūsų duris pasibels Kalėdų Senelis iš Artimųjų Rytų?

Ar, pažvelgę pro durų akutę, užrakinsime duris, užkišime kaminą, kad tas nekviestasis, neduok Dieve, kokiu nors būdu neįsiveržtų į mūsų namus? Ar vis dėlto svetingai atversime namų duris, plačiai išskėsdami rankas, kad galėtume apkabinti tą mielą, nors ir egzotiškai atrodantį storulį, kuris, priešingai nei Senelis iš Laplandijos, atlekiantis šiaurės elnių tempiamomis rogėmis, atkeliaus neštuvuose su baldakimu ant kupranugario?

Istoriškai Lietuva nebuvo homogeniška valstybė. Juk nemažai šimtmečių buvo viena valstybe su Lenkija, turėjome prancūzų, italų, vengrų kraujo valdovus. Vytauto Didžiojo laikais siekėme Juodąją jūrą, kur gyveno slavų tautos. Ir to paties valdovo laikais į Lietuvą atsikraustė karaimai ir musulmonai totoriai, kurie Lietuvoje gyvena iki šiol. Tad atrodytų, kad kitataučiai nėra jau tokie svetimi ir atgrasūs mums, o mes neturėtume būti šalti ir nesvetingi.

Tačiau ar iš tiesų esame svetingi? Kad atsakytume į šį klausimą, dar kartą pažvelkime į statistiką.

Lietuvoje imigracija šiuo istoriniu laikotarpiu – vis dėlto naujas fenomenas, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje. 2014 m. į Lietuvą imigravo apie 24 tūkst. asmenų. Įvairūs šaltiniai teigia, kad 80 proc. visų imigrantų sudarė į Lietuvą sugrįžę lietuviai, 17 proc. – trečiųjų šalių piliečiai, daugiausia – NVS šalių gyventojai (dauguma iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos), 3 proc. – ES piliečiai.

Paskaičiuokime, kokį procentą imigrantų sudarytų 1 105 pabėgėlis? Palyginti su 2014 m. statistika, tai būtų apie 4–5 proc. visų imigrantų Lietuvoje, tad bent tris kartus mažiau nei imigrantų iš NVS valstybių. Skaičiuojant procentais pagal Lietuvos gyventojų skaičių, tai mažiau nei 1 proc. Ar tikrai tai taip baisu?

Dėl fenomeno naujumo Lietuva turi mažai patirties priimant migrantus ir pabėgėlius, tiek politinė, tiek įstatyminė bazė nestokoja spragų. Pavyzdžiui, 58 proc. JAV ekspatriantų, dirbantys Lietuvoje išsakė savo nuomonę, kad imigracijos sistema čia yra žemo ir labai žemo lygio (www.baltic-course.com/eng/analytics/?doc=111293). 2014 m. migrantų integracijos politikos indeksas Lietuvoje buvo 38 (iš 100 balų), tolerancija migrantams – 39 balai.

2015 m. spalio pabaigoje–gruodžio pradžioje Kauno technologijos universiteto (KTU) tarpdisciplininio mokslo klasterio tyrimų grupė "Tarptautinė migracija" atliko Lietuvos gyventojų požiūrio į pabėgėlius tyrimą. Respondentams buvo pateikiami teiginiai apie pabėgėlius, suformuluoti pagal žiniasklaidoje skleidžiamą informaciją. Tyrime dalyvavo 508 respondentai nuo 13 iki 74 metų amžiaus. 286 respondentai tyrime dalyvavo iki teroro išpuolių Paryžiuje, o 249 – po jų.

Apžvelgiant tyrimo rezultatus, matome, daugiau nei 58 proc. apklaustųjų neigiamai žiūri į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų ir nėra pasiruošę jiems padėti, pusė apklaustųjų nenorėtų, kad šalia jų gyventų pabėgėliai. Beveik 65 proc. respondentų jaučia grėsmę, galinčią kilti iš pabėgėlių, daugiau nei 53 proc. respondentų mano, kad dėl pabėgėlių padaugės smurto ir nusikaltimų šalyje, daugiau nei 52 proc. mano, kad pabėgėlių gimstamumas bus didesnis nei lietuvių. 47 proc. apklaustųjų nepatinka, kad dauguma pabėgėlių yra musulmonai, ir 56 proc. jų mano, kad pabėgėliai pradės populiarinti savo religiją.

Apie trečdalis apklaustųjų Lietuvos piliečių mano, kad pabėgėliai gali pradėti dominuoti šalyje, kad dėl jų pradėsime jaustis kaip užsienyje, kad jie negerbia moterų ir jų moralė yra žemesnė nei lietuvių. Tačiau reikėtų pastebėti, kad panaši dalis respondentų mano būtent priešingai ir apie trečdalis neturi nuomonės šiais klausimais.

Prisiminkime, kad pagal priėmimo kvotą pabėgėliai Lietuvoje nesudarys daugiau nei 1 proc. gyventojų, tad sunku įsivaizduoti, kad jie pradės dominuoti ir vers mus jaustis svetimais. Vis dėlto negalime atmesti tikimybės, kad lietuvių demografinei situacijai nesikeičiant (didelė emigracija ir mažas gimstamumas), o imigrantų gimstamumui esant aukštam ir darant prielaidą, kad Lietuva taptų patrauklia šalimi jiems, jų skaičius gerokai išaugtų ir tautinė šalies situacija pakistų panašiai kaip Belgijoje, Islandijoje, Anglijoje ar Vokietijoje.

Grįžtant prie KTU tyrimo, matome, kad beveik 50 proc. respondentų nepritaria nuomonei, kad visi teroristai yra musulmonai, tačiau vis dėlto ketvirtadalis apklaustųjų (25 proc.) šiam teiginiui pritaria. Džiugu, kad palyginti nedaug respondentų (mažiau nei 8 proc.) mano, kad tamsesnės odos asmenys yra nešvarūs. Tačiau vis dėlto matome, kad šio tyrimo rezultatai taip pat parodė neigiamą respondentų nuomonę į pabėgėlius.

Po teroro išpuolių atsakinėję respondentai mažiau linkę manyti, kad ES elgiasi teisingai priimdama pabėgėlius, nes jiems reikia pagalbos, labiau mano, kad pabėgėlių krizė pakenks ES vienybei, kad iš pabėgėlių gali kilti terorizmo grėsmė, dauguma pabėgėlių pasiliks Lietuvoje ir nesistengs išvykti i turtingesnes valstybes, pabėgėliai pradės užimti kvalifikuotas darbo vietas Lietuvoje.

Be to, pastebėtina, kad ši respondentų grupė labiau linkusi pritarti ir tokiems teiginiams, kad visi teroristai yra musulmonai, kad tamsesnės odos asmenys yra nešvarūs, kad pabėgėliai iš Rytų nevertina ir negerbia moterų nei respondentai, atsakę į klausimus iki Paryžiaus išpuolių 2015 m. lapkričio 13 d.

Kodėl mes taip priešiškai nusistatę ir netolerantiški imigrantų atžvilgiu? Juk patys bėgame iš Lietuvos, esame vadinami emigrantų tauta. Mums atrodo normalu, kad išvykstame ieškoti geresnio gyvenimo svetur, kad ten privalome gauti socialinę paramą. Bet kai į mūsų duris beldžiasi svetimtaučiai, piktinamės ir skubame jas užtrenkti.

Kas kaltas? Mūsų posovietinis mąstymas, kai 50 metų gyvenome gana uždarai? Nors ir tuo metu sulaukdavome svečių ir gyventojų iš kitų keturiolikos broliškų su skirtingomis kultūromis ir religijomis respublikų. Ar žiniasklaida, kuri kasdien trimituoja apie esamą, galimą ir neretai net perdėtą grėsmę ir blogį, tykančią iš imigrantų? Šis klausimas telieka sociologams ir psichologams, o mes vis dėlto matome, kad artimiausiu metu bent pusė mūsų neatvers savo durų į jas pasibeldusiam Kalėdų Seneliui iš Artimųjų Rytų.