Saugus užutekis

Savo žvilgsnį į šią laikui nepavaldžią operetę pateiks puikiai žinomas aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas. Nuostabiomis melodijomis perpintą ir svaiginančiais valso sūkuriais alsuojančią F. Leharo muziką interpretuos dirigentas Virgilijus Visockis.

Scenovaizdį sukūrė vienas žymiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos scenografų Gintaras Makarevičius ir visados akį džiuginanti retro stilistikos kostiumų ir grimo meistrė dailininkė Kotryna Daujotaitė. Operetės veikėjų emocijas šokiu perteikti artistus mokė choreografas Dainius Bervingis, gausų choro kolektyvą, kuriantį ir gausybę mažučių personažų, paruošė Rasa Vaitkevičiūtė.

„Mūsų užduotis – padėti žiūrovui užsimiršti ir atitolti nuo visų jį supančių negandų“, – taip režisierius K. Jakštas atsako į klausimą, ko žiūrovai turėtų tikėtis iš šios operetės.

„Laikmetis pasaulyje sudėtingas ir negailestingas, esame apsupti gausybe neigiamos informacijos kanalų. Į teatrą taip pat einame nusiteikę vertinti. O kaip norėtųsi, kad žiūrovai ateitų džiaugtis ir paliktų visas blogas naujienas už durų. Tad keliu sau uždavinį, kad scenoje vyktų linksmi, nuoširdūs dalykai, nei akimirkai neapimtų noras galvoti apie kažką kitą, o tas išgalvotas pasaulis scenoje trumpam taptų siekiamybe ir tris valandas smagiai ilsėtumeisi pabėgęs nuo rutinos. Personažus norėčiau paryškinti, veiksmo situacijas kiek utriruoti, padaryti dar labiau komedinėmis, juk nebūtina visados būti tik rimtiems, norisi ir smagių pakvailiojimų. Tikiuosi, su kuriančiu talentingu jaunimu tai padaryti pavyks“, – lūkesčiais dalijasi režisierius.

Operetės pasaulinė premjera įvyko Vienos teatro „Teatr an der Wien“ scenoje 1909 m. lapkričio 12 d. Spektaklis sulaukė jo kūrėjams netikėto pasisekimo – publika prašė kartoti kiekvieną muzikinį numerį. Po 300 spektaklių „Grafas Liuksemburgas“ pradėjo triuškinamą žygį po pasaulį. Lietuvoje operetė pirmą kartą pastatyta 1942 m. ir po poros metų pakartota Valstybės teatre. Vėliau sulaukė dar keturių interpretacijų Kaune – valstybinio muzikinio teatro trupė ją statė 1963, 1985 ir 2002 m.

D. Rimeikos nuotr.

Penas akims

G. Makarevičius, kurdamas sceną operetei, liko ištikimas savo kūrybos principams. „Nors veiksmo vieta ir aplinkybės aiškios, vis tik norėjosi rasti nuosaikų ir minimalistinį sprendimą, jį papildant laikmečiui būdingomis art deco ir metalo konstrukcijų detalėmis, atsižvelgiant į to meto Paryžiaus urbanistikos madas, panaudoti ir žinomų, madingų Paryžiaus vietų fragmentus“, – sako dailininkas.

Dekoracijoms pasirinkta minimali spalvų gama, kurioje deramai atsiskleis K. Daujotaitės sukurtų nuostabių retro kostiumų pastelinė paletė. Linksmai scenografas sprendžia paveikslo sceną (tradiciškai privaloma šios operetės mizanscena), pasirinkęs plačiai žinomą vaizdinį, tačiau scenografo šmaikštumą jau vertins spektaklio žiūrovai.

Kaip įprasta operetės spektakliams, daug išmonės tenka demonstruoti kostiumų dailininkei. K. Daujotaitei teko sukurti daugiau nei 150 skirtingų, XX a. antrąjį dešimtmetį atspindinčių apdarų, kurių nemažas skaičius susideda iš kelių dalių. Nuostabioms merginų ir ponių suknelėms panaudota daugybė metrų skirtingų spalvų natūralaus ir sintetinio šilko, gipiūro, joms puošti – veliūro, liurekso, blizgučių juostų, viskozės nėrinių, tiulio tinklelių, vyriškų kostiumų liemenėms – įvairiaspalvių žakardinių audinių, spalvingų detalių Venecijos karnavalo kostiumams.

Skirtingiems personažams aprengti teko įsigyti metrus aksomo, atlaso, šifono, vilnos ir pusvilnės, o baleto artistams pasiūti įspūdingi kankano ir valso kostiumai.

D. Rimeikos nuotr.

Grafo charakterio spalvos

Spektaklio dirigentas V. Visockis priminė: nors operetę kompozitorius sukūrė per kelias savaites, jos muzikinė partitūra itin logiška, sklandi. Atsižvelgdami į nūdienos kultūros vartotojų įpročius, drauge su režisieriumi muzikiniame audinyje jie iškarpė tik dramaturginei logikai nereikalingus intarpus ir beprasmius pasikartojimus.

Spektaklio muzikinis vadovas pasidalijo rūpesčiu, kad jam, kaip ir režisieriui, tenka ruošti net tris pagrindinių personažų sudėtis, tačiau patvirtino – tai puiki dovana ištikimiausiems teatro žiūrovams, kurie galės matyti spektaklį su skirtingo braižo, bet vienodo talentingumo jaunaisiais atlikėjais.

Tai puiki dovana ištikimiausiems teatro žiūrovams, kurie galės matyti spektaklį su skirtingo braižo, bet vienodo talentingumo jaunaisiais atlikėjais.

Vaidmenis atliks jauni, žymūs Lietuvos muzikinės scenos atlikėjai ir šio žanro meistrai: Marija Arutiunova, Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Nerijus Noreika, taip pat šios operetės senbuvis Gediminas Maciulevičius, ankstesniuose operetės pastatymuose sukūręs ir grafo Renė, ir komiškojo Bazilio vaidmenis, taip pat Rita Preikšaitė, Giedrė Juknevičiūtė, Giedrius Prunskus ir daugelis kitų.

Kurdami tą patį personažą, solistai jį mato savaip. Grafą Liuksemburgą įkūnijantis A. Apšega apibūdina jį kaip jauną, nerūpestingą, talentingą dailininką, gyvenime labiausiai vertinantį laisvę, kol nesutinka moters, kurią beprotiškai įsimyli. Nuo tos akimirkos jis trokšta būti su ja, kvėpuoti vienu oru, klausytis jos balso.

R. Baranauskas taip pat intriguoja pamatyti, kaip keisis jo kuriamo sėkmės lydimo, turinčio daug draugų ir pasisekimą tarp moterų jaunuolio situacija. Mėgstančiam linksmybes, negalvojančiam apie rimtus santykius ir vedybas grafui likimas iškrės pokštą – jis ves „nematomą žmoną“ ir dar ją įsimylės. O tikra meilė keičia žmogų, – tikina solistas.

Vaidmens kolegoms antrina ir R. Urbietis: „Šis personažas turi daug vidinio žavesio ir trykštančio gyvenimiško džiaugsmo. Sėkme apdovanotam jaunikaičiui gyvenimas šypsosi ir jis pilnais plaučiais juo mėgaujasi. Tačiau šalia išorinės charizmos Renė savyje talpina taurumą, vidinę šilumą ir grožį. Jam meilė užgimsta pabučiavus nematytos moters ranką, užuodus jos kvapą, išgirdus jos balsą.“

D. Rimeikos nuotr.

Įkvepianti nuoširdumu

Pagrindinį moters vaidmenį operetėje kurianti G. Bukinė sako, kad Andželė Didjė savo savybėmis ir būdo bruožais gerokai skiriasi nuo jos pastaraisiais metais kuriamų personažų. Talentinga jaunosios kartos solistė, nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, apdovanota „Fortūnos“ statulėle, 2023 m. tapusi absoliučia tarptautinio Klaudia Taev jaunųjų operos dainininkų konkurso nugalėtoja – pelnė pirmąją vietą ir publikos simpatijų prizą – šiais metais surinko visą žiūrovų meilę ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatro apdovanojimuose pelnė ryškiausio metų debiuto „Operos vilties“ prizą. Po ką tik padainuotų tragiškųjų Violetos Valery („Traviata“), Antonijos („Hofmano istorijos“), Elzos („Lohengrinas“), ji neria į operetės pasaulį.

„Būtent dėl to labai įdomu įsikūnyti į Andželės vaidmenį, atsiskleidžiantį F. Leharo muzikoje, kuris, lyginant su dramatiškais moterų likimais operose, tarsi šviežio oro gurkšnis užliūliuoja savo grožiu, aistra, kurioziškomis situacijomis. Andželės širdyje giliai slypintis troškimas atrasti ir įsileisti tikrąją meilę tiesiog užburia ir primena, kaip dažnai mes nepaaiškinamai norime dar nepažintų dalykų, tačiau slegiami įvairių abejonių ir atsakomybių pristingame drąsos į tai nerti visa širdimi. Ar Andželė pasiryš? Kviečiu ateiti ir pamatyti“ – intriguoja G. Bukinė.

Solistės I. Goleckytės Andželė – jauna, savimi pasitikinti moteris, primadona. Operetės pradžioje ji kiek lengvabūdiška, naivoka, bet visada nuoširdi. Pažinusi tikrą meilę, jai visiškai atsiduoda – lieka ištikima ir galiausiai pati atsiskleidžia pačiomis gražiausiomis spalvomis.

D. Rimeikos nuotr.

Dar daugiau spalvų apie būsimos premjeros pagrindinę heroję atskleidžia M. Arutiunova. „Mano kuriama herojė Andželė Didjė nerūpestingai sutinka ištekėti už brandaus amžiaus kunigaikščio Bazilio, nes gyvenime dar nepažino tikro meilės jausmo – moterys visuomet troško saugumo. Vedybos su kilmingu, nors ir vyresniu vyru anuomet, galbūt ir šiais laikais, suteikia tam tikrą saugumo garantą. Tačiau operetė nebūtų tokia saldi, jei šiai jaunai, klestinčiai scenos divai nepasipainiotų žavingas, paslaptingas, charizmatiškas jaunuolis – Renė Liuksemburgas. Sutikusi jį Andželė pirmą kartą gyvenime pajunta užgimstančius tikrus jausmus. Mergina net nenutuokia, kad jau yra už joištekėjusi!" – apie žiūrovų laukiančią jausmų, romantikos, humoro ir netikėtumų karuselę, lydimą F. Leharo melodijų, sako M. Arutiunova.

Ir iš tiesų: operetės siužetas žiūrovus nukels į Paryžių, kur vienas pagyvenęs kilmingas turtuolis nori vesti žavią jauną artistę Andželę, bet negali, nes socialinė abiejų padėtis labai skiriasi. Kilmingasis randa išeitį: Paryžiuje gyvena turtus praradęs jaunas grafas – dailininkas Renė fon Liuksemburgas. Jis už solidžią pinigų sumą turėtų vesti gražiąją Andželę, o po kurio laiko išsiskirti ir dingti. Svarbiausia, kad jaunieji negali pamatyti vienas kito net per vedybų ceremoniją dėl atsargumo ir kunigaikščio pavydo.

Šių autorių sukurta imperatorienės Sisi istorija miuzikle „Elisabeth“ jau užkariavo gausios žiūrovų auditorijos širdis, tad vaiko vunderkindo gyvenimas, papasakotas fantastiškai derančia roko ir rokoko muzikine partitūra, tikėtina, turėtų sulaukti tokios pat sėkmės. Miuziklą stato režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kerinčius barokinius kostiumus ir grimą kuria Juozas Statkevičius, o šokius ir scenos judesį – Dainius Bervingis. Jiems talkina nemenka kūrėjų-statytojų komanda, spektaklyje dalyvauja didžiulis solistų būrys, choro, baleto artistai, teatro orkestrą roko spalvomis papildo ritmo grupė. Volfgango Mocarto vaidmenį kuria du teatro artistai Martynas Beinaris ir Vygantas Bemovas.  

Miuziklu „Mozart!“ austrų kūrėjai pristato turtingos Austrijos istorijos įžymybę, muzikos pasaulio genijų Volfgangą Amadėjų Mocartą (Wolfgang Amadeus Mozart, 1756 – 1791). Jis – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių, žavėjęs savo meistriškomis melodijomis ir liūdnai garsėjęs ekstravagantišku gyvenimo būdu, beje, primenančiu daugelio šiuolaikinių popžvaigždžių elgesį, po stulbinančios ir karštligiškai greitos karjeros miręs ankstyva mirtimi, būdamas vos 35-erių metų. „Mozart!“ siužeto idėja atskleidžia pagrindinio veikėjo prieštarą jį supančiam pasauliui. Nors istorija rutuliojasi XVIII a., šiuolaikiniai žiūrovai akimirksniu atpažins problemas, kurias gvildena pagrindinis veikėjas, ir atras nemažai sąsajų su savo gyvenimo patirtimi. Mocartas susiduria su neišvengiamu likimu ir asmenybės brendimo drama, todėl jo istorija yra jaudinanti ir nesenstanti.

Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Režisierė Viktorija Streiča, pasakodama apie miuziklo pastatymo impresijas, Mocarto asmenybės išskirtinumą ir ankstyvą jo sudegimą ant kūrybos laužo, atviravo: „Mocarto liepsna – viena ryškiausių pasaulio kultūros istorijoje, tačiau joje jis labai greitai sudegė pats. Deja, į klausimą, ar jis galėjo degti saikingiau ir ilgiau, mes nebeatsakysime. Mocartas buvo ne tik nepaprastai talentingas muzikantas. Kai suvoki, kad per naktį be redagavimų ir taisymų parašoma simfonija, o kitą dieną ji atmintinai atliekama, supranti, koks įspūdingas Mocarto intelektas. Atsižvelgiant į jo gebėjimus analizuoti, sintetinti, įsiminti, daryti išvadas, spręsti labai sunkius muzikinius galvosūkius ir įtemptai dirbti ilgą laiką, Mocartas galėjo būti genialus bet kurioje srityje. Tačiau nepaisant aukšto intelekto, kasdieniniame gyvenime Mocartas liko vaikas iki pat mirties. Jis buvo nepraktiškas, išlaidus, naivus ir švenčiantis gyvenimą. Mūsų spektaklis – susitikimas ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe.“

Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Muzikinis vadovas ir dirigentas J. Janulevičius priminė, kad abu tų pačių autorių Kaune pastatyti miuziklai – „Elisabeth“ ir „Mozart!“ – remiasi istorinėmis asmenybėmis ir biografiniais faktais, juose tvirtai laikomasi istorinių tiesų. „Sukurti ir pastatyti miuziklus, pasakojančius apie žinomumo istorijos eigoje neprarandančių žvaigždžių – imperatorienės Sisi ir genialiojo Mocarto gyvenimus – yra sudėtingas uždavinys ir iššūkis! Pradžioje kompozitoriui, libretistui, kūrinio autoriams, po to mums, statytojams ištraukti tas spalvas, tuos potėpius, kurie aprašomi tekste, skamba muzikoje, o dar ir nutapyti savitai, remiantis mūsų kolektyvu, solistais, scenos galimybėmis. Pasižiūrėję kitų teatrų pastatymus, matysime, kad tai ta pati muzika, harmonija, bet spektaklis „Mozart!“ – visai kitas. Kompozitoriaus S. Levay „Mozart!“ yra šiuolaikinis miuziklas, čia skamba daug roko muzikos. Yra ir apie dešimt Mocarto citatų, kiekviena trunka po dvi–tris sekundes, tad jos – tik maža vyšnaitė ant torto. Tačiau S. Levay sugebėjo į roką įlieti Mocarto stilistikos, ir tų skirtingų spalvų susiliejimą galima girdėti: skambesio prasme, tai „rokas rokoko stiliumi“. Kaip tai skambės? Ateikite ir išgirsite atsakymą.“

Scenografas Artūras Šimonis apie kūrybos procesą pasakojo:

„Daug skaičiau apie Mocartą, jo biografijos faktus, bet labiausiai jaučiau garsaus M. Formano filmo „Amadėjus“ įtaką, tas filmas suteikė aiškesnę impresiją. Nepasakyčiau, kad spektaklyje matysime muziejinį Baroką ar Rokoką. Sau įsivardinau, kad žaidžiu Baroką, nes žanras ir muzika artimesnė praeito amžiaus 90-tiesiems. Kūriau pagal miuziklo žanro taisykles, tad scenografija maksimaliai kintanti, dinamiška, o tam tikri elementai praplės epochai būdingą įvaizdį, aišku, padės J. Statkevičiaus kostiumai“.

Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Žaismingai apie spektakliui kuriamus kostiumus ir grimą kalbėjo dailininkas Juozas Statkevičius: „Miuziklo statymo finišo tiesiojoje dar yra ką veikti, kūrybiniame procese viskas keičiasi staiga, teatras tuo ir įdomus, kad viskas labai efemeriška. Žiūrovų yra įvairiausių: tie, kurie eina dėl muzikos – išgirsti solistus, pamatyti vieną ar kitą artistą, bet aš manau, jei nenusimanai apie muziką, teatrą, neišmanai apie balsus arba nežinai pjesės, tai bent jau kostiumus pasižiūrėsi. Todėl darau visoms artistėms kuo didesnį dekoltė – gerai matysis iš teatro balkonų, žmonų atitempti vyrai turės kur akis paganyti. Miuzikle vaizduojame laikotarpį, kur dekoltė yra viso kostiumo vinis. Ar bus daug Baroko? Ar bus kostiumai šiuolaikiniai? – paslapčių neatskleisiu. Bus siuprizas, bus liuksas, bus grožis, bus šilkai, bus dekoltė. Šiais nelengvais laikais norisi, kad į teatrą atėjus užsimirštum, tave apsuptų grožis, pasaka, tu svajotum, įsivaizduotum: kažkas matuojasi kostiumą, kažkas matuojasi peruką, kažkas svajoja kaip bučiuos tą dekoltė. Teatras toks yra. Aš tokį teatrą įsivaizduoju.“

 „Mozart!“ – roko spindesys rokoko pasaulyje. Stilių sankirta, nesutaikoma praeities ir dabarties kaktomuša atspindi pagrindinio veikėjo esybės dviprasmiškumą. Mocartas jaučiasi užgniaužtas dvaro tradicijų, tačiau trokšta kūrybinės ir asmeninės laisvės, gyventi savo gyvenimą, svajoti, o tuo pačiu lėbauti, lošti kortomis, mylėti. Miuziklas „Mozart!“ siekia išlaisvinti Mocarto asmenybę iš klišių bei paviršutiniško garbinimo ir leidžia žiūrovams pamatyti, pajusti Mocartą kaip tikrą, gyvą, kvėpuojantį žmogų.

Pasaulinė miuziklo „Mozart!“ premjera įvyko „Theater an der Wien“, Vienoje, 1999 m. Spektakliai pastatyti 9 šalyse: Austrija, Belgija, Kinija, Čekija, Vokietija, Vengrija, Japonija, Pietų Korėja, Švedija, skambėjo septyniomis kalbomis: čekų, flamandų, vokiečių, vengrų, japonų, korėjiečių, švedų. Buvo parodyta daugiau nei 2 300 spektaklių, o per šį laiką miuziklą pamatė virš 2,5 milijono žiūrovų.

Michael Kunze ir Sylvester Levay miuziklo „Mozart!“ premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 2023 m. spalio 6 d.

Miuziklą stato režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas – Jonas Janulevičius, scenografas – Artūras Šimonis, kerinčius barokinius kostiumus ir grimą kuria Juozas Statkevičius, o šokius ir scenos judesį – Dainius Bervingis.

Jiems talkina nemenka kūrėjų-statytojų komanda, spektaklyje dalyvauja didžiulis solistų būrys, choro, baleto artistai, teatro orkestrą roko spalvomis papildo ritmo grupė. Wolfgango Amadeus Mozarto vaidmenį kuria teatro artistai Martynas Beinaris ir Vygantas Bemovas. Istoriją pasakoti jiems padeda Marija Arutiunova, Dainius Bervingis, Gabrielė Bielskytė, Gabrielė Bukinė, Žygimantas Galinis, Akvilė Garbenčiūtė, Ieva Goleckytė, Karina Ivanickytė, Faustas Januška, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Agnė Kurauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Jonas Lamauskas, Živilė Lamauskienė, Rokas Laureckis, Evaldas Leskauskas, Jeronimas Milius, Laimonas Pautienius, Rita Preikšaitė, Joris Rubinovas, Kristina Siurbytė, Viktorija Streiča, Ramūnas Šimukauskas, Ramūnas Urbietis, Ieva Vaznelytė, Žanas Voronovas, Viktorija Zeilikovičiūtė, teatro choro ir baleto artistai.

Pasaulinė miuziklo „Mozart!“ premjera įvyko Vienos teatre „Theater an der Wien“ 1999 m. Pirmoji tarptautinė premjera – 2001 m. Hamburge. Spektakliai buvo pastatyti devyniose šalyse: Austrijoje, Belgijoje, Kinijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Švedijoje, skambėjo septyniomis kalbomis: čekų, flamandų, vokiečių, vengrų, japonų, korėjiečių, švedų. Buvo parodyta daugiau nei 2 300 spektaklių, o per šį laiką miuziklą pamatė virš 2,5 mln. žiūrovų.

Pažinti tikrąjį W. A. Mozartą

Miuziklu „Mozart!“ austrų kūrėjai pristato turtingos Austrijos istorijos įžymybę, muzikos pasaulio genijų. W. A. Mozartas (1756–1791) – vienas žymiausių visų laikų klasikos kompozitorių, žavėjęs savo meistriškomis melodijomis ir liūdnai garsėjęs ekstravagantišku gyvenimo būdu, beje, primenančiu daugelio šiuolaikinių popžvaigždžių elgesį, po stulbinančios ir karštligiškai greitos karjeros miręs ankstyva mirtimi, būdamas vos 35-erių.

„Mozart!“ siužeto idėja atskleidžia pagrindinio veikėjo prieštarą jį supančiam pasauliui. Nors istorija rutuliojasi XVIII a., šiuolaikiniai žiūrovai akimirksniu atpažins problemas, kurias gvildena pagrindinis veikėjas, ir atras nemažai sąsajų su savo gyvenimo patirtimi. W. A. Mozartas susiduria su neišvengiamu likimu ir asmenybės brendimo drama, todėl jo istorija yra jaudinanti ir nesenstanti.

Pasakodama apie miuziklo pastatymo impresijas, W. A. Mozarto asmenybės išskirtinumą ir ankstyvą jo sudegimą ant kūrybos laužo, režisierė V. Streiča atvirauja: „Man labai patinka žodžių „kurti“ ir „degti“ paralelė. Visais laikais kūrėjai kuria degindami save. Vieni dega maža liepsnele, kiti – milžinišku laužu. Kuo didesnis kūrėjas, tuo stipriau, ryškiau dega jo laužas, nušviesdamas mūsų gyvenimus šimtmečiams. W. A. Mozarto liepsna – viena ryškiausių pasaulio kultūros istorijoje, tačiau joje jis labai greitai sudegė pats. Deja, į klausimą, ar jis galėjo degti saikingiau ir ilgiau, nebeatsakysime.“

Unikaliojo ir neabejotinai vieno gabiausių žmonijos istorijoje kompozitoriaus talentas verčia mus amžinai abejoti savo kūrybinėmis jėgomis. „Jis buvo ne tik nepaprastai talentingas muzikantas. Kai suvoki, kad per naktį be redagavimų ir taisymų parašoma simfonija, o kitą dieną ji atmintinai atliekama, supranti, koks įspūdingas buvo W. A. Mozarto intelektas“, – sako V. Streiča.

Sprendžiant iš jo gebėjimų analizuoti, sintetinti, įsiminti, daryti išvadas, spręsti labai sunkius muzikinius galvosūkius ir įtemptai dirbti ilgą laiką, jis galėjo būti genialus bet kurioje srityje. Tačiau, nepaisant aukšto intelekto, kasdieniame gyvenime W. A. Mozartas liko vaikas iki pat mirties. Jis buvo nepraktiškas, išlaidus, naivus ir švenčiantis gyvenimą.

Mūsų spektaklis – susitikimas ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe.

„Mūsų spektaklis – susitikimas ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe“, – pasakojo režisierė.

Rokas rokoko stiliumi

Dirigentas J. Janulevičius primena, kad abu tų pačių autorių Kaune pastatyti miuziklai – „Elisabeth“ ir „Mozart!“ – remiasi istorinėmis asmenybėmis ir biografiniais faktais, juose tvirtai laikomasi istorinių tiesų.

„Sukurti ir pastatyti miuziklus, pasakojančius apie žinomumo bėgant istorijai neprarandančių žvaigždžių – imperatorės Sisi ir genialiojo W. A. Mozarto gyvenimus – sudėtingas uždavinys ir iššūkis! Pradžioje – kompozitoriui, libreto, kūrinio autoriams, paskui – mums, statytojams, ištraukti spalvas, potėpius, kurie aprašomi tekste, skamba muzikoje, o dar ir nutapyti savitai, remiantis mūsų kolektyvu, solistais, scenos galimybėmis. Pasižiūrėję kitų teatrų pastatymus, matysime, kad tai ta pati muzika, harmonija, bet spektaklis „Mozart!“ – visai kitoks“, – sako dirigentas.

Kompozitoriaus S. Levay „Mozart!“ yra šiuolaikinis miuziklas, čia skamba daug roko muzikos. „Yra ir apie dešimt W. A. Mozarto citatų, kiekviena trunka po 2–3 sek., tad jos – tik maža vyšnaitė ant torto. Tačiau S. Levay sugebėjo į roką įlieti W. A. Mozarto stilistikos ir tų skirtingų spalvų susiliejimą galima girdėti: skambesio prasme tai yra rokas rokoko stiliumi“, – sako J. Janulevičius.

Kelionė laiku

Scenografas Artūras Šimonis prisipažino daug skaitęs apie genialųjį kompozitorių, tačiau labiausiai jautęs garsaus Milošo Formano filmo „Amadėjus“ įtaką – ši juosta suteikė aiškesnę impresiją. „Nepasakyčiau, kad spektaklyje matysime muziejinį baroką ar rokoką. Įsivardijau, kad žaidžiu baroką, nes žanras ir muzika artimesnė praeito amžiaus dešimtajam dešimtmečiui. Kūriau pagal miuziklo žanro taisykles, tad scenografija maksimaliai kintanti, dinamiška, o tam tikri elementai praplės epochai būdingą įvaizdį, aišku, padės J. Statkevičiaus kostiumai“, – sakė scenografas.

Kostiumus ir grimą kuriantis J. Statkevičius pastebėjo: kuriant spektaklį permainos nutinka staiga – teatras tuo ir esąs įdomus, kad viskas labai efemeriška. „Žiūrovų yra įvairiausių: tie, kurie eina dėl muzikos, – išgirsti solistų, pamatyti vieną ar kitą artistą, bet aš manau, jei nenusimanai apie muziką, teatrą, neišmanai apie balsus arba nežinai pjesės, tai bent jau kostiumų pasižiūrėsi. Todėl darau visoms artistėms kuo didesnį dekoltė – gerai matysis iš teatro balkonų, žmonų atitempti vyrai turės, kur akis paganyti. Miuzikle vaizduojame laikotarpį, kur dekoltė yra viso kostiumo vinis“, – šypsojosi J. Statkevičius.

Ar bus daug baroko? Gal kostiumai bus šiuolaikiniai? „Paslapčių neatskleisiu. Bus siuprizas, liuksas, grožis, šilkai, dekoltė, bus tikras barokas, o koks – neišduosiu. Jeigu viską paklosime ant kilimėlio, tai kas eis į teatrą? Šiais nelengvais laikais norisi, kad į teatrą atėjęs užsimirštum, tave apsuptų grožis, pasaka“, – sakė dailininkas.

Genijus ir žvaigždė

Stilių sankirta, nesutaikoma praeities ir dabarties kaktomuša atspindi pagrindinio veikėjo esybės dviprasmiškumą. W. A. Mozartas jaučiasi užgniaužtas dvaro tradicijų, tačiau trokšta kūrybinės ir asmeninės laisvės, gyventi savo gyvenimą, svajoti, o kartu lėbauti, lošti kortomis, mylėti. Buvusį vunderkindą nenumaldomai persekioja jo genialioji asmenybės dalis, „porcelianinis vaikas“ Amadėjus.

Šią psichologinę dviprasmybę pabrėžia kompozitoriaus S. Levay muzikinė koncepcija: partitūroje derinami ryškūs šiuolaikiniai žanrai – baladės, regtaimas ir rokas su subtiliomis originaliomis W. A. Mozarto rokoko melodijomis, skambančiomis kaskart, kai prie fortepijono sėda Amadėjus, niurzgantis kompozitoriaus alter ego. Užuot sutelkus dėmesį į vyraujantį mitą apie genialųjį muziką, šiame scenos veikale legendinis kūrėjas pristatomas kaip ydingas, trapus ir todėl labai suprantamas žmogus.

Miuziklas „Mozart!“ siekia išlaisvinti W. A. Mozarto asmenybę iš klišių ir paviršutiniško garbinimo, leidžia žiūrovams pamatyti, pajusti Mocartą kaip tikrą, gyvą, kvėpuojantį žmogų.

Vienas iš pagrindinio vaidmens atlikėjų M. Beinaris prisipažino: kūrybos procesas padėjo atrasti kitokį W. A. Mozartą. „Anksčiau įsivaizdavau tokį rimtą, susikaupusį tų laikų kompozitorių. Dabar jis nustebino savo charakteriu. Sužinojau, kad jis visai kitoks, nei maniau: linksmas, pasiutęs, mėgstantis nešvankius juokelius. Taip pat visada siekiantis laisvės, nepaisantis aplinkinių nuomonės, taisyklės jam tiesiog nerūpėjo. Jo charakteris tikrai nustebino, bet man tai patinka“, – sakė solistas.

Kitas Kauno scenos W. A. Mozartas  – V. Bemovas – prisipažino jaučiąsis taip, tarsi būtų anų laikų roko žvaigždė. „Esu dėkingas režisierei, kad leidžia būti savimi. Kurti personažą padės judesys – kompozitorius buvo labai ekspresyvus, kaip, šiais laikais galima pasakyti, jam buvo būdingas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Paties šokio nebus daug, bet labai daug judėjimo, manierų, mimikų, viskas absoliučiai tas pats, kas būdinga šių laikų – praėjusio amžiaus dešimtojo ar devintojo dešimtmečių – roko žvaigždėms“, – sakė solistas.

Kas? M. Kunze ir S. Levay miuziklo „Mozart!“ premjera.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? Spalio 6 d. 18 val.

Baletą stato režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Julius Geniušas. Scenovaizdį kuria beveik visų A.Cholinos spektaklių bendraautorius, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas. scenografas Marijus Jacovskis, kostiumus – vis plačiau pripažįstama mados ir stiliaus įvaizdžio kūrėja Olga Filatova Kontrimienė. Spektaklyje šoks Kauno valstybinio muzikinio teatro ir kviečiami baleto šokėjai. 

„Ar įmanomi tikri jausmai, aistros – visa, kas gražiausia gyvenime – be moters?“, – dar 2005 m. retoriškai klausė kompozitorius A. Šenderovas (1945–2019), kurdamas muzikinę partitūrą šiai istorijai. Pasak jo, baleto muziką įkvėpė Shakespear‘o dramos aistros, begalinė meilė bei pasiaukojimas ir tuo pačiu nepateisinamas savo ambicijų sureikšminimas ir negebėjimas pasitikėti didžiosiomis žmogiškomis vertybėmis. Tokia situacija visuomet pasinaudos koks Jagas. Tad tema aktuali visais laikais.

D. Matvejevo nuotr. 

„Kurdamas muziką baletui, visada laikausi nuomonės, kad baletas yra ne veiksmas, o įspūdis, sukeltas veiksmo“, – tuo metu atviravo kompozitorius, – „Baleto muzikoje yra meilė, aistra, pavydas, klasta, o į klausimą, kiek joje Shakespeare’o, atsako „Dezdemonos“ statytojai – choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas. Tai reikštų, kad nesilaikiau siužetinės linijos, o rašiau simfoninę muziką. Ji įkvėpta vienokių ar kitokių jausmų, susijusių su įvykiais scenoje, personažų charakteriais, egzistuojančiais mano vaizduotėje. Nėra baletinės muzikos – yra tik gera arba bloga muzika, o sušokti galima absoliučiai viską, kartais tam net muzikos nereikia, juk publikai svarbu paveikumas“. Kaip šio savo kūrinio moto A.Šenderovas pasitelkė frazę: „Neieškokite naujo, bet ieškokite amžino“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ sukurtas pagal garsiąja W. Shakespeare’o tragediją „Otelas“, kurioje kertasi dviejų itin skirtingų veikėjų – Otelo ir Jago psichologiniai pasauliai. Maurų kariuomenės vadas Otelas buvo Venecijos armijos generolu ginant Kiprą nuo Osmanų invazijos. Jis vedė Dezdemoną, daug jaunesnę už save, gražią Venecijos merginą. Tačiau sužadėtuvės įvyko prieš jos tėvo norą. Otelo armijos vėliavnešys Jagas, vedamas savimeiliško keršto troškimo, piktybiškai kursto vado pavydą, esą Dezdemona jam neištikima su artimu Otelo draugu Kasijumi. Žlugdančio pavydo įaudrinta Otelo vaizduotė nutapo žmonos neištikimybės paveikslą. Mauras, apimtas aklo įsiūčio, nužudo vienintelę jam brangią moterį.

D. Matvejevo nuotr. 

Dėl savo amžinai aktualių aistros ir pavydo temų Shakespeare’o tragedija tebėra aktuali ir šiandien, sulaukia daugybės skirtingų interpretacijų dramos scenose. Tuo tarpu choreografijos priemonėmis ši tema skleidėsi gerokai rečiau. Šiame kontekste ryškus yra choreografės Anželikos Cholinos žvilgsnis į „Otelo“ tragediją. Jos kuriamas spektaklis „Dezdemona“ skiriasi nuo pirmojo pastatymo LNOBT 2005 m. daugeliu aspektų. Girdėsime kitokią muzikinės partitūros versiją, pagal choreografės libretą glaudžiau susietą su W. Shakespeare’o tragedijos fabula. A. Cholinos spektaklyje nedidelės Kauno muzikinio teatro baleto trupės artistai šoks po kelis vaidmenis, taip kurdami ne tik masiškumo efektą, bet ir įprasmindami personažų virsmo stebuklą teatre. Balete „Dezdemona“ daugiau gilinamasi į veikėjų jausmus ir emocijas, muzika ir choreografija siejamos labai glaudžiai.

Baleto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila atskleidė, kad tai jam kilo mintis nauju Kauno muzikinio teatro baleto spektakliu pasirinkti būtent A. Šenderovo, „Dezdemoną“. ,,Šiuo baletu susižavėjau prieš kelerius metus, o A. Šenderovo muzika man imponavo visada. Džiaugiuosi, kad ir pačiam teko nemažai prisiliesti prie šio kompozitoriaus kūrinių, ne kartą bendrauti su A. Šenderovu, stebėti jo precizišką darbą. Su baletą statančia choreografe A. Cholina kartu jau dirbome Kauno scenoje statant operą ,,Traviata“. Ji yra tikra profesionalė, tad laukia išties įspūdinga premjera“, –apie kūrybos procesą pasakojo R. Šumila. Dirigento teigimu, baleto muzikinę partitūrą gan sunku atlikti, tad orkestrui kyla daug iššūkių, kuriuos atperka A. Šenderovo muzikos grožis, užvedantis tiek orkestrą, tiek šokėjus.

D. Matvejevo nuotr. 

Dirigentas Julius Geniušas pritaria, kad pasiruošimo procesas buvo be galo įdomus ir malonus, nes „Dezdemonos“ muzika tiesiog užburia ir įtraukia, muzikinė partitūra yra labai emocionali, kinematografiška, tad paliečia labai jautriai. „Nors žiūrovams A. Šenderovo muzikos klausytis lengva, ją atlikti nėra paprasta. Tačiau iššūkiai dirigento darbą tik paverčia įdomesniu“, – sako jis. „Kompozitorius rašė muziką taip, kad ji paliestų kuo daugiau žmonių, ji – universali, suprantama visiems. A. Šenderovas nebuvo iš tų kompozitorių, kurie rašo kuo įmantriau, siekdami muzikologų palankumo. Kūrėjas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži. Šiame balete skambanti muzika tokia ir yra“ – teigė dirigentas. „Beje, spektaklyje papildomai panaudota muzika iš A. Šenderovo sukurto koncerto violončelei, kuriame skamba Dezdemonos muzikinė tema. Spektaklį režisuojanti A. Cholina atliko didžiulį darbą. Kruopščiai įsigilinusi į muziką, ji sukūrė spalvingus personažų charakterius, šokėjai šoka remdamiesi iš muzikos kylančiomis emocijomis“ – atskleidė jis. – „Spektaklyje skleidžiasi trys pagrindinės muzikinės temos – Dezdemonos, Otelo ir Jago, jos nuolat išradingai keičiasi, priklausomai nuo kylančių emocijų. Dezdemonai skirta muzika vieną akimirką gali skambėti labai romantiškai ir lyriškai, kitą – įgauti kur kas daugiau dramaturgijos ir ekspresyvumo“, – intrigavo J. Geniušas.

„Dezdemonos“ muzikinėje partitūroje yra labai ryški mušamųjų grupė, reikalaujanti ypatingo susitelkimo subtiliausiems niuansams išgauti. Tad spektaklyje gyvai gros ir žymus džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, grojęs ir pirmajame baleto pastatyme. Pripažintas atlikėjas, širdingai prisimindamas draugystę su kompozitoriumi, džiaugiasi, kad A. Šenderovo baletas atgims po ilgos pertraukos, o jis ir vėl prisilies prie šios nuostabios muzikos. 

D. Matvejevo nuotr. 

2023 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre statomame A. Šenderovo balete vaidmenis parengė ir šoks: baleto solistai iš Vilniaus Jonas Laucius ir Nora Straukaitė bei teatro baleto trupės artistai: May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Deividas Dulka, Gintaras Visockis, Jokūbas Nosovas, Valerijus Osadčenko, Martynas Čiučiulka, Aurimas Tiškevičius, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Sandra Lavrenovaitė, Auksė Mikalajūnaitė, Laura Lehtonen, Stefanija Nosovaitė, Justina Vitkutė, Roman Zavgorodnii, Andrey Ianbekov, Antanas Striganavičius ir kiti šokėjai, taip pat jaunosios balerinos iš Lietuvos tarptautinės baleto akademijos Miglė Borodičaitė ir Guostė Rudinskaitė. Baleto artistams choreografės A.Cholinos kūrybines idėjas spektaklyje perteikti padeda žymi Lietuvos baleto artistė, beje, taip pat šokusi šio baleto pastatyme Dezdemonos partiją, šiuo metu LNOBT pedagogė-repetitorė Živilė Baikštytė.

Baletas „Dezdemona“ pirmą kartą buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2005 m. kaip devintojo Vilniaus muzikos festivalio preliudija. Pirmąja Dezdemona buvo Eglė Špokaitė. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre premjeriniai spektakliai vyks 2023 m. gegužės 26, 27, 28, 31 ir birželio 1 d. 

Baletas vaikams „Aladinas“ statomas pagal ukrainiečių kompozitoriaus Oleksandro Rodino muziką. Spektaklį kuria ta pati ukrainiečių menininkų komanda, kuri jau yra realizavusi šį projektą Kyjivo akademiniame operos ir baleto teatre vaikams ir jaunimui 2021 metais, tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje spektaklio pasirodymus nutraukė.

Kūrybinės bendrystės dėka baletas rado naujus namus Kauno scenoje, į ją spektaklį perkėlė pastatymo meno vadovas Petro Kachanov, choreografas ir režisierius Sergii Kon bei jam asistuojanti choreografė Oksana Khamrovska. Sudėtingą muzikos partitūrą su teatro orkestru įvaldė dirigentai Oksana Madarash ir Julius Geniušas. Rytų dvelksmą perteikiančius kostiumus ir grimą sukūrė dailininkas Dmytro Kuriata, o pasakos personažus Sultono rūmuose, paslaptingame Agrabaho mieste ir dykumoje apgyvendino scenografė  Natalia Klisenko.

Baleto libretą pagal pasaką iš knygos „Tūkstantis ir viena naktis“ bei jos išplėtotas versijas kino filmuose parašė pats choreografas statytojas Sergii Kon.

„Būtent kino filmai ir knyga „Tūkstantis ir viena naktis“ buvo tie kūrybiniai šaltiniai iš kurių sėmiausi inspiracijos šiam pastatymui. Sukauptus vaizdinius labai norėjosi realizuoti ir taip gimė idėja sukurti Aladino versiją be žodžių – suteikti prioritetą kūno kalbai. Tuomet ėmiausi rašyti libretą, kuriame veikė didžioji dalis atpažįstamų personažų iš filmų. Tačiau balete nesutiksite beždžionėlės Abu, bet išvysite gyvą skraidantį kilimą. Nors „Aladinas“ yra labai gerai žinoma istorija, tikimės, jog mūsų stebuklų ir magijos prisotinta versija suteiks smagios nuostabos ir spalvų kasdieniam gyvenimui. Prižadame, jog šis baletas įtrauks vaikus į intriguojantį pasakų pasaulį, o vyresniesiems primins vaikystę ir grąžins tikėjimą, kad viskas įmanoma“, – tikisi S. Kon.

Kostiumų dailininkas D. Kuriata teigė: „Šiame pastatyme dominuoja du pasauliai – tikrasis ir magiškasis. Magijos įspūdžiui sustiprinti naudojame daug ryškių spalvų, dekoratyvių detalių ir pan. Puikus to pavyzdys – Džino personažas, kuris išmargintas beveik hipnotizuojančiais raštais. Žinoma, animacinio filmuko ir kino filmo vizualas yra tarsi pagrindas, nuo kurio atsispiriama, tačiau tikslas buvo sukurti savitą versiją. Stengiausi atsiriboti nuo štampų. Kadangi tai baletas, didžiausiu iššūkiu tapo šiuos puošnius, rytietiškus kostiumus pritaikyti šokėjams taip, kad jie galėtų nevaržomai judėti, įgyvendinti choreografo sumanymus. O svarbiausia inspiracija kuriant šio spektaklio kostiumus bei grimą vienareikšmiškai buvo kerinti Oleksandro Rodino muzika.“

Scenografė N. Klisenko papildė: „Baleto „Aladinas“ scenografijoje svarbiausias elementas – vaizdo projekcijos. Jų pagalba šokėjų judėjimas scenoje tampa mistifikuotas. Projekcijos leidžia personažus perkelti į skirtingas veiksmo vietas, o scenografijos tikslas atkurti gerai žinomus Rytų vaizdus su magiškos pasakos prieskoniu“.

D. Rimeikos nuotr.

Muzikos vadovė ir dirigentė O. Madarash apibendrino: „Baletas „Aladinas“ – unikalus projektas, kuriame dalyvauti man yra didžiulė garbė. Lygiai prieš metus, 2021-ųjų spalio 8-ąją, Kyjivo akademinio operos ir baleto jaunimo teatro užsakymu ukrainiečių kompozitoriaus O. Rodino baletas „Aladinas“ buvo pristatytas ukrainiečių jaunajai publikai. Žinomos pasakos muzikinis pastatymas iš karto tapo sėkmingu bei ryškiu teatriniu įvykiu, kurį laikėme Ukrainos teatro scenos puošmena ir šokėjų pasididžiavimu. Dėka Kauno valstybinio muzikinio teatro pasirinkimo į savo repertuarą įtraukti šiuolaikinio ukrainiečių kompozitoriaus pastatymą – 2022-ųjų metų rudenį baletas „Aladinas“ persikėlė į Europos sceną. Šiuo metu pastatymą įgyvendiname drauge su didžiule ukrainiečių komanda. Žinau, jog šis renginys labai svarbus tiek Ukrainos teatrui, tiek ir visai Ukrainos kultūrai. Man, kaip dirigentei, be galo malonu, kad O. Rodino kurta muzika lietuviams patiko jau nuo pat pirmos repeticijos. Šis sudėtingas rytietiško skambesio simfoninis kūrinys, skirtas dideliam orkestrui iš tiesų yra „suaugusiųjų“ muzika vaikams. Čia dominuoja specialūs garso efektai, ypatingas mušamųjų instrumentų grupės vaidmuo, tembrinė bei įvairi partitūra, kurią sudaro net penkios solo partijos! Pastarosiomis dienomis Kauno muzikiniame teatre dėliojami paskutiniai štrichai prieš premjerą. Nuoširdžiai tikiuosi, jog ši bendra Ukrainos ir Lietuvos produkcija patiks ne tik jauniesiems žiūrovams, bet ir jų tėveliams.“

Rytietiškos pasakos apie Aladiną siužetas žavėjo daugybę žmonių kartų, nes čia yra svarbios moralinės ir etinės temos: valdžios ir pelno troškimas, gėrio pergalė prieš blogį, išminties pranašumas prieš gudrumą ir veidmainystę, širdies tyrumo galia. Baleto centre – skirtinguose pasauliuose gyvenančių Aladino, Džino, žavingosios Džasminos, sultono vietą svajojančio užimti ir tapti pasaulio valdovu Džafaro likimų istorijos.

D. Rimeikos nuotr.

Spektaklyje siekiama pabrėžti asmenybės vertę: jei esi savimi – neįtikėtini stebuklai virs realybe.

Baletas pastatytas derinant klasikinę ir moderniąją choreografiją, papildytas įvairiomis stilistikomis ir technikomis, papuoštas rytietiškų šokių elementais.

Pagrindines pažįstamų personažų – Aladino, Džino, piktojo burtininko Džafaro, Sultono ir jo žaviosios dukters Džasminos – partijas šoks teatro baleto trupės artistai Valerijus Osadčenko, Tomas Kratkovskis, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Deividas Dulka, Aurimas Tiškevičius, tarp jų ir Ukrainos baleto šokėjai Alona Hupalova ir Roman Zavgorodnii. Aladino istoriją papasakoti nebeužtenka vien teatro baleto trupės artistų, tad prie jų prisijungs ir šokėjai iš kitų šokio kolektyvų.

Pasitelkęs Kauno ir Lietuvos muzikinės scenos pajėgas bei talentus, pakvietęs drauge dalyvauti ir įvairių Kauno chorų dainininkus teatras pristato nūdienai aktualizuotą G. Verdi operą „Nabukas“.

Jau liepos 16 d. (šeštadienį) vyksiančiu spektakliu statytojai ir atlikėjai viliasi perteikti atminties žadinimo, pagarbos daugiakultūriškumui ir kitoniškumui mintį ir užmegzti artimą, bendryste grindžiamą dialogą su žiūrovais.

Spektakliui pasirinkta Kauno IX forto muziejaus erdvė dėkinga atskleisti vertybių konfliktus kuriant aliuziją į bendrą tautinę priespaudą, beprasmę kančią ir išsilaisvinimo viltį.

Operos siužeto pagrindu tapo žydų tautos istorijos įvykis – Šventyklos sugriovimas, Babilono nelaisvė ir sunki žydų dalia, kai Jeruzalę užpuola, užkariauja, o juos išsiunčia iš tėvynės Babilono karalius Nabukas. Šių istorinių įvykių fone vyksta pagrindinių operos personažų asmeninės dramos.

Operą stato ne kartą meninių sprendimų sutarimais pasitikrinusi komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis S. Jakštas, scenografas Artūras Šimonis, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, choreografas Dainius Bervingis, vyr. chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Nauja pavardė statytojų komandoje – kostiumų ir grimo dailininkas Dainius Bendikas. Į komandą jį pakvietęs režisierius K. Jakštas susidomėjo jauno dailininko tvaraus dizaino idėjomis, kurias pastarasis sėkmingai realizuoja ir šiame spektaklyje.

D. Rimeikos nuotr.

Opera „Nabukas“ iš kitų G. Verdi kūrinių išsiskiria gausia muzikine medžiaga chorui ir ne veltui vadinama „drama chorui“ ar „chorine freska“. Pastarasis pasirodo kiekvienoje reikšmingoje scenoje, monumentalios choro scenos įrėmina tiek atskirus veiksmus, tiek visą operą, netgi suteikia jai oratorijos bruožų ir atskleidžia didingą biblinę emociją. Grandiozinius chorų numerius su teatro dainininkais paruošė chormeisterė R. Vaitkevičiūtė. O operos atlikimui IX forto muziejuje pasitelkta net keturiolika Kauno miesto ir rajono, bei Pasvalio chorų, panorėjusių prisijungti prie šio projekto. Juos sutelkė ir pasirodymui ruošia Kauno chorvedė Danguolė Beinarytė. Choristai drauge dainuos chorą „Skrisk, svajone“, o keli kolektyvai pasirengę sudalyvauti ir kitose operos chorinėse scenose.

Pagrindines partijas ruošia operos solistai: Nabukas – Laimonas Pautienius ir Eugenijus Chrebtovas, Abigailė – Gitana Pečkytė, Sandra Janušaitė, Izmaelis – Kristian Benedikt ir Egidijus Bavikinas, Zacharija – Liudas Mikalauskas ir Žygimantas Galinis, Fenena – Justina Gringytė ir Gabrielė Kuzmickaitė, kitas partijas dainuos Ieva Goleckytė, Gabrielė Bukinė, Tomas Ladiga, Joris Rubinovas, Mindaugas Zimkus, Povilas Padleckis.

Prieš spektaklį žiūrovai kviečiami dalyvauti „Susitaikymo kelio“ eisenoje. Savotiškas operos epilogas vyks Kauno IX forto memorialiniame komplekse, fiksuos čia vykusios tragedijos istorinius ir emocinius lūžius, bus papildytas meniniais akcentais. Tai – susitelkimo, bendruomeniškumo, bendratautiškumo, atminties žadinimo ir įprasminimo, istorijos gyvasties, empatijos ir atjautos kelias, kurį galės nueiti visi norintieji. Sutelkties emociją eisenos dalyviams palaikyti padės aktorius Ramūnas Šimukauskas.

Režisierius K. S. Jakštas, atverdamas operos skleidžiamą žinutę apgailestauja, jog iki šiol šiame pasaulyje niekas nepasikeitė, nors, pasak libreto autoriaus T. Solera, operos veiksmas vyksta dar 587 m. pr. Kr. Išlieka esminis klausimas, kuri kritinė masė bus didesnė – egzistuojančių ar mąstančių žmonių. „Rinkdamas medžiagą ir analizuodamas „Nabuko“ istoriją, priėjau išvados, jog ši opera dažnai buvo statoma prieš didžiules apokalipses arba po jų. Ir štai – vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą“, – pastatymo proceso pradžią prisiminė režisierius, tad natūralu, kad radosi kitos prasmės, kurios nebuvo anksčiau sugalvotos. Dabar spektaklis siūlosi būti perskaitomas kur kas giliau, čia kaip ir visose genialiose istorijose publikai pažeriama vertybių skalė ir ji pati renkasi: melą, karą, priešpriešą ar neteisybės suvokimo ir atgailos kelią.

Dirigentas J. Janulevičius primena, kad operą „Nabukas“ G. Verdi parašė būdamas 28-erių metų. Kai spektaklis buvo parodytas teatre La Scala, o premjeroje dainavo žymiausias to meto baritonas Giorgio Ronconi, prasidėjo didžioji Verdi kūrybinė karjera. „Dirbant su šiuo kūriniu buvo žingeidu atrasti būsimųjų kūrinių daigus ir užuomazgas, besiformuojantį ir šiandien puikiai atpažįstamą kompozitoriui būdingą skambesį. Operoje „Nabukas“ muzikinės ir dramaturginės minties maštabiškumas atskleidžiamas nepriekaištingai. Dramaturgiškai tai labai išbaigtas spektaklis, kuriame žiūrovai, net ir nemokėdami italų kalbos ar nematydami titrų, dramą aiškiai persiskaitys muzikoje ir mizanscenose.

D. Rimeikos nuotr.

Scenografas  A. Šimonis sakosi pasirinkęs tradicinį kelią ir scenografijos įmantrybių neieškojo. Bet scenoje matomi monumentalūs objektai žiūrovui transliuos aiškią žinią. Ji koduojama sendintose skardos sienose su sidabriniais užrašais. Tai pavadinimai miestų, kuriuose skirtingais istoriniais etapais buvo vykdytas genocidas. „Scenoje kuriu vizualią atminties detalę, kuri kažkam gali būti nepatogi ar nesmagi, bet garantuotai paveiki“, – sakė A. Šimonis, – „Kauno IX forto (premjerinė spektaklio vieta) erdvėje esantis monumentas nacizmo aukoms atminti scenovaizdžiui priduos daugiau prasmės. Tai sunkiasvorė ir daugiasluoksnė tema, kurią G. Verdi įamžino meistrišku kūriniu, o aš tiesiog pratęsiu jo mintį“.

Režisieriaus kuriama koncepcija ir sprendimas, kostiumų dailininko D. Bendiko nuomone, leidžia į šią istoriją pažvelgti plačiau – per itin aktualią politinę, kultūrinę prizmę, neapsiribojant realiu laiku, paliečiant tiek istorinius įvykius, tiek šių dienų aktualijas, tiek ateities perspektyvas.

Rankų darbas šiuose kostiumuose naudojamas kaip hierarchinio statuso leitmotyvas, o archajinis jų atlikimas, koloritas, vietomis naudojami augalų motyvai, grafiniai simboliai bei kiti kūrybiniai sprendimai nukels žiūrovus į dar nesuvoktą ir tolimą ateitį – galbūt ne tokią, kokios norėtume, bet tokią, kokia laukia. „Keliais lygmenimis kuriamas spektaklio naratyvas grindžia ir kostiumų stilistikos kaitą, kuri veiksmo eigoje nuskaitoma keliomis prasmėmis. Be abejonės tam įtakos turėjo ir „Nabuko“ premjerai numatytas laikas ir vieta“, –sakė kostiumų kūrėjas.

Ryškiausio moters vaidmens operoje kūrėja solistė G. Pečkytė sako, kad jos kuriamas Abigailės vaidmuo – tai virtuoziška partija muzikine ir charakterine prasme, jai įgyvendinti reikalingas vokalinis meistriškumas bei fizinė ištvermė. G. Verdi, savo kūryboje daug dėmesio skyręs moterų herojų portretams, Abigailei suteikė ypatingai plačią emocinę paletę: ji yra jautri, mylinti, bet nemylima, nelaiminga ir todėl kerštaujanti moteris.

Solistas L. Pautienius, dainuosiantis pagrindinę – Nabuko – partiją, sako, kad, nors tai penktoji G. Verdi opera jo karjeroje, tačiau nei karto jis nėra pradėjęs ruošti vaidmens taip iš anksto. Galbūt todėl, kad Nabuko vaidmuo yra labai dvilypis. Spektaklyje herojus pergyvena kardinalų asmenybės lūžį: vienu metu jis yra savimyla, žiaurus Babilono karalius, tačiau patyręs sukrėtimą staiga nusižemina, puola į gilią atgailą. Tai atskleidžianti muzikinė Nabuko partija įrodo, jog G. Verdi buvo ne tik genialus kompozitorius, bet ir puikus psichologas. „Man, ruošiant savo vaidmenį šioje operoje, didelį įspūdį padarė įspūdingi choro numeriai ir chorui čia skirtas pagrindinis vaidmuo, su kuriuo kolegos choristai, vadovaujami R. Vaitkevičiūtės, susitvarko nuostabiai!“ – pridūrė solistas.

D. Rimeikos nuotr.

Operos pagrindinis herojus Nabukas (sutrumpintas Babilonijos karaliaus Nabuchodonosaro II vardas), 587 m. pr. Kr. ir vėl 579 m. pr. Kr. užpuolė Jeruzalę, sugriovė Šventyklą ir daugelį žydų išvarė į nelaisvę (Šv. Rašte aprašyta Babilonijos tremtis). 539 m. pr. Kr. Persijos valdovas Kyras II Didysis nukariavo Babiloną ir leido žydams grįžti į tėvynę. Operoje skambantis vergų (t. y. tremtinių žydų) choras „Skrisk, svajone“ Italijoje tapo viena populiariausių melodijų, o ilgainiui pasmerktųjų, priespaudą kenčiančiųjų himnu. Jo žodžiai yra laisvai perkurta 137 psalmės teksto dalis. Operos premjera įvyko 1842 m. kovo 9 d. Milane.

Vos spėję atsikvėpti po pandeminės suirutės, supratome, kad gali būti ir blogiau. Karo siaubas sužlugdė tūkstančių žmonių likimus, nubloškė į tamsą jų lūkesčius, paralyžiavo kūrybines galias. Gyvename viltimi ir tikime, kad netrukus visa tai taps kraupia praeitimi, o mes visi ir vėl galėsime džiaugtis saugia menininkų bendruomene ir tarptautiniais kūrybiniais projektais.

Festivalio organizatoriai – Laima Kuzmickaitė-Milašienė, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra ir Benjaminas Želvys – vėl parengė naujas spalvingas koncertines programas, kurių kokybiško atlikimo ir aukštos meninės vertės muzika mėgausis visi, taip pat ir tie, kurie neišgali įsigyti bilietų į teatrų ir koncertų sales.

Pagrindiniuose renginiuose prie Kauno pilies šiemet žiūrovai išvys jaunų dainininkų būrį, šiuolaikiškos klasikos baleto šokių, išgirs įdomių muzikos garsais papasakotų istorijų. Vienas didžiųjų festivalio koncertų kvies drauge suktis garsiosios Straussų šeimos atstovų sukurtų melodijų ritmais, o apie lietuviškojo rašto ištakas primins koliažinė opera „Mažvydas“. Mažesnėse erdvėse festivalis pristato aštuonias skirtingo turinio koncertines programas.

Aštuonios muzikinės programos

Itin reikšminga, nors ir sunkiai deranti prie festivalio meninės koncepcijos programa buvo skirta 1972 m. Kauno pavasario įvykiams ir Romo Kalantos aukos 50-mečiui paminėti. Gegužės 14 d. miesto sode prie Muzikinio teatro griaudėjo roko muzika, atlikėjai ir žiūrovai atidavė duoklę gūdžiu sovietmečiu visuomenę supurčiusiam, gyvu fakelu laisvę Lietuvai išpranašavusiam devyniolikmečio Romo Kalantos aktui. Koncerte dainavo roko grupės „Thundertale“, „Poliarizuoti stiklai“, dainininkai Jeronimas Milius, Povilas Meškėla, Česlovas Gabalis ir Linas Adomaitis.

Vienu šuoliu kelis šimtmečius atgal nukelia keturių solistų atliekama smagi kostiuminė siužetinė pramoga „Barokiniai paveikslėliai“ – žavingais barokiniais apdarais ir pudruotais perukais pasipuošę solistai Kristina Siurbytė, Akvilė Garbenčiūtė, Raimondas Baranauskas, Rokas Laureckis ir pianistė Rūta Blaškytė kuria jaukią, muzikiniais baroko perlais išpuoštą atmosferą. Žavų prancūzų dainos pasaulį atveria žaviosios Akvilė Garbenčiūtė ir Viktorija Streiča koncertinėje programoje „Prancūziškoji šansona“.

Prisiminti gražiausias lietuviškas populiariąsias melodijas kviečia koncertas „Lietuviška estrada“, kuriame dainuoja būrys Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų, šoka baleto artistai, akompanuoja Jono Janulevičiaus vadovaujama instrumentinė grupė, o su dainomis ir jų sukūrimo istorijomis pažindina Giedrius Prunskus. Šia programą birštoniečiai ir kurorto svečiai jau matė birželio 11 d. Birštono kultūros centre, vasaros pabaigoje jos klausysis Zarasų gyventojai.

Istorija: spektaklių prie Kauno pilies tradiciją tęsianti koliažinė opera „Mažvydas“ primins lietuviškojo rašytojo ištakas / M. Aleksos nuotr.

Kasmetę sakralinės muzikos popietę festivalis rengia Vilkijos šv.Jurgio bažnyčioje ir Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Čia bus giedamos Franzo Schuberto mišios G-dur, jas atliks Kauno muzikinio teatro solistai Gabrielė Kuzmickaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Žygimantas Galinis, Povilas Padleckis ir VDU kamerinis orkestras.

Rugsėjo 1 d. smagia koncertine programa „Muzika iš kino filmų“ restorano „Miesto sodas“ terasoje bus tradiciškai paminėta Mokslo ir žinių diena. Klausytojus, Laisvės alėjos praeivius į žinomų didžiojo ekrano produkcijos melodijų mozaiką įsilieti kvies Kauno muzikinio teatro solistai. Publika turės progą išgirsti ir išjausti net keliolika kino filmų istorijų. Iš tiesų, muzika – vienas galingiausių emocijas sukeliančių veiksnių, padedantis žiūrovui susitapatinti su ekrane matomais herojais ir besikeičiančiomis siužeto linijomis.

Dainininkai Marija Arutiunova, Ieva Goleckytė, V.Zeilikovičiūtė, R.Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Giedrius Prunskus ir maestro Jono Janulevičiaus vadovaujama instrumentinė grupė pakvies keliauti po kiek vėlesnius laikus – du paskutinius XX a. dešimtmečius – laiką, kai kino filmas nebeįsivaizduojamas be jį papildančio garso takelio.

Dviejų dienų fiesta

Didžiausias dėmesys bus skiriamas festivalio pavadinimą įkvėpusios erdvės renginiams. Prie Kauno pilies publikai atsivers prasmingas istorinis spektaklis ir įspūdingas koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Štrausas“.

Liepos 5 d. 20 val. žiūrovus kvies unikalus muzikinis spektaklis – valstybinio ansamblio „Lietuva“ koliažinė opera „Mažvydas“, jungiantis istoriją ir poeziją, realius faktus ir kūrybos laisvę, pasakojantis apie pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ – gimimą, jos autorių Martyną Mažvydą, jo dramatišką ir sudėtingą gyvenimą, apie lietuvybės sklaidos sąlygas, iššūkius ir realybę XVI a., didelių politinių ir religinių permainų fone.

„Muzikinis spektaklis „Mažvydas“ statytas pagal naujausią ansamblio kryptį – gyvą istoriją. Ji apima daugiau nei tautinį meną, apeliuoja į gilesnes dvasines, identiteto ir prasmės vertes. Čia svarbios žmogaus, šalies ir bendrosios patirtys. Žodis „gyva“ šiuo atveju taip pat koreliuoja su aktualumu, istorijos perteikimu šiuolaikiškai per meną,  o tai svarbu auditorijai ir skatina ansamblį tobulėti“, – pasakoja ansamblio „Lietuva“ vadovė Edita Katauskienė.

„Tai įkvepia tikėti, kad ir vieno žmogaus darbai nulemia visos tautos egzistencinę ateitį. Mūsų tautoje yra personalijų ir kūrėjų, kurie verti pasaulinės auditorijos dėmesio. Be to, pats projektas išskirtinis tuo, kad gimsta  visiškai naujo žanro kūrinys, jis bus atliekamas netradicine maniera“, – vadovei antrina koliažinės operos režisierius Kęstutis Stasys Jakštas.

Spektaklyje dainuos Giedrius Arbačiauskas, Monika Marija, Mantas Jankavičius, Rokas Laureckis, Jovita Vaškevičiūtė, Saulius Vasiliauskis, Martynas Žukauskas. Be „Lietuvos“ ansamblio, spektaklyje gros ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica Humana“, Lietuvos kariuomenės orkestro varinių pučiamųjų instrumentų grupės muzikantai.

Liepos 6 d. 20 val. prie pilies skambės koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Štrausas“. Programoje išgirsime jau puikiai žinomų kompozitorių šeimos sukurtų opusų, daugiau nei šimtmetį džiuginančių milijonus pasaulio muzikos mylėtojų. Ambicingi festivalio organizatoriai, kaip ir kasmet, stengėsi rasti kuo nustebinti savo ištikimą auditoriją, o šiais metais tai padaryti pagelbėjo ukrainietė dirigentė Oksana Madaraš, kuri jau daugiau nei dešimtmetį ypač domisi Straussų šeimos muzikiniu palikimu.

Dirigentei svarbu ne tik pateikti klausytojams naujų, negirdėtų štrausianos opusų, bet ir ieškoti išradingų, smagių jų interpretacijų, netikėtų, gal net šokiruojančių elementų. Tad koncerte prie pilies skambės nemažai į dienos šviesą iškeltų kūrinių, kurie, nupūtus laiko dulkes, šiais metais pilies kloniais skries pirmą kartą.

Didžiąją koncertinių numerių dalį sudarys Johanno Strausso sūnaus opusai, bet išgirsime ir Johanno Strausso tėvo, Josefo Strausso melodijų. Vakaro įvadu O.Madaraš parinko kompozitoriaus Johnny Greeno muziką iš kino filmo „Strauss Fantasy“.

Koncerto programą atliks Kauno valstybinio muzikinio teatro meniniai kolektyvai, ypač daug koncerto fragmentų šoks teatro baleto trupė drauge su festivalio svečiais – Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro baleto trupės šokėjais, kuriuos į Lietuvą atlydėjo jų trupės vadovas Vadimas Prokopenka.

Programą papuoš ir jaunųjų muzikinio teatro solistų Gabrielės Bukinės, Ievos Goleckytės, Ingridos Kažemėkaitės, Andriaus Apšegos, Egidijaus Bavikino, Žygimanto Galinio ir Tomo Pavilionio pasirodymai, o tarp jų – Kaune dar neregėta viešnia iš Austrijos – aktorė ir dainininkė Domenica Radlmaier. Kūrėja profesionalią meninę veiklą vysto įvairiose meno srityse – nuo vaidmenų dramos ir miuziklų spektakliuose iki dainavimo kabareto stiliaus koncertuose. Didžiausia jos aistra – klasikinė muzika, kurią propaguoja ne tik dainuodama, bet ir pasakodama apie ją įvairioms auditorijoms. Beje, praėjusiais metais Etlingeno pilies festivalyje ji debiutavo būtent su J.Strausso muzika – dainavo Rozalindos partiją valsų karaliaus operetėje „Šikšnosparnis“.

Štrausianą diriguos J.Janulevičius, O.Madaraš, Julius Geniušas ir Virgilijus Visockis. Renginius ves aktorius, laidų vedėjas Gintaras Mikalauskas ir solistė Ieva Vaznelytė.

Tradiciškai pertraukos metu 21 val., liudydami tautos bendrystę ir minėdami Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, festivalio žiūrovai, atlikėjai ir visi susirinkusieji drauge su viso pasaulio lietuviais giedos „Tautišką giesmę“.

22.45 val. vakarą iškilmingai užbaigs misterija „Vilniaus sapnas“ – kupina šviesų, meno kūrinių, teatro ir šokio bruožų. Renginys truks apie 20 minučių, stebins įspūdingomis projekcijomis, įkvepiančiais pasirodymais, užburiančia muzika ir anonsuos kitais metais švenčiamą 700 metų Vilniaus įkūrimo jubiliejų.

Nuo 2002 m. vykstantis renginys suteikė progą nemokamai pamatyti ir išgirsti aukšto meistriškumo Lietuvos ir užsienio šalių muzikinės scenos atlikėjus, kokybiško atlikimo bei aukštos meninės vertės muzika mėgautis ir tiems, kurie neišgali įsigyti bilietų į teatrų ar koncertų sales.

20-mečio sukakties įpareigoti organizatoriai vasaros viduryje kauniečiams pateikė klasikinę žavią, puikiai žinomą operetę – Imrės Kálmáno „Grafaitę Maricą“, kurią atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvas. Gausiai susirinkę operetės gerbėjai nuoširdžiai džiaugėsi vėl galėdami gėrėtis mėgstamu žanru ir negailėjo aplodismentų solistams – dainavo Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Gediminas Maciulevičius, Živilė Lamauskienė, Egidijus Bavikinas, Laimutė Kuzmickaitė, Danielius Vėbra, Giedrė Juknevičiūtė bei aktorius Ramūnas Šimukauskas.

Liepos 6 d. koncerte „Mano meilė – Operetė“ margą populiariausių operečių melodijų pynę pilies kloniais skraidino ryškiausi Lietuvos atlikėjai: Vida Miknevičiūtė, Vytautas Juozapaitis, Laimonas Pautienius, Gitana Pečkytė, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Andrius Apšega, Marija Arutiunova, Egidijus Bavikinas, Martynas Beinaris, Ieva Goleckytė, Ieva Juozapaitytė, Gabrielė Kuzmickaitė, Monika Pleškytė, Kristina Siurbytė, Ramūnas Urbietis, Viktorija Zeilikovičiūtė, dalyvavo Kauno valstybinio muzikinio teatro choras, baletas ir simfoninis orkestras.

Iš Miesto sode esančio restorano terasos sklindančios atlikėjų dainos praskaidrina ne tik koncerto klausytojų, bet ir praeivių nuotaiką. (Organizatorių nuotr.)

Koncerto pertraukos metu 21 val. įspūdinga, priešpandeminius laikus priminusi daugiatūkstantinė žiūrovų minia jautriai sugiedojo „Tautišką giesmę“, šis akcentas giliai kaskart įstringa dalyvavusiųjų atmintyje.

Nemokamas koncertas restorano „Miesto sodas“ terasoje – dar viena ilgametė festivalio tradicija. Šiemet rugsėjo 1 d. 15 val. čia skambės „Senoji lietuviška estrada“.

„Kas yra nauja? – klausia šios programos sumanytojas ir vedėjas bei dainininkas Giedrius Prunskus. – Tai – gerai pamiršta sena.“ Bet yra dalykų, kurie niekada nepasimiršta. Vienas tokių – senos, geros dainos, kurių klausosi ir kurias dainuoja ištisos kartos.

Dažnas nežino nei dainos pavadinimo, nei autoriaus, bet puikiai žino žodžius ir melodiją: „Čik, čirik, tik neapsirik“, „Du du du, dainuokim po du“, „Švelnus pūkeli, tu žinai“ ir daugelis kitų. Tokias dainas kūrė Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Raudonikis, Mikalojus Novikas ir kiti ryškiausi lietuvių populiariosios muzikos kompozitoriai.

Yra dalykų, kurie niekada nepasimiršta. Vienas tokių – senos, geros dainos, kurių klausosi ir kurias dainuoja ištisos kartos.

Festivalio publikai jau gerai pažįstami solistai V.Zeilikovičiūtė, I.Goleckytė, E.Bavikinas, R.Baranauskas, G.Prunskus ir puiki instrumentinė grupė Asta Markevičienė (smuikas), Rita Bieliauskaitė (smuikas), Rūta Stasiulevičienė (altas), Solveiga Vėbraitė (violončelė), Tamulis Martynas (bosinė gitara), Simonas Tamulis (klarnetas), Tomas Šileika (mušamieji), Jonas Janulevičius (klavišiniai) šia programa kvies klausytojus prisiminti iki šiol populiarumo neprarandančias lietuviškos estrados dainas, tuomet dainuotas ryškiausių atlikėjų, o dabar – spindinčias naujomis spalvomis ir išraiškingomis aranžuotėmis.

Nors pasaulinė pandemija nenoriai atleidžia savo aštrius nagelius ir tebejaukia daugelio kultūrinių renginių vyksmą, festivalis palaipsniui sugrįžta į kūrėjų, atlikėjų ir jų gerbėjų gretas, nors ir negali sklęsti taip laisvai, kaip prieš porą metų. Festivalio organizatoriai – Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra ir Benjaminas Želvys – viliasi pateisinti festivalio gerbėjų lūkesčius, kviečia vėl burtis ir kartu džiaugtis švelnumu arba aistra užliejančiomis melodijomis, ugningais šokiais, puikiais dainininkų balsais, žinomais ir dar tik savo kelią muzikos pasaulyje pradedančiais vardais.

Pagrindiniai renginiai šiemet skiriami festivalio puoselėjamam operetės žanrui, tad garbioji operetė atsivers publikai spektakliu ir įspūdingu muzikos įvairove bei atlikėjų skaičiumi koncertu. Spektaklis ir koncertas tradiciškai vyks Kauno pilies prieigose liepos 5 ir 6 d., o renginiai nemokami.

Nuotaikingas spektaklis

Sukakties įpareigoti rengėjai žiūrovams nutarė parodyti klasikinę žavią, puikiai žinomą operetę. Liepos 5 d. matysime vieno ryškiausių šio žanro kūrėjų, vengrų kompozitoriaus Imre's Kálmáno operetės „Grafaitė Marica“ spektaklį, jį pristatys Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvas.

Operetę Kauno scenoje pastatė šio žanro meistras iš Sankt Peterburgo režisierius Aleksejus Stepaniukas, o įspūdingus šokius – choreografas Davydas Avdyshas. Turėsime progą pasigrožėti dailininkės Kotrynos Daujotaitės sukurtais spalvingais kostiumais. Pagrindinius vaidmenis atliks įvairių kartų pripažinti šio žanro meistrai: Raminta Vaicekauskaitė (jai Maricos vaidmuo pelnė Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą), Raimondas Baranauskas, G.Maciulevičius, Egidijus Bavikinas, Živilė Lamauskienė, L.Kuzmickaitė, D.Vėbra, Giedrė Juknevičiūtė, smagų vaidmenį čia kurs ir aktorius Ramūnas Šimukauskas, diriguos Kauno muzikinio teatro dirigentas Virgilijus Visockis. Be abejo, spektaklį teko pritaikyti lauko scenai, tad režisierius Kęstutis Jakštas ir choreografas Aleksandras Jankauskas papildė jį naujais režisūriniais potėpiais ir šokiais, o scenografiją adaptavo Vaidotas Jakutis.

Ypatinga koncerto viešnia

Marga populiariausių operečių melodijų pynė liepos 6 d. pilies kloniais skries koncerte „Mano meilė – operetė“. Į šį koncertą rengėjai kviečia ryškiausius Lietuvos atlikėjus, ypatingą dėmesį skirdami tiems, kurie džiugino gausią auditoriją visus 20 metų.

Dainuos didelis būrys lietuvių solistų. Ryškiausia šių metų festivalio žvaigždė – žymias Europos operos scenas užkariavusi kaunietė Vida Miknevičiūtė. Jei ne pasaulinė pandemija, užvėrusi teatrų ir koncertų salių scenas, vargu ar galėtume Lietuvoje grožėtis nuostabiu Vidos balsu ir sceniniu žavesiu. V.Miknevičiūtės pastarųjų metų pasiekimai – sudėtingos soprano partijos įspūdinguose žinomų ir rečiau statomų operų spektakliuose sparčiai veda ją į ryškiausių operos atlikėjų gretas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakulteto magistrantei kelius į Europos scenas padėjo atverti 2003 m. gauta „Erasmus“ programos stipendija ir studijos Leipcige, F.M.Bartholdy Muzikos akademijoje. Nuoširdžiai vokalo meistriškumo siekianti, įspūdingus tikslus užsibrėžusi solistė gan greitai įsitraukė į įvairių Vokietijos teatrų veiklą, pirmuosius vaidmenis kūrė operų studijose, o sėkmingi debiutai paskatino impresarijus kviesti ją į pagrindines scenas.

Šiandien V.Miknevičiūtė vaidmenis kuria Mainco ir Kaselio valstybiniuose teatruose, Hamburgo valstybinėje operoje, kur debiutavo 2012 m. Frėjos vaidmeniu Richardo Wagnerio operoje „Reino auksas“. 2016 m. ji atliko Irene partiją operoje „Rienz“ Leipcigo operos teatre, Helmvigės – operoje „Valkirija“ diriguojant maestro Danieliui Barenboimui Berlyno valstybinėje operoje (Unter den Linden). V.Miknevičiūtę kviečia dainuoti ir Latvijos operos teatras, čia ji debiutavo Elizabetos vaidmeniu operoje „Tanhoizeris“ ir Margaritos – operoje „Faustas“.

Nesvetima dainininkei ir operetė: Frankfurto operos teatre ji debiutavo Silvos vaidmeniu I.Kálmáno operetėje „Čardašo karalienė“, o 2019 m. populiariame Mörbischo festivalyje dainavo Maricą to paties pavadinimo I.Kálmáno operetėje. 2019–2020 m. sezoną tęsėsi jos sėkmingas bendradarbiavimas su dirigentu D.Barenboimu Berlyno valstybinėje operoje, vaidmenys Štutgarto operoje, o 2020 m. vasarį ji debiutavo Melburne (Australijoje), Viktorijos operos teatre, kaip Salomė R.Strausso operoje, šią partiją po pusmečio lietuvė dainavo Vienos valstybinėje operoje.

V.Miknevičiūtė taip pat aktyviai koncertuoja: dalyvauja garsiuose operos muzikos festivaliuose, dainuoja žymiausiose koncertų salėse, bendradarbiauja su garsiais Europos teatrų dirigentais ir režisieriais.

Pažįstami veidai, nuostabūs balsai

Koncerte „Mano meilė – operetė“ nuotaikingas ar širdį veriančias melodijas iš žanro aukso lobyno dainuos skambiabalsiai Lietuvos solistai: Vytautas Juozapaitis, Laimonas Pautienius, Gitana Pečkytė, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, taip pat ir jau keletą kartų Lietuvoje viešėjęs ukrainiečių tenoras Igoris levenecas. Grandų pasirodymus jaunystės žavesiu nušvies gausus būrys publikos pamėgtų solistų Andrius Apšega, Marija Arutiunova, Egidijus Bavikinas, Martynas Beinaris, Ieva Goleckytė, Ieva Barbora Juozapaitytė, Gabrielė Kuzmickaitė, Monika Pleškytė, Kristina Siurbytė, Ramūnas Urbietis, Viktorija Zeilikovičiūtė.

Dainininkams talkins Kauno valstybinio muzikinio teatro choro ir baleto artistai, batuta mojuos ištikimieji festivalio dirigentai: Jonas Janulevičius (festivalio vyriausiasis dirigentas, aranžuotojas), Julius Geniušas, Virgilijus Visockis ir ilgamečiai svečiai Oksana Madaraš iš Ukrainos, Kijevo nacionalinio operetės teatro bei Sankt-Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesorius Aleksejus Vasiljevas. Programoje – laiko patikrintos operetės meistrų F.Leharo, I.Kalmano, J.Strausso, F.Zupės, R.Planketo, P. Abrahamo, K.Miliokerio, K.Celerio melodijos. Renginius ves, programas ir atlikėjus publikai pristatys festivalio veidais tapę ir džiugią, jaukią nuotaiką kuriantys aktorius Gintaras Mikalauskas ir solistė Ieva Vaznelytė–Baltrušaitienė.

Šventinėje scenoje išvysime publikos pamėgtus atlikėjus.

Dėl tebesitęsiančių pandemijos suvaržymų festivalio ir šiemet negali pagerbti pasaulinį pripažinimą pelnę užsienio šalių atlikėjai, nesulauksime ir tradicinio jungtinio Lietuvos–Sankt Peterburgo jaunimo simfoninio orkestro, kuris griežė festivalio renginiuose aštuoniolika gyvavimo metų, tačiau į jį pakeitusį Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestrą tradicijai palaikyti įsilies keli svečiai instrumentininkai iš Sankt Peterburgo.

Koncerto „Mano meilė – operetė“ pertraukos metu, 21 val., liudydami visos tautos bendrystę ir minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, festivalio žiūrovai, atlikėjai ir visi susirinkusieji drauge su viso pasaulio lietuviais tradiciškai sugiedos „Tautišką giesmę“. Po jos vyks iškilmingi Kauno miesto mero apdovanojimai iškiliausiems metų kultūrininkams ir visuomenės veikėjams.

Kamerinės erdvės ir programos

Kaip ir kasmet, keletas naujų programų skambės jau įprastose mažosiose scenose ir bažnyčių erdvėse.

Į „Sakralinės muzikos valandą“ Vilkijos bažnyčioje ir Kauno arkikatedroje bazilikoje pakvies Vytauto Didžiojo universiteto  (VDU) Muzikos akademijos profesorius Tomas Ladiga ir solistai: Gabrielė Kuzmickaitė, Povilas Padleckis, Agnė Čepaitytė, Karolina Činikaitė, Patricija Gadliauskienė, Viktorija Zeilikovičiūtė. Programoje skambės patys įvairiausi kūriniai: tiek originalios dainos, tiek perdirbtos ar aranžuotos giesmės, tiek fragmentai iš sceninių kūrinių – operų, miuziklų.

Sakralinėse erdvėse klausytojus pamalonins žinomos kompozitorių Georges Bizet, Cezario Francko, Jeano Langlaiso, Pietro Mascagni, Jean-Baptiste'o Faure, Joaquino Turinos giesmės, garsiosios Riccardo Cocciante's ir Andrew Lloydo Webberio melodijos, dviejų lietuvių kompozitorių Giedrės Pauliukevičiūtės bei Gintarės Jautakaitės giesmės, o koncertą vainikuos pasaulį pakerėjusi Leonardo Coheno „Hallelujah“.

Grieš VDU kamerinis orkestras, diriguojamas profesoriaus Jono Janulevičiaus.

„Senoji lietuviška estrada“, kurią festivaliui sumanė solistas Giedrius Prunskus ir pakvietė prisijungti savo kolegas, skambės restorano „Miesto sodas“ terasoje rugsėjo 1 d. „Yra dalykų, kurie niekada nepasimiršta, – įkvėpimo mintimis dalijasi solistas. – Vienas tokių – senos, geros dainos, kurių klausosi ir kurias dainuoja ištisos kartos. Dažnas nežino nei dainos pavadinimo, nei autoriaus, bet puikiai moka žodžius ir melodiją“. Tokias dainas prisimins ir dainuos solistai: Ieva Goleckytė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Egidijus Bavikinas, Raimondas Baranauskas, Giedrius Prunskus, jiems pritars instrumentinė grupė.

Klausytis „Užburiančios prancūziškosios chanson“ pakvies aktorė ir dainininkė Viktorija Streiča drauge su dainininke Akvile Garbenčiūte. Stulbinamai gražaus tembro balsų savininkės dainuos žinomas ir rečiau atliekamas prancūziškas dainas, kurias jos puikiai interpretuoja žavėdamos ne tik jautriomis interpretacijomis, bet ir kerinčiu šios meilės kalbos prononsu. Solistėms talkins instrumentinė grupė, vadovaujama dirigento J.Janulevičiaus, apie dainas pasakos pati V.Streiča.

Populiarus nuo pat premjeros

Stulbinančio populiarumo, mėgstamas visame pasaulyje miuziklas Niujorke buvo pastatytas 1956 m., ir tai vienintelė nepakartota kompozitoriaus F.Loewe ir libreto autoriaus A.J.Lernerio sėkmė. Spektaklio premjera įvyko prestižiniame Brodvėjaus teatre, pagrindinius vaidmenis sukūrė žymūs artistai Julia Andrews ir Richardas Burtonas.

Miuziklo libretas parašytas pagal airių kilmės anglų dramaturgo George'o Bernardo Shaw pjesę "Pigmalionas" (1912 m.). Pjesė pasakoja apie šiukšlininko Dulitlo dukterį, kalbančią baisiu gatvės žargonu, ir profesorių Higinsą, susilažinusį su bičiuliu Pikeringu, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti dailia literatūrine anglų kalba – taip ji tapsianti tikra ledi.

Šis satyrinis kūrinys savo laiku taip pat buvo populiarus, tačiau plačiau šią pjesę išgarsino to paties siužeto miuziklas. "Mano puikioji ledi" Brodvėjuje buvo rodoma dvejus metus iš eilės (2 717 spektaklių), o pasirodymai Londone taip pat sumušė visus iki šiol čia rodytų sceninių veikalų rekordus.

Neblėstančiam F.Loewe ir A.J.Lernerio miuziklo populiarumui daugelyje pasaulio šalių itin padėjo to paties pavadinimo kino filmas (1964 m.), kuriame Elizos Dulitl ir Higinso vaidmenis sukūrė garsūs amerikiečių kino aktoriai Audrey Hepburn ir Rexas Harrisonas.

Meilė iš antro karto

Kauno scenoje miuziklas "Mano puikioji ledi" pirmą kartą pastatytas 1965 m., kai šis žanras žengė pirmuosius žingsnius Europoje, ir ilgam įsitvirtino teatro repertuare, sulaukdamas vis naujų interpretacijų.

Naująjį spektaklį kurianti režisierė Viktorija Streiča sako, kad ilgametė miuziklo "Mano puikioji ledi" pastatymų istorija Kaune tapo jai sudėtingiausiu kūrybiniu faktoriumi. "Daugelis teatro artistų prisimena ankstesniuosius spektaklius, jie buvo geri, gražūs, vizualūs, linksmi. Šis miuziklas – viena šio teatro legendų. Kova su praeities šešėliu yra sunkiausia, man vis primenama, "kaip buvo anksčiau". Todėl noriu sukurti kažką kito", – sako ji.

Režisierė neslepia nebuvusi ypatinga šio miuziklo gerbėja: "Ko gero, deramai jo neįvertinau. Kai gavau progą miuziklą režisuoti, susipažinau su medžiaga ir tiesiog ją įsimylėjau. Supratau, kad tai – nuostabi dramaturgija ir viena keisčiausių meilės istorijų. Pamilau ją ir dabar kuprinėje nuolat nešiojuosi "Pigmalioną", pagal kurį ji parašyta."

D. Rimeikos nuotr.

Kelionė laiku

Režisierė ir spektaklio vizualikos kūrėjai – scenografas Artūras Šimonis bei kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė orientavosi į kitą laikotarpį, nei librete, į miuziklo sukūrimo metus, XX a. šeštąjį dešimtmetį.

"Tai buvo paskutinis moteriškumo klyksmas, kai dar vyravo skulptūriniai kostiumai, moteriški siluetai. Tai laikotarpis, kai prasidėjo divų kūrimo fabrikai, užgimė etaloninės figūros – Marilyn Monroe, Sophia Loren. Jas mylėjo visi pasaulio vyrai, jomis norėjo būti visos pasaulio moterys", – sako kostiumų dailininkė K.Daujotaitė.

"Pigmaliono legenda – mitas apie tobulos moters, deivės kūrimą. Pigmalionas kalė Galatėją iš marmuro, čia atsispindės divų gaminimo laikmetis, todėl tai puikiai susisieja. Norisi kažko skulptūriško, netgi ir sąsajų su filmu, kuriame vaidino A.Hepburn", – jai antrina režisierė.

Siužeto dinamika

Pagrindinį – Elizos Dulitl – personažą miuzikle įkūnija net trys solistės: Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė ir Ieva Juozapaitytė. Artistės pripažįsta, kad kelias metamorfozes per spektaklį patiriančios herojės vaidmuo sukelia nemažai iššūkių – per tris valandas trunkantį spektaklį iš prasčiokės tenka tapti ledi ir tai yra itin nelengva užduotis.

"Keičiasi ne tik mūsų drabužiai, bet ir dainavimo maniera, kalba, veido mimikos, kūno plastika. Be to, draminiuose spektakliuose aktoriai tekstus dažniausiai deklamuoja, operoje – dainuoja, operetėje yra šokio elementų. O mes šįkart atliekame viską", – viena kitai pritaria dainininkės.

Pagrindinio vaidmens atlikėjos sutaria, kad spektaklyje jų herojė įvairiausiomis spalvomis atskleidžia amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Pasak trijų Elizų, šiame miuziklo pastatyme žiūrovų laukia nemažai netikėtumų. Ne tik moteris turėtų pakerėti įspūdingi K.Daujotaitės kurti kostiumai. Vien pagrindinė herojė jų turės šešis. "Stebins ir įdomūs scenografijos bei vaizdo efektų sprendimai, kokių šiame teatre dar nebuvo. Tačiau nesinori išduoti visų detalių, nes sugadinsime netikėtumo malonumą", – įspūdžiais dalijasi M.Arutiunova, I. Kažemėkaitė ir I.Juozapaitytė.

Šis miuziklas – viena šio teatro legendų. Kova su praeities šešėliu yra sunkiausia, man vis primenama, "kaip buvo anksčiau". Todėl noriu sukurti kažką kito.

Personažų magija

Elizos mokytojo, fonetikos profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį spektaklyje kuria teatro solistai Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius.

Naujasis spektaklis bus fantastiška proga ilgesniam laikui teatro scenoje vėl matyti vieną puikiausių Lietuvos baritonų L.Pautienių. Jis mūsų šalies publikai geriausiai žinomas iš bohemiečių operose dainuotų vaidmenų, o nemenką kūrybinės karjeros laiką praleidžiantis Diuseldorfo teatre Deutsche Oper am Rhein.

Paklaustas apie jo kuriamą personažą, solistas sako, kad jam Higinsas – tiesiog kompleksuotas žmogus, gyvenantis siaurame knygų pasaulyje, vis dar globojamas mamos, sąmoningai nesidomintis aplinkiniu pasauliu ir nesistengiantis prie jo prisitaikyti. Ir būtent Eliza padeda jam suvokti, kad yra kitas pasaulis, kad jame gyvena kitokie žmonės, kad egzistuoja jausmai, kurie pakeičia juos abu.

"Šiandien man sunku suprasti, kad tokių užkietėjusių viengungių gali būti, bendrauti su tokiu žmogumi gal būtų įdomu, bet vargu ar norėčiau. Higinso metamorfozė akivaizdi, tačiau jo požiūris į Elizą taip ir lieka paslaptimi", – mintimis apie kuriamą personažą dalijasi L.Pautienius.

Kitas profesorius Higinsas – Raimondas Baranauskas – sako, kad didžiausias iššūkis šiame spektaklyje yra tai, kad jame labai daug kalbamųjų tekstų: "Nors tai miuziklas, nedainuojamų tekstų turbūt užtektų dviem kitiems spektakliams. Pjesė "Pigmalionas" parašyta prieš daugiau nei šimtą metų, bet sąsajų su šiandiena čia galima rasti daug. Mano vaidinamas Henris – profesionalas, paniręs į savo sritį, tačiau socialiniame gyvenime jis nėra labai nuovokus. Jei ne misis Pirs, jis galėtų ir su chalatu į gatvę išeiti. Šiais laikais galima sutikti daug puikių savo amato specialistų, susitelkusių į savo sritį taip, kad net paprastas bendravimas sukelia nemažai iššūkių."

Spektaklyje užimtas beveik visas teatro meninis kolektyvas, šalia pagrindinių vaidmenų čia išvysime gausybę įvairiausių personažų, kuriuos kuria ne tik solistai, bet ir choro artistai. Muzikiniam spektaklio veiksmui vadovaus muzikinis vadovas Jonas Janulevičius ir dirigentas Virgilijus Visockis, jiems talkina chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o įspūdingus masinius choreografinius numerius bei scenos judesį pastatė choreografas Dainius Bervingis.

Vardai ir veidai

Naująjį teatro sezoną pradėsiantys premjeriniai miuziklo spektakliai atkelti iš pavasario – visuotinis karantinas buvo paskelbtas likus kelioms dienoms iki pirmojo spektaklio.

Kauno muzikiniame teatre "Mano puikiąją ledi" pirmą kartą 1965 m. pastatė režisierius Rostislavas Andrejevas, tai buvo vienas geriausių jo kūrybinio palikimo darbų. Elizą vaidino Janina Ragaišytė, Stasė Repečkaitė, Marija Žilionytė, prof. Higinsą – Vytautas Rimkevičius ir Vytautas Blažys.

1986 m. šį veikalą Kauno scenoje įkūnijo baltarusių režisierius Semionas Šteinas ir dirigentas Saulius Domarkas. Elizos partiją dainavo D.Dirginčiūtė, L.Kinderytė, V.Sagaitytė, prof. Higinsas buvo J.Malikonis ir G.Maciulevičius. Spektaklis buvo rodomas beveik dešimt metų, tačiau jo populiarumas nė kiek nesumenko. Todėl miuziklas teatro repertuare vėl pasirodė 1998 m. – statė režisierius Gediminas Žilys, dirigentas Julius Geniušas, menininkai iš Austrijos – scenografas F.Kleinas ir kostiumų dailininkė H.Wartenegg, choreografas iš Estijos D.Harchenko. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis sukūrė A.Cicėnaitė, R.Zaikauskaitė, G.Maciulevičius, V.Christauskas, T.Ladiga, M.Rekys D.Vėbra. Už Higinso vaidmenį šiame spektaklyje G.Maciulevičius buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvos teatro meno prizu "Kristoforas" ir Kauno teatralų prizu "Fortūna".

F.Loewe ir A.J.Lernerio miuziklo "Mano puikioji ledi" premjeriniai spektakliai – rugpjūčio 29, 30 d., rugsėjo 3, 4, 5, 6 d. – 18 val.