Pirmas jos argumentas, kad esą iš viso nereikalingas valstybinės kalbos mokymas. Tai rodo, kad valdantieji apskritai valstybinės kalbos politiką laiko beprasme. Antras argumentas – nebūtų Kalbos inspekcijos, niekas nekeltų tokios problemos, todėl Seimo pirmininkė mananti, jog nereikalinga pati Valstybinės kalbos inspekcija. Cituoju: „Ir tokios institucijos kaip inspekcija atitikmens dar reikėtų paieškoti kitoje valstybėje.“ Tuo valdančiosios koalicijos narė patvirtino, kad ir toliau bus laikomasi Laisvės partijai duoto pažado panaikinti Kalbos inspekciją ir visiškai „nukenksminti“ Kalbos komisiją – pagrindines kalbos politiką strateguojančias ir vykdymą prižiūrinčias institucijas.

Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti...

Būdai, kaip panaikinti nenaikinant. Tai įmanoma padaryti tiesiog prilyginus Kalbos komisiją nei finansiškai, nei juridiškai neįgaliai kalbos mylėtojų ir puoselėtojų draugijai. Todėl nieko nelaukdamas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas jau įregistravo siūlymą Kalbos komisijos pirmininkui, turinčiam valstybės tarnautojo statusą, leisti dirbti visu etatu kitose pareigose. Bet tada Kalbos komisijos pirmininkui, gavusiam Seimo vadovybės leidimą visu etatu įsidarbinti vienoje iš mokslo ar švietimo įstaigų, jau grės viešųjų ir privačių interesų konfliktas: jis gali būti labiau suinteresuotas, tarkim Lietuvių kalbos instituto nei Vilniaus ar Vytauto Didžiojo universitetų reikalais skirstant finansavimą ar vykdant konkursus. Beje, galbūt siekiant išvengti tokio pobūdžio kolizijų lyg tyčia šiemet pristabdytas VLKK kuruojamų programų finansavimas. O kitąmet jau gal bus atnaujinamas visai kitais principais, dar labiau stekenant kalbos politiką ir dar mažiau galių paliekant VLKK? Kol pati Komisija taps vienos kurios nors mokslo ar švietimo institucijos padaliniu? Tikriausiai semiamasi patirties iš sovietmečio: nuo 1961 m. prie Lietuvos TSR Mokslų akademijos veikusią visuomeninę Lietuvių kalbos komisiją daug kartų (mažiausiai 6) valdžia įsakydavo tai išvaikyti, tai sudaryti – priklausydavo nuo to, ar Komisijos siūlomi sprendimai būdavo palankūs, ar nepalankūs tai valdžiai. Iš pakitusios dabartinės Kalbos komisijos darbų dienotvarkės matyti, kad ji jau kreipiama popamokinių kalbos mylėtojų ir aikčiotojų dėl kalbos gražumo keliu, viešųjų pokalbių leitmotyvu kelianti klausimą „Kam man reikia lietuvių kalbos?“. Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti...

Premjerės Ingridos Šimonytės kamertonas trims ministerijoms. Savo raštą Inspekcijos viršininkas nusiuntė trims suinteresuotoms ministerijoms – Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo bei Ekonomikos ir inovacijų. Kaip reikia laikytis ministerijoms, kokį duoti atsakymą, koalicijos susitarimų kamertonu žiniasklaidoje priminė premjerė Ingrida Šimonytė, cituoju: „Kalbos inspekcijos vadovo pasisakymai ne laiku ir ne vietoje sukėlė įtampą ir yra nepagarbūs nuo karo pabėgusių žmonių atžvilgiu.“ Šia tonacija ir pragydo visos trys jos Vyriausybės ministrės.

Norėta parodyti spiečiumi dirbančias valstybines tarnybas, o atskleistas chaosas. Visišką fiasko patyrė šimtadarbė Seimo narė konservatorė Dalia Asanavičiūtė, balandžio 17 d. surengusi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį ukrainiečių mokymo klausimu. Norėta parodyti, kiek daug valstybinės tarnybos dirba ir jau yra nuveikusios šiame darbo bare, o paaiškėjo, kad už tai atsakingos įstaigos ir institucijos veikia padrikai, paikai švaisto nemenką valstybinį finansavimą. Buvo graudu klausyti, kaip logistika užsiimančios įstaigos kuria filmukus apie lietuvių kultūrą. Tragikomiškai nuskambėjo skirtingų ministerijų ir jų padalinių iniciatyvos savarankiškai ateityje sukurti lietuvių kalbos mokymo priemones. Juk tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vilniaus universitetai yra parengę daugybę net Lietuvos mokslo premijomis įvertintų lietuvių kalbos kaip negimtosios mokymo priemonių ir metodikų. Bet Nacionalinės švietimo agentūros specialistai iki kitų metų birželio užsiplėšė sukurti tobulesnes, todėl kol kas mokymai pristabdyti. O Kalbos komisija apskritai apsijuokė, „sensacingai“ pranešusi, kad kol kas įstengė finansuoti net 100 ukrainiečių mokymą! Tikriausiai atplėšdama nuo savęs ir jausdamasi kaip dalyvaujanti radarų akcijoje. Kai tuo tarpu kalbama apie 68000 imigrantų mokymą, kuriam Vyriausybė jau yra skyrusi nemažą finansavimą. Bet bėda ta, kad didžioji jo dalis neįsisavinus jau grąžinta į iždą.

Dešinė nežino, ką daro kairė. Taigi pinigų yra, tik nėra kam jų koordinuoja. Ir pajėgų yra, bet jos dirba padrikai. Inspekcijos viršininkas Audrius Valotka kaip tik ir ragino į tai atkreipti dėmesį. Bet trys ministrės eilinį kartą kruvinai įsižeidė ne be pagrindo apkaltintos nekompetencija. Juk šioje programoje už lietuvių kalbos mokymą numatytas tik 3 eurų valandinis atlygis dėstytojui, todėl Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai nusprendė geriau savanoriauti nei žemintis. Jie paneigė tvyrantį melą, kad ukrainiečiai nenori mokytis lietuvių kalbos, nes už universiteto durų nemokamų kursų išsirikiavusi jau laukia 4000 ukrainiečių eilė... Reikia kursų – jų reikia tiek kontaktinių, tiek nuotolinių. Tiek rytais, tiek vakarais, tiek darbo dienomis, tiek per išeigines. Kursų reikia ne vien didžiuosiuose miestuose. Gal būtų galima labiau įtraukti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus? Reikia žinoti, kur ko jau yra, o kur ir ko trūksta. Kaip paskirstyti darbus ir lėšas. Procesas naujas, savo dydžiu neturintis analogų Lietuvoje, todėl stinga patyrimo.

Reikia koordinavimo. Tai gal vis dėlto Kalbos komisija galėtų daugiau ir svariau prisidėti prie proceso koordinavimo, o ne rūpintis smulkių būrelių finansavimu? Būtų daugiau naudos, nes reikia centro, kuriame būtų sutelkta informacija, o atskiras veiklos sritis galėtų kuruoti atitinkamos ministerijos, bet vykdydamos bendrą politiką, o ne kiekviena savarankiškai išrasdama dviratį. Todėl sprendžiant šią netikėtai, kaip ir visos prakeikto karo pasekmės, Lietuvą užklupusią problemą, reikia žengti naujus ir galbūt netikėtus žingsnius. Būtent Kalbos komisija galėtų imtis komutatoriaus, tiksliau – tinklo komutatoriaus (angl. network switch) – darbo valdant duomenų srautus taip, kad jie pasiektų reikiamą adresatą su mažiausiais praradimais ir maksimaliu greičiu. Koordinuoti šiuo ypatingu metu valstybinės kalbos mokymo politikos įgyvendinimą. Beje, lietuvių kalbos komutatoriaus idėja dar pernai buvo argumentuota ir pasiūlyta Kultūros ministerijai. Tyla. Kaip ir dėl visos keturių profesorių parengtos lietuvių kalbos politikos galimybių studijos, bet vietiniai ministerijos intelektualai nusprendė nei tos studijos, nei tuo labiau jokių pasiūlymų Vyriausybei neteikti – ir vėl priežastis aiški: į ministrus Simoną Kairį delegavo Laisvės partija.

Reikalavimai kaip Sąjūdžio mitinguose sovietmečiu. Man yra tekę sakyti kalbas Sąjūdžio mitinguose. Siaubinga, bet tenka vėl kartoti tuos pačius reikalavimus. Nes mes ir vėl, lyg nė nebūtų buvę tų trijų Nepriklausomybės dešimtmečių, reikalaujame dabartinės Seimo daugumos ir jos Vyriausybės atsakomybės dėl valstybinės lietuvių kalbos politikos žlugdymo. Nes mes vis dar nenorime Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos, todėl siekiame, kad visiems būtų užtikrinama teisė ir sudaromos galimybės vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.

Ryškiausiai viešoje erdvėje nuskambėję susidorojimo su kitokia nuomone atvejai: kitos nei tikroji biologinė studentų lytis nesutikęs pripažinti profesorius J. Petersonas ir prieš kintančios lyties idėją viešai pasisakiusi šiaip liberali „Hario Poterio“ autorė K. Rowling. Priešingą nuomonę turintys kairieji aktyvistai siekė pašalinti profesorių iš universiteto bei priversti knygynus ir spaustuves nebedirbti su žymia rašytoja. Kitaip tariant, buvo stengiamasi paveikti trečiųjų asmenų nuomonę ir sprendimus, siekiant jau įvardintų tikslų. Tiesa, atvejų Vakarų šalyse labai daug, ypač dažnai šioje nemalonėje atsiduria studentų skundžiami universitetų dėstytojai.

Kas gi įvyko Lietuvoje? Tolerantiško jaunimo asociacijos narys ir LGBTQ+ teisių naujienų portalo Lietuvoje redaktorius Jonas Valaitis viešai ir asmeniškai siųsdamas žinutes atkreipė dėmesį, jog muzikantai sutikę dalyvauti ne pirmus metus vyksiančiame Naisių festivalyje, kurio vienas iš rėmėjų yra „valstiečių“ partijos pirmininkas  Ramūnas Karbauskis, nėra nuoseklūs savo deklaruojamų progresyvių vertybių atžvilgiu. „Netrukus šiuo atviru sugėdinimu“ (citata iš žiniasklaidos) ėmė dalintis ir kiti LGBT bendruomenės vieši asmenys, prie daromo spaudimo prisijungė su TS-LKD susiję žmonės, tad pasidavę spaudimui iš festivalio pasitraukė dalis atlikėjų.

Keleto jų pasitraukimo priežastimi buvo įvardinta su mecenato pažiūromis nesutampanti politinė nuomonė kitu konkrečiu klausimu. Festivalio rengėjų nuomone, darytu spaudimu siekta sužlugdyti renginį. Akibrokštą pateikė ir kultūros ministras Simonas Kairys. Užuot bandęs visiems priminti, jog menas turi statyti tiltus, o ne juos griauti, socialiniuose tinkluose jis palaikė renginio politizavimą, vadinasi, parėmė ir cancel culture reiškinį.

Iškalbinga ir kita šios mozaikos detalė. Atlikėjas Donatas Montvydas kreipėsi į Lietuvos gėjų lygos pirmininką Vladimirą Simonko „norėdamas įsitikinti, ar jo dalyvavimas nesukels neigiamų jausmų“. Kitaip tariant, D. Montvydas atsiklausė gėjų aktyvisto ar gali dalyvauti su juo visai nesusijusiame renginyje.

Kaip pažymi cancel culture reiškinį tiriantys mokslininkai, pavojingiausia atšaukimo kultūros dalis yra noras kontroliuoti tai, kas ir kaip sakoma, stengiantis „įveikti“ ne nuomonę, o veikiau ją išsakiusį / ar sprendimą padariusį asmenį. Nenorint konfrontuoti su pozicija, kuri laikoma politkorektiška, t.y. tam tikruose galios turinčiųjų sluoksniuose yra laikoma „teisinga“, bijant reakcijos bei pasekmių, yra tiesiog pasiduodama spaudimui ir nustojama išsakyti savo tikrąsias pažiūras. Drąsiausieji, kurie toliau viešai kalba, nepaisant cancel culture, ilgainiui sėkmingai pradedami vaizduoti „marginaliais“.

Palyginus su Lietuva, negatyvios cancel culture apraiškos JAV yra išplitusios labiau. Todėl ten reiškinys tapęs ne vieno tyrimo objektu. Įvairių apklausų duomenys rodo, jog respondentai akcentuoja stebintys šio reiškinio augimą ir laiko jį grėsme savo laisvei (64 proc. laiko, o 36 proc. nelaiko grėsme). 54 proc. apklaustųjų teigė nerimaujantys, kad išreiškus savo nuomonę internete bus atleisti iš darbo (klausimas neaktualus 46 proc.) (2021 m. Amerikos politinių studijų Harvardo centro ir Harriso apklausa). Hill-HarrisX 2021 m. tyrimo duomenimis, net 71 proc. respondentų manė, kad cancel culture jau nuėjo per toli. Įdomu, jog dėl šio klausimo beveik sutapo respublikonų (76 proc.) ir demokratų (70 proc.) rinkėjų nuomonė. Duomenys verčia sunerimti, nes reiškinio plitimas gali paveikti didelę visuomenės dalį.

Atrodė, kad jau baigėsi laikai su gėdos stulpais turgaus aikštėse, praėjo ir sovietmetis, atnešęs ugdymo įstaigose, darbovietėse vykdytas viešas gėdinimo ir bauginimo akcijas, kai komunistinei ideologijai nelojalaus, „prasikaltusio“ asmens nuodėmės buvo išdėstomos visuotiniuose susirinkimuose,  smerkiančias kalbas sakydavo partiniai aktyvistai, o kūrėjų bei darbo kolektyvai išstodavo su viešais atsiribojimais. Laikai keičiasi, bet ideologijų veikimo principas – ne. Sugėdinimo akcijų organizavimą perėmė save tolerantiškais, t.y. pakančiais kitoniškumui, prisistatantys „vienos tiesos“ žinovai, išties verčiantys suvienodinti skirtingas pažiūras. Politizuotą tiek asmenų, tiek pačio festivalio „atšaukimą“ palaikė / prie jo prisidėjo ir valdančiosios koalicijos asmenys. Pasinaudojus kultūra, kuri turėjo jungti įvairių pažiūrų žmones ir skatinti juos pamiršus politiką bei visus nesutarimus, tiesiog mėgautis muzika, specialiai dar kartą buvo poliarizuota visuomenė.

Stebint Naisių cancelinimo atvejį kyla klausimas, ar nuo šiol skirtingiems kultūros renginiams turėsime atskirus sąrašus atlikėjų, sudarytus ne tik pagal atstovaujamo meno rūšis, bet ir pagal jų politines pažiūras, o sąrašo kontrolę vykdys ir leidimus tiek dalyviams, tiek žiūrovams išduos Lietuvos gėjų lyga, atsižvelgdama į lojalumą utopiniam progresyvumui? Taip leidžia tikėtis naujoji praktika.

Pašalinimo kultūra dažniausiai reiškiasi neformaliais būdais (ignoravimu, pasmerkimais ir atleidimais iš pareigų), tačiau visur, kur ji įsigali, stengiamasi jai suteikti ir teisinę formą. Šiam tikslui tarnauja vadinamieji neapykantos kalbos įstatymai, baudžiantys ar kurias nors visuomenės grupes tikrai ar tariamai žeidžiančią kalbą. Lietuvoje šiuos įstatymus kol kas nesėkmingai plėsti siekia Laisvės partija. Įsimintinas atvejis, jog Konstitucijos bendraautorei Zitai Šličytei pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos pasisakymo Kovo 11-ąją Seime. Baudžiamąją atsakomybę jei mėginama pritaikyti būtent pagal neapykantos kalbos straipsnį. Simboliška, jog skundą parašė taip pat tolerantiško jaunimo asociacija – ta pati, kurios atstovas kurstė dėl rengėjo pažiūrų boikotuoti Naisius. Skelbiantys toleranciją inicijuoja kovą prieš neteisingas nuomones.

Lietuvoje dar tik pradedame pastebėti ir suvokti šį demokratijai mirtiną reiškinį. Tačiau geriau ne pavėluoti, o sustabdyti jį pačiose užuomazgose.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) sausį paskelbė, kad planuoja kurti saugesnio narkotikų vartojimo kambarius. Stebint sveikatos priežiūros specialistams, būtų galimybė vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, siekiant sumažinti mirties nuo perdozavimo ir infekcijų plitimo riziką. Iki šiol sveikatos įstaigose esančiuose žemo slenksčio paslaugų kabinetuose buvo keičiamos adatos ir švirkštai, duodamos dezinfekacijos priemonės, prezervatyvai, informuojama apie pakaitinį gydymą ir panašiai. Taigi buvo teikiamos paslaugos, kurios mažino rizikingą elgseną ir narkotinių medžiagų vartojimo daromą žalą sveikatai, skatino narkomanus gydytis nuo priklausomybės.

Derėtų prisiminti, jog Seimas neparėmė Laisvės partijos inicijuoto mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, tad jų turėjimas vis dar draudžiamas įstatymu. Ar tik tokiu būdu nebandoma apeiti Seimo ir bent konkrečiose vietose legalizuoti įstatymu draudžiamų preparatų vartojimo? Tas pats narkotinių medžiagų turėjimas būtų laikomas nusikaltimu gatvėje, net ne „narkotikų vartojimo kambaryje“.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas laikosi pozicijos, kad narkotikų vartojimo kambariai sudaro galimybę kontaktuoti su narkotikų vartotojais, nukreipti juos socialinių ar sveikatos priežiūros paslaugų gavimui. Bet visa tai ir dabar atliekama žemo slenksčio paslaugų kabinetuose.

Kyla klausimas, ar jau pasiduodame kovoje prieš narkotikų vartojimą? Neplečiame prevencijos programų, neplėtojame įprastų rizikos mažinimo priemonių, bet priešingai, ruošiamės kurti narkotikų vartojimo erdves?

Technokratinis jo požiūris bei pataikavimas interesų grupėms tik dar labiau audrina visuomenę jautriais vertybiniais klausimais.

A. Dulkio teigimu, tai yra „kultūringos skandinaviškos praktikos diegimas sveikatos gydymo įstaigose“. O gal kas tinkama Skandinavijai, nebūtinai tinka kitoms šalims? Antai kontraversiškoji Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet” vieną po kitos pralaimi bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl vaikų teisių pažeidimų. Nors prieš keletą metų Lietuvos visuomenę buvo bandoma įtikinti, jog ir mūsų šalyje turėtų būti taikomas analogiškas vaikų teisių apsaugos modelis, dabar tokių idėjų šalininkų gretos praretėjusios.

Nors Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, tokie kambariai veikia dešimtyje šalių, tačiau daugumoje Europos valstybių tokia praktika netaikoma. Ji nėra federaliniu lygiu patvirtinta ir JAV, šalyje, kur perdozavimo atvejų yra daugiau nei bet kur pasaulyje ir tai tapę viena iš pagrindinių mirties iki 50 metų amžiaus priežasčių.

Taip pat pastebėtina, jog nėra pakankamai ilgalaikių (ilgesnių nei 5 metų tyrimų) apie narkotikų vartojimo kambarių poveikį patiems narkomanams (Tran, Reid, Roxburgh, Day, 2021), kartais fiksuojamas padidėjęs injekcijų dažnis (Kinnard, Howe, 2014).

Internete juokais kažkas užklausė, kada atsiras saugaus alkoholio vartojimo kambariai. Bet tai ne juokai. Tokios įstaigos yra Nyderlanduose, kur veikia greta narkotikų vartojimo kambarių.

Tai ne pirmas prieštaringas A. Dulkio sprendimas. 2021 m. pavasarį, nepaisant tėvų organizacijų nepritarimo, ministras įsakymu patvirtino hormoninių spiralių nepilnametėms įtraukimą į kompensuojamų vaistų sąrašą. Taip esą siekiama prisidėti prie nepilnamečių nėštumo mažinimo. Lietuvoje lytiškai aktyvių mergaičių skaičius yra bene vienas mažiausių Europoje, o pirmi paauglių lytiniai santykiai dažniausiai turi atsitiktinį ir vienkartinį pobūdį. Skiriant šį preparatą nebuvo įvertintos socialinės dalies nepilnamečių ankstyvo rizikingo lytinio elgesio priežastys (būdinga mažas pajamas gaunančiose, socialinę riziką patiriančiose šeimose gyvenančioms paauglėms), rizikos susijusios su poveikiu nepilnamečių elgsenai (sukuriama apgaulinga saugumo iliuzija, tuo tarpu dažnesnė partnerių kaita sąlygoja lytiškai plintančių infekcijų didesnę užsikrėtimo riziką) ir tolimesnei sveikatai (nepageidaujami reiškiniai: negimdiminis nėštumas, dubens ligų skaičiaus padidėjimas ir pan.).

2021 m. vasarą A. Dulkys užregistravo projektą, pagal kurį psichinį lyties tapatumo sutrikimą turintiems asmenims ir norintiems keistis lytį, bus skirti priešingos lyties hormonų preparatai. Hormonų terapija, o užsienyje greta jos taikomos ir chirurginės procedūros, keičia žmogaus kūną, dažnai sukeliant įvairius nepageidaujamus ir negrįžtamus reiškinius (augimo ir kaulų vystymosi sutrikdymą, vaisingumo praradimą ir pan.). Dar daugiau, po tokio gydymo savęs nepriėmimas dažnu atveju niekur nedingsta, žmogus išlieka varginamas depresijų, nerimo, pacientai pasižymi sumažėjusia gyvenimo trukme, dažniau žudosi, kaip parodė itin tolerantiškų Šiaurės šalių atvejų tyrimai.

Lyties keitimo reguliavimas pagal Civilinį kodeksą galimas tik įstatymu (jeigu toks būtų priimtas), o ne ministro įsakymu. Šios procedūros aprašo parengimas buvo Laisvės partijos 2020 m. Seimo rinkimų programoje, tad neabejotina, jog ministro sprendimas yra įtakotas koalicijos partnerės. Laisvės partijos planuose buvo ir lyties keitimo galimybė nepilnamečiams nuo 16 metų laisvu apsisprendimu, ar net nuo 14 metų, jeigu pritaria tėvai. Kol kas to pasiekti jiems nepavyko, bet rankų nuleisti nėra reikalo: A. Dulkys nuolat teikia Laisvės partijos programai tinkančias iniciatyvas, kaip kad pernai rudenį, kai pasiūlė įteisinti surogatinę motinystę – mūsų dienų prekybos žmonėmis (konkrečiai moters kūnu) formą.

SAM užsimojo pajudinti ir organų donorystę. Šiuo metu donorais tampa tie, kurie pareiškia tam norą, tačiau dėl organų trūkumo svarstoma tvarka, kai visi piliečiai būtų potencialiais donorais, nebent nepritartų tam raštu. Nuo sutikimo norima pereiti prie neprieštaravimo. Požiūris į donorystę priklauso nuo šalies socialinių, kultūrinių įsitikinimų ir religinių nuostatų, todėl kas tinka vieniems, gali visai neveikti kitur. Tyrimai liudija, jog perėjus nuo sutikimo prie neprieštaravimu grįsto modelio, donorais norinčiais tapti asmenų gali ir sumažėti – pavyzdžiui, Čilėje fiksuotas 29 proc. kritimas (Dominquez, Rojas, 2013). Etiniu požiūriu, jeigu gali padėti kitam asmeniui, kodėl nepadėjus? Šioje vietoje labai svarbus pats savanoriškas gero darbo pasirinkimas. Sutikdamas tapti donoru žmogus daro laisvą pasirinkimą, turintį moralinę vertę. Jeigu valdžia šiuo klausimu eliminuos žmogaus apsisprendimą ir perims iš jo sprendimo teisę, moralinės vertės donorystėje nebelieka. Priešingai, visuomenė gali tame įžiūrėti valdžios siekius vėl pažeisti teisę į asmens neliečiamumą, smukti palankumas donorystei.

A. Dulkys užsimojo „spręsti“ tikrai daug sudėtingų vertybinių klausimų, tačiau vietoje išsamaus dialogo su visuomene ir kompleksinio problemų sprendimo, pasirinko nei efektyvias, nei etiškas priemones. Technokratinis jo požiūris bei pataikavimas interesų grupėms tik dar labiau audrina visuomenę jautriais vertybiniais klausimais.