Panašiai dabar visi aikčioja aptarinėdami miestų eglutes. Vieni aiškina, kad vieno miesto gražesnė, kiti – kad kito.

Pradžioje ir Vilniaus eglė buvo labai šlykšti, ją net pakrikštijo „tortu“, tačiau paskui staiga, matyt, įvertinus kokiam nors autoritetui feisbuke, visi lyg prabudo: „O bendrai ji gražiausia“.

Žodžiu, snobizmui ir veidmainiavimui nėra jokių ribų.

Tiesą sakant, kai pasižiūri į tas mažas piktos (ar godžios) rankos nupjautas eglutes, širdis tiesiog apsipila krauju. Norisi garsiai visų paklausti: „Žmonės, kiek jūs žudysite tuos medelius? Juk tai dar mažos eglutės, kurių gyvenimas šiame žiauriame pasaulyje tik prasidėjo. Vos prasidėjo, o jūs jas nužudote.“

Dėl ko visa tai? Dėl tuščio pasigyrimo. Dėl tuštybės. Kiek galima žudyti tuos nekaltus medelius? „Juk Kalėdos“, – dažnai kartoja žmonės.

Norite tiesos? Prašau. Iš tiesų tai yra tikras, suplanuotas, apgalvotas mažų medelių holokaustas.

Ir kokia nauda iš viso to? Tas medelis iškart po švenčių išskris pro langą ir voliosis daugiabučių kiemuose, kaip dažnai galima matyti po Naujųjų metų sutiktuvių.

Ar dėl to tikrai buvo verta nužudyti tą mažą eglutę, kuri galbūt pjaunama irgi jaučia skausmą?

Pagalvokite, žmonės, ar verta.

O ką sau galvoja visi tie žalieji ir kitokie gyvosios gamtos saugotojai? Kodėl neprisiriša grandinėmis komercinių eglučių augimvietėse? Juk tie medelynai yra tarsi medžių konclageriai. Baisu žiūrėti.

Todėl gal jau laikas mums tapti civilizuotiems ir baigti pjauti, niokoti medelius. Galbūt kažkas galėtų pirmieji parodyti visuotinį pavyzdį ir visai atsisakyti gyvų eglučių. Juk yra plastikinių, galima pasistatyti ir džiaugtis. Be to, k