Nepaisant minimalaus atlyginimo šuolio ir neapmokestinamo pajamų dydžio didinimo, ypač skurdžiai gyvenančiųjų dalis taip pat kiek padidėjo. Tolygesnis atlyginimų augimas šiemet padėtį kiek gerino, tačiau be struktūrinių pokyčių tolesnį progresą įsivaizduoti sudėtinga. 

Daugelis rodiklių rodo, kad gyvenimo sąlygos gerėjo. 2013-2015 metais stebėjome stabilų apie 5 procentus siekiantį vidutinio atlyginimo augimą, minimalus atlyginimas per trejus metus šoktelėjo kone trečdaliu, infliacija buvo neįprastai žema, o tokios būtinosios prekės, kaip elektra, šildymas pigo, maistas beveik nebrango. 2014 metais padidėjo neapmokestinamas pajamų dydis, o per metus vidutiniškai buvo įdarbinama po 20 tūkst. naujų darbuotojų.

Nepaisant šių tendencijų, vien dėl to, jog emigracija vis labiau viršija imigraciją, kas mėnesį netenkame kone pustrečio tūkstančio gyventojų – daugiausiai nuo pat 2011-ųjų metų. Augančią pajamų nelygybę galima toleruoti, jei tuo pat metu stebime ir šiokį tokį mažiausias pajamas gaunančiųjų realių gyvenimo sąlygų gerėjimą. Tačiau pernai Lietuvoje liovėsi mažėti ir net šiek tiek išaugo didelį nepriteklių patiriančių gyventojų dalis – tokių žmonių Lietuvoje pernai buvo 407 tūkst. arba 7 tūkst. daugiau nei 2014 metais.

Atlyginimų augimas šiemet išlieka spartesnis nei pernai – trečiąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas atskaičiavus mokesčius augo 8,2 procento. Tam įtakos turi ir dar vienas minimalaus atlyginimo šuolis, ir neapmokestinamo pajamų dydžio augimas. Tačiau skirtingai nei ankstesniais metais, spartesnį augimą matome jau ne pavieniuose sektoriuose, kadangi darbuotojų trūkumas jaučiamas vis daugiau sričių ‒ šiemet nebeliko nei vieno sektoriaus, kuriame atlyginimų augimas būtų mažesnis nei 5 procentai. Be to, trečiąjį ketvirtį žymiai paspartėjus atlyginimų augimui viešajame sektoriuje, augimo tempo atotrūkis sumažėjo ir tarp viešojo ir privataus sektorių.

Platesnis atlyginimų augimas turi teigiamos įtakos tolygesniam pajamų pasiskirstymui. Visgi vienų profesijų atstovų atlyginimai ir galimybės įsidarbinti auga daugiau nei kitų, vidutiniai skaičiai taip pat slepia ir regioninius skirtumus. Be to, nei minimalaus, nei vidutinio atlyginimo augimas neturėjo tiesioginės įtakos dėl vienų ar kitų priežasčių nesugebančių įsidarbinti ar darbo rinkoje nedalyvaujančių ir nuo socialinių išmokų priklausančių gyventojų pajamoms.

Iki šiol mažiausiai uždirbančiųjų pajamas Lietuvoje buvo bandoma dviem būdais. Minimalus atlyginimas buvo didinamas dvigubai sparčiau, nei augo vidutinis uždarbis, taip pat buvo keliamas neapmokestinamas pajamų dydis. Reikia pripažinti, kad tai iš tiesų padidino tų darbuotojų, kurie ne tik deklaravo, bet ir iš tiesų dirbo už minimalų atlyginimą, pajamas. Tai galėjo paskatinti ir tų darbuotojų, kurių atlyginimas buvo kiek didesnis nei minimalus, uždarbio kilimą, ypač kai tai sutapo su mažėjančia darbuotojų pasiūla. Bet vėlgi, tai greičiausiai labiau pajuto privataus sektoriaus darbuotojai, o kita dalis kvalifikuotų darbuotojų taip ir liko dirbti už artimą minimumui atlyginimą. Be to, vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, kad dėl minimalaus atlyginimo kilimo kai kurios šeimos netenka socialinės paramos, kas galiausiai palieka juos blogesnėje padėtyje nei buvo iki tol. Daugeliui tampa aišku, kad tolesnis minimalaus atlyginimo didinimas, jam priartėjus prie pusės vidutinio atlyginimo, atneštų daugiau žalos nei naudos.

Ieškant sprendimų, svarbu teisingai įvardinti problemų priežastis. Didelė darbuotojų dalis uždirba mažesnius nei vidutinius atlyginimus, o socialinės išmokos ir viešojo sektoriaus atlyginimai yra per maži ne todėl, kad maža dalis dirbančiųjų uždirba didesnius atlyginimus. Tai tik rodo, kad per maža dalis darbuotojų turi darbo rinkoje reikalingus įgūdžius ir kad vis dar didelė dalis atlyginimų yra šešėlyje. Taigi progresiniais mokesčiais apmokestinus didesnes pajamas gaunančiuosius likusiųjų pajamas būtų galima padidinti tik labai nežymiai ir tik trumpam. Visų pirma, daugiau uždirbančiųjų dalis yra per maža, kad būtų surenkama žymiai daugiau mokesčių. Be to, nereikia pamiršti, jog pasiekus tam tikrą ribą, didesni mokesčiai galiausiai lemia mažesnes biudžeto pajamas. Mokesčių didinimas siųs neigiamą signalą investuotojams ir taip mažins paskatas kurti darbo vietas, o aukštos kvalifikacijos darbuotojams ‒ dirbti Lietuvoje.

Taigi socialinės garantijos kartais nėra pakankamos išvengti skurdo, o mažiausiai uždirbančiųjų pajamos vis dar yra per daug apmokestinamos. Žemą bendrą atlyginimų lygį smukdo tai, jog viešajame sektoriuje dirba per daug darbuotojų, o jų atlyginimas yra per žemas. Tai trukdo išlaikyti ir pritraukti geriausius specialistus, kurių motyvaciją papildomai smukdo neefektyvumas, užkertantis kelią jų savirealizacijai.

Neefektyvi švietimo ir perkvalifikavimo sistema, ir dėl neigiamų demografinių tendencijų lėtėjantis potencialus ekonomikos augimas gali galutinai išsemti valstybės galimybes mažinti pajamų nelygybę. Spartus atlyginimų ir užimtumo augimas šiais metais lėmė didesnes nei planuota valstybės biudžeto pajamas iš šių mokesčių, tačiau ekonomika yra labai arti to taško, kuomet procesai gerąja linkme savaime nebejuda.

Lengvų sprendimų nėra, bet gerai startavus, galime nepastebėti kaip kopti aukštyn tampa vis lengviau.

Bedarbių skaičiui, tenkančiam vienai laisvai darbo vietai, sumažėjus iki 2008 metų žemumų, darbo rinka artėja prie dabartinio potencialo išnaudojimo ribos. Aktyvumo lygis darbo rinkoje yra rekordinėse aukštumose. Dauguma tų, kurie iki šiol darbo rinkoje buvo neaktyvūs, jau tapo darbo rinkos dalimi. Tuo tarpu dauguma dabartinių bedarbių neturi galimybių ar noro pradėti dirbti. Taigi atrodo, kad galimybės tolimesniam užimtumo augimui yra gana ribotos. Tai gali užkirsti kelią spartesniam ekonomikos augimui ir turėti neigiamų pasekmių ir kitam augimo veiksniui – investicijoms. Įmonių apklausos rodo, kad pastaraisiais metais verslininkų nerimas labiausiai augo būtent dėl nepakankamos darbo jėgos pasiūlos.

Lietuvoje nuo įstojimo į Europos Sąjungą darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 360 tūkst. arba 16 procentų – daugiausiai šį procesą lėmė tai, jog iš Lietuvos išvyko daugiau nei čia atvyko.

Emigraciją lemia dvi veiksnių grupės – skatinantys išvykti iš gimtosios šalies ir skatinantys pradėti kurti gyvenimą kitose valstybėse. Lietuvos atveju pagrindinis emigraciją skatinantis veiksnys greičiausiai yra susijęs su didesnėmis galimybėmis svetur gauti aukštesnes pajamas bei geresnes socialines garantijas.

Atlyginimai Lietuvoje yra vieni žemiausių Europos Sąjungoje. Atskaičius mokesčius, darbuotojų Lietuvoje vidutinis uždarbis yra net penkis kartus mažesnis nei Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje bei keturis kartus mažesnis nei Vokietijoje ar Airijoje. Be to, Lietuvoje maždaug du trečdaliai darbuotojų bent jau oficialiai uždirba mažesnį nei vidutinį atlyginimą.

Vyraujanti nuomonė ta, kad iš šalies išvykti skatina ir netolygus pajamų pasiskirstymas, galbūt – nusivylimas valdžios institucijomis bei miglotos perspektyvos. Emigraciją iš dalies lemia žemos pajamos, kurias galima laikyti korupcijos, protegavimo, šešėlinės ekonomikos ir prastos viešųjų paslaugų kokybės priežastimi ir pasekme. Maža to, tokios ydos kaip korupcija, šešėlinė ekonomika ir prasta viešųjų paslaugų kokybė kuria sinergiją – skatina viena kitos klestėjimą. Pavyzdžiui, korupcija ir neefektyvus viešasis sektorius skatina šešėlinės ekonomikos plėtrą. Tuo tarpu didelė šešėlinė ekonomika neleidžia užtikrinti adekvačių kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų. Esant ribotoms galimybėms šiems darbuotojams surasti darbą privačiajame sektoriuje dalis jų gali nuspręsti emigruoti.

Kyla klausimas, kaip ištrūkti iš šio užburto rato ir surasti efektyvius bei tvarius būdus didinti pajamas bei pasitikėjimą valstybe. Vyriausybės priimtas emigracijos mažinimo ir reemigracijos skatinimo planas įtraukia daugybę priemonių ir institucijų siekiant susigrąžinti dalį emigravusiųjų, taip pat, panaikinti prielaidas tolesniam emigracijos augimui gerinant investicinį klimatą, skatinant verslumą, užtikrinant socialines garantijas bei kviečiant emigrantus sugrįžti ir sudarant jiems palankias sąlygas.

Tačiau priimtame plane nesunku įžvelgti ir tam tikrų grėsmių. Planas įtraukia tam tikras „lengvas“ ir greitas priemones, pavyzdžiui – didesnis minimalus atlyginimas, neapmokestinamų pajamų didinimas, penktadaliu didesnės doktorantų stipendijos, didesni mokslininkų atlyginimai bei ES fondų panaudojimas verslo finansavimui. Visgi šios greitosios priemonės neduos norimo efekto, jei kartu nebus įgyvendinamos ir „sunkios” priemonės, užtikrinsiančios kokybišką švietimą, tinkamos kvalifikacijos darbo jėgą bei efektyvų viešąjį sektorių. Tokių priemonių stoka stabdys verslumą, investicijas ir inovacijų plėtrą, nepaisant papildomų lėšų ir konsultacijų. Tuo tarpu be produktyvumo augimo aukštesnis minimalus atlyginimas lems tik didesnę infliaciją ir prastesnius eksporto rezultatus, o didesnės viešojo sektoriaus išlaidos – augančią valstybės skolą.

Svarbu suprasti, kad aukštas minimalus atlyginimas negali ir neturi tapti traukos veiksniu, kadangi didžiausia problema yra neadekvatūs kvalifikuotų darbuotojų atlyginimai. Didėjantis minimalus atlyginimas kartais gali turėti priešingą nei tikimasi efektą, kuomet kvalifikuoti darbuotojai sveikatos apsaugos, teisingumo ar švietimo sektoriuje uždirba vos keliais eurais didesnius atlyginimus nei jokios kvalifikacijos neturintys darbuotojai. Tai kuria dar didesnį neteisingumo jausmą ir toliau gali skatinti emigraciją.

Emigrantų pritraukimas ir reintegracija labai priklausys nuo valstybinių institucijų sugebėjimo atsisakyti biurokratinio požiūrio, kūrybiškumo ir novatoriškumo. Gerų tokio viešojo sektoriaus veikimo pavyzdžių jau yra, tačiau bendrąja prasme esminiai pokyčiai reikalingi ir čia, ypač turint omenyje, kad didžioji plano dalis yra vienaip ar kitaip susijusi su geresne viešųjų paslaugų kokybe.

Priimant visus įstatymus, net ir tokius, kurie apibrėžia šeimą, partnerystę ar dirbtinį apvaisinimą, reikėtų pagalvoti ir apie tai, kaip tai keičia šalies patrauklumą lyginant su kitomis valstybėmis

Pavienės ir epizodinės priemonės negali pastebimai sumažinti gyvenimo kokybės atotrūkio tarp Lietuvos ir turtingųjų ES valstybių. Svarbu įgyvendinti „sudėtingas“ sistemines reformas, kurių rezultatai dažnai nėra matomi tame pačiame politiniame cikle. Pavyzdžiui, viešojo sektoriaus institucijų ir darbuotojų skaičiaus mažinimas gali būti nepopuliarus trumpuoju laikotarpiu, bet ilguoju laikotarpiu leistų optimaliau panaudoti viešuosius išteklius ir reikšmingai padidinti viešojo sektoriaus darbuotojų pajamas. Tai, kiek išnaudosime savo potencialą ir kokių gyvenimo standartų pasieksime, priklausys nuo politikų ir mūsų visų sąmoningumo, kadangi sinergija egzistuoja ir čia – teigiami politiniai pokyčiai skatina teigiamus ekonominius procesus ir atvirkščiai.

Dalijimosi ekonomikos šalininkai prognozuoja, jog turintieji pinigų, bet stokojantys laiko ateityje vis daugiau paslaugų, ypač susijusių su buitimi, augintinių priežiūra, laisvalaikiu, pramogomis, bus linkę įsigyti per elektronines platformas tiesiai iš žmonių. Tuo tarpu stokojantys pinigų įvertins papildomo uždarbio galimybes. Naujasis darbo modelis suteiks ir daugiau privalumų, pavyzdžiui, galimybę dirbti lanksčiai – patiems reguliuoti savo darbo krūvį ir laiką. Ko gero, dėl šių priežasčių ateityje vis daugiau žmonių rinksis dirbti naudodamiesi net keliomis platformomis.

JPMorgan Chase Instituto atliktas tyrimas parodė, kad daugumai darbuotojų, kurie teikia paslaugas per šiuo metu veikiančias platformas, tokias kaip „Uber“, „TaskRabbit“ ar „Postmates“, tokia veikla šiuo metu vis dar nėra pagrindinis pajamų šaltinis – darbuotojai dažniausiai taip siekia sumažinti pajamų iš tradicinės darbinės veiklos svyravimus. Visgi, sparčiai augant panašių platformų populiarumui ir plečiantis paslaugų spektrui, tikėtina, jog vis daugiau žmonių ateityje rinksis tokį darbą kaip pagrindinį pajamų šaltinį.

Dalijimosi ekonomikos sėkmė yra paremta žmonių pasitikėjimu vienas kitu, todėl rinkos dalyvių reputacija ir sugebėjimai parduoti savo paslaugas taps ypač svarbūs. Prastai atlikai darbą, kuriam buvai nusamdytas, ar buvai nemalonus – gausi prastą įvertinimą internete ir kiti potencialūs klientai gali nuspręsti tave aplenkti. Dėl minėtų priežasčių žmonės, norintys dirbti pagal minėtąjį modelį, turės išmokti „parduoti save“ – reklamuoti save ir savo paslaugas, kurti save, kaip prekės ženklą. Turintieji geresnius socialinius įgūdžius ir gerų atsiliepimų iš klientų, taip pat dalijimosi ekonomikos „senbuviai“ ateityje turės stiprų konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius.

Tiesa, naujasis verslo modelis kelia ir tam tikrų iššūkių. Darbuotojai, dirbantys per minėtąsias platformas, dažniausiai yra ne įmonės, o laisvai samdomi darbuotojai. Tai reiškia, kad versdamiesi individualia veikla jie gali neįgyti teisės į kai kurias socialines garantijas, pavyzdžiui, į nedarbo draudimo išmokas, taip pat rizikuoja neįgyti būtinojo stažo senatvės pensijai. Stipriai išaugus tokių savarankiškai dirbančių darbuotojų skaičiui, ateityje šalys gali susidurti ne tik su viešųjų finansų problemomis, bet ir dar labiau išaugusia pajamų nelygybe.

Panašu, kad ir patys dirbantieji nėra patenkinti tokia situacija – kompanijai „Uber“ dažnai tenka bylinėtis su savo vairuotojais, kurie reikalauja pripažinti juos įmonės darbuotojais. Anksčiau ar vėliau politikams teks spręsti šį klausimą ir rimtai pasukti galvą, kaip suderinti abiejų pusių interesus. Neseniai JAV imta kalbėti apie naujo tarpinio darbuotojų tipo, vadinamųjų „nepriklausomų darbuotojų“, sukūrimą. Siūloma, jog pastarieji įgytų panašias garantijas kaip įprasti darbuotojai, įskaitant teisę burtis į profesines sąjungas bei derėtis kolektyviai, taip pat už juos būtų mokami tam tikri darbo mokesčiai. Tuo tarpu platformų savininkams nebūtų taikomi reikalavimai, susiję su darbuotojų viršvalandžiais bei minimaliu darbo užmokesčiu.

Naujasis verslo modelis neišvengiamai pakeis tradicinius darbo santykius bei reikalavimus darbuotojams, tačiau greičiausiai ne visiems darbo paieška elektroninėse platformose pasirodys viliojanti galimybė. Darbuotojams, įpratusiems prie stabilumo, garantijų ir darbo vienoje įmonėje dešimtmečiais, gali būti ypač sunku priimti šią naujovę. Bet kaip teigė Čarlzas Darvinas, išlieka ne stipriausi ir net ne protingiausi, o tie, kurie geriausiai prisitaiko prie pokyčių.