Priminti apie save pasauliui
Ką tik atsikūrusiai valstybei po daugiau nei 120 metų trukusios okupacijos galvoti apie savo įvaizdį nelabai buvo laiko ir galimybių. Stigo visko: patirties, lėšų ir žmogiškųjų išteklių. Nepadėjo ir tai, kad į šį procesą itin vangiai įsitraukdavo Lietuvos politikai, apsiribodavę vien tik diplomatine reprezentacija.
Kultūrinė reprezentacija dažniausiai guldavo ant atskirų asmenų pečių. Tai buvo mūsų menininkai, dainininkai ir choristai, aktoriai, o išryškėjus sporto svarbai, prie jų prisijungė ir atletai. Natūralu, kad pirmieji mūsiškių užsienio horizontai buvo ganėtinai siauri. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos vardas dažniausiai skambėjo Baltijos šalyse, Skandinavijoje, tačiau ilgainiui lietuviams pavyko išplaukti į platesnius vandenis ir sužibėti net egzotiškuose kraštuose.
Efektyvus būdas reprezentuoti savo kultūrą buvo dalyvavimas įvairiose tarptautinėse parodose. Rengdamos savo individualius paviljonus, valstybės galėdavo pasirinkti pačius reprezentatyviausius savo kultūrą ir kašto savitumą atspindinčius objektus. Pirmoji pasaulinė paroda, kurioje dalyvavo lietuviai, buvo dar 1900 m. pasaulinė paroda Paryžiuje. Iš okupuotos Lietuvos kontrabanda buvo išgabenta įvairių tautodailės rinkinių, tradicinių lietuviškų baldų, įrankių, drabužių ir nelegaliai išspausdintų knygų. Tai buvo svarbus istorinis momentas, kai lietuviai Europai parodė, kad po Rusijos imperijos priespauda gyvena unikali ir kultūriškai turtinga tauta.
Atkūrus nepriklausomybę, valstybė taip pat siekė dalyvauti kuo įvairesnėse tarptautinėse parodose, kuriose galėjo formuoti savo įvaizdį ir pristatyti tradicinę etninę kultūrą. Šią reprezentacijos liniją koordinavo ir finansiškai rėmė Užsienio reikalų ministerija, finansavusi ir lietuviškus paviljonus. Įvaizdžio politika, aišku, lėmė ir lietuviškų paviljonų leitmotyvą bei pasirenkamus eksponatus: lietuviškus rankdarbius, nacionalinius kostiumus, tekstilės gaminius, gintarinius papuošalus, tautodailės dirbinius ir kitus liaudies meną iliustruojančius objektus.
Įvaizdžio raida
Vis dėlto toks dažnas tradicinės kultūros reprezentavimas tarptautinėje erdvėje formavo gana vienpusį Lietuvos įvaizdį – archajišką, prie etninio tapatumo pernelyg prisirišusios valstybės paveikslą. Tai nedidino prestižo tarp kitų šalių, kurios drąsiai žengė modernizmo keliu. Jau 4-ojo dešimtmečio pradžioje kilo diskusijų, kaip turi kisti reprezentacija tarptautinėse parodose. Užgimė tautinio modernizmo idėja. Todėl šiame dešimtmetyje pradėta kurti modernesnes ekspozicijas, kviesti jaunus moderniai kuriančius menininkus: Adomą Galdiką, Vytautą Kairiūkštį ir kt.
Svarbiausiais lietuvių pasirodymais tarptautinėse parodose tapo 1935 ir 1937 m. bendri Baltijos šalių paviljonai pasaulinėse parodose Paryžiuje. Kartu su latviais ir estais buvo sukurtos brandžios, kritikų pozityviai įvertintos ekspozicijos. Dar vienas sėkmingas lietuvių paviljonas buvo atidarytas 1939 m. Niujorke, kur demonstruota turtinga šalies istorija ir milžiniškas šalies progresas, pasiektas per vos dvidešimt nepriklausomybės metų.
Parodos sukūrimas ir paviljono atidarymas Niujorke buvo itin reikšmingas vietos lietuvių bendruomenei, skatino patriotinius jausmus ir vertė didžiuotis vis didesniais Lietuvos žingsniais pasaulio bendruomenėje. Tuo galima įsitikinti vartant Amerikos lietuvių spaudą: „New Yorko Parodoje Lietuvos paviljonas atidarytas gražiomis iškilmėmis. Gegužės 14 d. dalyvavo Lietuvos Ministras P. Žadeikis, Lietuvos Generalinis Konsulas J. Budrys ir eilė kitų žymių Lietuvių ir Amerikonų. Pasaulinėje Parodoje Lietuva dalyvauja kaip pasaulinė valstybė, jos vėliava taip lygiai plevėsuoja ore ir taip lygiai kaip kitų ji turi vietą po dangaus saule. Ar tas būtų galėję būti, jeigu mes būtume pasitikėję kitų, didelių valstybių, užtikrinimu mums nepriklausomybės? Patriotui Lietuviui atsilankius Parodoje, pažvelgus į pirmą kartą Amerikoje įrengtą savo valstybės paviljoną, virš jo plevėsuojančią Lietuvos vėliavą, išsisunks iš akių džiaugsmo ašara, pakils pasididžiavimo jausmas.“
Tautinę lietuvių kultūrą Europoje pristatė šalies chorai ir šokių kolektyvai. 1935 m. liepos 14–22 d. Londone vykusioje tarptautinėje šokių šventėje Lietuvos užsienio ministerijos šokėjų kolektyvas turėjo progą pasirodyti pilnutėje Karališkojoje Alberto koncertų salėje, talpinusioje 10 tūkst. žmonių. Pasirodymui lietuviai pasirinko tradicinį liaudies šokį „Blezdingėlę“, kuris britų spaudoje sulaukė pagyrų: „Lietuvaičiai šoko patį gražiausią šokį, kuris vadinasi „Blezdingėlė“ ir kuriame šokėjai šokdami sudaro trikampį.“
Nuo šokėjų neatsiliko ir chorų kolektyvai, ypač – studentų. 1933 m. Nicoje vykusioje Tautų šventėje Lietuvai atstovavo Prancūzijoje studijavę lietuviai, kurie laisvu nuo paskaitų metu susibūrė į chorą. Lietuvių choristai į Paryžių dar kartą grįžo po ketverių metų, kur pasirodė 1937 m. tarptautinės parodos Paryžiuje proga. VDU studentai koncertavo ne tik Baltijos šalims skirtame paviljone, bet ir buvo pakviesti į priėmimą Lietuvos pasiuntinybėje, į kurį atvyko ir Prancūzijos prezidentas Albert’as Lebrunas.
Lietuvos vardą pasaulyje garsino ryškios asmenybės. Viena jų – populiarumo nestokojęs operos solistas Kipras Petrauskas. Jis savo balsu užkariavo ne tik lietuvių publikos širdis, bet ir užsienio scenas. Jam plojo Berlyno, Barselonos, Milano publika. Maestro pasiekė net Pietų Ameriką – koncertavo Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Čilėje ir Urugvajuje. K. Petrauskas Pietų Amerikos spaudoje buvo lyginamas su tuometėmis pasaulinio lygio žvaigždėmis.
Vis dėlto toks dažnas tradicinės kultūros reprezentavimas tarptautinėje erdvėje formavo gana vienpusį Lietuvos įvaizdį.
Akstinas tobulėti
Prie Lietuvos žinomumo didinimo reikšmingai prisidėjo teatras. Pirmaisiais veiklos metais Valstybės teatro artistai tenkinosi pasirodymais valstybės viduje, o 1929 m. teatralai jautėsi pribrendę pasirodyti užsienio publikai. Pirmąja užsienio scena pasirinkta Ryga.
Nors ilgai lauktas, vis dėlto šis debiutas prisvilo ir, pasibaigus pasirodymui, lietuviai sulaukė ironiškų latvių šypsenų. Vietiniai kritikai pripažino, kad Lietuvos teatras tebėra savo kūdikystėje ir jo aktoriams akivaizdžiai trūksta patirties. Nepaisant to, Lietuvos valstybės teatro artistai nenuleido rankų ir buvo pasiryžęs mokytis iš savo klaidų.
Atnaujinus repertuarą, teatro artistų trupė jau po dvejų metų grįžo į Rygą. Šįkart latviai turėjo progą pamatyti Boriso Dauguviečio „Tuščias meilės pastangas“ ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Šarūną“, režisuotus Andriaus Olekos-Žilinsko. Spaudimą Lietuvos aktoriams didino ir Latvijos prezidento, ministrų ir diplomatinio korpuso atstovų apsilankymas Rygos teatre. Nors po neįspūdingo debiuto žiūrovų lūkesčiai nebuvo dideli, visų nuostabai antrasis lietuvių pasirodymas atėmė vietinių žadą ir susilaukė garsių ovacijų, o latvių spauda buvo priversta pripažinti, kad lietuvių teatras per tokį trumpą laiką jau pralenkė Rygos artistų lygį. Sėkmingas pasirodymas Latvijoje suteikė pasitikėjimo savimi ir tapo tramplinu į Europos teatrų scenas.
Sunkus kelias link medalių
Kita efektyvi, nors ir sunkiai sau kelią skynusi reprezentacijos priemonė buvo sportas. 3-iojo dešimtmečio sportas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius ir nepasižymėjo didesniais pasiekimais ar populiarumu ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Nepaisant to, atletai neslėpė ambicijų reprezentuoti šalį aukščiausiose pasaulio pirmenybėse. Pirmąja tokia galimybe tapo 1924 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės. Čia Lietuvai atstovavo du dviratininkai ir futbolo rinktinė. Jo rinktinė gavo leidimą dalyvauti olimpiadoje, tačiau iki paskutinės minutės nežinojo, ar gaus finansavimą kelionei į Paryžių.
Kai latvių ir estų sportininkai jau buvo pakeliui į Prancūziją, lietuviai gavo 12 tūkst. litų iš Vyriausybės ir pradėjo stichiškai rinkti komandą. Paskubomis buvo ieškomi, net gatvėje gaudomi futbolininkai, gaminamos fotografijos, išduodami užsienio pasai, rūpinamasi vizomis. Taip be jokių pratybų, kone gatvėje sugaudyta rinktinė buvo išsiųsta į Paryžių. Rinktinei Prancūzijos sostinę pasiekus likus dešimčiai valandų iki pirmųjų rungtynių, lietuviai neturėjo realių šansų pasipriešinti labiau patyrusiems varžovams ir savo debiuto metu 0:9 pralaimėjo šveicarams. Ne geriau sekėsi ir Lietuvos dviratininkams Isakui Anolikui ir Juozui Vilpišauskui. Atletai nebuvo pratę prie kalnuoto Prancūzijos reljefo, o lūžus dviračiams abu finišo nepasiekė.
Nepaisant kuklaus starto, lietuvių sportininkai 4-ojo dešimtmečio pabaigoje sugebėjo Lietuvai padovanoti įspūdingų krepšinio pergalių. Milžinišką impulsą Lietuvos krepšinio proveržiui turėjo Amerikos lietuvių Prano Lubino, Prano Talzūno ir Felikso Kriaučiūno atvykimas į Lietuvą. Krepšinis už Atlanto tuo metu buvo daug aukštesnio lygio, o atvykę JAV lietuvių krepšininkai žaidė studentų lygose. Būtent jie į Lietuvą atvežė patirtį ir žinių, kurios padėjo skinti pergales.
Pirmoji didžioji pergalė iškovota 1937 m. Europos pirmenybėse Rygoje. Čia Lietuvai lygių nebuvo. Vedami žaidžiančiojo trenerio F. Kriaučiūno, lietuviai užtikrintai laimėjo visas šešerias rungtynes ir į Kauną parvežė Europos čempionato auksą bei teisę po dvejų metų surengti 3-iąsias Europos pirmenybes. Tai buvo didelis iššūkis Lietuvai, tačiau sėkmingas šių pirmenybių organizavimas teigiamai paveikė Lietuvos įvaizdį to meto Europos šalių akyse ir ypač infrastruktūros ir architektūros srityse, nes Kaune iškilo pirmoji krepšiniui skirta arena Europoje.
Sėkmingas šių pirmenybių suorganizavimas teigiamai paveikė Lietuvos įvaizdį to meto Europos šalių akyse, nes Kaune iškilo pirmoji krepšiniui skirta arena Europoje.
Pelnytas proveržis
Belaukiant 1939 m. vyrų Europos krepšinio čempionato Kaune, 1938 m. Lietuvos vardą garsinti eilė atėjo moterims. Svarbu paminėti, kad moterys į Romą vyko visiškai asmenine iniciatyva. Valstybė, besiruošdama 1938 m. tautinei olimpiadai, visą finansavimą skyrė šiam sporto renginiui ir krepšininkėms finansavimo neskyrė. Čia joms pagelbėjo krepšinio mecenatė solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, kuri pasirūpino ne tik lėšų surinkimu, bet ir rinktinės palydėjimu į Italiją.
Pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate Romoje lietuvės buvo laikomos autsaiderėmis. F. Kriaučiūno treniruojama komanda prieš šį čempionatą buvo sužaidusi vos kelerias tarptautines rungtynes. Tačiau jau pirmosiose rungtynėse įveikusios šeimininkes itales jos parodė, kad gali kovoti su stipriausiomis žemyno komandomis.
Pirmosios rungtynės nebuvo atsitiktinumas – antrajame ture lietuvės parklupdė prancūzes, vėliau šveicares ir tik po atkaklios kovos nusileidus Lenkijos sportininkėms į Lietuvą parvežė garbingą antrąją vietą ir sidabro medalius. Garbingą pergalę mena ir muziejuje saugoma atminimo dovana – simbolinė Romos vilkės statulėlė.
1939 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas buvo milžiniškos svarbos renginys Lietuvai. Svarbu buvo ne tik gerai pasirodyti, bet ir parodyti deramą svetingumą. Ne veltui čempionato atidarymo proga prezidentas Antanas Smetona sakė: „Lietuvai tenka garbė matyti šiuo gražiu pavasario metu Europos krepšinio rungtynes Kaune. Ir jųjų proga man yra malonu pasveikinti šio kilnaus žaismo rengėjus, šeimininkus ir prašaliečius, ypatingai malonu šiems pasakyti: sveiki atvykę, mielieji užsienio svečiai. Laimingai viešėkite pas mus, kaip pas save namie.“
Jau pirmose rungtynėse lietuviai 37:36 palaužė Latviją. Tai buvo kertinė pergalė turnyre, kadangi būtent latviai buvo laikyti pagrindiniais lietuvių varžovais dėl aukso. Vėliau pasiektos užtikrintos pergalės prieš Estiją ir Lenkiją, 64 taškų skirtumu sutriuškinta Vengrija ir rezultatu 112:9 nušluota Suomija. Galiausiai paskutinę rungtynių dieną 48:15 įveikta Italija, ir Lietuva, nepatyrusi nė vieno pralaimėjimo, sėkmingai apgynė Europos čempionų titulą. Lietuvos krepšininkų ir krepšininkių pasiekimai 4-ojo dešimtmečio pabaigoje simbolizavo stulbinantį šalies atletų progresą ir pasitarnavo garsinant Lietuvos vardą Senajame žemyne.
Daugiau apie tarpukario Lietuvos Respublikos pastangas žengti į tarptautinę erdvę galima sužinoti archyvinių fotografijų parodoje „Pasauliui apie Lietuvą“, kuri Istorinės Prezidentūros sodelyje veikia nuo gegužės 18 d. Parodą galima aplankyti kasdien nuo 8 iki 21 val. iki spalio 31 d.
Naujausi komentarai