Ambicijų žala sveikatai | kl.lt

AMBICIJŲ ŽALA SVEIKATAI

Saddamas (1937–2006) nenorėjo įsiamžinti įprasto Artimųjų Rytų diktatoriaus amplua. Jis troško užimti reikšmingą vietą geopolitinėje šachmatų lentoje, o ateities kartų atmintyje atsidurti šalia Mao, Adolfo ir savo dievaičio Josifo.

Ryžto bei intelekto Saddamui netrūko, tačiau jis neretai apsiskaičiuodavo ir ne itin adekvačiai vertindavo tikrovę, dėl ko iš pirmo žvilgsnio užtikrintos avantiūros subliūkšdavo lyg muilo burbulas. Galų gale už ambicijas Saddamas sumokėjo savo galva.

Po nenusisekusios išdaigos Kuveite jo bėdos tik prasidėjo. Visame pasaulyje ėmė sklisti kalbos apie Irako režimo turimus masinio naikinimo ginklus (cheminius, branduolinius ar biologinius). Šiems gandams buvo pagrindo. Yra žinoma, kad Izraelio oro pajėgos dar 1981 m. birželio 7 d., netikėtai smogdamos, sunaikino objektą netoli Bagdado, kuris, pasak amžininkų, turėjo tapti branduoliniu reaktoriumi.

Taip pat teigiama, kad Irako pajėgos ne kartą naudojo cheminį ginklą savo kare su Iranu (1980–1988). Po Persijos įlankos karo (1990 m. vasara – 1991 m. žiema) Saddamo valdomai šaliai buvo įvestos Jungtinių Tautų sankcijos, o šios organizacijos inspektoriai, turėję rasti minėtą masinio naikinimo arsenalą, tapo dažni svečiai Irake.

Saddamo režimas vis aiškindavo neturįs ko slėpti, o ir inspektoriai nieko nerado, vis dėlto pasaulio politikos gigantų tai neįtikino. 1998 m. gruodžio 16–19 d. JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos itin tiksliais smūgiais bombardavo karinius Irako objektus, galinčius slėpti masinio naikinimo ginklus.

Ankstų 2001 m. rugsėjo 11 d. rytą Jungtines Valstijas sukrėtė tragedija, pakeitusi pasaulį. Gerbėjams minint teroristo Felikso Dzeržinskio (1877–1926) gimtadienį, du milžiniški civiliniai oro laineriai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke. Trečiasis lėktuvas taranavo JAV karinės galios simbolį – Pentagoną Vašingtone, o ketvirtasis, nepasiekęs taikinio, nukrito Pensilvanijos laukuose.

Juodosios dėžės teikiami duomenys leido tyrėjams kelti prielaidą, kad ketvirtojo lėktuvo keleiviai nepabūgo savo pagrobėjų ir bandė iš jų perimti pilotų kabiną iki pat paskutinės akimirkos. Jie žuvo patys, tačiau išgelbėjo kitus.

Atsakomybė už rugsėjo 11 d. atakas iki šiol priskiriama tarptautinei islamo fundamentalistų grupuotei "Al-Qaeda" (arabiškai "bazė"), kurios vadeivas globoja Afganistano "Talibano" (puštūnų kalba "mokiniai") režimas.

Tą patį vakarą JAV prezidentas George‘as Walkeris Bushas (1946) kreipėsi į šalies gyventojus. Jis teigė, kad šiandien JAV nacija regėjo blogį – "baisiausią, koks tik gali slypėti žmogaus prigimtyje", o vėliau dar pridūrė: "Mes neskirstysime teroristų į vykdytojus ir jų globėjus."

Po mažiau nei mėnesio JAV pajėgos bei NATO sąjungininkai įsiveržė į Afganistaną ir nuvertė "Talibaną". 2002 m. sausio 29 d. prezidentas G.W.Bushas "miestui ir pasauliui" pristatė kitus terorizmo rėmėjus, įvardindamas juos "blogio ašimi". Anot JAV vadovo, tai – Šiaurės Korėja, Iranas ir Irakas.

Tų pačių metų rugsėjo 12 d. Irakui primenama apie nusiginklavimą ir pagrasinama neišvengiamomis pasekmėmis, o vos po dvylikos dienų Jungtinėje Karalystėje buvo išleista prieštaringai vertinama ataskaita, teigusi, kad Saddamo režimas turi masinio naikinimo ginklų, kuriuos gali bet kada panaudoti vos per 45 minutes.

2002 m. lapkričio 8 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr.1441, suteikusią paskutinę oficialią galimybę Irakui. Nuo minėtos rezoliucijos paskelbimo iki pat 2003-iųjų kovo Irake buvo atlikta bemaž 700 patikrinimų, kurių metu nerastas joks branduolinis, cheminis ar biologinis arsenalas.

2003 m. vasario 15 d. į Vakarų pasaulio gatves trumpam sugrįžo XX a. 7-ojo dešimtmečio šmėkla, mat tūkstančiai žmonių visuose civilizuoto pasaulio miestuose, mėgdžiodami gėlių vaikų stilių, išreiškė nepritarimą Saddamo režimo nuvertimui.

2003 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje pacifizmo virusas persikėlė į Jungtines Tautas. JAV ir Jungtinė Karalystė tvirtino, kad Irakas praleido savo paskutinę galimybę nusiginkluoti, tačiau Vokietija, Prancūzija ir didžiausias "taikos" bastionas – Rusijos Federacija oponavo JAV bei Jungtinei Karalystei, vetuodami jų iniciatyvą.

Negavus bendro Jungtinių Tautų pritarimo, dešinysis G.W.Bushas bei kairysis Anthonys Charlesas Lyntonas (Tony) Blairas (1953) nusprendė veikti savarankiškai. 2003 m. kovo 17 d. JAV prezidentas suteikė Saddamui ir jo artimiesiems 48 valandų limitą, per kurį šis turėjo pasitraukti iš valdžios bei šalies. Kitą dieną Tony‘is Blairas, nepaisydamas maišto savo partijoje, užsitikrino Bendruomenių Rūmų (House of Commons) paramą dėl Jungtinės Karalystės dalyvavimo Irako režimo eliminavime.

Kovo 20 d., pasibaigus duotam terminui, pradėta operacija "Irako laisvė". Per mažiau nei tris savaites daugelį dešimtmečių Irake lyg savo kieme tvarkęsis tironas tapo labiausiai medžiojamu Artimųjų Rytų bėgliu (po "Al Qaeda" vadeivų).

Balandžio 9 d., amerikiečiams užėmus Irako sostinę Bagdadą, vietiniai žmonės nuvertė milžinišką socialistinio realizmo stiliaus statulą, vaizdavusią Saddamą, mojantį ranka į ateitį (sifilitiko Iljičiaus maniera).

Nepaisant Vakarų piliečių abejonių dėl intervencijos moralinio teisėtumo, kovos veiksmai Irake nesiliovė. 2003 m. liepos 22 d. susišaudymo su amerikiečiais metu žuvo Saddamo sūnūs Uday‘us (1964) ir Qusay‘us (1966). Tų pačių metų gruodžio 13 d. giltinė pasivijo ir jų tėvą, kuris buvo sugautas netoli savo gimtųjų apylinkių specialiai paruoštoje slėptuvėje.

Jo kalinimas ir teismai, trukę daugiau nei trejus metus, kaip ir pati intervencija į Iraką, vertinami prieštaringai. Teisinius procesus lydėjo advokatų atleidimai ir jų mirtys, taip pat Saddamo teikiami skundai dėl teisėjų šališkumo, patirto kankinimo bei G.W.Busho asmenybės ydų. Nepaisant visko, teismas jį pripažino kaltu dėl teroro prieš Ad Dujayl vietovės gyventojus šiitus (1982) bei kurdų nuodijimo dujomis (1988).

2006 m. gruodžio 30 d. jis buvo pakartas. Egzekuciją transliavo tiesiogiai.

Gairės: Saddamas, Įrakas
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS