APIE DEMOKRATIJĄ IR SEIMĄ
Apie demokratiją jau pradėta kalbėti dar 1 300 m. prieš Kristų, ir ne tik kalbėti. Graikijoje vyko įnirtingos kovos tarp diduomenės, turtingųjų ir paprastų gyventojų, dėl to vėliau visiems piliečiams vyrams buvo suteikta teisė dalyvauti valstybės valdyme.
Nuo to laiko pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, kūrėsi, keitėsi ir tobulėjo valstybių valdymai, progresavo ir transformavosi į kitą lygį žmonijos mąstymas. Savaime suprantama, kad atsirado daugybė demokratijos sąvokos apibrėžimų.
Tačiau iki šiol nėra bendros sampratos, kas yra demokratija. Todėl kiekvienas iš mūsų ją supranta ir interpretuoja savaip, perleisdamas per savo pasaulėžiūrą, savojo gyvenimo prizmę.
Mano nuomone, labai taikliai nesibaigiančius ginčus apie demokratiją yra apibendrinęs Winstonas Churchillis, pasakęs, kad "demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko geresnio dar nesugalvota".
Pagal vieno žymiausių XIX a. utilitaristų, Madisono, teoriją, demokratija – tai pirmiausia atsakingas valdymas ir valdžių atskyrimas.
Kiek pas mus demokratijos, galime spręsti patys, įsivertinę padėtį valstybėje pagal tokius visuotinai priimtus rodiklius, kaip emigracijos lygis, valdžios sprendimų priėmimo, kuriems nepritaria dauguma gyventojų, kiekis ir valdžios vyrų ir moterų, neturinčių visuomenės palaikymo elgesys (atsistatydina padarę klaidas ar nekreipia dėmesio į kritiką, prarastus reitingus ir dirba toliau).
Su valdžių atskyrimu mes tik įpusėjome. Savivaldos lygmeniu jas mums pavyko atskirti, tačiau valstybės lygmeniu mes jau buksuojame 30 metų, leisdami Seimo nariams būti ir Vyriausybės nariais. Aišku, trumpalaikėje perspektyvoje patogu, pat ys priimame įstatymus ir patys juos įgyvendiname, tačiau strateginėje perspektyvoje valstybė pralaimi.
Kiek pas mus demokratijos galime spręsti patys, įsivertinę padėtį valstybėje.
Pralaimi su ta sąlyga, jei mūsų valstybės vadovų vizija – demokratinis šalies valdymas. Jeigu ne, tai ir nereikia atskirti – leiskime toliau tiems patiems piliečiams būti ir vykdomąja, ir įstatymų leidžiamąja valdžia.
Nes ir Aristotelis demokratijos sąvoką vartojo negatyvia prasme, apibūdindamas prasčiokų valdžią, o vietoje jos matė tam tikrą demokratijos ir oligarchijos mišinį – politėją. Tačiau vargu ar daugumai mūsų šalies piliečių patiks Aristotelio mintis demokratiją pakeisti politėja.
Nepaisant skirtingų nuomonių, turbūt dauguma sutiks, kad demokratija nebūtinai turi būti geriausia valdymo forma, bet turi užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiavimo valdžia ir kad bet kokia bloga valdžia galėtų būti pakeista taikiu būdu.
Esu optimistas ir tikiuosi sulaukti, kada mūsų rinktas Seimas žengs dar vieną žingsnį link demokratijos, atskirdamas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijų įgyvendintojus.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
1 komentarai
-
0 komentarai
-
LNK inf.6 komentarai
Jonas Lietuvis
A.
jie zino kas raso