Apie savanorystę ir labdarą | kl.lt

APIE SAVANORYSTĘ IR LABDARĄ

Labai liūdna, kai savanorystė ir labdaros davimas gana dažnai tampa būdu pasireklamuoti. Be reikalo. Dar dažniau tampa protesto ar kaltės jausmų slopinimo forma. Gaila. Tiesiog noriu pasidalyti mintimis iš savo patirties.

Man jo reikia labiau

Savo laiko, gebėjimų ir turtų dovanojimas kitiems yra tiesiausias kelias į Dievo širdį. Arba, jei norite, į vidinę laisvę, džiaugsmą, vienišumo ir beprasmybės įveikimą. Bet yra ne vienas kriterijus.

Dalijimasis tuo, kas esu, gydo nuo egoizmo. Einu pas kitą žmogų, kurio būtis dėl tam tikrų priežasčių tapo apribota: senatvės, ligos, skurdo, priklausomybių, dėmesio trūkumo ankstyvoje vaikystėje. Jis vadinamas šventu žodžiu – vargšas. Nes jis dalija Dievo turtus.

Turiu išmesti iš galvos mintį, kad aš jam ką nors duosiu, suteiksiu, pakeisiu, įtikinsiu, kad kas nors pasikeis jo gyvenime. Tai ne mano reikalas. Aš einu susitikti. Jei reikės, kalbėti, tylėti, piešti, plauti grindis, virti valgyti, bartis, paglostyti ir pamyluoti, kartu paverkti, garsiai.

Pažeidžiamas žmogus yra be kiauto. Jo vidinė žaizda – neišvaizdi, kartais dvokianti nešvara, kartais aštri keiksmažodžiais ar pakeltu balsu. Ir aš ateinu. Nusiimu savo šarvus, kaukes, grimus, irgi atveriu savo žaizdas. Mes susitinkame. Dažnai galvoju, kad man jo reikia labiau, nei jam manęs. Nes aš tokia pat kaip jis – sužeista, klystanti, būsiu palaužta ligos, senatvės ar priklausomybės. Dažnai nereikia nieko, jokių daiktų, vaišių... reikia TIKRAI ESANČIO ŽMOGAUS. Esu perprantama iš karto... tas įprastinis spektaklis, kurį vaidinu darbe, namuose, socialiniuose tinkluose, demaskuojamas ir pripažįstamas netikru. Todėl kyla pyktis, nes buvau įtikėjusi, kad tai gyvenimas, kad aš kaip ir gera, rūpestinga, stengiuosi. Tegu visi kiek stengiasi.

Širdies operacija

Šita akimirka kaip tik ir yra užkietėjusios širdies operacija. Jokios prievartos. Jei negaliu žengti šio žingsnio, niekas nereikalaus. Tiesiog nebus susitikimo. Tiesiog surašysiu savo diagnozę: beviltiškas, priežiūros tarnybos turėtų geriau rūpintis, artimieji turėtų prisiimti atsakomybę. Tiesiog pasipiktinsiu: aš jam atnešiau, aš jam siūliau, aš suradau, o jis!!!

Ir vargšas liks dar labiau pažemintas, o aš dar labiau pasipūtusi ir susireikšminusi, palikdama atskirtyje vargšą ir uždarydama save į teisuolių kalėjimą... Teisuolių, kurie niekada neras sielos ramybės. Geriau eiti šuniukų pavedžioti. Tie nereikalauja tokio tikro buvimo.

Jei kas nors paauglius, kurie serga depresija, žalojasi ir dar kokias nesąmones daro, kas nors paimtų už rankos ir nuvestų pas senelius, į hospisą, pas mirštančius... Pamokytų melstis ir tylėti atsisėdus prie lovos, paėmus ranką pasakoti, dainuoti, padaryti močiutei pedikiūrą ir nulakuoti nagus. Tiesiog. jie pasveiktų. Tikrai. Bet ta akimirka, kai paauglys turi nusiimti savo kaukes... Savo plonučius, trapius, ką tik nusikaltus šarvus, kurie skausmingai priauginėja prie nuogumo – ji labai skausminga. Ir kažkas turi būti su juo. Drąsus. Na, o paskui viskas savaime.

Tie seneliai, kuriuos pridavėme į globos namus. Jie reikalingi anūkams, o gal jau proanūkiams. Kad matytų gyvenimo trapumą. Atrodo daug rūpesčio, laiko ir lėšų, bet paskui kainuos daug laiko jaunimui gydyti ir reabilitacijai nuo negyvenimo. Vargšai gydo netektis, nuoskaudas, nusivylimus, baimes, neviltį. Aš manau, kad ten ir yra Jėzaus žaizdos jų sielose, o Šventas Raštas sako: „Jo žaizdomis esame išgydyti“.

Šitaip sveikstama

Jumis gali pasinaudoti, apgauti, manipuliuoti. Galite užsikrėsti. Utėlėmis, hepatitu C, niežais, bet nebūtinai. Galbūt verksite. Skaudės kartu. Ir gerai. Šitaip sveikstama gyvenimui.

Tik nenorėkite pakeisti. Tegu būna, koks yra. Tegu būna tą vieną valandą mažiau vienišas, nuliūdęs, tegu jaučiasi tą valandą reikalingas, įdomus, mylimas, jei tik pajėgsite, rūpintis, mylėti ir įžvelgti Dievo veidą, ne tik žaizdas.

Šitokie meilės darbai yra viena iš atgailos formų, nuo senų senovės žinoma mūsų tikėjime. Tik žmonės žinodavo, kad savo nuodėmes, širdies kietumą eina gydyti, žinojo, kad vargšai reikalingi, ne kad juos padarytų „normalius“, bet, kad priimtų į bendruomenės vidury ir rūpintųsi visi, kol reikės. Žinojo, kad visada vargšų bus, ir ačiū Dievui. Ir nereikia jų atskirti. Nes nieko negalime atskirti, neatskirdami savęs.

Labdara ar utilizavimas

Labdara – išlaisvinimas nuo godumo. Kai mes atiduodame savo senus ir nereikalingus daiktus – tai nėra labdara, tai yra daiktų utilizavimas. Labdara yra tada, kai duodame žmogui tiksliai tai, ko jam reikia, kad gyvenimo kokybė pagerėtų. Duodame mylėdami žmogų, su dėkingumu, kad jis priima pagalbą. Nereikalaudami, kad jis atsiskaitytų už duotą dalyką.

Sveikas dalijimasis yra dešimtinė. Įprastai skiriama bažnyčiai, bet jei ne, tada vargšams. Ne visiems ir ne visada. Įsivaizduojate, kiek atsakomybės! Suieškoti žmogų, sužinoti, ko jam iš tiesų reikia ir tai jam gauti. Suieškoti gausią šeimą, kuriai reikia didesnio automobilio, ir gerai pasistengti, kad jiems pavyktų jį įsigyti. Nueiti į šeimyną ir atiduoti savo gerą mobilų telefoną, nes sau jau norisi naujo, nešiojamą kompiuterį, dviračius, nupirkti kamuolių ir pažaisti krepšinį, aplankyti vienišas močiutes ir nunešti joms skanaus ir sveiko maisto.

Turiu išmesti iš galvos mintį, kad aš jam ką nors duosiu, suteiksiu, pakeisiu, įtikinsiu, kad kas nors pasikeis jo gyvenime.

Kai aš vaikų kalėjimuke (Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai – red. pastaba) klausiu, ko jums reikia, kad atneštų savanoriai, jie sako: nieko. Sunku sužinoti. Žinau, jiems reikia daug daug meilės. Bet jos negalima nupirkti. Reikia su jais gyventi ir nuolat klausytis, atleisti, mokyti, kurti kartu... Nei aš taip negaliu. Bet šiaip jie labai mėgsta picas ir čipsus.

Kai žmogui atrodo, kad jo atlyginimas mažas, kad jam reikia daiktų, jaučia finansinį nesaugumą, paprasčiausiai reikia imti ir pradėti dalyti pinigus ir daiktus tiems, kurie prašo, kuriuos pamato. Iš pradžių skaudės. Kaip juokinga, duodi 100 eurų gausiai šeimai gimtadienio šventimui ir skauda, lyg plėštum savęs dalį. Kitą kartą jau lengviau. Jėzus žadėjo atlyginti šimteriopai. Labai keblu, jei jis atlygina pinigais, nes tada reikia vėl juos išdalyti. Bet dažniausiai atlygina, apsaugodamas nuo ligos, baudos, avarijos... Tikrai sutaupo tuos pinigus. Bet daug daugiau duoda. Ramybę. Kiek turi, tiek ir užtenka, netgi išmoko džiaugtis tuo, ką turi.

Kas yra dosnumas?

Kartą Brazilijoje su vietiniu misionieriumi nuėjau į vieną šeimą pakviesti juos į susikaupimo dieną. Buvo moteris ir dukra. Jos pakvietė sėstis valgyti. Žinojau, kad negalima valgyti nuėjus pas vargšus, nes suvalgysi jų maistą, bet maisto atrodė priruošta daug ir prisėdome.

Rijome daug ir skaniai, na, o kai puodai buvo tušti, ir liko tik daug išvirtų ryžių, grįžo trys vyrai po sunkios dienos darbo. Šaldytuve nieko nebuvo – ten taip įprasta. Man buvo labai gėda, norėjau prasmegti.

Mes suvalgėme visą jų maistą. Jie maloniai ir džiugiai su mumis šnekučiavosi. Kaimynės matė, kad likome vakarieniauti. Viena atnešė savo šeimos valgio likučių, kita – keletą kiaušinių. Ten aš visam gyvenimui išmokau, kas yra dosnumas – kai tu atiduodi tai, kas tau reikalinga.

Tokie žmonės yra patys turtingiausi. Esu turtinga tiek, kiek išdaliju vargšams. Jei niekam nieko neduodu arba duodu tikėdamasi, kad man sugrąžins, esu visiška skurdžius. Būkite labai turtingi pas Dievą, nes ten reikės amžinai gyventi.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Vaida

Skaitau ir ašaros kaupiasi akyse. AČIŪ Jums nuoširdžiausias.

Apgailetina,turim daugybe vyskupu

Lietuvoje,ar nors vienas is vyskupu lanko ligonines,slaugos ligonines,seneliu pensionatus??? Atsakau -NELANKO. Dzniausiai aplanko ligoniu diena vasario 11d. musu vyskupai tinginiai sedi tarp keturiu kurijos sienu ir ponauja.Tegul ima pavyzdi is sv,pop.Pijaus x ., kuris budamas venecijos patriarhu,vakarais eidavo i lusnynus lanke,selpe ligonius stokojancius,imkit pavyzdi lietuvos kunigai ,vyskupai ,kardinolai.jus esat tinginiu tinginiai.dabartinis emeritas kardinolas ne dviratuku tegul vazineja bet lanko ligonius,senelius.bet ka noret kai i kunigyste einama ne is pasaukimo.

o kas dedavosi Caritas?

kai gaudavo labdaras savi saviems dalindavo,tikri faktai.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS