AR LIETUVIAI LENGVAI PASIDUODA DEZINFORMACIJAI?

Didžiausią grėsmę dezinformacija kelia pasėdama nepasitikėjimą ir abejonę, sužadindama neigiamų emocijų, ir visa tai poliarizuoja, nuteikia priešiškai ir radikalizuoja visuomenės nuotaikas, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros profesorė tyrėja, viena iš DIGIRES tyrimo centro įkūrėjų dr. Auksė Balčytienė.

– Kas yra DIGIRES, kada ir kokiu tikslu jis buvo įkurtas?

– Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų asociacija (DIGIRES)  buvo įkurta 2022 m. pavasarį. DIGIRES tikslas – sujungti skirtingų suinteresuotųjų pusių ekspertinį žinojimą, įgytą pastangose siekiant pažaboti dezinformaciją. Šiuolaikinėje visuomenėje skaitmeninio atsparumo klausimai aktualūs absoliučiai visiems veiklų sektoriams, nes tokios kompetencijos reikalauja naujos kokybės vertybinio požiūrio į piliečių informacijos ir komunikacijos teisę, turinio kūrėjų ir platintojų atsakomybę.

– Ką centras veikia šiandien ir koks vaidmuo čia tenka universitetui?

– DIGIRES vienija kelių skirtingų sričių mokslininkus, žurnalistus ir medijų edukacijos praktikus. Universiteto mokslininkams dezinformacijos ir bendriau informacinių sutrikimų grėsmės, moksliniai ieškojimai, kaip spręsti tokias rizikas, yra dar tik augančio susidomėjimo sritis. Į tai daugiausia gilinasi komunikacijos, politikos mokslų atstovai. Kaip tik šie tyrėjai dabar teikia įžvalgų, kad dezinformacija siekia poliarizuoti, skaldyti, griauti pasitikėjimą, todėl labai svarbu realūs viešosios politikos žingsniai stiprinant atsaką dezinformacijai per švietimo, komunikacijos, pilietinio pasirengimo veiklas.

Dezinformacijos atakos ir pliūpsniai yra sukonstruoti sėti sumaištį, nerimą, sukelti kitų neigiamų emocijų (baimę, pyktį), kurias siekia tikslingai kreipti sėjant nepasitikėjimą valstybe, viešosios politikos institutais (politine sistema, politinėmis partijomis, rinkimais, programomis). Dezinformacija siekia kenkti, o tam ji gali pasitelkti ne tik melą, bet ir pačius tikriausius faktus, tačiau šiuos apipinti interpretacijomis, klausimais, šalutiniu triukšmu, kuris neatidžią ir nepasirengusią auditoriją kuo lengviausiai gali suklaidinti vedant prie neteisingų išvadų.

Kai tokia painiava, universitetams ir mokslui apskritai tenka ypač svarbus uždavinys. Dabar svarbu labai aiškiai ir artikuliuotai įsivardyti tikslą ir tęsti tai, ką ir taip ilgus metus darė tyrėjai, mokslininkai ir profesoriai, – sukurti saugią (atvirą, draugišką) ir profesionaliai (pagarbiai, dėmesingai) moderuojamą erdvę aktualių viešojo gyvenimo klausimų refleksijai; sukurti naujų sąlygų – ieškoti būdų, erdvių ir metodikų, kaip ugdyti emocinį (jautrumu ir empatija sustiprintą) intelektą: kaip mokytis lyderystės įgūdžių, auginti problemų sprendimo įgūdžius, mokytis aktyvizmo, įgyti platesnį ir globalų žvilgsnį į sprendžiamas problemas (siekti suprasti, kad gyvename globaliai įtraukioje planetoje, kur niekas negali likti nei geografinėje, nei intelektinėje atskirtyje).

Dezinformacija siekia kenkti, o tam ji gali pasitelkti ne tik melą, bet ir pačius tikriausius faktus, tačiau šiuos apipinti interpretacijomis.

– Kokio masto dezinformacija stebima šiuo metu Lietuvoje?

– Viešojoje erdvėje sutinkamuose pranešimuose nuolat girdime, kad dezinformacijos pliūpsniai neslūgsta, kad manipuliacijų apstu ir tai nuolatos auga. Kaip tik šiems srautams valdyti ypač svarbu suteikti žurnalistams gerų ir technologiškai patikimų priemonių, kurios leistų bent nuspėti potencialiai manipuliatyvią informaciją turinčius šaltinius. Dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi technologijų taikytojai gali sukurti tinkamas kompiuterines programas, kurios mokėtų atpažinti galbūt melagingos informacijos šaltinius. Vis dėlto galutinį sprendimą, ar tekste aptiktas teiginys yra melagingas, ar ne, turi priimti žmogus (žurnalistas).

Lietuvių kalba turi savitumų: ji nėra globaliai vartojama, technologinių kalbos tyrimų istorija irgi palyginti nauja. Tad neturime ir dezinformacijos tekstyno, kuris būtinas siekiant efektyviau technologiškai valdyti naujos informacijos srautus ir daryti spėjimus. Visa tai neleidžia surasti greitų technologinių sprendimų ir spręsti apie melo diskursų specifiškumus Lietuvoje. DIGIRES sau kelia ambicingą tikslą šiek tiek priartėti prie tokios problemos sprendimo: sukurti žvalgomąjį, nedidelės aprėpties melagingos informacijos tekstyną, kuris ir taptų kitų tyrimų pradžia. Kai kurių įžvalgų galime stebėti ir dabar iš greitos didelių tekstų apžvalgos: melagingos / masalo antraštės yra talpesnės žodžiams.

– Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Eurostato statistika, pagal kurią Lietuvos gyventojai yra mažiausiai Europoje tikrinantys socialinių tinklų ir portalų skelbiamą informaciją. Ar tai nėra gąsdinantis signalas, reiškiantis, kad Lietuva galėtų pralaimėti informaciniame kare?

– Taip, sutikčiau, kad šis signalas yra išties rimtas požymis to, kad Lietuvoje, nors ir turime įvairių mokymų ir programų, sutelktų į atsparumo informacinėms manipuliacijoms auginti didinimą, toks rezultatas nenuteikia optimistiškai. Kita vertus, moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės retai tikrina informaciją, jei ši nėra jiems kažkuo ypatingai reikšminga.

Tuomet kyla klausimas, ar nebus taip, kad mūsų skaitytojai domisi nuomonėmis, kuriomis intuityviai pasitiki, t.y. renkasi domėtis ir bendrauja panašiai mąstančiųjų „burbuluose“? Tokia prielaida gali būti pagrįsta, kita vertus, tai kelia dar daugiau klausimų – jei žmonės pasitiki ir domisi nuomonėmis, kaip reikėtų rasti sutarimą svarbiais viešaisiais klausimais?