AR REFORMOS GALI PADARYTI ŽMOGŲ PROTINGU?

Pagal vyraujantį visuomenėje populiarųjį naratyvą turėčiau pradėti nuo matematikos brandos egzamino rezultatų. Tačiau taip kol kas nedarysiu. Dėl to prisiminiau susitikimą su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, į kurį atėjau daugiau kasdieninio smalsumo vedamas, nei siekio sustiprinti savo tikėjimą. Nesu uolus katalikas, bet prisipažinsiu, kas tuomet mane nustebino. Susitikime buvo žmonių, kurie išgyveno skyrybas, ir kardinolo jie klausė vienintelio dalyko: ar Katalikų bažnyčios pozicija keisis šių žmonių atžvilgiu ir jie gaus nuodėmių išrišimą. Tada supratau, kad yra žmonių, kuriems yra svarbūs visiškai kiti dalykai, nei skelbia švietimo politikos formuotojai ir reformuotojai. Kardinolo A.J.Bačkio pastebėjimas, kad Evangelija skirta nuodėmingiesiems, o ne dorai gyvenantiesiems, šiek tiek irgi suglumino.

O dabar pabandykime sudėlioti kai kuriuos prioritetus: kas yra svarbiau – matematikos išmanymas ar gyvenimas santuokoje, aktyvus pilietis ar žmogus, kuris supranta, kad kartais pasuka klystkeliais, ir žino, kaip surasti tikrąjį kelią.

Gerai pagalvojus, supranti, kad minėti dalykai vienas kitam netrukdo, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, ar vykdomos reformos orientuotos į asmenį, o ne į tam tikro mechanizmo sraigtelį. Dėl to verta atsiversti Alvydo Jokubaičio knygą "Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę".

Apšvietos projektas

A.Jokubaičio knyga yra unikali tuo, kad atsigręžia į asmenį (žmogų) su visais jo prieštaravimais ir silpnybėmis. Asmens unikalumą ir svarbumą autorius gina Evangelijos tiesomis bei Fiodoro Dostojevskio kūrybos analize. Toks požiūris tampa svarbiu atskaitos tašku, nuo kurio prasideda šiuolaikinio mokslo apie žmogų kritika.

Pirmiesiems krikščionims atrodė, kad vidinis žmogus anksčiau ar vėliau turi nugalėti jo kūne veikiantį išorinį žmogų. Dabar yra atvirkščiai. Žmogaus mintys šiuolaikinių socialinių mokslų suvokiamos kaip socialiniai reiškiniai. Toks įsitikinimas pradėjo formuotis Apšvietos laikais XVIII a. ir yra pagrįstas keturiomis prielaidomis. Pirma, žmogus suvokiamas kaip tuščias popieriaus lapas, kuriame rašo patyrimas. Antra, pripažįstama tik išoriniu stebėjimu pagrįsta informacija. Trečia, mokslas privalo kalbėti apie patyrimo dėsningumus, o ne subjektyvius išgyvenimus. Ketvirta, faktai atskiriami nuo žmogui svarbių vertinimų, tikslų ir troškimų. Dėl to žmogaus tikslai ar troškimai yra tai, kas netelpa moksle ir nėra paaiškinami dėsningumais. F.Dostojevskio veikėjo žodžiais: žmogus yra kvailas. Apšvietos projekto autoriai į tai atsakytų, kad tokiam žmogui reikia suteikti žinių.

Kitas svarbus momentas, ar žmogaus kvailumo, ar idiotizmo suvokimas leidžia iš naujo apmąstyti jo santykį su visuomene. Intriga ta, kad mes turime labai daug mokslų, kurie gali paaiškinti žmogaus elgesį, tačiau receptų, kaip elgtis išmintingai, yra labai mažai.

Asmens paslaptis

Asmuo žmogaus ir visuomenės mokslams yra neįveikiama paslaptis, nes jis gali rinktis gyvenimo tikslus ir klausti apie gyvenimo prasmę. Be to, asmuo negali būti suvokiamas tik kaip išorinių aplinkybių formuojamas veikėjas, jis privalo jaustis esąs nepriklausomas subjektas. Jis turi mokėti apie gamtą ir visuomenę kalbėti keliomis skirtingomis kalbomis: praktikos, mokslo ir meno.

Mokslinis žmogaus aprašymas pagrįstas prielaida, kad jis gyvūnas ir visuomenės dalis. Mokslininkams asmuo yra minties skandalas, todėl, kad save suvokia kaip galutinį savo veiksmų pagrindą. Fizikai, chemikai ir kitų mokslų atstovai negali pripažinti sielos sąvokos. Anot A.Jokubaičio, mokslininkai teigia, kad siela yra nevykęs gamtos apibūdinimas. Tie, kurie kalba apie sielą, kalba ne apie laisvą veikėją, bet apie dar mokslo neįvardytus priežastinius ryšius.

Verta atkreipti dėmesį į dar vieną politinio gyvenimo aplinkybę. Propaganda valdžios balsą nesunkiai gali padaryti asmens balsu. Todėl visada stebina, kaip net esant milžiniškam valdžios spaudimui neišnyksta jai besipriešinantys piliečiai. Sovietinį režimą nugalėjo nedidelis pasipriešinti išdrįsusių piliečių būrelis, o dauguma buvo kolaborantai. Tačiau visuomenė nesipriešina politinei tvarkai. Tai gali padaryti tik atskiri asmenys.

Vadinasi, kiekvienas švietimo politikos formuotojas ir reformuotojas turi suvokti šias aplinkybes. Toliau, tęsiant asmens mistikos ir, galbūt, net ugdymo programų atnaujinimo temą, verta atkreipti dėmesį į tai, ką reiškia būti asmeniu. Pirma, suvokti savo skirtumą nuo išorinių aplinkybių. Antra, suvokti savo nepriklausomybę nuo jų. Trečia, įsisąmoninti savo nepakartojamumą. Ketvirta, pripažinti atsakomybę už savo veiksmus.

Žmogaus silpnumas

Vakarų visuomenių piliečiams politika yra išorinis reikalas. Jie domisi politinio gyvenimo naujienomis, tačiau tik dėl naujų įspūdžių. Tokie žmonės girdi daug politinės informacijos, tačiau politika jų interesų hierarchijoje užima žemą vietą. Net aktyviai į visuomeninį gyvenimą įsitraukę piliečiai jaučia didesnę ar mažesnę neapykantą bendrapiliečiams.

Iš išorės tinkamai savo politines pareigas atliekantis pilietis netikėtai gali pasirodyti esąs veidmainis ir apsimetėlis. Kodėl taip atsitiko? Modernus mokslas, gimęs Apšvietos laikais, tikėjo mokslo pažanga, kuri peraugo į tikėjimą politine pažanga. Pasikeitė požiūris į asmens tobulėjimą, kuris buvo svarbus klasikiniams filosofams ir krikščionių teologams. Naujieji laikai pateikia naują suvokimą. Moralinis tobulėjimas pradedamas suvokti kaip savaime suprantamas mokslo ir technikos pažangos rezultatas. Moralė pasidaro panaši į važiavimą eskalatoriumi – asmuo juda nedarydamas judesį rodančių veiksmų. Moralumą bando pasiekti be didesnių asmens pastangų.

Tiesiog pagalvokime, ar visos diskusijos dėl valstybinių brandos egzaminų nėra bandymas eliminuoti bet kokias pastangas, ir ar gebėjimas naudotis mobiliuoju telefonu netaps įtaigiu kompetencijų įrodymu. Dar vienas pastebėjimas: mokslo ir technikos pažanga nepanaikina ir iš dalies nesumažina žmogaus kvailumo.

Demokratijos baimė

Nuo seno teigiama, kad žmogaus prigimčiai labiausiai tinka demokratija, bet jos veikimas yra grindžiamas moksliniu metodu. Vadinasi, ji tampa neutrali moralės atžvilgiu. Demokratija reikalauja rinkimų pralaimėtojus susitaikyti su laimėjusios daugumos valia. Dėl to demokratinių visuomenių piliečiai gali kurti socialistinę, liberaliąją, konservatyviąją ir kitokią visuomenę.

Mes turime labai daug mokslų, kurie gali paaiškinti žmogaus elgesį, tačiau receptų, kaip elgtis išmintingai, yra labai mažai.

Rinkiminės agitacijos metu pilietis gali būti palenkiamas į bet kurio įsitikinimo pusę. Demokratijos gyvybingumą užtikrina tai, kad šios santvarkos piliečiai gali abejoti viskuo, įskaitant pačią demokratiją. Bet kodėl tuo pat metu kalbama apie demokratijos baimę? Tai padės suprasti krikščioniškas požiūris. Žmogus netinka jokiai santvarkai. Krikščionys turi du išorinius autoritetus – Dievą ir artimą. Tačiau krikščionybė nepraranda ryšio su politika, nes Bažnyčia yra politinė institucija, nors ir yra atskirta nuo valstybės.

Politikai žada krištolo rūmus ir labiau rūpinasi savo projektais, o ne žmogumi, kuris gali būti kvailas ar neišmintingas. Dėl to šiuolaikinis mokslas randa du sprendimus: kvailumas yra laikinas reiškinys; šiuolaikinio mokslo paskirtis – išvaduoti žmogų iš ankstesnių laikų kvailumo.

Vadinasi, belieka šioks toks pasirinkimas ugdant jaunąją kartą. Galbūt matematikos neišmanymas yra laikinas reiškinys, tačiau išmintis, sprendžiant iškilusias gyvenimo problemas, neatsiranda instrumentiškai vykdant švietimo reformas ir palaipsniui panaikinant vienintelį jų nesėkmės kriterijų – valstybinius brandos egzaminus. Tiesiog pripažinkime, kad yra dalykų, kurie netelpa į jokius rėmus.