ASMENIŠKA DIENA

Draugas susapnavo einąs namo žinoma gatve, bet aklinoje tamsoje. Iš paskos seka keista senutė su dviem sunkiais nešuliais. Ji tarsi žinojo kelią, draugas pagal jos žingsnius rado namus, o senutė kažkur dingo. Jo poetiniu išaiškinimu, ta senutė buvo mirtis, besinešusi vienoje rankoje jo gerus darbus, kitoje – blogus. Štai ir priartėjome prie mūsų temos.

Kas švęs Heloviną, kas minės Vėlines, kas abu. Pora žodžių apie Heloviną. Tai nėra jokia pragaro šventė, jos šaknys – dar senovės keltų papročiuose, kurie tikėjo, kad tą dieną protėvių vėlės ateina į namus. Kol Katalikų bažnyčia tai privatizavo ir pavertė ne kuo kitu, o Visų šventųjų diena. Žodis Helovinas ir yra santrumpa iš senovės anglų kalbos, reiškianti jos išvakares. O kad amerikonai viską pavertė disneilendu, jiems ir akmuo į daržą.

Vėlinės labai asmeniška diena. Nesvarbu, kad susirenka daugybė žmonių, kiekvienas mirties bei mirusių artimųjų artumą išgyvena individualiai. Aš irgi, nes Taujėnų kapinėse mano Mama, kurios niekad nemačiau. Prisimenu tėvo rankas, keliančias mane ant plačios kapinių tvoros, kad palakstyčiau, kol jie tvarkys kapą. Prisimenu dėdės Virgilijaus ten rengtus montažus ("Už tuos, kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą..."). Prisimenu, kaip pernai naktį su draugu taksistu vežėme geltoną rožę ant Mamos kapo. Nuvežėme.

Tačiau mirtis, kad ir kokia būtų reali, primena mums gyvybės prasmę. Tą, kad nešvaistytume gyvenimo kur papuola.

Nors rašiau, kad tai asmeniška diena, pačias kapines suvokiame kiek kitaip. Beje – kiekvienas kapines. Kiekvienos primena mirties artumą ir išėjusius artimuosius. Prisimenu šv.Kazimiero kapines Čikagoje. Gana suamerikonintas, bet ten juk guli gražūs, tvirti lietuviai, tam tikra prasme – visų mūsų proseneliai. Per Lašezo kapinės Paryžiuje – kas kita. Čia guli didieji vardai, ir tai tik primena faktą, kad ir kiek būtum didis, mirtis visus sulygins. Kiek nuostabių žmonių – draugų, draugių, ar tiesiog tų, kuriuos gerbėme, praradome vien per šiuos metus. Senutė su dviem krepšiais iš draugo sapno vis dėlto šalia. Tačiau mirtis, kad ir kokia būtų reali, primena mums gyvybės prasmę. Tą, kad nešvaistytume gyvenimo kur papuola, kad dera būti garbingiems ir kad viskas labai trapu.

Šiomis dienomis susikaupkime ties mūsų mirusiaisiais taip, kaip mums pavyksta. Ir tenutolsta visoks triukšmas bei pyktis.