ATSIRŪGUSI INKVIZICIJA

Seniai bešėlo tokios aistrų audros, kokios kilo dėl taip ilgai lauktos vakcinos nuo koronaviruso. Argumentų fronto linija perskyrė sutuoktinius, supriešino vaikystės draugus, brolius, tėvus ir vaikus. Sąjungininkais ūmai tapo kitame kontekste jokio bendro intereso neturintys universitetų absolventai ir socialinių paribių atstovai, skirtingų partijų rėmėjai. Sunku prisiminti, kada matėme panašią viešą konfrontaciją. Gal tik anuomet, kai rožių karai kilo dėl klausimo, kas sugriovė kolūkius: Landsbergis ar planinės ekonomikos dėsniai? Prisiminus anuometę atmosferą galima tik džiaugtis, kad karantino apribojimai neleidžia burtis giminėms – gal kraujas užstalėse ir nesilietų, bet testamentai tikrai būtų perrašomi.

Tačiau kas gi atsitiko, kad mes, pasauliniai visuomenės skaitmenizacijos pirmūnai, nuolat alkani naujausių technikos pasiekimų, tikintys tinklinės rinkodaros veikėjų pasakomis apie pagal kosmines supertechnologijas sukurtas mazgotes, perkantys brangiausius neva plastinę chirurgiją atstojančius kremus ar sudilusius sąnarius atkuriančius vitaminus, staiga nustojome tikėti mokslo pažanga? Nepaisydami kilusios teroro bangos veržiamės į atpigusius Egipto kurortus, lipdami į lėktuvą nebijome, kad pilotas gali turėti psichikos problemų, nesigilindami į įspėjimus apie šalutinį poveikį saujomis geriame paracetamolį, bet štai dabar tikime absurdu, jog kažkokios jėgos vakcina nuo COVID-19 siekia pakeisti žmogaus genetinį kodą?

Nacionalinio transliuotojo eteryje nuskambėjusia mintimi, kad mūsų tamsumas esąs prastos švietimo sistemos rezultatas, šį paradoksą galima paaiškinti tik iš dalies, nes skeptikų stovykloje yra ir labai išsilavinusių asmenų. Kur kas daugiau atsakymų rasime patyrinėję mus supantį žinių lauką. Čia jau seniai savo melagienas skleidžia su epidemiologija nieko bendra neturintys kitų sričių daktarai, pigaus populiarumo siekiantys politikai, savomis patiktukų orbitomis skriejantys įtakdariai, svetimų valstybių troliai. Visos šios šutvės skleidžiamą dvoką išsklaidyti turi profesionalioji žiniasklaida, kuriai šiandien tenka ne tik apginti visuomenės teisę žinoti tiesą, bet dar ir išgyventi ekonominius sunkumus.

Atokvėpio akimirkomis tarp desperatiškų bandymų atvesti į protą vakcinų skeptikus Vyriausybė, prezidentūra ir gausi jų ekspertų komanda galėtų prisiminti 2009 m. mokesčių eksperimentus, kai periodiniams leidiniams palankus honoraro apmokestinimas, PVM lengvatos buvo paaukotos ekonominės krizės demonui.

Kad išgyventų, didieji leidiniai tąkart buvo priversti atleisti įdirbį turinčius žurnalistus, o sukauptus rezervus skirti ne būsimajai technologijų revoliucijai, ne gresiantiems informaciniams karams, bet išaugusiems kaštams amortizuoti. Mažieji laikraščiai vienas po kito pleškėjo rinkos inkvizicijos lauže ar virto perkamais informacijos viešlapiais. Iki 2013 m., kai sugrąžinus PVM lengvatą periodiniams leidiniams pančiai buvo šiek tiek atlaisvinti, žinių lauke jau buvo spėję pridygti labai gajų ir sunkiai išnaikinamų informacinių piktžolių. Gi žiniasklaidai padarytos žalos nepajėgė kompensuoti nei sugrąžinta PVM lengvata, nei juokingai nykios paramos programos.

Neabejokime: ši keistoji vakcinų erezija – šalutinis politikų tamsuoliško elgesio žinių lauke padarinys. Turėdami visuotinį imunitetą melagienoms šiandien daug lengviau pasiektume ir visuotinį imunitetą COVID-19.