Bėk, Kimai, bėk! | kl.lt

BĖK, KIMAI, BĖK!

Pergalė atrodė ranka pasiekiama, tačiau netikėtai driokstelėjęs galingas sprogimas nutildė viso pasaulio kolūkiečių širdyse skambantį „Internacionalą“. Vėliau pasigirdo dar vienas sprogimas, po to – kitas. Jų vis daugėjo ir daugėjo. Nespėjus nutilti vienam driokstelėjimui, po sekundės pasigirsdavo naujas.

Iš gilaus transo pabudęs dangiškasis Kim Il-sungas (1912–1994) pasiėmė žiūronus ir pažvelgė į vakarus. Geltonosios jūros platybėse jis išvydo daugybę milžiniškų geležinių daiktų, virš kurių mirgėjo oranžinės šviesos.

„Laivai. Štai kaip tie daiktai vadinami. Jie spjaudosi ugnimi“, – pagalvojo Kimas.

Staiga jis pamatė, kad prie laivų plūduriuoja ir dešimtys mažų metalinių dėžių. Nepasiuntusios jokio signalo, mažosios dėžės ėmė tolti nuo laivų. Kiekvieną sekundę įgaudamos vis didesnį greitį, jos užtikrintai judėjo Korėjos pusiasalio link. Pasiekus krantą, kiekviena dėžė su trenksmu atverdavo savo priekį ir iš jos imdavo plūsti ginkluoti žmonės.

Dauguma jų buvo plačių akių baltaodžiai, puikiai pažįstami Kimui, tačiau buvo ir nematytų juodos bei rudos spalvos individų. Pažvelgęs į vieną dėžę, Kim Il-sungas pamatė, kaip atsivėrus jos nasrams į krantą rėkdami ėmė lėkti siaurų akių žmonės. Tai buvo tie patys Rhee Syngmano (1875–1965) režimo sekėjai, kuriuos narsioji Kimo kariauna pergalingai nustūmė iki pat pietryčių pakrantės. Šį kartą jie atrodė kur kas grėsmingesni ir labiau pasitikintys savimi. Atėjūnai pradėjo šaudyti, mėtyti granatas ir karpyti spygliuotą vielą.

Staiga Kimas išvydo sukrečiantį vaizdą. Jo kariai, narsieji marksizmo garbintojai, sviedė ant žemės savo sovietinius, japoniškus ir vokiškus Antrojo pasaulinio karo laikų (1939–1945) ginklus bei iškėlę rankas į viršų pasidavė užpuolikams.

Iki širdies gelmių įskaudintas Kim Il-sungas pasisuko į pietryčius. Čia jo laukė dar vienas insulto vertas vaizdas. Amerikiečiai ir R.Syngmano šalininkai ne tik nebuvo sutriuškinti. Jie pradėjo veržtis iš savo irštvos į priekį ir stumti Kimo kariauną atgalios. Baisiausia buvo tai, kad šiauriečiai nebesistengė kovoti. Jie bėgo.

Netikėtai Kimas išgirdo dar vieną, iki tol menkai pažįstamą garsą. Dangaus aukštybėse prasidėjęs zyzimas savo kulminaciją pasiekdavo tada, kai iš jį skleidžiančio lėktuvu vadinamo daikto nukrisdavo sprogstantis užtaisas.

Aviacija mėtė savo turinį ne tik ant Kimo artilerijos bei tankų, bet ir ant gyvenamųjų namų.

Prie vieno jų pulkas jaunųjų pionierių, siekdami įkvėpti savo kariaujančius giminaičius, traukė Kim Il-sungą šlovinančią dainą.

„Brangus mūsų širdims yra mūsų generolo šlovingas vardas, mūsų vienintelio mylimo šlovingojo Kim...“, – pionieriams nespėjus baigti posmo, juos prarijo napalmo užtaiso liepsnos.

„Niekšai! Juk tai – vaikai! Aš jums parodysiu!“ – mintyse sušnypštė Kimas.

Iškėlęs į dangų dvi pušies kankorėžių granatas, jis vėl bandė sutelkti savo valią. Jo akys vėl apsiblausė, iš ausų ir nosies paplūdo kraujas, tačiau šiauriečiams kovos dvasios tai neįkvėpė.

„Drauge, Dangiškasis Kim Il-sungai, ką mes darysime, jeigu jus paims į nelaisvę ir nužudys? Bėkite, kol galite. Pagalvokite apie vaikus!“ – šaukė Kimui bendražygiai, tačiau jis jų neklausė.

Raudonieji buvo priversti nepaklusti didžiojo vado valiai ir jėga jį bei tanko T-34-85 pilotą, devynmetį Kim Jong-ilą (1941–2011), ištraukti iš sovietinės transporto priemonės. Bendražygių tempiamas Kim Jong-ilas rėkė, kandžiojosi ir spardėsi, tačiau jo tėvas santūriai ir išmintingai tylėjo.

Nors jis šypsojosi, Šiaurės Korėjos dievaičio akimis plūdo ašaros. Iš spaudos ir radijo Kimas sužinojo, kad jo žmonėms siautėjant Korėjos pusiasalyje priešas taip pat nesnaudė.

Pasklidus informacijai apie įvykius Korėjoje, JTO surengė posėdį ir nusprendė įsikišti. Komunistinė Kinija tuo metu dar nebuvo priimta į šią organizaciją, o Sovietų Sąjunga, protestuodama prieš tokią diskriminaciją, laikinai suspendavo savo veiklą. Susidariusios padėties eliminavimas buvo patikėtas vieningoms JTO šalių pajėgoms, kuriose pirmuoju smuiku griežė amerikiečiai.

„Kas gi galėtų vadovauti šiai milžiniškai tarptautinei kariaunai? Gal Douglasas MacArthuras (1880–1964), juk jis dėvi akinius nuo saulės, rūko pypkę ir skiria daug dėmesio žiniasklaidai bei viešiesiems ryšiams?“ – mąstė politikai.

Kadaise D.MacArthuras vadovavo amerikiečių pajėgoms Filipinų salose. 1941 m. gruodžio 8 d., praėjus kelioms valandoms po atakos Perl Harbore Havajuose, japonai užpuolė Filipinų salas ir privertė D.MacArthurą bėgti į Australiją. Vėliau žurnalistams jis pažadėjo grįžti.

Lėtai, bet užtikrintai šokinėdamas per Ramiojo vandenyno salas, šis generolas grįžo į Filipinus ir galiausiai ankstyvo 1945 m. rudens dieną asmeniškai priėmė Japonijos kapituliacijos aktą.

Planuodamas JTO pajėgų išsilaipinimą Korėjoje, D.MacArthuras pasirinko Inčono miestą, esantį komunistų kontroliuojamos teritorijos gilumoje. Ryžto stokojančios asmenybės netikėjo šiuo planu, tačiau D.MacArthuras neabejojo savo sėkme. Joks politinis biurokratas neturėjo pakankamai galių jį sulaikyti.

Po išsilaipinimo JTO pajėgos ėmė greitai ir užtikrintai veržtis į priekį, o amerikiečių aviacija pradėjo nuožmią bombardavimo kampaniją. Greitai JTO žmonės ne tik atsiėmė Seulą, bet ir įžengė į šiauriečių teritoriją. Kiek vėliau jie priartėjo prie Jalu upės, skiriančios Korėjos ir Kinijos žemes.

Grąžindami valdžią R.Syngmanui, amerikiečiai neužmiršo ateities kartų. Priešais filmavimo kameras ašarojantis R.Syngmanas priminė paprastą darbininkų klasės tėvą, kurio jauniausio vaiko širdies transplantacijos operacijai rajono žmonės ką tik surinko reikiamą sumą pinigų.

D.MacArthuras žiūrėjo į korėjietį supratingu baptistų pastoriaus žvilgsniu ir kratydamas savo kirpčiukus plekšnojo per petį. Už kadro tolumoje likęs Kimas vis dar šypsojosi, tačiau jo akimis taip pat plūdo ašaros.

„Padėk man, Svirplininke Mao!“ – mintimis į komunistinės Kinijos patriarchą kreipėsi Šiaurės Korėjos dievaitis.

Rašyti komentarą
Komentarai (6)

kaunas

Dievinu Azijos mena,,bet tu Kinijos ir JOS "giminaiciu''istorija ---nesuprantama ir paini ..Taciau L.Dykovo istorijos straipsniai -labai idomus ir laukiami ,,nes paciam atsekti azijos perepetijas --sunku. Aciu.

Labai geras straipsnis

Sis zurnalistas moka nustebinti savo ziniomis ir taip, kaip jis ta turima informacija moka pateikti. Tokiu nera daug, taigi gana snypsti, geriau patylekite, nes taip rasyti ne Jusu proti.

anonimui

tu imk ir parašyk geriau, kodėl to nedarai? Nes sugebi tik pilti mėšlą pasislėpęs po šudina anonimo širma?
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS