DIDŽIŲJŲ LOŠIMŲ ARENA

Šią savaitę sukako lygiai 30 metų, kai buvo įkalta pirmoji vinis į komunistinio bloko karstą. Tiesa, Sovietų Sąjungos ir jos satelitų agonija tuomet dar tik prasidėjo. Priešakyje laukė daugiau nei dveji metai didingų ir sukrečiančių įvykių, tačiau burtas buvo mestas būtent 1989 m. birželio 4-ąją.

Tą dieną Lenkijoje įvyko demokratiniai rinkimai. Tai buvo pirmieji tokio pobūdžio rinkimai komunistinio bloko šalyse. Jų metu triuškinamą pergalę išplėšė iš pogrindžio išlindęs antisovietinis judėjimas "Solidarumas" ("Solidarnosc").

Ir kurgi daugiau tai turėjo įvykti, jeigu ne Lenkijoje? Po Pirmojo pasaulinio karo sugriuvus Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijoms, daugeliui jose gyvenusių tautų atsirado proga atkurti savo valstybingumą.

Ne išimtis buvo ir lenkai. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija ir JAV prezidento Thomaso Woodrow Wilsono (1856–1924) "Keturiolikos punktų" programa užtikrino būsimąjį Lenkijos valstybingumą.

Minėtos konferencijos metu Lenkijai buvo padovanotas ir priėjimas prie Baltijos jūros, vadinamasis Dancigo (Gdansko) koridorius.

Vis dėlto pačios valstybės sienų klausimas tą sykį nebuvo galutinai išspręstas. Ir tai lėmė ilgą laiką trukusius Lenkijos konfliktus su Vokietija, Čekoslovakija bei Lietuva.

Taip pat Lenkija kovojo su Ukrainos nacionalistais (1918 m. lapkričio 1 d. Rytų Galicijoje jie paskelbė savo valstybę) bei prisijungė nemažai dabartinės Baltarusijos žemių.

Regioną ilgą laiką krėtė karai, sukilimai, riaušės ir referendumai, o tarsi to dar būtų negana, pasauliui ėmė grasinti bolševikų ordos iš Rytų. 1919 vasario 14 d. prasidėjo Lenkijos ir sovietų karas.

1920 m. rugpjūčio 10 d. Michailo Tuchačevskio (1893–1937) vedama Raudonoji armija priartėjo prie Varšuvos. Per kelias dienas vykusias kautynes lenkams pavyko pralaužti sovietų linijas ir apsupti bolševikų pajėgas.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Lenkijos Konstitucija, o kitą dieną Rygoje pasirašyta Taikos sutartis, kuria Lenkija ir sovietai pasidalijo daugelį dabartinių Ukrainos bei Baltarusijos žemių.

1922 m. gruodžio 11 d. išrinktas pirmasis šios valstybės prezidentas. Juo tapo laisvasis masonas Gabrielius Narutowiczius (1865–1922). Poste jis išbuvo tik 5 dienas – gruodžio 16-ąją jį nužudė meno kritikas Eligiuszas Niewiadomskis (1869–1923).

Visų šių Lenkijai svarbių procesų epicentre visada buvo Jozefas Klemensas Pilsudskis (1867–1935). Tai iš tiesų spalvinga asmenybė, vienu metu laikęs save ir socialistu, ir ATR aristokratijos palikuoniu.

Dar 1887 m. jis kartu su broliu Bronislawu Piotru (1866–1918) įsivėlė į sąmokslą, siekiant nužudyti carą Aleksandrą III (1845–1894).

Šiam vadovavo sifilitiko Iljičiaus (1870–1924) brolis, caro bendravardis Aleksandras Iljičius (1866–1887). Abu Pilsudskiai buvo išsiųsti į katorgą.

Likimas Bronislawą atvedė į Sachalino salą, kur jis tapo aistringu smulkių tautelių tyrinėtoju ir jų kultūrų garsintoju. Daugiausia jis prisidėjo prie ainų (utari) tautos, gyvenančios ne tik Sachaline ir Kurilų salose, bet ir Japonijos Honšiu saloje, kultūros populiarinimo. Jis ne tik įamžino ainų kalbą bei folklorą, bet ir išmokė juos auginti bulves.

Kol Bronislawas rūpinosi engiamų tautų savimonės ugdymu ir bičiuliavosi su Tekančios Saulės šalies intelektualais, Jozefas siautėjo Europoje. 1926 m. gegužės 12–14 dienomis Lenkijoje jis įvykdė karinį perversmą, padariusį jį neoficialiu šalies valdovu, kontroliuojančiu armiją.

Siekiant kontroliuoti kitas gyvenimo sritis, buvo sukurtas "Nepartinis politinis blokas bendradarbiavimui su valdžia" (Bezpartyjny Blok Wspolpracy z Rządem), vienijantis skirtingų politinių ideologijų žmones.

Juos visus siejo meilė J.K.Pilsudskio asmeniui. Ši santvarka, pavadinta "gydymu" (lenk. "sanacja", turėta omenyje politikos moralinį gydymą) veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios (1939).

1935 m. gegužės 12 d., praėjus 9 metams po perversmo, J.K.Pilsudskis mirė. Nepartinis blokas iširo į kelias grupuotes, o Lenkijai bei Europai grėsmę ėmė kelti ne tik Sovietų Sąjunga, bet ir sustiprėjusi Vokietija, kurioje įsitvirtino nacionalsocialistų partija, vadovaujama Adolfo Hitlerio (1889–1945).

Kaip ir SSRS, Trečiasis reichas siekė sukurti naują pasaulio, kuriame gyventų nauji žmonės, kardinaliai besiskiriantys savo išvaizda, elgsena ir mąstymu nuo pirmtakų, tvarką.

1939 m. rugpjūčio 23 d. šie du totalitariniai monstrai pasirašė slaptą paktą, kuriuo pasidalijo Lenkiją bei kitas regiono šalis.

Po aštuonių dienų buvo "užpulta" Glivicių miesto (tuo metu priklausiusio Vokietijai) radijo stotis. Pašaudyta į orą, eteryje pasakyti keli lozungai lenkų kalba, aplink radijo stotį pamesta lenkiškomis uniformomis aprengtų koncentracijos stovyklų kalinių lavonų, o kad viskas atrodytų tikroviškiau, SS nužudė ir vietinį ūkininką.

Vokietija pažadėjo atsakyti į šią Lenkijos "agresiją". 1939 m. rugsėjo 1 d. 4.47 val. ryto draugiško vizito atvykęs vokiečių laivas "SMS Schleswig- Holstein" paleido į krantą pirmuosius naujojo karo patrankų šūvius.

Maždaug po valandos per pasienį ėmė skverbtis ir žemyninės vokiečių pajėgos. Lenkų padėtis tapo siaubinga, tačiau – ne beviltiška. Jie kovėsi iš paskutiniųjų, tikėdamiesi Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos paramos.

Rugsėjo 3 d. 9.00 val. Jungtinės Karalystės ambasadorius Berlyne, seras Nevile‘as Maeyrickas Hendersonas (1882–1942) atgabeno vokiečiams dokumentą apie karo paskelbimą. Šis turėjo įsigalioti nuo 11.00 val.

11.15 val. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville‘as Chamberlainas (1869–1940) per radiją pranešė apie Vokietijai paskelbtą karą.

17.00 val. karą Trečiajam reichui paskelbė ir Prancūzija. Šitie demaršai tuo metu buvo daugiau simbolinio pobūdžio.

Paskutinės lenkų viltys mirė 1939 m. rugsėjo 17 d., kai jų šalį netikėtai iš rytų užpuolė Sovietų Sąjunga.

Jau kitą dieną Raudonoji armija ir vokiečių pajėgos surengė bendrą paradą Brest Litovske (dabartinė Baltarusija). Svastikos ir raudonosios žvaigždės galvažudžiai tą dieną žengė koja kojon.