GĖDINGAS KONTRASTAS

Stebint antrąją Kremliaus susidorojimo su Aleksejumi Navalnu dalį, jo absurdišką areštą pažeidžiant pačios Rusijos įstatymus, apima dviprasmiški jausmai.

Tarsi deja vu iš istorijos vadovėlio, tik nebežinia, kurio laikmečio: ar Nelsono Mandelos (kuris, prieš tapdamas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu, kone tris dešimtmečius buvo kalinamas už kovą su rasine segregacija), ar XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai, laisvajam pasauliui tyliai stebint, valdžią uzurpavę naciai bendrapiliečius užliūliavo kritinį mąstymą atbukinančiomis propagandos pasakomis ir sėkmingai dorojosi su politine ir kultūrine opozicija. Nors nuo abiejų istorinių įvykių A.Navalno situacija kiek skiriasi, esmė ta pati: valdančioji klika bet kokiomis priemonėmis, ignoruodama žmogaus teises, tarptautinius įsipareigojimus, humanizmą ir sveiką nuovoką, bando sustabdyti savo visuomenės progresą.

Kaip kontrastas A.Navalnui ir jo bendražygių komandai – mūsų politiniai "karžygiai", iš pradžių besiveržiantys į parlamentą, o paskui trankantys jo durimis.

Apima kone fiziškai jaučiamas pasidygėjimas sistema, kurioje vis dar gyvena Rusija, o mes sėkmingai ištrūkome 1990-aisiais, ir gėda, kad gyvenimo šiapus geležinės uždangos pranašumų kai kurie mūsų bendrapiliečiai ne tik nesugeba įvertinti, bet juos atvirai niekina. Kaip kontrastas A.Navalnui ir jo bendražygių komandai, jau tiek metų siekiančiai vieno – pasinaudoti Rusijos Konstitucijos garantuojama teise laisvai dalyvauti parlamento, prezidento rinkimuose, – mūsų politiniai "karžygiai", iš pradžių besiveržiantys į parlamentą, o paskui trankantys jo durimis.

Būti laisvos, tarptautinėje arenoje gerbiamos šalies piliečiu, turėti teisę dalyvauti rinkimuose, mainais už pažadus gauti iš bendrapiliečių beprocentį pasitikėjimo kreditą, prisiekti Konstitucijos akivaizdoje (arba ne – kaip iš Europos Parlamento prieangio pabėgusio Šarūno Marčiulionio atveju), tačiau vos pajutus, kad dėl bendrabūvio teks aptramdyti asmenines ambicijas ar atverti spintas su skeletais, arogantiškai atsisakyti parlamentaro mandato, – kas tai, jei ne atviras demokratijos paniekinimas? Rusijos demokratinės opozicijos sizifų kančios akivaizdoje jis toks ryškus ir dar labiau gėdingas.