ILJIČIUS: NAMELIS PRERIJOSE

Pirmoji Rusijos 1906 m. gegužės 6 d. (pagal Julijaus kalendorių balandžio 23 d.) konstitucija – tikras grožinės literatūros šedevras, kurį, anot kai kurių išminčių, galima drąsiai lyginti su Vakaruose paplitusiais pasakojimais apie berniuką meduoliuką ir tris paršelius. Antai jos įžangoje tvirtinama, kad dabartinės Suomijos valstybės žemės yra neatsiejama Rusijos imperijos dalis, šių žemių vidaus reikalai tvarkomi specialiais dekretais ir teisės aktais.

Po 1808–1809 m. Rusijos ir Švedijos karo caro žinion patekusios Suomijos padėtis buvo ypatinga. Į šį kraštą iš Rusijos vykstantys žmonės turėjo parodyti pasą ir atiduoti policijai bagažą patikrinimui, o viešose vietose alkoholio įsigyti norintys asmenys galėjo jį pirkti tik su maistu. Taip pat reikia paminėti, kad suomiai, net ir priglausti po „motinos Rusijos“ sparneliu, turėjo savą valiutą ir pašto ženklus, o carizmo nekenčiantys Suomijos socialistai visada būdavo pasiruošę padėti kiekvienai režimo aukai.

Nenuostabu, kad įpusėjus 1906-iesiems, visose gyvenimo srityse vieną žingsnį į priekį ir du atgal žengęs marksistas Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) kartu su bičiuliais nusprendė čia perkelti Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos bolševikų frakcijos centrą.

Maždaug nuo 1906 m. vasaros antrosios pusės iki 1907 m. rudens pabaigos Iljičius gyveno Kuokaloje (dabartinis Repinas), kuri tais laikais priklausė Suomijai, tačiau po 1939–1940 m. žiemą SSRS vykdytos agresijos prieš šią valstybę atiteko bolševikams.

Kartu su Vova ir Nadežda Konstantinovna (1869–1939), lydimas žmonos Natalijos (1865–1945) į šią vietovę atvyko ir kitas marksistas, būsimasis mokslinės fantastikos romano „Raudonoji žvaigždė“ („Krasnaja zvezda“, 1908), pasakojančio apie kolūkiečių gyvenimą Marse, autorius, Aleksandras Malinovskis (1873–1928), miestui ir pasauliui labiau žinomas Bogdanovo pseudonimu.

Girtauti linkę valstiečiai, tada lydėję Iljičių, tik dar labiau padidino grėsmę šviesaus socialistinio rytojaus mesijui.

Pasakojama, kad Saša ir Volodia nesutarė daugeliu teorinių klausimų ir veikiausiai apskritai nemėgo vienas kito, tačiau Aleksandras neretai duodavo pinigų įvairiems Iljičiaus projektams, o Vovočka stengėsi palaikyti su bičiuliu kuo draugiškesnius santykius (šiuo atžvilgiu jis elgėsi it tikras politikas).

Gyvendamas Suomijos žemėse, Iljičius kartais nuvykdavo į vieną kitą konferenciją ir suvažiavimą, tad per šį savo egzistencijos etapą jis spėjo sudalyvauti penktajame partijos suvažiavime (Londone) ir tarptautiniame socialistų suvažiavime (Štutgarte).

Romantiška Iljičiaus ir bičiulių idilė Suomijos užkampyje ilgai netruko. Vieną dieną (tai buvo, berods, 1907 m. lapkritį) socializmo statytojus pasiekė žinia, kad netoliese kažko ieško policijos pareigūnai. Volodia, nieko nelaukęs, čiupo daiktus ir išdūmė Helsinkio link vedančia kryptimi, o Nadia, kartu su Saša, Natalija ir Josifu Fiodorovičiumi (1877–1913), labiau žinomu Dubrovinskio pavarde, liko namelyje ir puolė deginti partijos bylas. Sunerimę, kad pelenai gali sukelti policijai įtarimų, revoliucionieriai juos užkasė.

Po kelių dienų Nadiežda išvyko į Iljičių priglaudusį Olgbiu kaimą netoli Helsinkio, kuriame nutarta bolševikų centrą perkelti į Šveicariją. Reikėjo sukurti nuolatinio susisiekimo su Rusija sistemą ir užtikrinti periodinio bolševikų leidinio „Proletarij“ gabenimą iš Suomijos į Šveicariją, tad Nadia, norėdama dar ir aplankyti ligotą motiną, išvyko į Sankt Peterburgą pasitarti su kitais revoliucionieriais.

Kol žmona neršė imperijos sostinėje, Iljičius nusprendė keliauti vienas ir paliko nurodymus, kaip su juo susisiekti Stokholme. Iš pradžių Volodia norėjo plaukti iš Turku į Stokholmą kursuojančiu keltu, tačiau suomiai patarė jam pasirinkti kitą prieplauką, mat šią, kartu su Helsinkio geležinkelio stotimi, akylai stebėjo Ochrana ir policijos pajėgos, tykančios bolševikų, menševikų bei socialistų revoliucionierių (eserų).

Norėdamas pasiekti Nauvo salą Botnijos įlankoje, Iljičius iš Turku išvažiavo karieta. Vėliau jis valtimi pasiekė Kuskės salą, o iš šios išvyko į Lille Meljo į salą, lydimas ne tik bendražygių, bet ir draugiškai nusiteikusio suomių policininko.

Nauvo saloje Volodia ketino lipti į keltą, plaukiantį Stokholmo link, tačiau dėl nežinomų priežasčių suomiai jam nepasakė, kad ledas kelyje iš Lille Meljo į Nauvą ne visur tvirtas. Šiame kelionės ruože būsimajam bolševikų stabui veikiausiai teko itin dažnai šokinėti per ledo properšas, o du girtauti linkę valstiečiai, tada lydėję Iljičių, tik dar labiau padidino grėsmę šviesaus socialistinio rytojaus mesijui.

Pasiekęs Nauvą, Vova tuojau pat sėdo į keltą ir kitą dieną pasiekė Švediją. Čia jį greitai aplankė visas užduotis atlikusi Nadia, tad netrukus socialistų porelė vėl leidosi į kelią (šį kartą Berlyno ir Ženevos kryptimi).

Bekeliaudami Iljičius ir Nadia apsikrėtė gripu, kurio sukeliamą diskomfortą dar labiau apkartino Vovos galvoje sklandžiusios liūdnos mintys dėl nepalankia kryptimi pasisukusių 1905 m. neramumų. Po kelių gyvenimo Ženevoje mėnesių revoliucionierių porelės sveikata pasitaisė. Tamsūs melancholijos debesys prasisklaidė, o Iljičius vėl grįžo prie senų įpročių. Jis nebesuko galvos dėl politinių nesėkmių ir, tikėdamas savų teorijų teisingumu, nusprendė laukti naujos palankios progos revoliucijai įvykdyti.

A. Malinovskiui „Bogdanovui“ ir kitiems lyderiams Šveicarijoje kažkodėl nebepatiko. Jie pasiūlė perkelti centrą į Paryžių, ir Iljičius, kuris šiai idėjai prieštaravo, buvo priverstas nusileisti.