Visiškai kitokios, nepalyginamai audringesnės nuotaikos tvyrojo kitame SSRS regione Kaukaze, kur komunistinės utopijos pamatų skeldėjimas persipynė su daugelį dešimtmečių slopintu krikščionių armėnų bei musulmonų azerbaidžaniečių abipusiu priešiškumu.
Tuo metu (1987–1991) Azerbaidžane gyveno gausi armėnų diaspora, o ir sovietinėje Armėnijoje galėjai rasti ne vieną azerbaidžanietį. Abi etninės grupės turėjo savo valdančiąją vietinę komunistinę nomenklatūrą ir politinius aktyvistus, reikalaujančius permainų, o už daugelio mylių įsikūrę Kremliaus šeimininkai buvo suinteresuoti išlaikyti regioną Maskvos įtakos zonoje.
Bene labiausiai armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumą stimuliavusi tema – Kalnų Karabacho klausimas. Tuo metu šiame krašte didžiąją gyventojų dalį sudarė armėnai, tačiau dar 1923 m. SSRS valdantieji atidavė jį Azerbaidžano nomenklatūrai. Keletą dešimtmečių regione buvo santykinai ramu, tačiau dabar, besibaigiant XX a. devintajam dešimtmečiui, šis klausimas vėl buvo iškeltas į paviršių.
„Pasak šio vakaro oficialios žiniasklaidos agentūros TASS pranešimo, sekmadienį ginčijamoje sovietinėje teritorijoje Kalnų Karabache įvyko šaunamaisiais ginklais apsirūpinusių azerbaidžaniečių ir armėnų susidūrimai, per kuriuos buvo sunkiai sužeista 17 žmonių. Tai pirmas kartas, kai pranešama, kad šio regiono gyventojai savo įnirtingame kivirče panaudojo šaunamuosius ginklus. Šįvakar telefonu susisiekęs armėnų pareigūnas iš regiono komunistų partijos būstinės teigė, kad susišaudymas prasidėjo azerbaidžaniečiams kaime netoli regiono sostinės Stepanakerto iš pasalų užpuolus armėnų moksleivius gabenusį autobusą. TASS versijoje, paskelbtoje per televiziją, nebuvo nurodyta, kuri pusė inicijavo susidūrimą, tačiau pranešama, kad „per plataus masto kovas šaunamuosius ir kitus ginklus panaudojo abi pusės“, – pasakota „The New York Times“ straipsnyje „Audringoje sovietinėje zonoje aidėjo šūviai“ (angl. „Gunfire Erupts in Tense Soviet Area“, 1988 09 20). Pasak straipsnio autoriaus, žinia apie smurtą greitai pasiekusi Armėnijos sostinę Jerevaną, tad šimtai tūkstančių armėnų metę darbus ir išėję į gatves protestuoti.
Tuo metu šis susišaudymas tebuvo tik vienas iš daugelio smurto aktų, kuriuose dalyvaudavo ir per kuriuos nukentėjo abiejų etninių grupių žmonės. Antai dar besibaigiant 1988 m. vasariui, Azerbaidžano mieste Sumgaite įvyko klaikus prieš armėnus nukreiptas pogromas, o vėliau tų pačių metų vasarą Kalnų Karabacho valdantieji paskelbė apie savavališką atsiskyrimą nuo Azerbaidžano.
„Maskva. Pasak regiono žurnalistų, Kalnų Karabacho, armėnų gausiai apgyvendinto, kelis mėnesius trunkančio etninio ginčo epicentre esančio, kalnų anklavo įstatymų leidžiamoji valdžia šiandien nubalsavo už atsiskyrimą nuo Azerbaidžano Respublikos ir prisijungimą prie Armėnijos. Radijo stoties žurnalistai iš pagrindinio Kalnų Karabacho miesto Stepanakerto perskaitė telefonu paskelbtą pranešimą, kuriame teigiama, kad regiono įstatymų leidėjai šiandien vykusiame posėdyje žengė drąsų žingsnį“, – teigta „Los Angeles Times“ straipsnyje „Armėnų bendruomenė balsavo už atsiskyrimą: SSRS anklavo įstatymų leidžiamoji valdžia įžūliai nutraukė ryšius su Azerbaidžanu“ (angl. „Armenian Body Votes to Secede: Legislature of Soviet Enclave Defiantly Cuts Azerbaijan Ties“, 1988 07 12).
Politinė situacija Armėnijoje ir Azerbaidžane buvo išties įtempta (tarsi to būtų negana, 1988 m. gruodžio 7 d. Armėniją supurtė 6,8 balo žemės drebėjimas, pražudęs tūkstančius gyvybių), tačiau panašios, tik kiek švelnesnės nuotaikos tvyrojo ir kitame regiono krašte Sakartvele (Gruzijoje).
„Šiandien į Tbilisio, Gruzijos sostinės, gatves, kaip atsakas į nacionalistų streikų ir demonstracijų bangą, buvo pasiųsti kariai ir šarvuočiai, pranešė Gruzijos žiniasklaidos agentūra. Pasak žiniasklaidos agentūros „Gruzinform“ reporterio, daugiau nei 100 tūkst. žmonių susirinko priešais vyriausybę ir komunistų partijos būstinę Tbilisio centre, siekdami pademonstruoti solidarumą su šimtu ten bado akciją surengusių žmonių. Jis teigė, kad streikuoja vietos televizija ir daugelis gamyklų, įskaitant didžiausią respublikos gamyklą – „Dimitrovo“ pramonės fabriką. Vidaus reikalų ministerijos kariai ir trys šarvuočiai apsupo televizijos centrinę būstinę“, – pranešta „The New York Times“ straipsnyje „Kareiviai per nacionalistinių protestų bangą patruliuoja sovietinėje Gruzijoje“ (angl. „Soldiers Patrolling Soviet Georgia Amid Wave of Nationalist Protests“, 1989 04 08).
Pasak autoriaus (ar autorės), viso to priežastis – Abchazija vadinamas regionas, kuris, net ir būdamas Gruzijos dalimi, tuo metu turėjo milžinišką autonomiją. Tenykščiai baltieji musulmonai reikalavo nepriklausomybės, o krikščionys gruzinai – gilesnės integracijos. Kaip visiems puikiai žinoma, SSRS valdžia šią dilemą tą kartą pabandė išspręsti pasitelkusi pavojingas dujas ir apkasų kastuvėlius.
(be temos)