KADA TURĖSIME SEIME DOMINUOJANČIĄ DAUGUMĄ VALSTYBIŠKAI MĄSTANČIŲ POLITIKŲ

Kada turėsime Seime dominuojančią daugumą valstybiškai mąstančių politikų, kurie valstybės interesus laikys aukštesniais už asmeninius, didžiuosis šalies istorija ir kultūra, suvoks dabarties problemas ir ateities iššūkius, kuriems rūpės strateginiai pamatiniai valstybės egzistavimo klausimai. Kokią valstybę mes kursime ir kaip ji turėtų atrodyti po trisdešimties, po penkiasdešimties metų?

Kokia bus dominuojanti gynybinė doktrina, tokia kaip dabar pasikliaujant tik NATO gynybiniu skėčiu ar integruojant šveicarišką modelį, kai praktiškai kiekvienas jos gyventojas yra ginkluotas jos gynėjas.

Kaip užsitikrinsime energetinę nepriklausomybę ir kokią dali joje užims žalioji energetika?

Kokią politiką vykdysime darbo imigrantų atžvilgiu, būsime tolerantiški visiems ar rinksimės tik mums kultūriniu atžvilgiu artimesnius?

Stebint nueinančios Vyriausybės ir Seimo veiksmus didelio optimizmo nekyla.

Kaip auklėsime ir ugdysime ateinančias kartas, kokią visuomenę norėsime matyti ateityje, orientuotą į globalią ar į konservatyvią, labiau vertinančią tautinę savastį? Į ką turėtų investuoti valstybė, kad vienoje ar kitoje globalaus verslo nišoje būtume išskirtiniai ir geriausi sukurdami didžiausią pridėtinę vertę valstybės ekonomikai.

Stebint nueinančios Vyriausybės ir Seimo veiksmus didelio optimizmo nekyla.

Paskubomis baigiamas asfaltuoti strateginės reikšmės keliukas, parašų rinkimas dėl rinkimo rezultatų kvestionavimo ir bandymas tyliai prastumti rentas Seimo nariams kelia asociacijas su skęstančiu laivu, kurio kapitonas pirmas šoka iš laivo, atėmęs gelbėjimo ratą iš keleivio.

Apgailėtinai atrodo pateikti pasiūlymai dėl Seimo narių rentų dar ir todėl, kad iki šiol dalį atlyginimo Seimo nariams skiriama kanceliarinių išmokų, a