Susitelkimo priežastis – Maskvos sprendimas pakeisti kazachų kilmės funkcionierių Dinmūchamedą Achmetūly Kunajevą (1912–1993) rusų kilmės funkcionieriumi Genadijumi Vasiljevičiumi Kolbinu (1927–1998).
Protestuotojus dirgino ne tiek G. V. Kolbino tautybė, kiek Maskvos savivalė ir faktas, kad šis valdininkas nebuvo gyvenęs jų krašte.
Valstybės aparato kontroliuojama žiniasklaida veltui laiko nešvaistė ir tuojau pat protestuotojams prilipdė chuliganų bei nacionalistų etiketes, o SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) smogikai ir kitų jėgos struktūrų atstovai, pričiupę kastuvus, vandens patrankas ir šunis, ėmėsi darbo. Jie suėmė daugiau nei 2 tūkst. asmenų, šimtus jų sumušė ir mažiausiai tris nužudė.
Taip pat teigta, kad nemažai demonstrantų buvo išvaryti iš miesto, priversti išsirengti ir grįžti pėsčiomis, tvyrant žiemiškai temperatūrai, tad bent šimtas jų mirtinai sušalo („Radio Free Europe / Radio Liberty“ portalo straipsnis „Kazachstanas: Almata – žvilgsnis į 1986 m. gruodžio įvykus“ (angl. „Kazakhstan: Almaty – A Look Back To Events of December, 1986“, 1996 12 09).
Praėjus kelioms savaitėms po šių įvykių (1987 m. sausį), reformatoriaus įvaizdį puoselėjęs Michailas Sergejevičius Gorbačiovas (1931–2022) pasiūlė tai, ką vėliau anekdotų kūrėjai vadino „vienos partijos demokratija“, „demokratijos elementais SSRS“ arba „kontroliuojama demokratija“.
„M. S. Gorbačiovas, kaltindamas savo komunistų partiją sustabarėjimu ir sistemingu nevykėliškumu, šiandien paragino slaptai balsuoti ir rinktis kandidatus partijos pareigūnų rinkimuose. Per šešias valandas trukusį pasisakymą partijos Centro komiteto plenariniame posėdyje ponas M. S. Gorbačiovas taip pat teigė, kad vadovybė svarsto galimybę suteikti sovietų rinkėjams platų kandidatų visuotiniuose rinkimuose į vietos valdžios institucijas pasirinkimą“ („The New York Times“ straipsnis „Užsimindamas apie partijos nesėkmes, M. S. Gorbačiovas reikalauja pokyčių“ (angl. „Gorbachev, Citing Party’s Failures, Demands Changes“, 1987 01 28).
Vėliau, praėjus kelioms dienoms, tų pačių 1987 m. vasarį, valdantysis SSRS aparatas teikėsi dar kartą pademonstruoti gerą valią ir paleido į laisvę ne vieną už antisovietinę veiklą įkalintą asmenį („Los Angeles Times“ straipsnis „Anot Kremliaus, per aštuonias dienas paleista 140 politinių kalinių“ (angl. „140 Political Captives Freed in 8 Days, Kremlin Reports“, 1987 02 11). Teigiama, kad tai buvo didžiausias režimo priešininkų išlaisvinimas nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio.
Atėjus 1987 m. rudeniui, Michailas Sergejevičius susidūrė su kiek netikėtu iššūkiu, mat jam vis daugiau problemų ėmė kelti sparčiai populiarėjantis komunistų partijos veikėjas Borisas Nikolajevičius Jelcinas (1931–2007).
Tuo metu Michailą Sergejevičių Vakaruose daug kas laikė reformatoriumi, o su juo sietos sąvokos „glasnost“ (viešumas) ir „perestroika“ (persitvarkymas) buvo ne vienam pažįstamos, tačiau Borisas Nikolajevičius SSRS publikai save pateikė kaip dar radikalesnį pokyčių šalininką. Jis tvirtino, kad reformos vyksta per lėtai, ir savo populistiniais grasinimais trauktis ėmė šokdinti visą valdantįjį aparatą, kol galiausiai nomenklatūra pati nusprendė jį pašalinti („Los Angeles Times“ straipsnis „Nušalintas kontroversiškasis Maskvos padalinio vadas“ (angl. „Controversial Moscow Party Chief Ousted“, 1987 11 12).
Boriso Nikolajevičiaus gyvenime šis posūkis anaiptol dar nereiškė jo karjeros pabaigos. Po šios trumpos, bet aštrios konfrontacijos dalies rusų akyse jo, „tikrojo reformatoriaus“, įvaizdis tik dar labiau sustiprėjo, ką liudijo ir bent viena tų metų lapkritį surengta maskviečių demonstracija Borisui Nikolajevičiui palaikyti.
Besibaigiant 1987-iesiems (gruodžio 8 d.), savąją populizmo dozę gavo ir pacifistiškai nusiteikusi Vakarų publika, kai Michailas Sergejevičius ir JAV prezidentas Ronaldas Wilsonas Reaganas (1911–2004) sudarė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (angl. The Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty), turėjusią apriboti abiejų valstybių ginkluotę, galinčią nešti branduolinius ginklus („The New York Times“ straipsnis „R. W. Reaganas ir M. S. Gorbačiovas sudarė raketų sutartį bei pažadėjo siekti didesnio mažinimo“ (angl. „Reagan and Gorbachev Sign Missile Treaty and Vow to Work for Greater Reductions“, 1987 12 09).
„Glasnost“ bei „Perestroika“ jau ėmė duoti pirmuosius vaisius ir dauguma jų nebuvo palankūs SSRS sistemai ar jos valdančiajam aparatui, o 1987 m. vasarą Baltijos šalyse vykusios akcijos stalinizmo nusikaltimams pasmerkti bei aukoms atminti, pvz., Rygoje prie Laisvės monumento (lv. Brīvības piemineklis) birželio 14 d., buvo pirmieji vėjo gūsiai, pranešantys apie artėjančią audrą.
(be temos)