KAMUOJA POŠVENTINĖ DEPRESIJA

Tik nedaug kam sunku pripažinti, kad po švenčių nejaučia tam tikros pošventinės depresijos. Ji tikrai yra. Dėl to, kad vėl reikia eiti į darbą, kad baigėsi tas šventinis šurmulys, o sykiu ir ta ypatinga nuotaika, kuri ir yra šventė.

Vėl užklumpa kasdienybė, rūpesčiai ir ta vakaro tamsa prieš 17 valandą vakare. Tos šviesos tiek mažai. Be to, galvoje jau tvinkčioja ta pati mintis: „Praėjo. Viskas vėl baigėsi.“

Šampanas išgaravo ir iš taurių, ir iš galvų. Na, gal ne visiems. Ypač tiems, kurie dar ir sausio 2-ąją „darė pachmielą“. Gal ir sausio 3-iąją. Gal dar ir toliau mėgins tuo pačiu būdu tą pošventinę depresiją nukelti vis į kitą dieną. Tačiau nuo tokio kovos su depresija metodo bus dar blogiau, nes vis tiek vienąkart reikės šventę užbaigti. O tada bus jau visai blogai.

Kartais net atrodo, kad geriau jau visai nešvęsti, nes švenčių pabaiga gali tapti rimtu išbandymu ne tik sveikatai, bet ir pačiam sau. Bet kaip čia nešvęsi, kai visi aplink šurmuliuoja ir kalba tik apie šventes? Kur benueisi ta pati muzikėlė su tais skambančiais varpeliais.

O čia dar vieni metai baigiasi, kiti prasideda, minios gatvėje ir visame pasaulyje laukia dvyliktos valandos, nes kažkas baigsis, kažkas prasidės. Štai ir proga. Visi turi ko išgerti ir ko pasprogdinti į tą tamsų dangų. Kaip švęsti, žino visi. Bet kaip įveikti pošventinę depresiją, nežino niekas. O ją įveikti vis tiek reikia, kad ir kas bebūtų, nes kitaip baigsis gyvenimas. Štai ir kasmet kamuojamės iki sausio vidurio arba dar ilgiau, kol vėl sugrįžtame į blaivią kasdienybę.