KAS SLEPIASI PO KAUKE?
Mūsų visuomenėje dažnas slepia akis po kauke gal dėl nedrąsos, o gal stengdamasis būti saugus. Kartais toks vaizdas atrodo ironiškai skaudus, nes žmogus ima bijoti savęs – praeities, sutiktų žmonių žvilgsnio, ateities. Labai dažnai buvusio laiko šešėlis dar slenka iš paskos ir neleidžia sąžinei nurimti. Ar įmanoma ištaisyti praeities klaidas? Toks retorinis klausimas kirba pažiūrėjus Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį "Senos damos vizitas" (režisierius Aidas Giniotis).
Scena įprasta, kasdienė, tikroviška – vaizduojamas skurstantis miestelis, o gyventojai – paliegę, alkani, nereikalingi šios žemės keleiviai. Į tą provincijos miestelį, kuriame jau seniai nebeveikia gamyklos, net nestoja svarbius keleivius vežantys traukiniai, atvyksta labai turtinga ponia Kler (aktorė Jūratė Onaitytė). Situacija graudi – nuvargę nuo savo kasdienybės ir skurdo, miestelio gyventojai tikisi, kad ji padovanos jiems viltį ir sugrąžins į miestelį gerovę: vėl pradės dirbti gamyklos, važiuos traukiniai, žmonės atsikvėps.
Tiesą gyvenime rasti labai sudėtinga, nes žmonės slepia veidus kiek galėdami giliau po kaukėmis.
Tvyranti nežinomybė dėl bedruomenės ateities siejama su ponia Kler. Iš pradžių atrodo, kad situacija spręsis palankiai, nes ponią pažįstantis Ilis (aktorius Liubomiras Laucevičius) tikisi vėl sugrąžinti ją į praeitį ir atseit priminti malonias akimirkas. Miestelio gyventojai deda į jį viltis, jaučiasi drąsesni, nes laukia tos išganingos valandos, kai jie galės normaliai gyventi. Skurdas žmones padaro aklus dvasiškai, nes ir susiklosčius šiai situacijai nė vienas asmuo nepaklausia, o kokie ryšiai sieja Kler su Iliu. Užtenka žinoti, kad jie prieš 40 metų buvo pažįstami, o dabar ta pažintis gali tęstis. Griežtas aktorės J.Onaitytės balsas nieko gero nežada. Jau po pirmų pasisveikinimo žodžių tampa aišku, kad ne viskas čia bus gerai. Senoji ponia sutinka paaukoti miesteliui milijardą su viena sąlyga – kad miestelyje būtų atkurtas teisingumas. Tai ir yra konflikto pradžia.
Tiesą gyvenime rasti labai sudėtinga, nes žmonės slepia veidus kiek galėdami giliau po kaukėmis, kad tik nesimatytų jų skausmo išvagotų randų arba veidmainystės, kai vienas į kitą bijo žiūrėti dvasios akimis. Ponia Kler užaugo tame miestelyje, pamilo Ilį, bet jos meilė čia, tame miestelyje, buvo paniekinta, išduota ir tai visiems laikams pakreipė jos gyvenimą visai kita kryptimi. Sakytume, situacija panėšėja į Medėjos kerštą, nes Kler atvyko suvesti sąžinės sąskaitų su jaunystės mylimuoju.
Aktorė J.Onaitytė labai šitam vaidmeniui tiko – ji stipriai išjautė moters išgyvenimus, kurie neužsimiršo per daugybę metų. Atrodo, kiek vienas jos judesys ironiškai stabdo vyro pasąmonę ir priverčia įsiklausyti į sąžinę: ar galima ramiai gyventi su kita šeima, kai esi suniokojęs meilę? Šitos Dievo dovanos paneigti neįmanoma, o kas išdrįsta tai padaryti, ko gero, moka aukščiausia kaina. Meilė turi savo vertę. Tik spektaklio pagrindinis konfliktas sukasi ne pagal šią ašį. Prasmė glūdi dar gilesniuose kloduose.
Svarbiausias akcentas nagrinėjamame konflikte dedamas tada, kai multimilijardierė ponia Kler pasiūlo milijardą už tesingumo atkūrimą. Režisierius ieško atsakymo į svarbiausius dramaturgo keliamus klausimus – ar galima už pinigus nupirkti teisingumą, laisvę, laimę? O gal teisingumas tėra kaukė, kuria pridengiame savo godumą ir kitas silpnybes? Miestelio bendruomenė, išgirdusi tokį pasiūlymą, nustemba, gal net suabejoja, ar teisingumą galima nupirkti, apskritai, ar jis turi kainą. Bet veidmainystė vyksta prie akių: vieni kitus apgaudinėja, meluoja, išnaudoja. Tame dvasinės sumaišties sūkuryje yra tas didysis nusikaltėlis Ilis. Iš tiesų jo negalima teisinti – už padarytas klaidas reikia sumokėti. Juk negali gyventi laimingai ir džiaugtis savo padėtimi, kai giliai širdyje jauti, kad nesi doras žmogus, kad suniokojai kito žmogaus gyvenimą. Ar turėjai tam teisę? Apskritai, ar yra tokia teisė?
O tiek nedaug tereikėjo, kad visi išbristų iš vargo – tik vieno žmogaus gyvybės.
Prie akių miestelio bendruomenė sutaria palaikyti Ilį, jį net apginti, bet giliai viduje aiškiai matyti, kokia supuvusi yra ta visuomenė. Išraiškingas įvaizdis – geltoni batai. Tas rodo, kad visi to miestelio gyventojai yra vienodai godūs. Nežinia, kokios priežastys juos tokius padarė, bet galima būtų daryti prielaidą, kad skurdas pažeidė ne tik jų buitį, bet ir dvasinį pasaulį. Norėdamas prasigyventi, išbristi iš bėdų, žmogus ryžtasi išdavystei, pataikavimui, melui. Pirmiausia šitus pokyčius pastebi pats Ilis, atsidūręs tarsi miestelio gyventojų spąstuose. Jis negali priekaištauti, nes pats nukreips ugnį į save – miestelio gyventojai ima skolon produktus, beje, brangiausius, žada grąžinti. Bet iš ko? Šis klausimas neduoda ramybės ir Iliui. L.Laucevičius savo manieromis, kaip įprasta žinomam aktoriui, perteikia savo nerimą, mato, kad jis artėja į aklavietę, kur reikės duoti savo sąžinės apyskaitą. Dievui? Ne, poniai Kler. Kiek kainuoja jaunystės klaidos ir išdavystė?
Iš tiesų, vienas klaidas galima nesunkiai ištaisyti, o kitoms prireikia viso gyvenimo. Atrodo, kad Ilio klaida jam kainuos gyvenimą. Žiūrovai įtemptai seka antrąjį veiksmą – o gal ponia Kler atleis jam klaidas? Dramatiškai vystosi ir pačios ponios Kler gyvenimo peripetijos – ji lengvabūdiškai išteka už devinto vyro. Kur meilė? Jos nėra, ją sunaikino dar jaunystėje Ilis, palikęs Kler vienišą, jūreivio palaidine apsirengusią, su kūdikiu ant rankų, alkaną, nuskurdusią. Tokia ji ir iškeliavo iš miestelio – visų pažeminta.
Po keturiasdešimties metų ji grįžo turtinga ir dabar miestelio bendruomenė laukia iš jos malonės. Ponios Kler Cachanasian pasirodymas nuskurdusiame gimtajame miestelyje yra tarsi gyvas priekaištas tiems, kurie smerkė ir niekino silpną mergaitę. Užtarėjų nebuvo. Kas dabar laukia jos pasigailėjimo ir malonės? Bumerangas grįžta? Galbūt, galima ir tokią prielaidą daryti – už visas klaidas reikia susimokėti. Bet čia žmogus tapo žmogui teisėjas. Nuoskauda sukilo prieš niekšybę. Iliui nepasisekė – jį išdavė ir mirčiai pasmerkė vieną visa jo šeima – atsirado visiems reikalų, nes jie gyvena gerai, išbrido iš skurdo. Vadinasi, tarp šitų žmonių nebuvo nei meilės, nei prisirišimo. Ko gero, materialiniais sumetimais sudaryta santuoka leido Iliui nusipirkti už tą nešvarią sąžinę. Deja...
Kokia turėjo būti pabaiga? Pagal Bibliją, priešai turėjo apsikabinti.
Kaip visada norisi, kad pabaiga būtų gera, laiminga. Žiūrovai laukė susitaikymo – galbūt tokio lyrinio pasikalbėjimo vienas su kitu. Atomazga kitokia: Ilis miršta (atseit, širdies smūgis) – jį uždusino bendruomenės godumas ir veidmainystė. Kler išdidžiai palieka miestelį išsiveždama karstą su Iliu. Ji įvykdė savo pažadą – miesteliui atidavė milijardą, prasidėjo gyvenimas. O tiek nedaug tereikėjo, kad visi išbristų iš vargo – tik vieno žmogaus gyvybės. Čia ir klausimas: kiek verta žmogaus gyvybė? Stiprus ir antras klausimas: kiek kainuoja mūsų humanistiniai idealai ir principai? Atsakymo nerasime, jo nėra. Tos intrigos neprarado savo aktualumo nuo pat pjesės sukūrimo, nes mes vis dar gyvename pasaulyje, kuris vis dar rūpinasi materialinėmis vertybėmis.
Kokia turėjo būti pabaiga? Pagal Bibliją, priešai turėjo apsikabinti. Šiuo atveju, žmogus žmogui tapo teisėjas. Nežinia, ar pajuto Kler širdyje palengvėjimą, bet guodžia ta mintis, kad Ilis suprato ir pripažino savo klaidą. Jis suvokė skaudžią gyvenimo tiesą – ta paniekinta mergaitė ne pati, o jo rankomis sugniuždė savo likimą. Ilį nuteisė tie, kurie kiekvieną dieną tikisi sulaukti "senos damos" (atpildo už savo jaunystės klaidas) vizito. Kol ji neatvyksta, tol širdyje ramu. Naujojo Testamento žodžiais būtų galima įvardyti ir šią situaciją: "Ar yra kas nors be nuodėmės?" Taigi, tokia skaudi istorija verčia susimąstyti ne tik apie savo praeities sunkius išbandymus ar klaidas, bet pagalvoti ir apie tarpusavio santykius, vertybes, ypač žmogiškumą. Kaip svarbu yra nenužudyti savyje žmogaus.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.1 komentarai -
1 komentarai -
2 komentarai
Dausprungo nuotykiai