KITOKIA NUOMONĖ: ATSAKYMAS DAUGKARTINEI LIETUVOS DZIUDO ČEMPIONEI

Gyvenime nėra vienareikšmiškų situacijų, visur yra kelios tiesos, keli požiūrio kampai. Puikiai suprantu Sandrą ir jos požiūrį bei nuomonę ir labai gerai žinau, kad mūsų matymo perspektyvos visiškai skirtingos.

Sandra nuo mažens sportavo pas Vigmantą Sinkevičių ir žinau, kad jis ir trenerė Danguolė jai yra labai svarbūs žmonės, kurie visada buvo šalia ir Sandrai daug padėjo. Aš tai gerbiu ir suprantu viso to svarbą. Ir kaip Sandra visaip gins ir pasisakys už Vigmantą, taip ir Vigmantas padarys viską, kad dėmesio centre ir visiškai aprūpinta būtų Sandra.

Mano giliu įsitikinimu, dėl kelialapių į Olimpines žaidynes realias galimybes turi visi penki (Santa Pakenytė, Karolis Bauža, Sandra Jablonskytė, Kęstutis Vitkauskas, Andej Klokov) to siekiantys sportininkai ir būtų ne tik didelė klaida, bet ir absurdiška neteisybė atmesti visus ir proteguoti vieną vienintelę. Čia teisės ir galimybės privalo būti lygios.

Kartu su Karoliu, Santa ir Sandra mes praėjom tikrai netrumpą sportinį kelią ir puikiai vienas kitą pažįstame. Mūsų nuomonės apie federaciją visada kardinaliai skyrėsi, kadangi mes trys visada nebuvom labai mėgstami Lietuvos Dziudo Federacijoje (LDF). Mes tai jausdavome smulkmenose, o neretai ir dideliuose svarbiuose dalykuose. Mus treniravo treneris Petras Vinciūnas, kuris išugdė keturis olimpiečius ir visada buvo vedantis treneris.

Bet jau porą olimpinių ciklų atgal, buvo pastangos mūsų trenerį P.Vinciūną laikyti nuošaliai ir sudaryti sunkumus važiuoti su mumis į varžybas. Nors P. Vinciūnas buvo mūsų visų trijų treneris, nepaisant to, vyr. treneriu buvo paskirtas Eduardas Techovas, kuris kažkiek treniravo tik Sandrą. Mūsų treneris buvo peikiamas LDF ir kritikuojamas, nors mūsų pasiekti rezultatai buvo geriausi ką tuo metu buvo pasiekę lietuviai aukščiausio lygio varžybose, tačiau dabar, kai rezultatai tikrai ne patys geriausi, E.Techovas apdovanojamas piniginiu paskatinimu.

Dabar dėl olimpinių kelialapių kovoja penki sportininkai, trys iš jų – Karolis, Santa ir Sandra – turi praktiškai vienodas galimybes juos iškovoti. Ir tai gana sunku padaryti, kai asmeniniai treneriai nustumti nuo varžybų ir stovyklų planavimo, o vyr. trenerio planuose svarbiausi taškai – stovyklos Gruzijoje ir Vilniuje – ir tai toli gražu ne pats geriausias pasirinkimas ieškant partnerių ir stilių įvairumo, kas ypatingai svarbu mūsų sporto šakoje.

Po eilės sunkiai paaiškinamų vyr. trenerio spendimų ir visiško sportininkų nuomonės ignoravimo, sportininkai pasirašė peticiją, kuria pareiškė norintys pakeisti vyr. trenerį E.Techovą, motyvuodami tuo, kad jis neatlieka savo pareigų ir visiškai nerodo motyvacijos dirbti. Iš LDF pusės nebuvo padaryti jokie žingsniai dėl sportininkų nuomonės apie trenerį ir viskas palikta visiškai taip pat, net nebuvo rimtai svarstoma apie pakeitimą. Žinau, koks svarbus trenerio vaidmuo sportininkui ir per savo karjerą esu matęs labai daug blogų pavyzdžių.

Seniau dar turėjome galimybę ruoštis pagal mūsų trenerio sudarytą programą, kadangi buvo Lietuvos Olimpinis sporto centras (LOSC), kuris griežtai vadovavosi kriterijais ir nepasiduodavo federacijų įtakai. Dabar sugriovus LOSC ir atidavus visą pasiruošimą ir administravimą į federacijos rankas, viskas labai stipriai pasikeitė. Dabar federacijos atsakingos už viską – tame tarpe ir pasiruošimą, nes LTOK ir KKS ministerija tik skaičiuoja ir skiria pinigus, o federacijoms palikta visiška laisvė, prieš tai nė neįsigilinus kaip tikslingai jos dirba.

Dabar pradėjo griūti visa sporto sistema, liko tik federacijos, kurios kuo toliau, tuo labiau supranta, kad niekas jų nenori kontroliuoti ir jų suvaldyti. Ir kuo prastesnė federacijos vadovybė, tuo ryškiau matosi, kaip griūna konkreti sporto šaka. Po LOSC išardymo mūsų federacijai visiškai atsirišo rankos ir taip buvusi autoritarine ir viešo intereso nepaisančia organizacija, ji tapo visagalia. Paskutinius kelis metus federacija kovoja dėl savo interesų ir absoliučiai nutolo nuo sporto ir jo problemų.

Taigi bėda ta, kad Sandra tik iš mūsų girdėdavo informaciją, apie netinkamą federacijos darbą ar konkretų atvejį. Ji neturėjo galimybės pabūti mūsų vietoje, todėl tikrai nesitikiu, kad visi supras, kodėl stojame prieš federaciją ir jos vadovybę. Tai juk natūralu: kai vyksta kova, yra dvi šalys – geriečiai ir blogiečiai. Iš skirtingų stovyklų tos rolės matosi priešingai.

Praėjęs Lietuvos suaugusiųjų čempionatas niekam nedžiugus... LDF sako, kad mes norėjome cirko, bet net neužsiminė apie galimus pakeitimus. Sako, kad mums gal trūksta dėmesio, bet nekvietė kalbėtis prieš savaitę, kai viešai buvo paskelbta protesto akcija. Pakvietė sėsti prie stalo paskutinę akimirką ir žadėjo pokalbį „pirmadienį“. LDF prezidento žodžiu jau labai senai nustojome tikėti. Protesto akcija buvo skirta visuomenei, sportą kuruojančioms organizacijoms ir tarptautinėms dziudo organizacijoms, kad būtų atkreiptas jų dėmesys į sportą už formalaus popierėlio ribų. Sportas – ne popierius. Tai žmonės, jų įdėtas didelis darbas ir pastangos. Iš Nacionalinės Dziudo Asociacijos (NDA) pusės buvo informuoti treneriai apie rengiamą protestą ir diskutuojama apie jo reikšmę ir reikalingumą.

Treneriai patys rinkosi, kur jiems ir jų sportininkams būti per čempionatą. Sulaukėme didelio palaikymo ne tik iš trenerių, bet ir iš sportą baigusių dziudo entuziastų, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja dziudo judėjime. Per pokalbį su Lietuvos dziudo federacijos prezidentu prieš protestą prašėme leidimo pravesti ją pagal dziudo etiketą. Tiesiog išeiti visiems ant tatamio, nusilenkti, įteikti prezidentui raštą su protestu ir parašais ir reikalavimus, tačiau mums buvo atsakyta ir likome tribūnose.

Kiekviename LDF prezidento pasisakyme girdžiu tik du dalykus: LDF – vienintelė oficialiai pripažinta dziudo sporto federacija, ir tai, kad reikia kalbėtis, „balsuoti“... Skamba ironiškai, bet tai pasišaipymas, kuriuo reiškiama visiška jo valdžia ir nieko daugiau, būti įteisintu – nebūtinai reiškia būti teisiu! Iš 39 organizacijų, kurios yra LDF narės – septynių klubų prezidentas yra pats V.Sinkevičius.

Taip pat yra dalis seniai gyvuojančių ir veiklos nevykdančių ar bent jau varžybose niekada nematytų klubų. Taigi maždaug taip atrodo „balsavimas“. Tai daugiau pasityčiojimas iš demokratijos nei jo apraiška. Didelė dalis rankas keliančių žmonių visiškai nieko bendro neturi su dziudo sportu.

O klausimas, kodėl neišstoja klubai iš LDF? Jie juk patys ir atsakė į jį – LDF  yra vienintelė pripažinta, taigi, jei norime, kad mūsų sportininkai turėtų bent mažą galimybę siekti rezultatų, mes privalome žinoti, kas vyksta federacijos viduje, nors net būdami nariais nesulaukiame atsakymų, kuriuos pagal įstatymą privalėtume turėti.

Labai geras klausimas, kodėl Karolis neatsisakė dalyvauti varžybose už LDF lėšas. Gal todėl, kad tai ne LDF, o LTOK skirtas finansavimas ruoštis olimpinėms žaidynėms, kuriuos ir uždirbo pats Karolis per praeitus metus pasiektais rezultatais.