KUO PANAŠŪS RUSIJOS IR KINIJOS REŽIMAI?

Ką turi bendra Rusija ir Kinija? Abi šalis valdo režimai, bijantys savo pačių žmonių. Rusijos atveju ši baimė praeitą savaitę buvo aiškiai matoma sostinės Maskvos gatvėse, kai policija suėmė daugiau kaip 1 tūkst. žmonių, protestavusių prieš institucijų atsisakymą leisti nepriklausomiems kandidatams dalyvauti rugsėjo 8-ąją vyksiančiuose miesto valdžios rinkimuose.

Kinijoje ši grėsmė buvo matoma Honkongo gatvėse. Ši autonomine turinti būti teritorija 1997 metais buvo sugrąžinta Pekinui buvusios kolonijinės galybės – Didžiosios Britanijos. Birželio pradžioje ten prasidėjo protestai prieš ekstradicijos įstatymą, leidžiantį Honkongo gyventojus išsiųsti teisti į žemyninę Kiniją. Tačiau valdžios melas, užsispyrimas ir šiurkštus elgesys per pastarąsias savaites įžiebė demonstracijas, per kurias skelbiami daug platesni ir labiau neraminantys reikalavimai: demokratijos, atskaitomybės ir faktinės nepriklausomybės. Pyktį ypač pakurstė gangsterių pasitelkimas protestuotojams mušti, akivaizdžiai susimokius su policija.

Abiem atvejais protestuotojų perspektyvos trumpuoju laikotarpiu atrodo prastos. Rusijos valdžia anksčiau yra nuslopinusi dar didesnes demonstracijas didelėmis baudomis ir įkalinimo bausmėmis jų organizatoriams. Per Vladimiro Putino valdymo laikotarpį opozicija nesugebėjo įgyti kritinės masės, susirasti įtikinamą lyderį, įsitvirtinti kur nors kitur, išskyrus Maskvą ir kelis didžiuosius miestus, taip pat pasiųsti žinią, priimtiną Rusijos žmonių daugumai.

Vargu, ar ši padėtis galėtų greitai pasikeisti. Apatija – Kremliaus didžiausia draugė. Visuomet atrodo lengviau pasilikti namuose, numoti ranka į politiką – arba emigruoti. Vienintelis realus kelias į pokyčius – režimo skilimas. Taip gali nutikti, mažėjant pono Putino populiarumui. Vis dėlto tokios permainos gali ir neatnešti protestuotojų trokštamos laisvės ir atvirumo.

Kitaip negu Rusijoje ir likusioje Kinijos dalyje, Honkonge tebėra laisvių, už kurias verta kovoti, o protestai pasiekė daug platesnę visuomenės dalį. Žemyninės Kinijos valdžia teoriškai galėtų panaudoti šiurkščią jėgą protestams sutriuškinti. Liaudies išvadavimo armija jau įsitvirtino Honkongo širdyje. Tačiau kruvinas susidorojimas taptų niokojamu smūgiu Kinijos legitimumui.

Honkongas turėjo tapti pavyzdžiu, kaip Kinija sugeba palenkti širdis ir protus veiksmingu, pragmatišku valdymu. Tačiau šioje teritorijoje tik paaštrėjo socialinė, ekonominė ir politinė įtampa. Kariuomenės įsikišimas krizę paverstų katastrofa. Pekino valdžia gali viltis, kad bus pasiektos lygiosios ir neteks imtis susidorojimo. Bėgant laikui protestai gali išsikvėpti. Juk būtent taip nutiko per vadinamojo „Skėčių judėjimo“ demokratijos šalininkų demonstracijas 2014 metais.

Du kiti geografiškai artimi pavyzdžiai rodo, kaip demokratija gali ir turėtų veikti. Ukrainoje ką tik įvyko laisvi prezidento ir parlamento rinkimai. Varžymasis buvo atviras, ir abu sykius valdantieji įspūdingai pralaimėjo. Tuo metu Rusijoje pašaliečiams neleidžiama net simboliškai dalyvauti bereikšmiuose rinkimuose – jie daug anksčiau įveikiami pasitelkiant „administracinius išteklius“.

Vos už 130 km nuo žemyninės Kinijos yra Taivanas (jis, bent jau popieriuje, yra „Kinijos Respublika“ – prieš komunistų įsigalėjimą egzistavusio režimo tremtyje liekana).

Sausį vyksiančių Taivano prezidento rinkimų kampanija jau prasidėjusi. Kol krizė Honkonge neišgąsdino taivaniečių rinkėjų, žemyninei Kinijai simpatizuojantiems kandidatams sekėsi neblogai. Dabar padėtis pasikeitė. Už nepriklausomybę pasisakančios prezidentės Tsai Ing-wen pozicijos vėl sustiprėjo; ji turi neblogų galimybių būti perrinkta.

Šios atviros, jaudinamos kampanijos itin skiriasi nuo stagnuojančių ir slapių procesų Kinijos komunistų partijos vadovybėje.

Tiek Kinija, tiek Rusija gali naudotis ginkluota jėga, sekimu, žiniasklaida ir pinigais – viskuo, ko reikia išlikti valdžioje. Išskyrus vieną dalyką: teisėtumą.