Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, virtualiojoje erdvėje buvo galima eilinį kartą fiksuoti, kad Lietuva nėra vienintelė ir visiems tokia pati: vienokia ji buvo tiems, kurie kėlė tų laikų nuotraukas į socialinius tinklus, rašė įvairiausius tekstus vietinei publikai; kitokia ji – tiems, kurie gyvena užsienyje.

Pasaulio lietuviai ir vėl, regis, išslydo iš viešojo Lietuvos lauko. Vienas tokių renginių, skirtų laisvės trisdešimtmečio jubiliejui paminėti, buvo suorganizuotas Niujorke, Lietuvos kultūros instituto ir leidyklos "Humboldt Books" iniciatyva. Atrodytų, įvykis viešas, jungtis gali kiekvienas, tačiau didžioji dalis publikos – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. Platesnės renginio reklamos, skirtos Lietuvos auditorijai, internete ir socialiniuose tinkluose užtikti beveik neteko.

Dar vienas simptomiškas aspektas yra tas, kad renginys vadintas diskusija apie Lietuvos laisvės kovas ir Sausio 13-ąją bei legendinio lietuvių poeto ir filmininko Jono Meko kino darbą "Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas" bei pagal šį filmą neseniai išleistą knygą anglų ir lietuvių kalbomis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad diskusija to viešojo pasikalbėjimo pavadinti tikrai neįmanoma – nebuvo nė vieno pašnekovo, kuris bent suabejotų kito kalbančiojo teiginiais.

J.Mekas vis dar tampa patogia asmenybe, kai reikia politiškai korektiško renginio ar kitokios veiklos, kuri naudinga pirmiausia ją atliekantiems žmonėms.

Renginio specialusis svečias – profesorius Vytautas Landsbergis – turbūt vienintelis iš visų pasisakiusiųjų turėjo ką pasakyti ir žinojo, ką kalbėjo. Jo klausantis, atmintyje išniro jau girdėti, tačiau vis tiek verti minėti sakiniai: tai, ką Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas darė 1991-ųjų sausį bei prieš ir po šio laikotarpio, buvo tikras džiazas ir "Fluxus", išmoktas ir iš muzikologijos studijų ir, neabejotina, iš Jono Meko bei atsiminimų apie Jurgį Mačiūną. Ir V.Landsbergis, ir po jo renginyje kalbėjusi J.Meko dukra Oona Mekas bandė pabrėžti tai, kad poetas ir filmininkas jautėsi dalyvaujantis Lietuvos laisvės kovoje. Akivaizdūs to įrodymai: iš Niujorko 1991-ųjų sausį siųsta kolektyvinė Amerikos ir Europos menininkų palaikymo telegrama V.Landsbergiui į Vilnių; be to, anuo laikotarpiu J.Mekas publikavo tikrai solidų straipsnį apie Lietuvos laisvės siekius dienraštyje "The New York Times".

Tuo Laisvės gynėjų dienos minėjimo virtualiojo renginio pozityvumas ir baigiasi. Pakviestas kalbėti prancūzų fotožurnalistas Pascalis Le Segretainas neslėpė, kad 1991-ųjų sausį Vilniuje patyrė daug baimės, kurią užfiksavo tikrai gerose savo fotografijose. Tačiau dabar, po trijų dešimtmečių, klausant pašnekovo, atrodė, kad tų laikų Vilnius jam, patyrusiam žurnalistui, tebuvo vienas iš daugelio pasaulio karštųjų taškų, kuriuos per savo karjerą teko aplankyti. Pagaliau apibendrindamas P.Le Segretainas pasakė tai, kas verta eilinio užsienio turisto įspūdžių: Lietuvos žmonės jam palikę gerą įspūdį.

"Diskusijos" moderatoriui, politikos analitikui iš JAV Juozui Kazlui subtiliai perėjus prie J.Meko filmo "Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas" bei pagal šį kūrinį išleistos knygos tematikos, prakalbo knygos leidybos projekto kuratoriai Francesco Urbano Ragazzi. Jie Lietuvos žmonių laisvės siekį bandė apibūdinti pagal moderniosios filosofijos teoriją: Johnas Locke'as visuomenę yra aprašęs kaip susivienijančią dėl pavojų, o kitas mąstytojas, Davidas Hume'as, tvirtino, kad žmonės į tautą buriasi, nes yra simpatiški vieni kitiems – lietuviai, pasak kuratorių, tauta tapo pagal simpatiją, o ne savisaugą. J.Mekas Amerikos Filmininkų kooperatyvą XX a. septintajame dešimtmetyje irgi subūręs pagal režisierių ir filmininkų simpatijas vieni kitiems. Neįmanoma nesistebėti tuo, kaip J.Meko filmo virsmo knyga kuratoriai nepastebėjo, kad gyvename jau praūžus postmodernizmui, kuriam vyraujant, žmones jungia ne panašumai, galintys tapti simpatijos pagrindu, o empatija – dėmesys ir pagarba kitokiam, nei esu aš ar esame dauguma mūsų. J.Meko kūrybinį darbą interpretuoja ir perkuria žmonės, kurie gyvena XVIII a. realijomis, nors pats J.Mekas buvo gyvas empatiško bendravimo su kitais pavyzdys.

Leidyklos "Humboldt Books" leidybos direktorė Giovanna Silva renginyje sakė, kad susipažino su minėtu J.Meko filmu Venecijoje, beveik atsitiktinai pamačiusi jo projekciją keturiuose ekranuose. Leidėja demonstravo savo ir jos kolegų darbą – knygos pagal J.Meko filmą maketą. Bežiūrint į jį – filmo verbalinio teksto transkripciją anglų ir lietuvių kalbomis ir gausybę nuotraukų – neapleido mintis, kad vilniečio Kęstučio Pikūno sudaryta ir išleista knyga "Gyvenimo lai(š)kai" (Jono ir Adolfo Mekų susirašinėjimas su likusiais Lietuvoje artimaisiais) yra šedevras, lyginant su garsios užsienio leidyklos darbu. Betgi užsienio produktas mums jau savaime, be jokių nuopelnų labai dažnai svarbesnis.

Po beveik dvi valandas trukusio kalbėjimo apie Lietuvą, jos laisvės kovas, J.Meko asmenybę ir kūrybą liko įspūdis, kad kai kurie prelegentai nebuvo nei žiūrėję minėtą filmą, nei vartę tą knygą. Jei bent filmas būtų pažiūrėtas, nebūtų įmanoma ignoruoti fakto, kad J.Meko filmas vis dėlto yra skausmingas ir viltingas žiūrėjimas iš priverstinės distancijos į televizoriaus ekrane rodomas Amerikos žinių laidas apie Lietuvos siekius – kūrinys alsuoja jausmu, kad J.Mekas tuo metu norėjo, bet negalėjo būti tėvynėje.

Dar vienas aptarto renginio bruožas – visiškas atsiribojimas nuo to, ką kalba J.Meko filmas ir knyga žiūrovui ir skaitytojui: apie didžiulį anuometį Amerikos interesą išsaugoti nesubyrėjusią Sovietų Sąjungą ir skepticizmą lietuvių laisvės kovų atžvilgiu. Be to, knygos leidybos kuratoriams ir leidyklos žmonėms tikrai būtų nepakenkęs kuklumas, pažymint, kad išleista knyga tėra tai, kas istorijos ir kitų humanitarinių mokslų diskurse vadintina šaltinių publikacija, – išskyrus įvadinį straipsnį, daugiau su interpretacija susijusių veiksmų tokie leidiniai patys neatlieka. O J.Mekas vis dar tampa patogia asmenybe, kai reikia politiškai korektiško renginio ar kitokios veiklos, kuri naudinga pirmiausia ją atliekantiems ir kartais kitiems žmonėms.