Mirties pornografija | kl.lt

MIRTIES PORNOGRAFIJA

Tvirtai įsikibęs turėklų, virpantis žmogus žvelgia žemyn. Akyse – ne tik begalinis skausmas, bet ir policijos, greitosios medicinos pagalbos automobilių švieselių atspindžiai. O štai tilto apačioje – kitokios švieselės. Išmaniųjų telefonų kamerų blyksčių. Dešimtys žioplių, užvertę galvas aukštyn, filmuoja nelaimėlio dramą. Laukdami, ar galės šiandien savo paskyroje pasigirti, jog tapo paskutiniojo gyvenimo šuolio liudininkais. Ne, tai ne serialo „Black Mirror”, pasakojančio apie šiurpias technologizuotos ateities perspektyvas, epizodo aprašymas. Tai realybė, kuri šiandien jau mažai ką stebina net Vilniuje ar Kaune.

Mirtis toks jau dalykas – be mažyčio procentėlio atsigavusių po klinikinės mirties, likusieji ją patirsime tik kartą. Gal todėl viskas, kas su ja susiję, kartu ir gąsdina, ir intriguoja. Vieni žiūri filmus apie serijinių žudikų darbelius, kiti kompiuterio ekrane šaudo į butaforinius priešus, treti nepraleidžia kriminalinių naujienų rubrikos. O ekstremalesnių pojūčių mėgėjai, suvedę porą raktažodžių į "Google", nesunkiai ras vaizdo įrašų, kurių per televizorių niekas neparodytų. Pavyzdžiui, į industrinį smulkintuvą įkritusio žmogaus ar užsitrenkusiame automobilyje gyvos sudegančios jaunuolių kompanijos.

Nesiimsiu svarstyti, kad nesuvaidinto „gore“ žanro mėgėjai turi šiokių tokių problemėlių. Matyt, čia panašiai, kaip ir su erotinio pobūdžio filmais – su laiku didėja atsparumas tam, ką matai, tad reikia vis ekstremalesnio turinio, dar stipresnio dirgiklio. Be to, nepažįstamo žmogaus mirtis leidžia patirti visą gamą jausmų, pačiam tiesiog stebint iš tolo ir nepatiriant jokių pasekmių.

Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?

Ir vis tik, mano galva, plačiai išvešėjęs svetimo skausmo onanizmas  kelia labai daug moralinių klausimų, kuriuos kažkodėl vengiama svarstyti. Tiesą sakant, grūmojantis pirštas atsisuka ir į žiniasklaidą. Pavyzdžiui, kad ir labiau žinomų žmonių laidotuvės bei didžiulės nuotraukų galerijos, atsirandančios portaluose. Jose – stambiu planu įamžinti raudantys, nuo emocinio skausmo klupinėjantys artimieji. Ar tikrai tokius vaizdus matyti – visuomenės interesas? Arba štai neseniai paviešintos stebėjimo kamerų užfiksuotos, mirtinai nudurto vaikino paskutinės gyvenimo akimirkos. Kam to reikia? Nesakau, kad reikėtų žinias apie tokius įvykius patyliukais sušluoti po kilimu, bet vargu, ar kažkokią naudą be clickų teikia rodomos dar neseniai gyvų žmonių kraujo balos.

Tačiau žiniasklaida paprastai dar prisilaiko šiokių tokių rėmų. Kaip ir kino industrija. Jei ne mintis „O jei ten būtų mano mylimas žmogus?”, tai sudrausmina bent visuomenės pasipiktinimas ar elementari nemalonumų baimė. Jų pasitaiko įvairiausių. Pavyzdžiui, didžiulis ažiotažas JAV kilo dėl 2006-aisiais pasirodžiusio E.Steel dokumentinio filmo „The Bridge”. Juostoje pasakojama apie savižudžius, savo gyvenimą užbaigiančius nušokant nuo San Fransisko Aukso vartų tilto. Metus kūrėjas kartu su komanda filmavo tiltą – užfiksavo net 23 iš 24 2004-aisiais įvykusių žinomų savižudybių. Filmas pagarsėjo ne tik tuo, jog prašydamas leidimo filmuoti, režisierius nuslėpė tikruosius kėslus – tikino tiesiog norįs įamžinti skirtingus šalies paminklus ir vėliau smarkiai papiktino atsakingus asmenis. Dargi tada plačiai buvo keltas moralinis klausimas: ar filmuoti asmenį, lipantį per apsauginius turėklus ir akmeniu krentantį žemyn, nėra paprasčiausiai amoralu?

Šiandien, prabėgus trylikai metų nuo filmo „The Bridge”, jau fiziškai nebespėtum pagriebęs už atlapų apie moralinius kompasus paklausti kiekvieno, savo išmanųjį nukreipusio į svetimos mirties akimirkas. Ir kažkas man kužda, jog dėl to kaltos ne vien per šį laiką patobulėjusios telefonų kameros ar tiesioginės transliacijos galimybė tiesiai per "Facebook" ar "Instagram" paskyros. Jau nekart aidėjo istorijos apie delfinus, nugaišusius būriui turistų su jais besidarant selfius. Nors ir nelyginu delfino bei žmogaus gyvybės svorio, bet klausimas tas pats. Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?

Rašyti komentarą
Komentarai (28)

AK

Man irgi patiko, šįkart brandus, rafinuotas rašinys. Šaunuolė!

tulpes@lrpk.lt

Neegzistuoja pasaulyje toks dalykas kaip Morale. Cia yra religines propogandos myzas

Anonimas

kokia Tu grazi ... ir protinga . Retas derinys gamtoje
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS