Nediktatoriaus nepergalė | kl.lt

NEDIKTATORIAUS NEPERGALĖ

Pirmasis prezidento rinkimų turas Turkijoje tapo gera proga įsitikinti seno posakio apie visa apimančius rytietiškus subtilumus aktualumą. Didesni ir mažesni ekspertai, kurie kartodami svetimus naratyvus valdžioje užsibuvusį Recepą Tayyipą Erdoğaną vadina diktatoriumi ir priskiria jį putiniško politiko tipui, galėjo įsitikinti savo mąstymo seklumu.

Tikrieji diktatoriai ne tik laimi pirmajame ture – jie potencialius oponentus nuodija, suima prie Vyriausiojo rinkimų komisijos slenksčio ar neleidžia pašokti aukščiau vienženklio rinkėjų skaičiaus. Nors rinkimų kampanija Turkijoje skyrėsi nuo to, kas demokratiniame pasaulyje laikoma demokratiška – opozicinių žiniasklaidos laukas nuo nepriklausomų kanalų per R. T. Erdoğano valdymo metus buvo gerokai pravalytas, o valdžia galėjo veik neribotai naudotis administraciniais resursais, pavojingai minimali du dešimtmečius aukščiausioje valdžioje esančio politiko persvara aiškiai parodo: balsavimas buvo tikras. Net jei ir galėjo koks biuletenis pasiklysti, tikrų diktatūrų piliečiai apie tokius rinkimus net svajoti nedrįstų.

Net jei ir galėjo koks biuletenis pasiklysti, tikrų diktatūrų piliečiai apie tokius rinkimus net svajoti nedrįstų.

Gerokai sutrikę turėjo būti ir tie, kas nuotaikas Turkijoje matavo Vakarų visuomenei subalansuotais termometrais. R. T. Erdoğano nesužlugdė nei korupciją ir valdymo ydas geriau už šimtu tiriamosios žurnalistikos asų apnuoginęs žemės drebėjimas, nei infliacija. Teoretikų lūkesčiai, kad ekonominių sunkumų patiriantys turkai strimgalviais rinksis pokyčius, buvo perdėti. Viena vertus, kol kas kritinė masė turkų netiki, kad Kemalis Kılıçdaroğlu išspręs daugiapakopes ekonomikos lygtis. Kita vertus, akivaizdu, kad R. T. Erdoğanui pavyko sukurti ne tik klasikinėje diktatūroje įprastą „mažą žmogų“ užtariančio lyderio įvaizdį – trapų, todėl reikalaujantį stiprios administracinio aparato pagalbos ir neišsemiamo valstybės biudžeto. Jis pasiūlė unikalios receptūros vertybių mišinį iš islamo ir turkiško nacionalizmo, antivakarietiškus ingredientus palikdamas tik kaip prieskonį, kurį galima ir pamiršti, jei reikia rinktis tarp pragmatiškos taikos ir nepopuliaraus agresoriaus ar pri(si)minti narystės NATO privalumus.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS