(NE)KALTI

Dar vasarą tyrimas atskleidė, kad dėl pandemijos pablogėjo vos ne pusės Lietuvos gyventojų psichologinė būklė. Vyriausybė patvirtino planą, kaip sušvelninti neigiamą koronaviruso įtaką psichikos sveikatai ir emocinei savijautai. Tačiau tokie planai – kaip pastangos šaukštu išsemti upę.

Negana ekonominių, socialinių padarinių, kartu su koronavirusu atkeliavo užsikrėtusiųjų stigmatizacija. Čia kaip filme "Briliantinė ranka": gali rėkti nerėkęs apsinuoginusios Svetlanos Svetličnajos herojės fraze "Aš nekalta, jis pats atėjo", vis tiek esi kalta ar kaltas, kad koronavirusas pas tave atėjo. Ir nors prognozuojama, kad palaipsniui jis gali įgyti lėtinę ligos formą ir egzistuoti kaip epidemiologinis gripas, COVID-19 infekuotieji šiandien jaučiasi su įdagu.

"Lankėsi prekybos centre, kine, bažnyčioje..." – kaip prie gėdos stulpo kala užsikrėtusiųjų maršrutų ataskaitos. O mes maitvanagiais puolame prie aukos: kur velnias nešiojo?! Betgi tiesiog gyveno žmonės savo gyvenimą, niekas nebuvo jų įpareigojęs betono bunkeryje lindėti.

Šiandien minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena tebūna priminimas strategams, kad laukiame iš jų ne vien manipuliavimo baime ir kalte.

Mes jau seniai nebepaduodame vieni kitiems rankos – badomės alkūnėmis kaip ožiai ar spardomės batų nosytėmis kaip darželinukai. Ką jau kalbėti apie apsikabinimą – atšokame kaip nuplikyti! Ir nuolatos jaučiamės kalti. Kalti, kad einame pasveikinti artimųjų gimtadienio proga, kalti, kad pasiilgstame spektaklio, kalti, kad užsikrečiame. Vietoje "labas rytas" kasdien girdime: koronavirusu užsikrėtė tiek, mirė tiek. Onkologinės ligos diagnozę kasdien išgirsta, nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta šimtai žmonių, bet to nekalame į galvą kiekvieną dieną. O kada iš valdžios atstovų girdėjome: "Šiandien nuo COVID-19 pasveiko rekordiškai daug žmonių", "Tarp užsikrėtusiųjų dauguma – besimptomių", "Su židiniu puikiai susidorojo tas ar tas"?

Pozityvių žinių dabar reikia ne mažiau nei skiepų nuo koronaviruso. Šiandien minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena tebūna priminimas strategams, kad laukiame iš jų ne vien manipuliavimo baime ir kalte. Nuolat bauginami mes tik paklūstame. O atsakingais ir sąmoningais mus padaro ne karinės komandos.