NESNAUSKITE, DRAUGE KIMAI

Nėra jokios prasmės pirkti ginklų, amunicijos, samdyti arba šaukti žmones ir veltis į konfliktą, jeigu tai jums neatneš kokios nors materialinės ar politinės naudos. Investicijos turi atsipirkti, o nauda – užgožti nuostolius.

Naujoji avantiūra daugiau nei du dešimtmečius Kremliaus soste sėdinčiam KGB papulkininkiui reikalinga tam, kad jis galėtų išlaikyti valdžios vertikalę, nuraminti dvaro oligarchus, paguosti korupcijos, nepotizmo, skurdo bei virusų alinamą liaudį ir patvirtinti seną Bizantijos imperijos laikus siekiančią dogmą, kad caras yra antras po pono Dievo.

Valdžia Vovočkai (1952) ir jo lavrovams bei peskovams tėra būdas dujų ir naftos pinigams uždirbti. Visos kalbos, kad Vova ir jo parankiniai nekenčia Vakarų, gina tradicines, krikščioniškas, slaviškas vertybes, tėra banalus viešųjų ryšių mėšlas, skirtas savų ir svetimų kretinų sąmonei apdulkinti.

Kai kuriems Rusijos gyventojams jų imperijos santvarka nėra priimtina, tačiau didžiajai daliai Kremliaus režimas suteikia tvarkos ir stabilumo iliuziją, o pavieniams asmenims netgi leidžia didžiuotis tariamais savo valstybės pasiekimais.

Didžiajai daliai Kremliaus režimas suteikia tvarkos ir stabilumo iliuziją, o pavieniams asmenims netgi leidžia didžiuotis tariamais savo valstybės pasiekimais.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad net Rusijos žmonių kantrybė nėra amžina, tad, norint išsaugoti sostą ir sveiką kailį, būtina reguliariai atlikti kokį nors žygdarbį, kuris pašalintų ribą tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo, grožio ir siaubo bei paverstų baudžiauninkų širdyse susikaupusį kartėlį tūkstančiui orgazmų prilygstančia euforija.

Kad tai įvyktų, visai nebūtina pradėti Trečiojo pasaulinio karo ir žygiuoti iki pat Berlyno, Paryžiaus, Londono ar Niujorko. Užteks ir gabalėlio kaimynų žemės, kuri leistų sujungti 2014 m. okupuotą Krymą ir luhanskelonų bei doneckiniečių liaudies respublikas.

Ar tai reiškia, kad gyvenime nebėra nieko be šaltakraujiško cinizmo ir vulgaraus pragmatizmo?

"Ar politikoje nebėra vietos vertybėms?" – pompastiškai paklaustų vėliavėlėmis mojuojančios, keturias dienas prie Rusijos Federacijos ambasados asmenukių korius lipdžiusios socialinių tinklų bitelės.

Anaiptol. Netikėta Aleksandro (356–323 m. pr. Kr.) žygių baigtis ir mongolų imperijos likimas rodo, kad vien smurtu grįstos ekspansijos nėra sėkmingos. Norint įtvirtinti savo galią ir įtaką kitų tautų, rasių ir civilizacijų atžvilgiu, būtina turėti ką nors itin pozityvaus.

T. y. ką nors tokio, ko neturi niekas kitas, pvz., praktikuoti visiems patrauklų gyvenimo būdą, išpažinti pozityviai nuteikiančią pasaulėžiūrą arba pateikti įdomią žmonijos ateities viziją. Kitaip tariant, kiekviena ambicinga politinė jėga privalo turėti tam tikrą prekės ženklą, kuris sužavėtų kitus žmones ir priverstų juos žvelgti į tos jėgos atstovus tarsi į aukštesnės rūšies būtybes, atradusias vienintelę, tikrąją, universaliąją, tik išrinktiesiems skirtą tiesą.

Ankstyvosios islamo ekspansijos ir užkariavimai dažniausiai būdavo sėkmingi ne vien dėl to, kad musulmonų raitininkai buvo drąsūs ir gebėjo puikiai jodinėti bei mojuoti kardu. Jų sėkmės nelėmė ir idėja, kad už Alachą žuvusių kovotojų laukia amžinas gyvenimas, kalnai hašišo ir būriai mergelių, kurioms kas rytą atsinaujina mergystės plėvė.

Ankstyvąją islamo sėkmę lėmė tai, kad naujasis tikėjimas kai kuriems tų laikų žmonėms leido susikurti visiškai naują tapatybę, pakeisti savo statusą bei atversti kitą gyvenimo skyrių.

Netgi prieš daugiau nei du šimtus metų vykę Napoleono (1769–1821) turai po Europą buvo grįsti ne noru užkariauti pasaulį, kaip tvirtinama vaikams skirtose sovietinėse enciklopedijose, o giljotinavimo ir kitų 1789 m. revoliucijos gėrybių eksportu.

Taip, Napoleonas išdavė kai kurias revoliucijos idėjas ir, it "Facebook" besireiškiantis narcizas, pats save karūnavo imperatoriumi, tačiau užkariautuose kraštuose buvo diegiamas žymusis Napoleono kodeksas, o ištikimiausių sekėjų akyse karvedys, net ir po visų nesėkmių, vis dar tebebuvo naujos, ateinančios epochos žmogus, gimęs kažkokioje Korsikoje, tačiau sugebėjęs tapti Prancūzijos valdovu.

Pastaruosius dešimt metų kairieji intelektualai ir progresyvieji jaunuoliai, išpūtę kiaulės akis, dažnai prisimindavo Napoleoną, mat jis, anot populiarios legendos, neva kažką kalbėjo apie "miegančią" Kiniją, kuri ateityje supurtys pasaulį.

Dauguma žmonių Kinijos Liaudies Respubliką įsivaizduoja kaip valstybę, kurioje gyvena kinų tauta. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Kinija yra ne tiek etniškumu grįsta valstybė, kiek civilizacija, atstovaujanti tam tikrai pasaulėžiūrai ir gyvenimo būdui, kuris neturi nieko bendro nei su marksizmu, nei su "TikTok" programėle, nei su nuo vakariečių naivumo išsipūtusia ekonomika (kuri esą jau aplenkė JAV).

Kadaise kinai (haniai) buvo vieni pažangiausių pasaulio žmonių ir padovanojo žmonijai keletą puikių dalykėlių. Šiuo metu Kinijos žemėse gyvena daugiau nei milijardas žmonių, o tai reiškia, kad kinai, kaip ir Indijos gyventojai, turi daugybę kūrybinio potencialo, galinčio praturtinti visą pasaulį, ir jie tai tebeturės net ir tada, kai marksizmas liks tik prisiminimas.

Vakarų (ES, JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos) taip pat nederėtų nuvertinti. Kalbos apie Europos saulėlydį ir "susipriešinusias" JAV yra labiau grįstos užslėptais seksualiniais polinkiais ir tolstojiško dvasingumo stimuliuojamu bezdėjimu nei realybe ir faktais.

Net ir po visų nesutarimų ir trečiaeilių buitinių kivirčų Vakarai vis dar yra stiprūs, turtingi, o jų gyvenimo būdas ir vertybės atitinka aukščiausios kokybės standartus. Jeigu būtų kitaip, Afrikos ir Vidurinių Rytų vargšai nesiveržtų į Europą per Baltarusiją ir Viduržemio jūrą, o Rusijos ir Kinijos Liaudies Respublikos oligarchų meilužės neskraidytų gimdyti į JAV.

Kas laukia Rusijos režimo? Dvaro perversmas? Liaudies sukilimas? Skilimas? Šiuo metu viskas įmanoma. Negalima netgi atmesti ir prielaidos, kad jaunasis Šiaurės Korėjos Kimas (1983) pasisiūlys tarpininkauti ir vėliau kartu su Vova bei Volodymyru (1978) atsiims Nobelio taikos premiją.