Padalyto Berlyno pamokos tebegyvuoja | kl.lt

PADALYTO BERLYNO PAMOKOS TEBEGYVUOJA

Prisimenu Rytų Berlyną. Netgi dabar, praėjus trisdešimčiai metų, šis prisiminimas man užgniaužia kvapą. Rusvosios anglys, smilkstančios katilų pakurose; prastos kokybės degalai, varantys nutriušusius automobilius ir išklerusius sunkvežimius. Ideologija irgi buvo dusinanti. Ginčydavausi su valstybines pareigas einančiais režimo apologetais mediniais liežuviais ir skaitinėdavau slogią prozą, skelbtą „Neues Deutschland“ – valdančiosios Vieningosios socialistų partijos laikraščio, ieškodamas užuominų apie vidaus kovas dėl įtakos ir poslinkius.

Terminologija buvo tapusi ginklu. Abi pusės nebuvo linkusios pripažinti viena kitos egzistavimo. Valdžia Rytuose buvo iškabinusi kelio ženklų su menkinamu užrašu „Vakarų Berlynas“. Jų pačių miestas buvo Berlynas – be jokių priedėlių. Užgrūdinti Šaltojo karo kovotojai kalbėdavo ne apie susigalvotą Vokietijos Demokratinę Respubliką, o apie Sowjetische Besatzungszone – sovietų okupuotą Vokietijos zoną.

Vakarų Berlyne laikas irgi buvo sustingęs.

Tarp Rytų ir Vakarų zonų stovėjo viena smarkiausiai įtvirtintų sienų pasaulyje – su savaime iššaunančiais šautuvais, minų laukais ir kitomis baisybėmis. Berlyną dalijusi riba irgi buvo mirtina. 1989-ųjų vasarį Chrisas Gueffroy, 20-metis padavėjas, tapo paskutiniuoju žmogumi, nušautu, kai mėgino pabėgti iš darbininkų rojaus.

Tuo tarpu pabėgimas į kitą pusę nekėlė jokios rizikos. Tereikėjo įsėsti į traukinį ir išlipti Frydricho gatvės stotyje.

Dirbdamas Berlyne kaip BBC žurnalistas techniškai buvau karo korespondentas, nors kautynės buvo pasibaigusios jau seniau kaip prieš 40 metų. Turėjau garbingą karinį statusą, susijusį su atitinkamomis teisėmis (pvz., kirsti patikros punktą „Charlie“, iš mano automobilio skambant „Pink Floyd“ dainai „The Wall“) ir įpareigojimais. Jeigu būčiau sudaužęs savo automobilį Rytų pusėje, turėjau kreiptis ne į Vopos (vietos policiją), o pareikalauti, kad atvyktų sovietų pareigūnas.

Važinėdavau ten – be avarijų – kiekvieną dieną, kartais vien tam, kad paerzinčiau pasieniečius. Jie dėbsodavo akmeniniais žvilgsniais, tarsi galvodami, jog mėginu slapta pravežti savo paties nosį. Jeigu mano džiugūs pasisveikinimai priversdavo juos šyptelėti, pagalvodavau, kad komunizmas žengė dar vieną žingsnelį savo griūties link.

Vakarų Berlyne laikas irgi buvo sustingęs. Kitaip nei kitose šalyse, Vakarų sąjungininkai, kuriems tebepriklausė faktinė valdžia, priešinosi bet kokiam sovietinių tarnybų spaudimui prisitaikyti prie naujosios padėties.

Aplankiau apgriuvusią Estijos ambasadą Tyrgartene, kurią diplomatai paliko 1940 metais. Joje buvo apsigyvenęs vienas linksmo būdo menininkas, susirūpinęs dėl neseniai įvykusio jaunų estų vizito. Jie perspėjo, kad jų okupuota šalis greitai susigrąžins savo pastatą. Galiausiai taip ir nutiko.

Latvijos ambasados seniai nebebuvo likę, bet gavau interviu iš vieno nepatiklaus advokato, kuris tebeprižiūrėjo atstovybės banko sąskaitą.

Buvusioje Lietuvos ambasadoje buvo įsikūręs automobilių salonas.

Padalytas Berlynas tampa vis tolimesne istorija, bet jo pamokos tebegyvuoja. Ideologija niekur nedingo.

Ne mažiau egzotiška, bet ne tokia romantiška buvo kairuolių stovykla. Kadangi Vakarų Berlynas formaliai nebuvo Vakarų Vokietijos dalis, ten gyvenantys jaunuoliai negalėjo būti šaukiami atlikti karinės tarnybos. Tarnybos kariuomenėje vengiančiųjų antplūdis sukūrė didelį „alternatyvųjį“ sluoksnį. Gyventojai, dosniai subsidijuojami mokesčių mokėtojų pinigais, piktindavosi kapitalizmu, imperializmu ir Vakarų „okupantais“, nesuvokdami, kad vos kelių šimtų metrų prasideda tikroji imperija, varžanti populiariąją kultūrą, persekiojanti hipius ir anarchistus, o vengiančius karinės tarnybos siunčianti į baudžiamąsias brigadas ir psichiatrines ligonines.

Padalytas Berlynas tampa vis tolimesne istorija, bet jo pamokos tebegyvuoja. Ideologija niekur nedingo. Studijuoti Lenino veikalus, ypač apie politinę kovą, yra naudinga. Išpūstuose oficialiuose pareiškimuose galima rasti užuominų. Visuomet atkakliai laikykitės terminologijos. Baltijos šalims 1991 metais nepriklausomybė nebuvo suteikta – jos ją atgavo. Krymas yra okupuotas – kaip ir Tibetas. Taivanas yra valstybė, o ne maištinga provincija. Neregimos sienos išlieka. Laisvės trokštantys žmonės nebėga į komunistinę Kiniją arba (neskaitant Edwardo Snowdeno perbėgimo) į Rusiją. Tačiau jie atvyksta į Vakarus, kai kada – smarkiai rizikuodami. Na, o antivakarietiškos nuotaikos yra tiesiog pataikavimas savo silpnybėms: dauguma kitų žmonių mielai tvarkytųsi su problemomis, kokių iškyla mums.

Rašyti komentarą
Komentarai (8)

Šeštam

Jeigu šiek tiek pasidomėtum istorija sužinotum, kad Škotija tapo UK dalimi tada, kai mirė bevaikė Elžbieta I ir Škotijos karalius Jokūbas VI (Elizabet puseserės Marijos Stiuart sūnus) tapo dar ir Anglijos monarchu Jokūbu I. Dabartinė Elžbieta II yra Marijos Stiuart proanūkė (dauginti žodį pro iš 11 kartų), taip, kad neskleisk čia demagogijos "revoliucionieriau".

Jonas Lietuvis

Pamenu dar 1974 vaikščiojome Potsdame. Pro šalį važiavo tarybinių kareivių sunkvežimiu kolona. Juose sėdėjo tarybiniai kareiviai su automatais. Siauromis akytėmis ,tamsaus gymio, spokso pro pravertą brezentą automobilio gale. Lygiai tokie , kaip apibūdino mums karo mokslą dėstantis karininkas - liepsi įpilti tepalo į variklį -o jis klaus , skolko -odin kuvšin ,dva kuvšin. Pasijutau kaip Afrikoje , Ruandoje per tutsių ir hutų pjautynes. Toks įspūdis liko apie Berlyno priemiestį ir išvaduotojus.

,.

Laisvę Škotijai, apskaičiuokite reparacijas už du šimtų metų okupacijos. tokie lukasai prisideda prie noro išstoti iš U.K.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS