PAMOKSLAS RAUDONŲJŲ KIAULIDĖJE

Jau daugelį amžių pasaulyje sklando legendos apie stebuklingą valstybę, vadintą Sovietų Sąjunga. Teigiama, jog ten klestėjo lygybė, darna ir harmonija. Dar tvirtinama, kad būtent ten gyveno stebuklingi sovietų žmonės, gebėję įvykdyti penkerių metų planą per penkis mėnesius.

Taip pat pasakojama, kad būtent jie, vedami savo monarcho Josifo (1878–1953), kadaise įveikė piktąjį fašizmo drakoną, norėjusį sunaikinti socialistinį grožį.

Josifas, kaip ir dera Kremliaus valdovui, įkūnijo Bizantijos imperijos politinę tradiciją, tvirtinančią, kad už carą aukščiau yra tik ponas Dievas.

Taigi, 1939 m. rugpjūčio 19 d. sovietų nomenklatūrinis politinio biuro elitas susirinko į socialistines pamaldas pasiklausyti paties Josifo pamokslo. Raudonųjų mišių tema – sandoris, kurį SSRS ir nacistinė Vokietija turėsiančios pasirašyti po keturių dienų.

Šaltai ir rūsčiai nužvelgęs tikinčiuosius ir pasikrapštęs nosį, Josifas prabilo savo ramiu morgo vedėjo balsu. Jis tvirtino, kad karo ir taikos klausimas pasiekęs lemtingą tašką, kuriame viską lemsianti sovietų užimama pozicija: "Esame visiškai įsitikinę, kad jeigu sudarysime tarpusavio pagalbos sutartį su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, Vokietija pasitrauks nuo Lenkijos ir sieks "modus vivendi" su Vakarų valstybėmis. Karo bus išvengta, bet tolesni įvykiai gali būti grėsmingi SSRS."

Akimirką patylėjęs ir išpūtęs iš šnervių orą, jis tęsė: "Kita vertus, jei priimsime Vokietijos pasiūlymą, apie kurį jūs žinote, ir nuspręsime pasirašyti su ja nepuolimo paktą, ji, žinoma, puls Lenkiją, tad neišvengiamai įsikiš Prancūzija ir Anglija. Vakarų Europą apims rimti neramumai ir suirutė. Tuomet turėsime puikią galimybę likti konflikto nuošalyje ir planuoti, kada mums tinkamiausia įstoti į karą.

Pastarųjų dvidešimties metų patirtis rodo, kad taikos metu komunistinis judėjimas negali įgyti tokios galios, kad bolševikų partija paimtų valdžią. Šios partijos diktatūra įmanoma, tik kaip didelio karo rezultatas.

Mūsų pasirinkimas aiškus. Turime priimti Vokietijos pasiūlymą ir mandagiai atsakę išsiųsti anglų ir prancūzų misiją namo.

Nesunku numatyti padarinių, kurių sulauksime žengdami šiuo keliu, svarbą. Akivaizdu, kad Lenkija bus sunaikinta anksčiau, nei Anglija ir Prancūzija spės ateiti jai į pagalbą. Šiuo atveju Vokietija užleis mums dalį Lenkijos. Pirmoji nauda, kurią gausime, – mums atiteks Lenkijos dalis iki pat Varšuvos prieigų, taip pat ir Ukrainos Galicija.

Bet tik tuomet, jei Vokietija išeis iš šio karo laimėtoja. Vis dėlto privalome apsvarstyti ne tik jos pergalės, bet ir galimo pralaimėjimo padarinius. Jeigu Vokietija pralaimės, jos sovietizacija taps neišvengiama ir joje bus sudaryta komunistinė vyriausybė. Turime nepamiršti, kad sovietinei Vokietijai grės didelis pavojus, jei šis procesas vyks vokiečiams pralaimėjus trumpą karą. Anglija ir Prancūzija vis dar bus užtektinai stiprios, kad užimtų Berlyną ir sunaikintų sovietinę Vokietiją. Mes negalėsime veiksmingai padėti mūsų draugams bolševikams Vokietijoje.

Taigi mūsų tikslas – kad Vokietija kariautų kiek įmanoma ilgiau, kad Anglija ir Prancūzija pavargtų ir išsektų tiek, kad nebepajėgtų sunaikinti sovietinės Vokietijos.

Mūsų pozicija tokia: išlaikydama neutralitetą ir laukdama savo valandos, SSRS teiks Vokietijai ekonominę pagalbą ir parems žaliavomis ir maistu. Savaime suprantama, mūsų parama neturi peržengti tam tikrų ribų; neprivalome siųsti jiems tiek, kad nusilptų mūsų pačių ekonomika arba armijos galios.

Tuo pat metu privalome skleisti aktyvią komunistinę propagandą anglų ir prancūzų bloke, ypač Prancūzijoje. Turime būti pasirengę tam, kad karo metu šioje šalyje partijai teks atsisakyti legalių veikimo priemonių ir pasitraukti į pogrindį. Žinome, kad jų darbas pareikalaus didelių aukų, bet mūsų draugai prancūzai nedvejos. Jų svarbiausia užduotis bus skaldyti ir demoralizuoti kariuomenę bei policiją. Jei šis parengiamasis darbas bus atliktas tinkamai, bus užtikrintas sovietinės Vokietijos saugumas, o tai prisidės prie pačios Prancūzijos sovietizacijos.

Kad šie planai būtų įgyvendinti, būtina, kad karas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau, ir visos jėgos, kurias turime Vakarų Europoje ir Balkanuose, turi būti skirtos šiam tikslui.

Dabar apsvarstykime antrą galimybę, kitaip tariant, vokiečių pergalę. Kai kas mano, kad toks dalykas sukeltų mums rimtą pavojų. Jie iš dalies teisūs, bet būtų klaidinga manyti, kad tas pavojus būtų toks didelis ir artimas, kaip kartais įsivaizduojama.

Jei Vokietija laimės, po karo ji bus per silpna, kad bent jau artimiausią dešimtmetį pradėtų naują konfliktą su SSRS. Jai teks prižiūrėti nugalėtąsias Prancūziją ir Angliją, atgauti jėgas.

Negana to, laimėjusi Vokietija bus įgijusi dideles teritorijas ir daug dešimtmečių užsiėmusi jų eksploatavimu ir bandymu įvesti vokiečių tvarką.

Taigi akivaizdu, kad Vokietija bus per daug užsiėmusi kitur, kad atsigręžtų prieš mus."

Po šios tirados ėjo dar visa pastraipa samprotavimų apie prancūzų komunistų veiklą, o jai pasibaigus garde priešais sakyklą sėdintis nomenklatūrinių paršelių būrys ėmė audringai tuksenti savo priekinėmis kanopėlėmis. Nutrūkus aplodismentams, Josifas užbaigė pamokslą šiais žodžiais:

"Draugai, išdėsčiau jums savo mintis. Kartoju: darbininkų tėvynė SSRS suinteresuota, kad prasidėtų Reicho ir kapitalistinio anglų-prancūzų bloko karas. Reikia padaryti viską, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, nes mūsų tikslas nusilpninti abi kariaujančias puses. Dėl šios priežasties būtina sutikti pasirašyti Vokietijos pasiūlytą paktą, o paskui dėti pastangas, kad šis karas, kai tik bus paskelbtas, truktų kuo ilgiau. Privalome kariaujančiose šalyse sustiprinti propagandą, kad karui pasibaigus būtume pasirengę."

Ir paktas buvo pasirašytas. Juo sovietams atiteko dalis Lenkijos, Rumunijos ir, žinoma, Baltijos šalys. Taip pat sovietams turėjo atitekti Suomija. Tiesa, bandymai ją pasisavinti baigėsi nesėkme – tūkstančiai Raudonosios armijos narsuolių sušalo arba buvo užmušti, o SSRS pašalinta iš Tautų Sąjungos.