Kai žiūrimiausios TV žinių laidos metu Vladimiro Putino mėgstamiausios diktorės užnugaryje pasirodė propagandą demaskuojančiu plakatu nešina televizijos darbuotoja, pasirodė, lyg būtų atsivėręs portalas, sujungęs du paralelinius pasaulius, dvi Rusijas.

Abi egzistuoja vienu metu, ten pat, slegiamos tokio pat atmosferos slėgio, abi apgyvendintos tokiais pat homo sapiens, tačiau abiejose skirtinga realybė. Tarsi fantastiniuose filmuose: vienos herojai, jau ištrūkę iš iliuzijų pančių, bando gelbėti kitos gyventojus, vis dar dalyvaujančius beprotiškame melo šou.

Kitoje Rusijoje – motinos ir žmonos, dar tikinčios, kad Ukrainos palaukėse suanglėję jų vyrai grįš gyvi.

Vienoje Rusijoje – tie, kas ką tik savo draugus išlydėjo į pernakt suplanuotą emigraciją. Kas seniai identifikavo visuomenę užkrėtusias putinizmo bacilas, jas analizavo, apie jas kalbėjo ir rašė. Kas naudodamasis pilietinių laisvių likučiais bandė kovoti, tačiau, paragavęs areštanto duonos, režimą pašėręs neadekvačiomis baudomis už tiesos sakymą, galop pasidavė. Liko nuleistomis rankomis, bet aukštai iškelta galva. Arba sugniuždytas, tarsi ką tik išgirdęs mirtinos ligos verdiktą. Prislėgtas nepakeliamo kaltės jausmo – kaltės prieš ukrainietiškąją giminės dalį, prieš savo vaikus, kurių ateities nesugebėjo apsaugoti.

Kitoje Rusijoje – motinos ir žmonos, dar tikinčios, kad Ukrainos palaukėse suanglėję jų vyrai grįš gyvi arba telefonu prašančios rytoj žūsiančių mylimųjų vos baigsis „operaciją“, mesti karybą. Kitoje Rusijoje – tūkstančiai, suplūdę į beužsidarančias vakarietiškų prekės ženklų parduotuves, vėliau už beprotiškas sumas pardavinėjantys sankcijų simboliais tapusius „Ikea“ žaislus. Arba investuojantys į grikius ir aliejų, kurių greitai nebeįpirks. Pernakt bedarbiais tapę šimtai tūkstančių fabrikų darbininkų, pardavėjų, neskraidantiems lėktuvams nebereikalingų pilotų, stiuardesių, technikų.

Kitoje Rusijoje – ir Kremliaus šutvę aptarnaujantis personalas, norėjęs darbo dienomis garbinti Stalino reinkarnaciją, dergti Vakarus, tačiau savaitgaliais mėgautis to paties laisvojo pasaulio privilegijomis. Šiandien jis gieda ditirambus siuvimo fabrikui „Bolševička“, kuriame, nupūtus dulkes nuo sovietmečio įrengimų, pradėti gaminti „geresni už importinius“ džinsai.

Dviejų vaikų motinai Marinai Ovsianikovai, kuri penkioms sekundėms atvėrė šias dvi Rusijas sujungusį portalą, už antikarinę akciją gresia dešimt metų kalėjimo. Savo akcijai ji ryžosi puikiai suprasdama, kuo rizikuoja. Ir tai suteikia vilties.