Patrankos ir mūzos | kl.lt

PATRANKOS IR MŪZOS

Sulyg pirmuoju šūviu, kurį paleido į Ukrainą įsiveržusi Rusijos kariuomenė, it nuo vandenin mesto akmens per meno pasaulį nuvilnijo raibuliai. Stoji karo ar taikos pusėn; palaikai V.Putiną ar jį pasmerki?

Atsakyti į šį klausimą staigiai teko ne tik užsienio premjerams, bet ir su Rusija pilietybe ar darbo ryšiais susietiems menininkams. Egzaminuojamieji atsidūrė tikrai nepavydėtinoje padėtyje. Metropolitano operos teatrui tapo svarbus jau ne Anos Netrebko soprano skambesys, bet jos santykis su gimtuoju režimu, klastingai užpuolusiu kaimynę. Miuncheno filharmonijos vadovybė ant kilimėlio išsikvietė Valerijų Gergijevą, o šiam nepanorus pasiųsti rusišką laivą tam tikra kryptimi, buvo pasiųstas jis pats. Ačiūdie, mūsų tautiečiams humanizmas ir moralė pasirodė esančios svarbiau nei kūrybinės ambicijos. Maskvos Majakovskio teatro meno vadovo kabineto durimis trenkė Mindaugas Karbauskis. Nebebus ir Andželikos Cholinos „Idioto“ Didžiajame teatre. Su Vachtangovo teatru atsisveikino Rimas Tuminas. Visapusiškai pelningas sutartis su Rusijos meno platformomis nutraukė ir daugiau užsienio, net pačios Rusijos kūrėjų. Viena po kitos ryšius su atitinkamais partneriais iš Rusijos įšaldė įvairios užsienio kultūros institucijos. Atmetus piktdžiugą, kuri bent kiek numalšina nerimą dėl karo Ukrainoje, atsiskleidžia situacijos dramatizmas: ūmai pasirodė, kad svarbiau ne talentų kuriamos aukštesnės materijos, bet tai, ką tie talentai galvoja nulipę nuo scenos.

Rusijoje kultūros institucijos visada buvo valdžios priemonė ir to negalėjo nežinoti tie, kas dirbo su tenykščiais valstybiniais teatrais, galerijomis, muzikos kolektyvais.

Tačiau dramatiškas ne tik šis paradoksas, bet jo priešistorė. Rusijoje kultūros institucijos visada buvo valdžios priemonė ir to negalėjo nežinoti tie, kas dirbo su tenykščiais valstybiniais teatrais, galerijomis, muzikos kolektyvais. Meno laisvė Rusijoje – kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje – matuojama ne kviestinių užsienio kūrėjų ir jiems dalijamų apdovanojimų skaičiumi, bet požiūriu į savus menininkus. Kuo daugiau premjerų ir parodų atšaukiama, kuo mažiau paramos sulaukia dokumentinis ar nekomercinis kinas, kuo daugiau aštrios literatūros randasi egzilyje, o ne tėvynėje, kuo mažiau nepatogias temas keliančio šiuolaikinio meno ir beprotiškai daug klasikos, tuo mažesnis ir šios laisvės laipsnis. Ir didesnė tikimybė, kad vieną dieną teks rinktis tarp karo ir taikos.

Gairės: karas, karas Ukrainoje, Rusija
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS