PATRIOTO PREKĖS ŽENKLAS

Slinko pirmieji Didžiojo karo (1914–1918) mėnesiai. 1914 m. rugsėjo 5 d. Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodė naujas leidinio "London Opinion" numeris, ant kurio viršelio buvo pavaizduotas autoritetingai atrodantis, uniformuotas vyras. Rūstus jo žvilgsnis ir grėsmingas rodomasis pirštas fatališkai skrodė skaitytoją, o užrašas po portretu skelbė: "Tavo šaliai reikia tavęs" (Your Country Needs You).

Šio vieno įtaigiausių visų laikų propagandinių plakatų personažo – Horacijaus Herberto Kitchenerio (1850–1916) karjera buvo tiesiogiai susijusi su dabartinės Pietų Afrikos Respublikos žemėmis.

Viskas prasidėjo dar XIX a. pradžioje, kai Didžiosios Britanijos imperija perėmė iš Olandijos Keiptauno koloniją, kurioje jau daugelį dešimtmečių gyveno olandų, vokiečių ir prancūzų protestantų kolonistų palikuonys, vadinamieji afrikanai (dar vadinti būrais).

Naujosios metropolijos ir senųjų kolonistų santykiai nesusiklostė palankiai, mat Didžioji Britanija pradėjo intensyvų Keiptauno integravimą į savo imperiją. Senoji olandų kalba buvo oficialiai pakeista į anglų, o į Pietų Afrikos žemes ėmė keltis vis daugiau Jungtinės Karalystės gyventojų.

Ypač senuosius kolonistus supykdė 1807-ųjų ir 1833-iųjų įstatymai, oficialiai uždraudę vergovę britų imperijoje.

Prasidėjo "Didžiąja kelione" (The Great Trek) praminta masinė migracija į Afrikos žemyno gilumą, kuria ne vienas baltasis afrikanas siekė išreikšti savo nepasitenkinimą naująja valdžia bei nuo jos atsiriboti, o šių žygių į nežinią metu vis daugiau būrų leisdavo sau pasvajoti apie savarankiškas baltųjų afrikanų valstybes.

1852 m. sausio 17 d. būrai įkūrė Transvalio Respubliką (dar vadinamą Pietų Afrikos Respublika), o po daugiau nei dvejų metų – Oranžijos Laisvąją Valstiją. 1856 m. liepos 15 d. atsirado trečiasis būrų valstybinis darinys, kai Natalio provincija atsiskyrė nuo britų valdomo Keiptauno.

Naujosioms baltųjų afrikanų valstybėms grėsmę kėlė ne tik britai bei įvairiausi vietiniai laukiniai žvėrys, bet ir zulais vadinama juodaodžių etninė grupė, kurios atstovai buvo itin grėsmingi ir nuožmūs kariai. Dar XIX a. pradžioje, iki prasidedant būrų migracijai, zulai, ginkluoti ietimis, skydais ir apsikarstę žolėmis, vadovaujami ambicingų vadų, sugebėjo sukurti stiprią, nors ir trumpai gyvavusią valstybę.

1867 m. dabartinio Kimberlio miesto teritorijoje buvo atrasta deimantų. Naujoji turtų gysla masino tiek britų kolonistus, tiek baltuosius afrikanus, tad greitai tapo aišku, jog konfliktų nebus išvengta. 1877 m. britai aneksavo bankrutuojančią būrų Transvalio Respubliką, o 1879 m. per kelis mėnesius iš politinio žemėlapio legendos eliminavo Zulų karalystę.

1880 m. gruodžio 16 d. prasidėjo atviras būrų ir Didžiosios Britanijos imperijos konfliktas, mat baltieji afrikanai siekė susigrąžinti Transvalio Respublikos kontrolę. Britai, kaip ne kartą yra nutikę istorijoje, iš pradžių lengvabūdiškai žvelgė į savo priešus būrus, tačiau buvo nemaloniai jų nustebinti.

Gyvendami laukinėje gamtoje baltieji afrikanai tapo puikiais šauliais, tad karalienės Viktorijos (1819–1901) kariams teko susitaikyti su karčiu pralaimėjimu, o imperijos valdžiai – ieškoti kompromiso. Buvo pasiektas susitarimas, kad Transvalis išliks formalia britų kolonija, tačiau de facto taps autonomišku valstybiniu dariniu.

1886 m. rugsėjį netoli dabartinio Johanesburgo esančiame Vitvatersrando skardyje buvo atrasta aukso. Kilo tauriojo metalo karštinė ir lengvai praturtėti trokštantys avantiūristai iš viso pasaulio ėmė plūsti į Pietų Afriką. Daugelis šių atvykėlių, vietinių afrikanų vadinti "uitlanderiais" (afrikanų kalba – "svetimas") buvo britai, tad netrukus Transvalio valdžia, vadovaujama Stephanuso Johanneso Pauluso Krugerio (1825–1904) priėmė įstatymus, nesuteikiančius "uitlanderiams" visaverčių Transvalio piliečių teisių.

1895 m. gruodžio 29 d. britų kolonijinė valdžia nesėkmingai bandė inscenizuoti Transvalio "uitlanderių" sukilimą, o 1899 m. spalio 11 d. tarp britų imperijos ir Transvalio bei Oranžijos prasidėjo naujas gerokai rimtesnis ir skaudesnių pasekmių palikęs karas. Konflikto pradžia buvo sėkminga būrų savanoriams, vadovaujamiems pačių išsirinktų vadų iš savo tarpo.

Jie puolė ryžtingai ir greitai apsiautė britų bastionus Leidismitą, Kimberlį ir Mahikengą, o 1899 m. gruodžio 10–17 d. sugebėjo laimėti net tris svarbius mūšius. Nors iš pradžių atrodė, kad gali pasikartoti 1880–1881 m. karo sėkmė, britai greitai perėmė iniciatyvą į savo rankas.

Pietų Afrikoje esančias Jungtinės Karalystės pajėgas papildė dešimtys tūkstančių karių, atkeliavusių iš Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos ir kitų imperijos kampelių, o didžiausios iki tol britų surinktos armijos vadais tapo Afganistano genčių tramdymu išgarsėjęs Frederickas Sleighas Robertsas (1832–1914) ir H. H. Kitcheneris.

Dar tą pačią žiemą britų gyvenviečių apsiaustys buvo nutrauktos, o karalienės kariai netrukus įžengė į abi būrų valstybes ir oficialiai jas aneksavo. Būrų valdžios atstovai slapstėsi arba bėgo į užsienį, tačiau baltųjų afrikanų žemėse liko dar ne vienas karingai nusiteikęs individas.

Siekdamas nutraukti partizaninį karą, H. H. Kitcheneris griebėsi iki šiol kontroversiškai vertinamų metodų – kariaujantiems būrams paramą galintys tiekti ūkiai ir pasėliai buvo sudeginti, o įtariamų partizanų artimieji – internuoti.

Taip pat į belaisvių stovyklas pateko nemažai juodaodžių, turėjusių tapti pigia darbo jėga. Dėl lengvabūdiško internuotųjų stovyklų valdymo bei klaikių sąlygų, tūkstančiai būrų moterų ir vaikų mirė nuo ligų ar bado.

1902 m. gegužės 31 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, kuria Transvalis ir Oranžija tapo oficialia britų imperijos dalimi. Praėjus lygiai aštuoneriems metams, Keiptauno kolonijos žemės, Natalis, Transvalis ir Oranžija buvo sujungtos į bendrą Pietų Afrikos valstybinį darinį.

1916 m. birželio 5 d. H. H. Kitchenerį plukdantis laivas susidūrė su vokiečių mina. Žuvo daugiau nei 700 žmonių, įskaitant ir plakato herojų.