PENKI PASTEBĖJIMAI APIE RINKIMŲ REZULTATUS

Įvyko įdomūs rinkimai, kurių baigties vis dar neįmanoma prognozuoti. Ką rodo pirmas prezidento rinkimų turas?

Pirma, nors rinkėjai balsavo už asmenybes, bet kartu ir už šalies raidos tęstinumą. Vieniems patiko Ingridos Šimonytės autentiškumas, kitiems Gitano Nausėdos reprezentatyvumas. Būtų pernelyg drąsu daryti kokius nors apibendrinimus apie tai, kokias rinkėjų ideologines nuostatas rodo toks pasirinkimas. Tačiau kandidatai eina į rinkimus su programinėmis nuostatomis ir jų ignoruoti nederėtų. O šiuo požiūriu galima konstatuoti, kad du trečdaliai balsavusių Lietuvos rinkėjų palaikė dabartines Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kryptis. Labiausiai kritikavusieji dabartinę politiką sulaukė gerokai mažiau rinkėjų paramos. Bus įdomu stebėti, ar rinkėjų parama panašiai pasiskirstys ir Europos Parlamento rinkimuose.

Antra, kol kas antro turo rezultatus prognozuoti sudėtinga. Užtikrinčiau galime kalbėti apie pagrindinius iššūkius, su kuriais susidurs kiekvienas kandidatas. Ingridai Šimonytei šis iššūkis susijęs su tuo, ar jai pavyks „pramušti lubas“, pasididinant ją remiančių rinkėjų skaičių ir kaip tai padaryti, neprarandat savo nuoseklumo ir autentiškumo. Gitanui Nausėdai – kaip „nepatrūkti“ mėginant aprėpti kuo daugiau skirtingų pažiūrų rinkėjų, nes tai gali stumti link vis dosnesnių pažadų dalinimo, kuris gali pakenkti jo patikimumui.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovo ketinimai trauktis iš valdančios koalicijos pirmiausia traktuotinas kaip pasirengimo Seimo rinkimams signalas.

Trečia, kaip paaiškinti Sauliaus Skvernelio nepatekimą į antrą rinkimų turą? Viena priežastis – daugelis mažesnio palaikymo sulaukusių kandidatų pritraukė balsus, į kuriuos pretendavo ir Saulius Skvernelis. Kita priežastis, tikėtina, susijusi su jo prieštaringa rinkimų kampanija. Aktyvi kritika prezidentei D. Grybauskaitei ir priešprieša „elitui“ po daugiau nei dvejų metų vadovavimo vyriausybei nepasiteisino, nes atsirado dar aršiau kritikuojančių prezidentę kandidatų. Tuo tarpu potencialas pasigirti vyriausybės atliktais darbais liko neišnaudotas. Nepadėjo nei iniciatyva mažinti Seimo narių skaičių, nei įvairių politikų vieša parama.

Ketvirta, nors antras prezidento rinkimų turas bus įdomus, bet dabar dėmesys krypsta į artėjančius Seimo rinkimus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovo ketinimai trauktis iš valdančios koalicijos pirmiausia traktuotinas kaip pasirengimo Seimo rinkimams signalas. Jei jam pritars jo frakcijos kolegos, o ir Tėvynės Sąjunga nuspręs, kad jos populiarumas bei remiamos kandidatės prezidento rinkimuose palaikymas gali sukurti postūmį jai gerai pasirodyti priešlaikiniuose Seimo rinkimuose, priešlaikinių rinkimų scenarijus gali tapti gana tikėtinu.

Penkta, kas bebūtų išrinktas naujuoju prezidentu, jis ar ji iš karto susidurs su pirmu sudėtingu iššūkiu – kaip suburti valdančią daugumą ar pakankamą paramą Seime turinčią mažumą, kuri suformuotų iki Seimo rinkimų galinčią dirbti vyriausybę. Žinant, kad abu kandidatai savo kampanijoje akcentuoja visuomenės dialogą ir konsensuso paieškas, laimėtojas iš karto turės galimybę, o tiksliau, bus priverstas, parodyti, kiek iš tiesų yra pasiruošęs imtis politinės lyderystės ir tarpininko tarp politinių partijų Seime vaidmens. Nuslūgus pergalės euforijai akistata su politine realybe nebus lengva.

----------

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.